Šią publikaciją galima laikyti kiek pavėluotu reikšmingų pastarųjų metų sukakčių paminėjimu. Prieš porą metų pasaulis šventė Bauhauzo mokyklos, tapusios tarptautiniu brandu, įkūrimo šimtmetį, o 2020 m. Lietuvoje paminėti Lietuvos žydų istorijos metai. Apie lietuviškus akcentus žymiojoje Bauhauzo mokykloje žinome nedaug. 2019 m. dėmesio sulaukė „vienintelis Lietuvos bauhauzininkas (Bauhäusler)“ Vladas Švipas1, o 2020 m. Nacionalinėje dailės galerijoje pristačius parodą „Moï Ver: Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ sužinojome, kad žymusis fotografas, gimęs Vilniuje, 1927 m. taip pat trumpai studijavo Bauhauzo mokykloje Vokietijoje. Būtent ši naujiena ir paskatino atidžiau pavartyti šios įstaigos studentų sąrašus.
1928 m. žiemos semestrui į naujai pastatytą Bauhauzo mokyklos (Staatliches Bauhaus) kompleksą Desau mieste atvyko du nauji studentai – devyniolikos ir dvidešimties metų žydų kilmės jaunuoliai iš Vilniaus Isaakas Butkowas (1909–1938) ir Moišė Bahelferis (1908–1995). Dar iki išvykdami į Desau, jaunuoliai spėjo dalyvauti besikuriančios Jung Vilne grupės veikloje kartu su tokiais žymiais kūrėjais kaip Zalmanas Reizenas, Avromas Sutzkeveris, Šmerelis Kačerginskis, tačiau didesnio pėdsako Vilniaus žydų kultūriniame gyvenime nepaliko – tam sutrukdė išvykimas į Vokietiją.
Pirmieji metai nebuvo lengvi, trūko lėšų viskam, net maistui. Taupydami lėšas, abu studentai iš Vilniaus gyveno kartu viename nuomojamame kambaryje. Studijų pradžia Bauhauzo mokykloje buvo skiriama studentų galvų „išvalymui“ nuo konvenciškų, tradicinių ir akademinių suvaržymų bei pasiruošimui perimti netradicinius mokymo principus2. Tam padėjo parengiamieji įvadiniai kursai, pamažu tapę savotiškomis priėmimo į Bauhauzo bendruomenę apeigomis, ritualu – Vorkurs, kuriems pirmuosius metus (du semestrus) paskyrė ir Butkowas su Bahelferiu (tiesa, pastarojo tikroji pavardė – Bagelferyches, tačiau mokyklos dokumentuose jis prisistatinėjo Bahelferiu).
Po Vorkurs Butkowas du semestrus skyrė studijoms dailidžių dirbtuvėse3, tuo tarpu Bahelferis nuo trečiojo semestro pradėjo gilintis į reklamos ir spaudos studijas, taip pat pas Joostą Schmidtą mokėsi skulptūros4. Greta savo pagrindinės specializacijos, Bahelferis turėjo galimybę pasimokyti ir dailės pas itin žymius dėstytojus: Vasilijų Kandinskį, Josefą Albersą, Paulį Klee ir kt.5 Viename ankstyvųjų Bahelferio kūrinių Blaue Häuser labiausiai atsispindi būtent Klee įtaka – sunkiai apibrėžiamas stilius, turintis ekspresionizmo, abstrakcionizmo ir siurrealizmo bruožų.
Bauhauzo, kaip universalaus dizaino mokyklos, kryptis turėjo itin atitikti Bahelferio lūkesčius. 1928 m. Bauhauzo vairą perėmęs Hannesas Meyeris mokyklą suskirstė į keturis skyrius arba į tai, ką dabar mums įprasta vadinti fakultetais: statybos (termino „architektūra“ atsisakyta dėl orientacijos į masinę produkciją), reklamos, medžio ir metalo produkcijos bei tekstilės6. Taigi architektūra mokyklos programoje nedominavo, o Bahelferis, kurį domino tapyba, grafika, fotografija ir apskritai vizualieji menai, galėjo atsiskleisti reklamos skyriuje.
Tuo tarpu Butkowas nuo 1930 m. vasaros semestro pradėjo studijas statybos skyriuje. Su Meyerio atėjimu architektūros studijos vis labiau įgijo inžinerinę pakraipą, buvo akcentuota, kad projektuojant itin svarbu atsižvelgti į patalpų akustiką, natūralų apšvietimą, termoizoliaciją, todėl studentams nemažai laiko teko praleisti ir statybų aikštelėse, semiantis praktinių žinių. Butkowas netruko sulaukti pripažinimo: kaip vienas geriausių studentų jis sulaukė galimybės pasireikšti prie didelio Hugo Junkerso, vieno iš stambiausių Bauhauzo mecenatų, vystomo gyvenamųjų namų komplekso projekto – jam patikėta suprojektuoti teatrą ir kino salę. Nors projektinė medžiaga neišliko, tačiau esminiai sprendiniai yra žinomi. Jaunasis architektas planavo pasitelkti Junkerso plačiai gamintas plieno konstrukcijas, o fasadus puošti šviesiomis plytomis7. Imponuoja Butkowo suplanuoti sprendimai kino salėje. Tuo metu kino salės buvo gana pavojingos: neretai kino juostos projektoriuose užsiliepsnodavo, kildavo didžiuliai gaisrai, nusinešdavę ne vieną gyvybę8. Todėl Butkowas, projektuodamas kino salės interjero detales, numatė, kad kėdės bus iš lengvų tuščiavidurių plieno konstrukcijų, o salės erdvės – pažymėtos specialiais spalviniais sprendiniais, padėsiančiais greičiau evakuotis ekstremalios situacijos metu.
Net iš negausių šaltinių aiškiai matyti, kad abiejų studentų rezultatai buvo itin geri. Jau po dvejų metų studijų Bahelferis gavo mokyklos vadovo Mieso van der Rohe’s laišką su patvirtinimu, kad dėl stropumo, įgūdžių ir įgytų tipografijos, reklaminės grafikos bei kitų žinių jis gali savarankiškai dirbti reklamos srityje9. Visgi Bahelferis nutarė savarankiškos praktikos dar nepradėti ir jau kitais metais buvo priimtas toliau tęsti studijas toje pačioje reklamos srityje10.
Ne paslaptis, kad Bauhauzo mokykla nuo pat savo pirmųjų žingsnių turėjo aiškiai išreikštą kairiųjų politinių pažiūrų kryptį, identitetą. Dar 1919 m. Walterio Gropiuso Bauhauzo manifeste kviesta atsisakyti klasinių skirtumų ir „sukurti naują ateities statinį, kuris į vienį sujungtų architektūrą, skulptūrą ir tapybą ir kuris vieną dieną, palytėtas milijono darbininkų rankų, galėtų stiebtis į dangų tarsi krištolinis naujojo tikėjimo simbolis“11. Šios idėjos, panašu, buvo itin artimos Butkowui, kuris neretai apibūdinamas kaip pagrindinis komunistinio judėjimo Bauhauzo mokykloje variklis12. Užbėgant įvykiams už akių galima paminėti, kad šios pažiūros lems tragišką architekto gyvenimo baigtį.
Aptariamuoju laikotarpiu vis labiau populiarėjanti Vokietijos nacionalsocialistų partija Butkowui pridarė nemažai rūpesčių. Gabus studentas buvo priverstas vis dažniau slapstytis, išvykti iš mokyklos patalpų, o galiausiai – apskritai palikti mokyklą. Vienas iš bandymų sugrįžti į mokyklos aplinką baigėsi suėmimu ir šešių savaičių areštu13. Spaudimas Bauhauzo mokyklai ir studentų persekiojimas itin suaktyvėjo, kai 1931 m. Desau miesto taryboje nacionalsocialistų partija gavo daugiausia balsų – tai lėmė, kad labiau politiškai aktyvūs studentai, tokie kaip Butkowas, nedelsdami turėjo išvykti iš miesto ar net šalies.
Nesiliaujantys persekiojimai Veimaro Respublikoje vertė galvoti apie saugesnio prieglobsčio paieškas. Turbūt nesunku nuspėti, kad komunistinėmis idėjomis susižavėjusio jauno architekto galvoje bene ideali vieta savo kūrybinių ir politinių idėjų realizavimui atrodė Sovietų Sąjunga. Paskatinti ieškoti prieglobsčio SSRS galėjo ir ten veikusi vadinamoji Raudonoji Bauhauzo brigada (Rote Bauhausbrigade), kuriai vadovavo buvęs mokyklos vadovas ir dėstytojas Meyeris. Kaip prisimena vienas iš šios grupės narių Konradas Püschelis, Sovietų Sąjunga, baigiantis pirmajam penkmečio planui, buvo itin suinteresuota pritraukti kvalifikuotų specialistų, padėsiančių plėsti šalies industrializaciją, ir ypač plačiai afišavo Bauhauzo dėstytojų (Ernsto Mayaus, Hinnerko Scheperio ir kt.) atvykimą14. Tad neilgai trukus, nesunkiai gavęs politinio emigranto statusą, Butkowas atvyko į Maskvą.
Tiesa, prie Raudonosios Bauhauzo brigados Butkowas neprisijungė, nors tiek architektas, tiek minėta grupė žinojo apie vieni kitų veiklą15. Šiandien ši aplinkybė apsunkina istoriko darbą – glaudžių ryšių su šia Bauhauzo atstovų grupe, kurios veikla gausiai dokumentuota, nebuvimas ženkliai mažina galimybes susipažinti su Butkowo veiklos ir gyvenimo epizodais Sovietų Sąjungoje. Vienintelis žinomas ir patvirtintas faktas, kad architektas dirbo prie Maskvos-Volgos kanalo statybų, kurios tęsėsi nuo 1932 iki 1937 m. Tačiau sieti architektą su kuria nors iš Sovietų Sąjungos planavimo, statybos ar panašios srities struktūra būtų sudėtinga, nes šį projektą tiesiogiai įgyvendino Jungtinė valstybinė politinė valdyba (Объединённое государственное политическое управление, OGPU), kuri nuo 1934 m. tapo pavaldi geriau žinomai organizacijai – NKVD.
Vis dėlto iš fragmentiškų žinių šaltiniuose ir istorinio konteksto galima bent įsivaizduoti, kaip jautėsi buvęs Bauhauzo studentas (absolventu taip ir netapęs), dirbdamas prie tokio politiškai angažuoto projekto kaip Maskvos-Volgos kanalo statybos. Visų pirma, kanalas buvo tipinis socrealizmo, vis labiau įsigalėjusio ketvirtojo dešimtmečio vidurio Sovietų Sąjungoje, pavyzdys. Uostai, prieplaukos, pylimai – viskas gausiai apstatyta Lenino, Stalino ir „darbo žmonių“ skulptūromis, laivų terminalai, imituojantys renesanso įkvėptą palazzo stilių su atviromis galerijomis, baliustradomis, majolikos (it. maiolica) apdaila ir t. t. Kita vertus, ciniška būtų kalbėti apie saviraiškos laisvės suvaržymus ir architektūrinių idealų atsisakymą, kai architektui turėjo būti žinoma, kad jo sprendimus įgyvendina apie 200 000 Dmitlago (Dmitrovo mieste įsteigtos priverstinio darbo stovyklos) kalinių, kurių sąlygos nedaug kuo skyrėsi nuo tų, kurias Butkowui būtų tekę patirti Vokietijoje, jei būtų ten pasilikęs.
Tragiška lemtis komunistuojantį Butkową pasitiko ne Vokietijoje, o būtent SSRS – jis tapo eiline stalininių valymų auka. 1937 m. rugsėjo 27 d. architektas buvo apkaltintas šnipinėjimu nacistinei Vokietijai, suimtas, o 1938 m. spalį mirė nuo kankinimų. Butkowas palaidotas Butovo poligono kapinėse16.
Panašu, kad Butkowo bičiulis Bahelferis aiškiai išreikštų sentimentų komunistinei ideologijai neturėjo, o tai leido, neįsivėlus į konfliktus su nacionalsocialistine Desau miesto valdžia, sulaukti studijų pabaigos. Nepaisant gesinamos Bauhauzo įtakos, 1932 m. sausį išgyventas šviesesnis akademinis momentas – Bahelferiui įteiktas Bauhauzo diplomas su pagyrimu17. Nors 1932-ieji buvo akademinio kelio pabaiga, šie metai jo asmeniniame gyvenime žymėjo naują pradžią – Bahelferis vedė bendrakursę Gitel (Ginette) Gold. Netrukus gimęs sūnus Amosas vertė ieškoti saugesnės vietos nei politiškai užsiliepsnojusi, antisemitizmo apimta Vokietija. Daugelis Bauhauzo studentų, ypač žydų kilmės, patraukė į, kaip tada manyta, saugesnes kaimynines šalis – Bahelferis kartu su dešimtimis kitų bauhauzininkų pasirinko Prancūziją ir apsigyveno Paryžiuje.
Per tuos metus, kol karo veiksmai apėmė visą Europą, Bahelferio gyvenime nebuvo didelio kūrybinio proveržio. Pereita prie praktiškesnių darbų nei tapyba: jis dirbo iliustratoriumi literatūros žurnale La Nouvelle Revue française, iliustravo vaikiškas knygas, taip pat – fotografu L’Agence VU18. Dauguma išlikusių Bahelferio dailės kūrinių, pasižyminčių ekspresionizmo, abstrakcionizmo ar siurrealizmo bruožais, – iš studijų laikotarpio. Galima tik spėlioti, ar menininkas šios veiklos netęsė dėl to, kad nesulaukė plataus pripažinimo, ar kūrybinis palikimas tiesiog pražuvo sudėtingomis Antrojo pasaulinio karo sąlygomis, kai ne kartą teko skubiai keisti gyvenamąją vietą, slapstytis. Tiesa, nuo modernaus meno, jei ne kūrybine, tai bent jau interesų prasme, neleido nutolti Paryžiuje įsikūrę buvę Bauhauzo studentai, abstrakčiojo meno atstovai Jeanas Leppienas ir Jeanas Weinfeldas, su kuriais Bahelferis buvo užmezgęs glaudžius ryšius19.
Prasidėjus karo veiksmams tarp Vokietijos ir Prancūzijos, vokiškai kalbanti imigrantų dalis buvo Prancūzijos dalinių internuota, tačiau prancūzų kariuomenė priešinosi neilgai ir jau 1940 m. didžioji šalies dalis buvo okupuota, įsteigiant Philippe’o Pétaino vadovaujamą Viši vyriausybę. Jos kolaboracinė politika imigrantams nežadėjo nieko gera, todėl žydų kilmės menininkai, likę Prancūzijoje, buvo priversti trauktis į pogrindį, prisidengti kitomis tapatybėmis, kai kurie įsitraukė į pasipriešinimą – rengė ir iliustravo skrajutes, padirbinėjo dokumentus20, – tokių darbų ėmėsi ir į Tulūzą persikėlęs Bahelferis.
Po karo Bahelferis kur kas aktyviau įsitraukė į žydų kultūrinį gyvenimą Paryžiuje. Kaip pastebi Davidas Weinbergas, žydų situacija Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo buvo unikali: palyginti su kitomis Europos šalimis, išgyvenusių žydų skaičius buvo itin didelis, o okupacijos metai žymėjo aktyvią žydų kovą su nacių režimu bei artimą bendradarbiavimą su prancūzais pasipriešinimo laikotarpiu. Todėl Prancūzijos atkūrimo darbuose žydų bendruomenė užėmė svarbią vietą21. Žydų bendruomenė suprato, kad šalia tokių karo atneštų sunkumų, kaip nuosavybės, verslų, artimųjų praradimas, buvo svarbu užtikrinti tinkamą karo sukeltų traumų reabilitaciją, o tam reikšmingai pasitarnauti turėjo kultūra, tad nenuostabu, kad bendras kultūrinis gyvenimas itin suaktyvėjo. Tai matyti ir fragmentiškuose, mus pasiekusiuose Bahelferio biografijos faktuose: po Antrojo pasaulinio karo menininkas aktyviai įsitraukė į žydų kultūrinę veiklą, iliustravo žydų kultūrinius žurnalus Presse Nouvelle, Droit et Liberté, La Semaine Juive, A Nouveau, žydų teatro leidinius22. 1946 m. kartu su savo studijų draugu Weinfeldu jis sukūrė vieną pirmųjų Holokausto temą nagrinėjančių filmų We live again (Nous continuons, Mir lebn do)23. Pastebėtina, kad iš buvusių LDK žemių kilusių žydų bendruomenė emigracijoje aktyviai formavo ir tautinį tapatumą, kurį kūrė ir puoselėjo, prisimindama savo kultūrinę metropoliją – Vilnių. Būtent vilnietiškumas, o ne lenkiškumas ar lietuviškumas, pasireiškė ir Bahelferio veikloje, kuris po Prancūzijos išsivadavimo prisidėjo prie Vilniaus žydų asociacijos Prancūzijoje leistų leidinių, 1947 m. leidybai paruošė Kačerginskio Dos gezang fun vilner geto. Kaip pastebima, leidinio meninę vertę didino būtent išskirtinis dizainas, tipografijos ir kaligrafijos elementai24. Vis dėlto ilgainiui Bahelferis ir vėl atitolo nuo žydų kultūrinės veiklos.
Net dvidešimt vienerius metus Bahelferis paskyrė darbui srityje, kuri ir buvo įrašyta jo Bauhauzo diplome, – reklamai. Nuo 1947 m. jis tapo žymios filmų korporacijos 20th Century reklamos studijos vadovu25. Po Antrojo pasaulinio karo suklestėjusi Amerikos kino industrija atrado karo nuskurdintos Vakarų Europos rinkas ir ten sėkmingai investavo, pritraukė tokius vietos specialistus, kaip ir šios publikacijos herojus.
Tik į profesinės karjeros pabaigą Bahelferis vėl atrado tapybą: vieną semestrą ją dėstė žymiojoje Paryžiaus École des Beaux-Arts, nutapė savo vėlyvuosius kūrinius, kurie pasižymėjo tiek Bauhauzo periodo reminiscencijomis, tiek prasiveržiančiais neoromantizmo elementais, tiek siurrealizmo tradicijų derinimu26.
Gyvenimiškąją kelionę Bahelferis baigė sulaukęs aštuoniasdešimt septynerių savo namuose Paryžiuje. Lyg monumentas šiai kūrybingai asmenybei Père Lachaise kapinėse tebestovi unikalaus dizaino antkapinis paminklas.
Šių dviejų Vilniuje gimusių litvakų pakilios, optimistiškos ir kartu didžiulių sukrėtimų paliestos gy-
venimo istorijos įdomiai įprasmina teksto pradžioje minėtas sukaktis. Buvo itin įdomu žingsniuoti, o kartais dėl menkai išlikusių atminties pėdsakų – netgi šuoliuoti dviejų Vilniaus litvakų pramintais gyvenimo takais. Nors jie nesulaukė didžiulio tarptautinio pripažinimo ar šlovės, tačiau jų kūrybinė veikla, įsiliejimas į svarbius tarptautinius meno procesus vienaip ar kitaip išplečia litvakų kultūrinio arealo ribas. Šių eilučių autorius dėl objektyvių priežasčių (jidiš kalbos nemokėjimas, privertos archyvų ir bibliotekų durys27), tačiau su džiaugsmu, paliko trūkstamus potėpius šių asmenybių biografiniuose portretuose ateityje atskleisti ir kitiems, norintiems į šias asmenybes pažvelgti iš naujų žiūros taškų.
1 Marija Drėmaitė, „Lietuvis Bauhauze: Architekto Vlado Švipo studijos ir kūrybinė veikla“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, nr. 3, p. 25–34; Marija Drėmaitė, Robertas Motuzas, „Vladas Švipas – Walter Gropius: laiškai, 1948–1953 m.“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2019, t. 43, p. 122–147.
2 Rainer K. Wick, „Dreimal Vorkurs: Itten, Moholy-Nagy, Albers“, in: http://www.bauhaus-imaginista.org/articles/5176/three-preliminary-courses-itten-moholy-nagy-albers/de?0bbf55ceffc3073699d40c945ada9faf=7bab96ccd6bd00fee30f271206bfed7b, (2020-12-18).
3 Burckhard Kieselbach, „Isaak Butkow“, in: https://www.bauhauskooperation.com/knowledge/the-bauhaus/people/students/isaak-butkow, (2020-10-25).
4 Zeugnis für M. Bahelfer, Brief vom 26.9.1930, in: Bauhaus 5, Schenkungen Von Moses Bahelfer, Werner Drews, Jean Leppien, Albert Mentzel, Jean Weinfield, Leipzig: Galerie am Sachenplatz, 1981, p. 50.
5 Brief vom 23.3.1931, in: Bauhaus 5, p. 51; „Moses Bahalfer“, in: https://www.grandtourofmodernism.com/magazine/the-bauhaus/the-bauhaus/people/students/moses-bahelfer, (2020-10-25).
6 Kenneth Frampton, Modern Architecture: A Critical History, London: Thames and Hudson, 2007, p. 129.
7 Burckhard Kieselbach, „Isaak Butkow“.
8 Liam Irwin, „The Calamitous Burning“: The Dromcollogher Disaster of 1926“, in: North Munster Antiquarian Journal, 2013, t. 53, in: https://www.academia.edu/16335963/Dromcollogher_Cinema_Fire_1926, (2020-11-13).
9 Zeugnis für M. Bahelfer, Brief vom 26.9.1930, p. 50.
10 Brief vom 23.3.1931, p. 51.
11 Kenneth Frampton, Moderniosios architektūros kilmė ir pagrindai, iš anglų kalbos vertė Skaistė Kozulaitė, Vilnius: Technika, 2018, p. 138.
12 Burckhard Kieselbach, „Isaak Butkow“.
13 Peter Hahn, Bauhaus Berlin: Auflösung Dessau 1932, Schließung Berlin 1933, Bauhäusler und Drittes Reich, Berlin: Bauhaus-Archiv, 1985, p. 56.
14 Konrad Püschel, Die Tätigkeit der Gruppe Hannes Meyer in der UdSSR in den Jahren 1930 bis 1937, in: https://e-pub.uni-weimar.de/opus4/frontdoor/deliver/index/docId/878/file/Pueschel_pdfa.pdf, (2020-11-27).
15 Daniel Talesnik, The Itinerant Red Bauhaus, or the Third Emigration, PhD Thesis in Architectural History and Theory, Columbia University, New York, NY, 2016, in: https://academiccommons.columbia.edu/doi/10.7916/D89S1R24, (2020-11-13).
16 Ulla Plener, Natalia Mussienko, Verurteilt zur Höchststrafe: Tod durch Erschießen. Todesopfer aus Deutschland im Großen Terror der Sowjetunion 1937/38, Berlin: Karl Dietz Verlag, 2006, p. 28.
17 Peter Hahn, Bauhaus Berlin, p. 36.
18 Lutz Schöbe, Bauhaus: Fotografie aus der Sammlung der Stiftung Bauhaus Dessau, Fratelli Alinari, Firenze / Stiftung Bauhaus Dessau, 2004, p. 188.
19 „Moses BAGEL (born Moshe Bahelfer)“, in: https://ecoledeparis.org/moses-bagel, (2020-10-25).
20 Ines Rotermund-Reynard, Echoes of Exile: Moscow Archives and the Arts in Paris 1933–1945, Berlin: De Gruyter, 2014, p. 26.
21 Seán Hand, Steven T. Katz, Post-Holocaust France and the Jews, 1945–1955, New York University Press, 2015, p. 36.
22 „Moses BAGEL (born Moshe Bahelfer)“; Frithjof Trapp, Bärbel Schrader, Dieter Wenk, Ingrid Maaß, Biographisches Lexikon der Theaterkünstler, Berlin: De Gruyter, 1998, p. 40.
23 Anke Blümm, „Polish students at the Bauhaus? A survey“, in: Małgorzata Leyko (ed.), The New Man, Łódz, 2021, (rengiama).
24 Bret Werb, Yiddish Songs of the Shoah: A Source Study Based on the Collections of Shmerke Kaczerginski, Ph. D. University of California, Los Angeles, 2014, p. 80, in: https://escholarship.org/uc/item/6x72f9t5, (2020-11-13).
25 „Moses Bahelfer“.
26 Lutz Schöbe, Bauhaus, p. 188. Vėlyvosios kūrybos pavyzdžių galima rasti adresu: https://www.1stdibs.com/creators/moses-bagel-bahelfer/art.
27 Dėkoju Magdeburgo kultūros istorijos muziejaus ir Drezdeno meno bibliotekoms už atsiųstą leidinį su Moišei Bahelferiui adresuotais laiškais ir kai kuriais jo kūriniais, kurių Lietuvoje nebūtų pavykę surasti.
