Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Zaronskių šeima prie savo statomo namo tuometiniame
Rudens skersgatvyje, dabar Žiogų gatvė. 1956. Juozo Tonkūno
nuotrauka. Iš Zaronskių šeimos archyvo

1948 m. gegužės 25 d. vakarą Vilniuje buvo galima stebėti nuo geležinkelio stoties einančią jaunų žmonių porą. Stalinas aikštėje dar nestovėjo, kai aukštas, kiek į priekį pasviręs vyras, ir tiesi tvirtai nuaugusi moteris, nešini nedideliais kartoniniais lagaminais, išlipo iš traukinio Ryga–Simferopolis. Jonas ir Veronika prietemoje skubėjo Geležinkelio gatve iki viaduko, kur pasuko kairėn ir leidosi Gorkio gatve beveik iki pat Gedimino aikštės, ieškodami posūkio į Pilies skersgatvį. Jį suradę, viename tamsių ir purvinų skersgatvio kiemų – ten vėliau įsikurs Šluotos redakcija – jauni žmonės užėjo į butą. Juos pasitiko jaunas, bet jau plikti pradėjęs žilstelėjusiais smilkiniais vyras, vardu Juozas. Prasidėjo vilnietiškoji mūsų šeimos istorija. 

Juozas, močiutės jaunesnysis brolis, buvo neseniai paleistas iš Biržų kalėjimo ir mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute. Močiutė Veronika ir senelis Jonas iš Pasvalio rajono ūkių bėgo nuo didžiojo 1948 m. pavasario vežimo. Abu dar nebuvo vedę, nors jau draugavo ir tėvai jau projektavo būsimą Kazėnų ir Zaronskių giminių ir ūkių apsijungimą. Kurį laiką naktis leisdavę slėptuvėje sodo gale, gegužės 21 d. iš patikimo žmogaus gavo žinių, kad veš. Apsisprendė greitai: lagaminai jau buvo sukrauti, tad beliko tik atidaryti tvartus ir išleisti gyvulius. Močiutės tėvus priglaudė vyriausioji duktė Valė, tuo metu mokytojavusi Šiaulių rajone, Aleknaičiuose; senelio tėvai, berods, išvyko pas savo dukrą Adelę, nutekėjusią į Talkonius, na, o abiejų šeimų jaunieji ūkių paveldėtojai nutarė pasimesti nepažįstamo didmiesčio labirintuose. Persikėlę per Mūšą, Migonyse ir įsėdo į siauruką Biržai–Joniškėlis. Nė vienas niekada taip ir nebegrįžo namo. Šitaip pasibaigė pasvalietiškoji mūsų šeimos istorija.

Pirmasis močiutės Veronikos darbas Vilniuje buvo valytojos ir krosnių kūrikės Suaugusiųjų mokykloje, įsikūrusioje viename Stalino prospekto kiemų. Spėju, kad darbinosi ne savo vardu, bijodama, kad bus patikrinta ir išaiškinta pagal vežamų asmenų sąrašus. Pasakojama, kad Vilniaus Pasų stale ji prajuokinusi pareigūnus ir dėl to gana nesunkiai jai buvo leista prisiregistruoti, nes, įnirtingai mojuodama įsivaizduojama šluota aiškino, kad dirba ubornaja. Senelis Jonas užsirašė į buhalterijos kursus svetima pavarde, bet kur juos lankė – nežinau. Jiedu susituokė tų pačių 1948 m. žiemą Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vestuves atšventė kukliai valgykloje-kavinėje, įsikūrusioje Vilniaus miesto gynybinėje sienoje šalia Aušros vartų. Jonas tuo metu jau dirbo buhalteriu Vilniaus 16-oje vidurinėje mokykloje. 

Kažkurią 1949 m. pavasario dieną brolis užėjo pas Veroniką į mokyklą ir pranešė, kad kartu gyvenęs draugas pakabino baltus marškinius virtuvės lange – sutartą pavojaus ženklą. Jis pats nebeužeidamas namo tą vakarą išvyko į Raudėnus, o iš ten – į Tartu Estijoje. Veronikai ir Jonui pasisekė skubiai išsinuomoti mansardą Geležinėje gatvėje ir persivežti daiktus, taip ir neįkliuvus draugams iš organų. Per langus jiedu galėjo stebėti geležinkelio pylimo puslankiu lėtai slenkančius traukinius, o sodas galu rėmėsi į Rasų kapinių tvorą. Kaimynų vaikai užsikardavo ant lėtai judančių vagonų ir stengdavosi numesti žemyn kuo daugiau anglies ir antracito luitų. Juos vėliau surinkę į bulvinius maišus nešiodavę po namus, siūlydami gyventojams ir šūkčiodami: Wegla trzeba?

Šeimininkai kalbėjo pabrėžtinai lenkiškai, tad didelė draugystė tarp jų ir naujųjų nuomininkų neužsimezgė. Kaip tik tuo metu porai gimė dukra Jūratė. Kalbama, kad Jūratė – mano mama – labai sirgusi kūdikystėje ir buvusi jau visai netoli mirties, esą ją apžiūrėjęs daktaras Švedas tik liūdnai lingavo galva. Mama stebuklingai pasveikusi, pradėjus imti pieną ne iš šeimininkų, o iš kaimynų karvės. Senelis Jonas iki pat mirties burbėdavęs, kad šeimininkai į karvės pieną įmaišydavę skalbimo proškų, esą norėdami naujagimę nugalabyti.

Močiutė Veronika susirado naują darbą: įsidarbino buvusio Misionierių vienuolyno patalpose ir teritorijoje įsikūrusioje didelėje ligoninėje. Virtuvė buvo atskirame kiemo pastate. Mama prisimena, kad ten visada būdavo labai šilta nuo kūrenamų „plytų“ ir ji labai mėgdavusi ten lankytis, nes virėjos ją vaišindavusios kondensuotu pienu. Močiutė gi pasakodavo, kad vienuolyno rūsiai buvę labai šalti ir ten štabeliuodavę į geresnį pasaulį iškeliavusius ligonius.

Laisvu nuo darbo metu Veronika eidavo apsipirkti į Halės turgų ir drauge vesdavosi dukrą. Kartą pastaroji nusprendė pati viena nužygiuoti iki turgaus nešina saujoje suspaustomis penkiomis kapeikomis. Pusiaukelėje mama sutiko kaimynę, gydytojo Švedo žmoną, ponią Švedienę, kuri mamą gražiai perkalbėjo ir parvedė namo. 

Vėliau močiutės tėtis Jonelis taip pat atsikraustė į Geležinę gatvę. Jis buvo linksmų plaučių, tačiau gyvenimo gerokai mėtytas žmogus. Kadaise, sužinojęs, kad jam – vyriausiajam sūnui ir ūkio paveldėtojui – nereikės eiti į caro armijos rekrūtus, iš džiaugsmo mažumėlę įkalė Pasvalyje. Eidamas namo per tiltą ir sutikęs stražniką, jį iš to paties džiaugsmo prikūlė. Pateko į daboklę, o iš ten, deja, vis dėlto iškeliavo į rekrūtus. Tarnavo rusų armijoje: gyrėsi, kad išmaišė imperiją nuo Daugpilio iki Vladivostoko. Didžiojo karo metu buvo patekęs į dujų ataką prie Gardino ir nuo tada jį kamavo dusulys. Ar vokiečių paleistos iprito dujos, ar ilgamečio rūkymo įpročiai buvo dusulio priežastis – nežinia. Apie bolševikų perversmą sužinojo Maskvoje, kurioje tuomet siautė badas ir nutarė pėsčias sugrįžti namo į Sindriūnus prie Mūšos. Mano mamą jis mokė pažinti raides ir skaičius vaikščiodamas su ja po Rasų kapines ir prašydamas perskaityti kas parašyta ant antkapių: esą, jo akys nusilpę. Mama į pirmą klasę Užupyje ėjo jau gerai mokėdama skaityti ir skaičiuoti; tik niekaip negalėjo suprasti, kur iš abėcėlės dingo raidė „w“ ir kodėl „l“ mokytoja rašo be pagaliuko. 

Apie 1954 m. Vilniaus miesto Lenino rajono vykdomasis komitetas suprojektavo individualius 20 arų sklypus smėlio kalvose tarp Olandų gatvės, senojo Polocko kelio į Naująją Vilnią ir jau nebeveikiančių senųjų žydų kapinių. Nežinau, kokia tvarka seneliai gavo sklypą Rudens skersgatvyje, bet gavo – ir pradėjo statybas. Mama į antrą klasę jau žygiavo iš naujųjų namų rūsio, į kurį šeima persikraustė iš Geležinės gatvės. Rūsyje šeima gyveno dvejus ar trejus metus, kol pavyko pasistatyti namo sienas, užsidengti stogą ir įrengti vidų. Gyvenimą rūsyje mama ir jos brolis Saulius prisimena su didele nostalgija: du nuosavi kambariai, krosnis ir plyta, kylant į kalną – daržai ir naujai pasodintos obelys, serbentai ir vyšnios. Tiesa, vanduo ilgą laiką buvo deficitas: artimiausias šulinys buvo gal už kilometro, šalia gyvenantys lenkų kilmės senbuviai jį rakindavo ir Veronikai tekdavo, laužant liežuvį, nuolankiai prašyti leidimo prisipilti kibirus vandens. Kai kartą jai autochtonai per galvą užtvojo pliauska ir išpylė kibirus, senelis su kaimynu „per pusę“ smėlynuose iškasė savo šulinį: patys išliejo ir suleido gal 30 betoninių ritinių, kol prisikasė iki vandens. 

Močiutė Veronika dar kartą pakeitė darbą: senelio pusbrolio – įtakingo dailininko Broniaus – padedama pradėjo dirbti iš namų Dailės kombinate mezgėja. Megzdavo kostiumėlius vaikams, kuriuos būdavo galima matyti Dailės parduotuvės vitrinoje Lenino prospekto pradžioje. Vėliau, namų rūsyje atsiradus daugiau vietos, ten buvo atvežtos ir pastatytos klevinės audimo staklės iš Sindriūnų ir močiutė Veronika persikvalifikavo į Dailės kombinato audėją-tautodailininkę. Mano pirmieji atsiminimai apie ją yra būtent audimo staklėse. Audė ji daug, naktimis virdavosi juodą kavą ir rūkė. Mėgo pirkti brangesnes Kosmos, BT cigaretes, bet prisimenu ją rūkius ir bulgariškas Opal, ir lietuvišką Kastytį. Sėdėdavo ant taburetės palinkusi priešais krosnį ir pūsdavo dūmus į pravirą pakurą.

Pamažu vilnietišką šeimos istorijos etapą ėmiau tęsti ir aš. Iš namų Gerosios Vilties gatvėje pas močiutę Veroniką ir senelį Joną važiuodavau 4 maršruto troleibusu iki Katedros. Ten išlipęs, nueidavau iki Tilto gatvės pradžioje esančios 4 ir 37 maršruto autobusų stotelės. Iš ten, vos įsigrūdęs į autobuso galą, stengiausi nebūti minios nunešamas nuo durų, nes Rudens stotelė, kur turėdavau išlipti, nebuvo populiari, ir aš nuolat bijodavau būti nuvežtas į nedraugišką Naująją Vilnią. Man atrodė, kad joje gyveno alkoholiu, rūkalais ir seniai neprausto kūno kvapais atsiduodantys vyrai ir negražios, piktos, terbomis apsikrovusios moterys. 

Leidžiant vasaras pas močiutę, man būdavo nuostabu ir neįtikėtina paslapčiomis stebėti, kaip ją lanko „amerikonai“. Veronika mane įspėdavo, kad nesitrinčiau po kojomis, kad geriau tam kartui pasimesčiau kažkur sode. Kurgi ne! Įsitaisydavau palėpėje, nuimdavau stogo čerpę ir, pasidaręs stebėjimo štabą, laukdavau Žiogų gatve atvažiuojančios tamsiai mėlynos profesoriaus Balčikonio „Volgos“, iš kurios išlipdavo profesorius ir jo atvežti „amerikonai“. Jie užeidavo į namus, ir po geros valandos išeidavo, nešini gražiai suvyniotais ir supakuotais tautinių rūbų rinkiniais. „Amerikonai“ mainais už tautinių rūbų komplektus palikdavo Levi Strauss 501 džinsus, Wrangler švarkelius, išeivijoje išleistų lietuviškų knygų ir visokių kitokių tada nematytų dalykų. 

Senelis Jonas buvo didelis pasakorius ir mėgėjas pravardžiuoti kaimynus pagal į akis krintančias jų kūno dalis ar gyvenimo būdo ypatumus. Patys net neįtardami mūsų gatvėje gyveno šie vilniečiai: Viešnios Berniukas, Asilas, Žemarūris, Kaplianosis, Rasabraukis, Šlykščiasovienė, Pjanica ir Laumė. 

Rytais Žiogų gatvėje mane žadino giedantys gaidžiai, kudakuojančios vištos, amsintys sarginiai šunes, ten būdavo keliamasi dar prieš saulei patekant ir einama grybauti į Belmontą, ten Joninėms virė pasvalietišką alų ir išvakarėse degino stebulę. Ten visai dienai išsiruošdavome į pliažą vienoje iš salų Vilnelės farvateryje. Perėję Geležinį tiltą, leisdavomės varnalėšomis, lazdynų krūmais ir apyniais apraizgytu skardžiu prie vandens. Reikėjo bristi slidžiais srovės nublizgintais akmenimis, kišti basas kojas į tokias žalias kaip laumės plaukai žoles iki prieidavai smėlingą salą upės viduryje. Ten, įsirengę stovyklą, klausydavomės lenkiško Lato z radiem per VEF 201 imtuvą, deginomės, maudėmės, užkandžiavome sausainių sumuštiniais, perteptais sviestu ir užgerdami visa tai limonadu iš sifono. Su mamos broliais Romu ir Sauliumi prasimanydavome visokių pramogų ir zbitkų – nuo leidimosi žemyn Vilnele nuo sugriauto malūno užtvankos ant pripūstų sunkvežimio kamerų iki futbolo Belmonto pamiškėje. Žaisti ten susirinkdavo į futbolą rimtai žiūrintys jaunuoliai ir vyrai. Publika būdavo daugiakalbė: lietuvių, rusų, lenkų kalbomis būdavo šūkaujama, keikiamasi, džiaugiamasi ir liūdima. Romas tuo metu tapatinosi su argentiniečiu Mario Kempesu, Sauliui prie širdies buvo Vilniaus „Žalgiryje“ žaidęs Kasparavičius (o gal Latoža, bet tikrai ne Jurgelevičius), kaimynų Tadzikui norėjosi būti Zbigniewu Boneku, jo broliui Romekui, berods, labai tiko Grzegorzas Lato. 

Žiemą čiuoždavome slidinėti. Populiari slidinėjimo vieta Belmonte būdavo arčiau Vilnelės, ant gausiai lazdynų krūmais apaugusių kalvų. Leisdamasis nuo kalnų ir ropšdamasis aukštyn man per ilgomis estiškos gamybos slidėmis aš dažnokai krisdavau, kartais ir verkdavau. Bet močiutės Veronikos cepelinai ar virtiniai su grietinės ir spirgučių padažu po slidinėjimo viską mikliai sustatydavo į vietas. 

Šiandien nebesurasite šios futbolo aikštės, nebeišgirsite nuo kamuolio smūgio suskambančio plieninio virpsto. Turbūt lengvai netgi neprieisite iki tos vietos – reikės brautis per privačias, privačių ugdymo įstaigų teritorijas. Nebematyti ir smėlėtų salų Vilnelės farvateryje. Google Earth sugestijuoja, kad šiuos atminties artefaktus prarijo žalios Vilnelės pakrančių džiunglės ir įkyrios urbanistinės plėtros amazonija. Vietoje senųjų žydų kapų auga kadaise studentų sodintos pušys. Tik Geležinį tiltą šiaip ne taip dar suradau. 

Čia aprašytas Vilniaus prisijaukinimas yra vykęs jau daugybę kartų ir dar tiek pat kartų jis vyks ateityje, gal tik truputėlį kitaip. Vilniaus dosniai dalijamas geresnio, saugesnio gyvenimo pažadas nuo amžių traukė žydus, palaidotus smėlėtoje kalvoje už Laidojimo namų, lenkus, lietuvius ir baltarusius, pakavotus Rasose, liuteronus, pakastus po Santuokų rūmais, sentikius – Markučiuose. Ne visada tas pažadas buvo tesimas. Ne visus Vilnius priglaudė ir priėmė kaip savus, apsaugojo, bet tai – jau kitas pasakojimas, kita tema. Senelis Jonas, dėdė Romas ir močiutė Veronika palaidoti Rokantiškėse. Ten iš Rasų kapinių perkelti ir mano tetos Aušrytės, mirusios kūdikystėje nuo kokliušo ar difterijos, palaikai.

Kažin, gal ir šiandien Vilniaus geležinkelio stotyje sustos traukinys, iš kurio išlips dviese ir skubiu žingsniu leisis žemyn Sodų gatve iki Pylimo, ar, kaip Jonas ir Veronika, įeis į Vilnių per Aušros vartus?