Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Iš anglų kalbos vertė Rasa Ruseckienė

EUROPA PO LIETAUS1

Galima nuodėmė: derybom pasiekta taika.

Teisėjas ką tik baigęs darbą skambina pianinu,

tiktai juodais klavišais. Laikinas taksi

lūkuriuoja savam garde; galì nujausti garą,

dumblą, suodžius, bet kokį gestų turinį.

Medus – vienintelis negendąs maistas,

nušviečia podėlį savuoju spindesiu senu.

Siuvėja darbuojas viena, net drobė

priverčia ją gūžtelt, o mes tuo tarpu daugelis

suvirpam nuo apgaulaus jaudulių srauto.

Geras žmogus nūnai neturi būti, tarkim,

doras, kelt raibulius. Banknotai virsta

madženta, ryškiu raudoniu, cianu, poetų atspalviais,

traukiami iš ilgų piniginių, uždegami

ir deginami: vėliavos, baimės, atsiprašinėjimai.

Fotografas ieško tos vienintelės,

kuri netrokštų apsinuogint ir

išbristi, užu jūrų. Ir kolei kas

Europa egzistuoja tyliom terasom, galiniais

kambariais, kur aimanuoja vidiniai vandenynai.

KEROUACAS

Pasak jo motinos, jis įkopė į gyvenimą ir nebeįstengė

nulipti. Apšepęs, sutaupydavo odekolono,

tai, anot jo, teikė „filosofinio virpulio“. Jis

mikčiodavo, bet tik tardamas savo pavardę… ar tavąją.

Visus gyvenimo malonumus iššvaistė nesulaukęs amžiaus,

kai suvokiama, kas yra malonumas. 6 pėdų, 4 colių, pasak žmonių, girgždėdavo

eidamas prie artimiausio saulėto gatvės kampo, kur mėgo

stoviniuoti, arba į kiną, tenai keiksnodavo ekrano žvaigždutes.

Popietės jam būdavo rytai, o vakarai – jo popietės.

Jo vaikystės pravardės – Džonis ir Kiperis. Valkatos,

gangsteriai, skerdikai – jo herojai. Jo pavardė kilus

iš bretonų žodžio „kelias“, ir tai šį tą paaiškina.

Jis nusivylė suvokęs, kad nebeturi iliuzijų –

tai nebūdinga bytnikams. Šlovė lipo prie jo it niežtinti

šašų rozetė. Kasmet įgydavo automobilį. Labiausiai mėgo

kreozoto kvapą ir Primitif kvepalus, jų buteliuką sukūrė Dalí.

Jis anksti iškilo ir ilgainiui pamilo savo košmarus, kaip mes visi,

bet ne saulės šviesą, kurios vengė. Paklaustas, koks jo didžiausias

noras, reporteriui atsakė, norėčiau, kad mano tėvas būtų gyvas ir aš

turėčiau paskutinę progą aplošti šachmatais tą seną lapiną.

MANO ALEGORIJA

It drignių užrijęs, vangstydamasis eismo,

kur susitinka Manor Roudas ir Stamford Hilas,

berniokas, laikydamas sau priešais veidrodžio šukę,

eina atgalias gatve žiūrėdamas atgal.

Tai tobula metafora kažko, toks įvaizdis,

kurio naršytum porą savaičių, – alegorija

sugriuvusios bendruomenės, kuri kadaise

palikdavo duris neužrakintas ir ant palangių vėsti mėsos pyragus.

Galbūt. Ar sudėtingų rūšių išnykimo,

genų inžinerijos aikštingos pažangos,

lepios menininko introspekcijos,

ar nuliais tapusių šventųjų, palikusių mus melstis.

O gal alegorija minčių, kurios sprogdina mano galvą,

kai apkabini mane alėjoj už saldėsių parduotuvės.

Jei tik minčių metaforos dar leidžiamos

šioj apiplėštoj ir vėjais paleistoj vargioj planetoj.

Skęstantysis

Ambicija beldžias – tropinė liga.

Mano balsas vangėja ir pasiekia tave

it per kokosų pieno vilnį.

Gelbėjimo valtis nugurga rūdžių pasaulin.

Ekscentriškas vėjas rimdo melsvį

virš mano galvos, virš mudviejų galvų.

Kitur regiu orkestro merginas, sendaikčių

išpardavimo baigtį, ąžuolą apvijusią

dūsuojančią panterą, tariuos regįs

rankos kontūrus pro matinį stiklą,

mano vaikai nučiuožia iš dangaus, negimę.

MEDŽIOTOJŲ TROŠKINYS2

(pagal Mickiewiczių)

Puoduos ir katiluos troškinys gurguliuoja,

žinovai ir poetai ratu apspitę,

su dar nesutupėtais testamentais, aklai baksnoja

mėgindami patirti jo nuostabų kvapą, kurs atminty palieka žymę,

skanauti lūpom meistrišką jo vylių.

Vien tik įtikinėjimai, diagnozės,

lepūs žodžiai jo esmės neperteiks.

Ne išblyškėlių miesto vargšų burnoms,

tik tiems, kurių dainingas balsas kupinas aistros,

gardaut jį leista, tiems, kurie pažįsta šunkelių

šešėlius, kurie parjojo į namus paskaudę,

gabendami laimikį ant pečių.

Tai ne kasdienis viralas ir ne tavo

valgyklinis maistas, šis medžiotojų troškinys

tau pataikauja ir pildo tavo norus.

Šviežiai išrautas iš žemės kopūstas –

šitos alchemijos širdis, išplautas ir supjaustytas,

aštrus ir prieskoningas, raitos puode it gyvatė,

aistringom rankom globdamas geriausius

kumpio ir žvėrienos kąsnius ir bryzus.

Indaploviai, tarnai stebeilija suėję,

žandais nuraudusiais, sau smilkinius tapšnodami,

kaip kunkuliuoja mišinys, geizeris grasinas

veržtis, puta pašoka lig puodo krašto,

smelkia orą gardindama valandą.

Būk pasirengęs. Nušveiski savo šaukštų arsenalą,

palik medžiokles, užtaisyki savo dubenis

visatos laimikiu. Ak, būk drąsus.

Braukis pro karštą rūką prie viryklės,

lai žvanga vario katilai, beslapstantys

tą gėrį; žiūrėsim, kaip šauksmu pratrūksi

jį kimšdamas – žiūrėki, kaip jis dingsta

it pavasarinis ledas, it kamparas, ryklės tamsoj,

Stikso pilve, dervuotuose, dainuojančiuose viduriuos.

Įsižiūrėjęs pro garus matysi puodus

jau išgrandytus ir įveiktus, virėjai

snūduriuoja sotūs, su samčiais rankose,

lyg mažesnieji ugnies dievai, sergintys

rūkstančio švento ugnikalnio šerdį.

1 Gali būti, kad šis eilėraštis inspiruotas Maxo Ernsto paveikslo „Europa po lietaus II“ (1940–1942) arba Alano Burnso to paties pavadinimo knygos, vaizduojančios Europos pokario kraštovaizdį (1965).

2 Lenkų nacionalinis valgis bigosas.

Roddy Lumsden (1966–2020) – škotų poetas, išleidęs 10 poezijos knygų, pelniusių ir nominuotų įvairioms literatūros premijoms. Gimė St Andriuso mieste. Baigęs gimnaziją studijavo literatūrą Edinburgo universitete. 1998 m. persikėlė gyventi į Londoną. Dėstė Londono Poezijos mokykloje, rengė ir vedė mėnesinį skaitymų ciklą BroadCast. 2005–2010 m. vedė kūrybinio rašymo seminarą „Trečiadienio grupė“ (Wednesday Group) London Sičio universitete. 2007 m. redagavo leidinių seriją Pilot (Tall Lighthouse leidykla), skirtą jaunųjų poetų kūrybai. 2010–2013 m. dirbo Salt Publishing leidyklos poezijos redaktoriumi, redagavo The Best British Poetry antologijų seriją. Poetas buvo žodžio virtuozas, įkvėpęs ne vieną jaunesnės kartos britų poetą. Dažnos jo eilėraščių temos – vyrų ir moterų santykiai, popkultūra, didmiesčių (ypač Londono) gyvenimas, asmenybės depersonalizacija, Škotijos realijos. Poetas mirė po sunkios ligos 2020 m. sausio 10 d. Jo eilėraščių vertimai spausdinami poeto motinai Betty Lumsden leidus.