Mielas Redaktoriau,
Nors paties nepažįstu, bet laišką rašyti Tau yra įdomi patirtis.
Kai aną savaitę vairavau į Ukrainą dar vieną kimšte prikimštą gydymo priemonių mikriuką, visus dokumentus buvau susidėjęs į įmautes, o jas – sukaišiojęs į 2022 m. Naujojo Židinio numerį. Pirmiausia, taip man yra labai patogu visą popierizmą laikyti viename daikte, kurį galima pasiimti su savimi, tvarkantis su muitinės tarpininkais kur nors Chelmo pakraštyje ar Ukrainos muitinės vagonėlyje Ustiluhe. Be to, stovint vėžlio žingsniu slenkančioje labdaros transporto procesijoje ant sienos, visada po ranka yra kažin kodėl dar neperskaitytas Naujojo Židinio numeris, o tai – beveik kaip išganymas, nukreipiantis mintis nuo ne itin stimuliuojančios pasienio realybės. Sutik, kad daug smagiau būti nukeltam keturias dešimtis metų atgal pasibastyti po Karoliniškes, negu stebeilytis, kaip saulės, nemigos ir mažo tankio cholesterolio dietos išvarginti apyjauniai vyrai rengia dar vieną kombinaciją, po kurios tralas su dužena iš Europos „apeis“ ir atsistos priešais mažiau patyrusį „humanitarkės“ vežėją.
Kai penkios dešimtys metų jau nugyventa, kažkas jau pamatyta, išmokta, pasiekta ir suvokta – turbūt natūraliai ateina laikas, kai savęs klausi: kur link judėti toliau? Tikriausiai su šiuo neatsakytu klausimu gyvenau jau kurį laiką, sąmoningai ir nesąmoningai ieškodamas naujų buvimo prasmių, naujų krypčių ir veiklos vektorių. Galima sakyti, kad karas Ukrainoje supaprastino ir išgrynino sprendimą, pirštu prikišamai parodė kelią. Savanoriauti niekada neturėjau nei laiko, nei noro, nors žmonės, ypač kolegos gydytojai, vykstantys į cunamių, žemės drebėjimų, epidemijų ir karų nusiaubtas teritorijas kėlė didelę pagarbą. Kažkada oro uoste įsigijau britų chirurgo Davido Notto knygą Karo daktaras, kurią perskaičiau vienu ypu, belaukdamas vėluojančio skrydžio į Vilnių. Nottas rašė, kad jam noras dalintis patirtimi, padėti bėdoje atsidūrusiems ar tiesiog savo buvimu šalia paremti vargstančius atsirado dar studijų metais, ir su amžiumi vis stiprėjo. Aš gi negalėčiau šituo pasigirti: karjera, šeimos ir buities gerbūvio reikalai ėmė viršų ir apie humanitarinį darbą minčių nebuvo. Tiksliau, nebuvo iki ateinant dienai Z.
Nuo 2022 m. vasario 24 d. šalia įprastos ir niekuo neypatingos gydytojo, tarnybos vadovo, vyro ir tėvo rutinos tenka surasti laiko ir galimybių užsiimti tuo, kas tikriausiai vadintina mėgėjiška savanoryste. Kiek galiu, stengiuosi padėti Ukrainos medikams ir pacientams, bandydamas užkaišyti jų nesibaigiančių poreikių skyles ir skylutes. Pernai dukart važiavau dirbti užnugario ligoninės operacinėse drauge su kitais savanoriais medikais iš Lietuvos, kažkiek palengvinant ukrainiečių kolegų naštą ir išleidžiant juos pailsėti, atsigauti nuo beprotiškų krūvių. Vėliau, sugrįžęs namo ir kažkiek geriau suprasdamas realius ukrainiečių poreikius, užsiėmiau banalia lėšų paieška – fundraisingu – greitosios pagalbos ir evakuacijos automobiliams ir medicinos priemonėms įsigyti bei pristatyti tiesiogiai karo medikams. Jau nebesuskaičiuoju kiek kartų – su bendražygiais ir pats vienas – kirtau Ukrainos valstybinę sieną greitosios pagalbos ir evakuacijos automobiliais, prigrūstais visokių naudingų priemonių. Kiekviena kelionė plėtė akiratį, leido sutikti pačių įvairiausių žmonių tiek Ukrainoje, tiek ir už jos ribų, išgirsti neįtikėtinų istorijų, savo akimis pamatyti, kaip gyvena ukrainiečių visuomenė karo sąlygomis, kaip ji prisitaiko.
Pusantrų metų yra gan ilga laiko atkarpa, pareikalavusi iš manęs nemažų pastangų, vidinės mobilizacijos ir motyvacijos tęsti pradėtus darbus, ieškoti naujų pagalbos sričių ir galimybių. Žinoma, tai niekaip negali prilygti tiems išgyvenimams, patirtims ir iššūkiams, kuriuos kas dieną ir kas naktį išgyvena ukrainiečiai. Vis dėlto net ir būnant toli nuo karo, nuo bombardavimų, lėtinės nemigos, nuovargio, netekčių ir nevilties, visa tai palieka pėdsaką ir mano gyvenime. Vis sunkiau darosi surasti laiko naujiems paramos projektams, vis lėčiau sukuosi mėgindamas nupirkti dar vieną automobilį, surasti jam reikalingos medicininės įrangos. Vis sudėtingiau išsistumdyti dieninį darbą ir naktinius budėjimus ligoninėje, kad atsirastų laiko, per kurį būtų galima perskristi pusę Europos, nulėkti automobiliu į kitą pusę, ir, prasistumdžius pasienio eilėse, muitinės tarpininkų vagonėliuose, paskubomis perdavus paramą bevardėje benzino kolonėlėje Kyjive, Charkive ar kokioje Dievo užmirštoje Družkivkoje, suskubti į naktinį traukinį Kyjivas–Peremyšlis.
Mano mėgėjiška savanorystė nepretenduoja prilygti didžiųjų labdaros ir paramos organizacijų daromiems darbams. Jie iš tiesų yra atliekami milžiniški ir nusipelno visokeriopos mūsų pagarbos. Kartais man atrodo, kad lašas paramos jūroje ir tėra viso labo – lašas, dulkė, akimirka, niekaip nekeičianti situacijos į geresnę pusę. Na, iš tikrųjų – ar gali ką pakeisti aplūžęs, beveik pusę milijono kilometrų jau nuvažiavęs greitosios pagalbos automobilis, keli šimtai infuzinių tirpalų buteliukų, dirbtinio kvėpavimo aparatas ar koks defibriliatorius? Automobilis juk veikiausiai sulūš arba bus subombarduotas kartu su visa išmania aparatūra per keletą savaičių, skysčiai sušals ir iškris kristalinėmis nuosėdomis, užėjus pirmajam speigui.
Man ši veikla atrodo prasminga visų pirma todėl, kad ji išlaisvina, įgalina aktyviai veikti ir imtis asmeninės atsakomybės už bendrus, visus mus paliečiančius pasaulio reikalus. Per dažnai tų reikalų sprendimai deleguojami visokioms už mus kalbančioms galvoms, politiniams gyvūnams, realpolitik meistrams ir visokiems bei anokiems svieto perėjūnams. Yra toks angliškas terminas – agency, nusakantis suvereno teisę ir gebėjimą turėti teisėtų autonomiškų poreikių ir požiūrių. Mano savanorystė ir yra ta agency – mano teisė aktyviai reikšti savo požiūrį į siaubingą neteisybę, vykstančią kaimynystėje. Labai gali būti, kad man pačiam to reikia daugiau negu kovojančiai pusei. Nežinau, gal būtent šitaip epigenetiniu lygiu pasireiškia ir išrišimo ieško neišgydyta kolektyvinė trauma, tebesitęsianti nuo Antrojo pasaulinio karo ir pokario okupacijos laikų?
Kas dar neleidžia nuleisti rankų?
Pirmiausia, tai Lietuvos partizanų likimai. Nesu joks istorikas, anei mėgstantis knaisiotis archyviniuose dokumentuose. Kiek žinau, mūsų giminėje nebuvo nė vieno aktyviai partizanavusio gentainio, „tik“ ištremtų. Tik neabejoju, kad ne vienam, miškan išėjusiam, buvo atėjusi valanda, kai jie suprato, kad jokia draugiška kavalerija nebeatjos iš už artimiausios kalvos. Bandau įsivaizduoti – ir negaliu – kaip tada jautėsi koks dvidešimtmetis studenčiokas, jaunas ūkininkas ar karys, gulėdamas ant kieto medinio gulto troškiame bunkeryje, dūstantis nuo abipusės pleuropneumonijos: be šilumos, šviesos, antibiotikų, maisto, be slaugos ir elementarių sanitarinių sąlygų. Be vilties išgyventi, nugalėti, sulaukti pagalbos.
Kiekvieną kartą bendraudamas su Ukrainos karo medikais ar su šturmo būrių kariais aš gaunu aiškią žinią, kad jiems labai svarbi mūsų žmogiška parama ir dėmesys. Kaskart perimdami krovinį jie dėkoja ir už jį, bet taip pat ir už gyvą liudijimą, jog jie nėra užmiršti ir palikti likimo valiai. Snaiperiu prie Bachmuto dirbantis karys kaskart man sako, kad tokie trumpi susitikimai su civiliais užsieniečiais-savanoriais labai pakelia jo dvasią gulint šaltame Donbaso purve. Turbūt tos „dvasios“ neįmanoma jiems nuvežti ir įpūsti kitaip, negu keliaujant patiems.
Kitas iš šio išplaukiantis motyvas – žmonės. Trumputės pažintys ir susitikimai Ukrainoje būna emociškai įkrauti, todėl aš juos gerai įsimenu. Prisimenu, kaip šaltą žiemos pavakarę ieškojome karo gydytojo Konstantinivkoje, kuriam atvežėme automobilį ir vaistų. Jis atėjo į susitikimo vietą nešinas automatiniu ginklu. Šypsojosi, kalbėjo, kažką pasakojo. Ir visą laiką drebėjo nevalingu nerviniu drebuliu. Kai juokėsi, jo juokas skambėjo per garsiai, kai kalbėjo, atrodė, lyg skanduotų. Rodėsi, jog jam nelabai svarbus nei naujas automobilis, nei deficitiniai infuziniai skysčiai, nei dar kas. Tamsoje važiavome į karo ligoninę, jis pasiklydo, paskui mėnulio šviesoje ieškojo to reikalingo posūkio, o jo ginklo vamzdis vis baladojosi man į kelį. Nuo rūkymo pageltę dešinės rankos pirštai, dantys, pilkšvos spalvos veidas, kuriame šviečia pilkai mėlynos gyvos žmogaus akys. Atvežė į ligoninę, esančią už kelių kilometrų nuo Bachmuto fronto. Pasitiko ideali tvarka, logiški sprendimai, efektyvus ir greitas darbas, profesionalų komanda. Jis pats jau visai kitaip atrodė šiame jo vadovaujamos ligoninės fone: ramus, pasitempęs, susikaupęs, turintis neginčijamą autoritetą. Jis keletą kartų pakartojo: mes ir niekas kitas privalome tai padaryti (nugalėti), kad to nebereikėtų išgyventi mūsų vaikams ir anūkams.
Kitas mano kolega iki karo dirbo neuroanesteziologu sostinėje. Dabar jis – karo gydytojas ir specialiųjų pajėgų būrio snaiperis. Neįsivaizduoju, kaip jam sekasi suderinti šias dvi labai skirtingas pareigybes. Kita vertus, ir ten, ir čia reikalinga šalta galva, big picture matymas, budrumas, komplikacijų numatymas ir jų prevencija, geležinė kantrybė ir tikslūs bei taiklūs dūriai ar šūviai. Atvežėme ir perdavėme jam automobilį, nešiojamą dirbtinio kvėpavimo aparatą, defibriliatorių, kitų priemonių, netgi žygio lovą. Kai susitikome po poros mėnesių, buvo ką tik grįžęs iš fronto atostogų, kitą dieną vyko jo vestuvės. Dar po dviejų mėnesių gavau žinią, kad sužeistas, skeveldrinė galvos smegenų trauma. Jį operavo karo lauko ligoninės rūsyje, šalia krintant aviacinėms FAB-500 bomboms. Parašė pats, nuramino, kad jau atsigavo, kad vėl keliauja atgal į frontą. Papasakojo, kaip jų būrį aptiko priešo žvalgybos dronas, kaip ant jų rusai iššaudė gal visą kamazą 203 mm kalibro sviedinių iš savaeigio pabūklo „Pion“. Kaip žuvo koviniai vokiečių aviganiai, tuo metu kaip tyčia uždaryti voljere; liko tik smilkstantys kailio skutai. Kad nebėra nieko iš mūsų perduotos aparatūros.
Dar vienas susitikimas su šturmo būrio snaiperiais, kažkur prie Bachmuto. Trys barzdoti vyrai, grįžtantys namo po darbų, sustoja trumpam. Kuklios žieminės uniformos, kuklučiai žygio batai, visai kuklus automobilis, bet darbo įrankiai – labai rimti, idealiai prižiūrimi ir kelia pagarbą. Perduodame jiems keletą brezentinių neštuvų sužeistiems broliams evakuoti, dar kelis miegmaišius. Miegmaišis – labai svarbus snaiperio darbo instrumentas, ypač žiemą. Praleisti dieną ar naktį vasario purvuose užsimaskavus, nejudant nėra malonu nei sveika. Miegmaišiai čia labai praverčia nesušalti. Na, o kaipgi apsieisi be lietuviškų šakočių, priverčiančių išsišiepti net ir rūsčiausiai atrodančius barzdylas!
Prisimenu vaikų gydytoją iš Bučios poliklinikos, kuri pirmąją karo dieną nuo rusų desanto sraigtasparnių užtemus Hostomelio dangui, ketino vilktis baltą chalatą ir važiuoti į okupuotą Hostomelį gelbėti ir išsivežti ten gyvenusių savo tėvų. Tikėjo, kad baltas gydytojos chalatas jai pasitarnaus kaip kokie mitrilo šarvai, kadaise išgelbėję Žiedo brolijai priklaususio Frodo gyvybę. Kaip vėliau ji su kaimynais slėpėsi Bučios rūsiuose, palikusi namus, kad tik nepatektų į okupantų akiplotį, nes jau buvo gerai susipažinusi su jų darbo metodais. Kaip iki galo negalėjo patikėti, kad žmonės, dar neseniai vadinę save broliais, galėjo užminuoti jos vaiko kambarį nedidelio galingumo sprogmeniu, kuriam sprogus, šeima būtų kuo skubiau bėgusi žemyn, sėdusi į garaže stovintį automobilį, kurį užvedus, sprogtų jame įtaisyta daug didesnio galingumo mina.
Šie ir daugelis kitų sutiktų ukrainiečių žavi, jaudina, graudina, įkvepia, motyvuoja darbui, įžiebia viltį, kad geresnis pasaulis – be karo, blogio, prievartos ir baisenybių – yra galimas. Lygiai kaip nematomais saitais susaisto ir nebepaleidžia geri, dosnūs ir pasišventę žmonės iš Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės, JAV, sutikti ir tebesutinkami savanorystėje. Dirbdamas jaučiu globojančias rankas – Sergijaus, Skirmanto, Vaivos, Mindaugo, Vilmos, Neringos, kito Skirmanto, Gintaro, Lino, Irinos, Redo, Volodymiro, Oksanos, Aušros.
Anądien į Peremyšlį iš Kyjivo atvykau anksti ryte ir, turėdamas laiko, su kuprine užlipau iki katedros. Lyg tyčia buvo beprasidedančios ankstyvosios sekmadienio mišios, tad sau pačiam netikėtai, užėjau. Nekoks iš manęs lenkų kalbos mokėtojas, bet, matydamas ekrane lenkiškai užrašytus maldų tekstus ir atpažindamas mišių ritualus, kažkaip sugebėjau jose dalyvauti. Buvo smalsu stebėti ankstyvuosius katedros lankytojus, visai kaip filme Ida apsirengusias vienuoles, į mišias kiek pavėlavusį klieriką, atskubėjusį tiesiai iš seminarijos bendrabučio Šv. Rašto skaitiniams. Pralinksmino gera vargonų muzika ir visų giedamos giesmės senovinio valso ritmu.
Po pakylėjimo, priešais stovėjusi moteris atsisuko ir man palinkėjo: „Ramybės“. Lietuviškai.
Harris and Lewis sala, Škotija, 2023 m. liepa
