Iš anglų kalbos vertė Rasa Ruseckienė
EUROPA PO LIETAUS1
Galima nuodėmė: derybom pasiekta taika.
Teisėjas ką tik baigęs darbą skambina pianinu,
tiktai juodais klavišais. Laikinas taksi
lūkuriuoja savam garde; galì nujausti garą,
dumblą, suodžius, bet kokį gestų turinį.
Medus – vienintelis negendąs maistas,
nušviečia podėlį savuoju spindesiu senu.
Siuvėja darbuojas viena, net drobė
priverčia ją gūžtelt, o mes tuo tarpu daugelis
suvirpam nuo apgaulaus jaudulių srauto.
Geras žmogus nūnai neturi būti, tarkim,
doras, kelt raibulius. Banknotai virsta
madženta, ryškiu raudoniu, cianu, poetų atspalviais,
traukiami iš ilgų piniginių, uždegami
ir deginami: vėliavos, baimės, atsiprašinėjimai.
Fotografas ieško tos vienintelės,
kuri netrokštų apsinuogint ir
išbristi, užu jūrų. Ir kolei kas
Europa egzistuoja tyliom terasom, galiniais
kambariais, kur aimanuoja vidiniai vandenynai.
KEROUACAS
Pasak jo motinos, jis įkopė į gyvenimą ir nebeįstengė
nulipti. Apšepęs, sutaupydavo odekolono,
tai, anot jo, teikė „filosofinio virpulio“. Jis
mikčiodavo, bet tik tardamas savo pavardę… ar tavąją.
Visus gyvenimo malonumus iššvaistė nesulaukęs amžiaus,
kai suvokiama, kas yra malonumas. 6 pėdų, 4 colių, pasak žmonių, girgždėdavo
eidamas prie artimiausio saulėto gatvės kampo, kur mėgo
stoviniuoti, arba į kiną, tenai keiksnodavo ekrano žvaigždutes.
Popietės jam būdavo rytai, o vakarai – jo popietės.
Jo vaikystės pravardės – Džonis ir Kiperis. Valkatos,
gangsteriai, skerdikai – jo herojai. Jo pavardė kilus
iš bretonų žodžio „kelias“, ir tai šį tą paaiškina.
Jis nusivylė suvokęs, kad nebeturi iliuzijų –
tai nebūdinga bytnikams. Šlovė lipo prie jo it niežtinti
šašų rozetė. Kasmet įgydavo automobilį. Labiausiai mėgo
kreozoto kvapą ir Primitif kvepalus, jų buteliuką sukūrė Dalí.
Jis anksti iškilo ir ilgainiui pamilo savo košmarus, kaip mes visi,
bet ne saulės šviesą, kurios vengė. Paklaustas, koks jo didžiausias
noras, reporteriui atsakė, norėčiau, kad mano tėvas būtų gyvas ir aš
turėčiau paskutinę progą aplošti šachmatais tą seną lapiną.
MANO ALEGORIJA
It drignių užrijęs, vangstydamasis eismo,
kur susitinka Manor Roudas ir Stamford Hilas,
berniokas, laikydamas sau priešais veidrodžio šukę,
eina atgalias gatve žiūrėdamas atgal.
Tai tobula metafora kažko, toks įvaizdis,
kurio naršytum porą savaičių, – alegorija
sugriuvusios bendruomenės, kuri kadaise
palikdavo duris neužrakintas ir ant palangių vėsti mėsos pyragus.
Galbūt. Ar sudėtingų rūšių išnykimo,
genų inžinerijos aikštingos pažangos,
lepios menininko introspekcijos,
ar nuliais tapusių šventųjų, palikusių mus melstis.
O gal alegorija minčių, kurios sprogdina mano galvą,
kai apkabini mane alėjoj už saldėsių parduotuvės.
Jei tik minčių metaforos dar leidžiamos
šioj apiplėštoj ir vėjais paleistoj vargioj planetoj.
Skęstantysis
Ambicija beldžias – tropinė liga.
Mano balsas vangėja ir pasiekia tave
it per kokosų pieno vilnį.
Gelbėjimo valtis nugurga rūdžių pasaulin.
Ekscentriškas vėjas rimdo melsvį
virš mano galvos, virš mudviejų galvų.
Kitur regiu orkestro merginas, sendaikčių
išpardavimo baigtį, ąžuolą apvijusią
dūsuojančią panterą, tariuos regįs
rankos kontūrus pro matinį stiklą,
mano vaikai nučiuožia iš dangaus, negimę.
MEDŽIOTOJŲ TROŠKINYS2
(pagal Mickiewiczių)
Puoduos ir katiluos troškinys gurguliuoja,
žinovai ir poetai ratu apspitę,
su dar nesutupėtais testamentais, aklai baksnoja
mėgindami patirti jo nuostabų kvapą, kurs atminty palieka žymę,
skanauti lūpom meistrišką jo vylių.
Vien tik įtikinėjimai, diagnozės,
lepūs žodžiai jo esmės neperteiks.
Ne išblyškėlių miesto vargšų burnoms,
tik tiems, kurių dainingas balsas kupinas aistros,
gardaut jį leista, tiems, kurie pažįsta šunkelių
šešėlius, kurie parjojo į namus paskaudę,
gabendami laimikį ant pečių.
Tai ne kasdienis viralas ir ne tavo
valgyklinis maistas, šis medžiotojų troškinys
tau pataikauja ir pildo tavo norus.
Šviežiai išrautas iš žemės kopūstas –
šitos alchemijos širdis, išplautas ir supjaustytas,
aštrus ir prieskoningas, raitos puode it gyvatė,
aistringom rankom globdamas geriausius
kumpio ir žvėrienos kąsnius ir bryzus.
Indaploviai, tarnai stebeilija suėję,
žandais nuraudusiais, sau smilkinius tapšnodami,
kaip kunkuliuoja mišinys, geizeris grasinas
veržtis, puta pašoka lig puodo krašto,
smelkia orą gardindama valandą.
Būk pasirengęs. Nušveiski savo šaukštų arsenalą,
palik medžiokles, užtaisyki savo dubenis
visatos laimikiu. Ak, būk drąsus.
Braukis pro karštą rūką prie viryklės,
lai žvanga vario katilai, beslapstantys
tą gėrį; žiūrėsim, kaip šauksmu pratrūksi
jį kimšdamas – žiūrėki, kaip jis dingsta
it pavasarinis ledas, it kamparas, ryklės tamsoj,
Stikso pilve, dervuotuose, dainuojančiuose viduriuos.
Įsižiūrėjęs pro garus matysi puodus
jau išgrandytus ir įveiktus, virėjai
snūduriuoja sotūs, su samčiais rankose,
lyg mažesnieji ugnies dievai, sergintys
rūkstančio švento ugnikalnio šerdį.
1 Gali būti, kad šis eilėraštis inspiruotas Maxo Ernsto paveikslo „Europa po lietaus II“ (1940–1942) arba Alano Burnso to paties pavadinimo knygos, vaizduojančios Europos pokario kraštovaizdį (1965).
2 Lenkų nacionalinis valgis bigosas.
Roddy Lumsden (1966–2020) – škotų poetas, išleidęs 10 poezijos knygų, pelniusių ir nominuotų įvairioms literatūros premijoms. Gimė St Andriuso mieste. Baigęs gimnaziją studijavo literatūrą Edinburgo universitete. 1998 m. persikėlė gyventi į Londoną. Dėstė Londono Poezijos mokykloje, rengė ir vedė mėnesinį skaitymų ciklą BroadCast. 2005–2010 m. vedė kūrybinio rašymo seminarą „Trečiadienio grupė“ (Wednesday Group) London Sičio universitete. 2007 m. redagavo leidinių seriją Pilot (Tall Lighthouse leidykla), skirtą jaunųjų poetų kūrybai. 2010–2013 m. dirbo Salt Publishing leidyklos poezijos redaktoriumi, redagavo The Best British Poetry antologijų seriją. Poetas buvo žodžio virtuozas, įkvėpęs ne vieną jaunesnės kartos britų poetą. Dažnos jo eilėraščių temos – vyrų ir moterų santykiai, popkultūra, didmiesčių (ypač Londono) gyvenimas, asmenybės depersonalizacija, Škotijos realijos. Poetas mirė po sunkios ligos 2020 m. sausio 10 d. Jo eilėraščių vertimai spausdinami poeto motinai Betty Lumsden leidus.
