Dailininkas Martynas Gintalas
Adomas Butrimas išleido daugelį metų brandintą studiją Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose (p. 12–126, su greta pateiktu vertimu į anglų kalbą) su šaltiniais (p. 128–303; tekstus iš lenkų kalbos vertė Adomas Subačius, Adomas Butrimas, Lina Stefanovič). Šaltinių autoriai – Vladimiras (1775–1842), Mykolas (1807–1855) ir Liubomiras (1831–1908) Gadonai. Kaip rodo knygos pavadinimas, tekstai papildo XIX a. Žemaičių – seniūnijos, kunigaikštystės – istorijos tyrimus, pateikia naujų duomenų apie Žemaitijos gyventojų dalyvavimą sukilimuose, taip pat čia randame idėjų literatūros topografijai, nes išleista knyga antrina, kad žemaičiai davė didžiausią rašytojų skaičių ir ilgai vaidino vadovaujamą vaidmenį literatūriniame gyvenime. Gadonų (Gaden), kaip ir Platerių, Renių (Röne), Riomerių (Römer), giminė XVI a. antroje pusėje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei prisijungus dalį Livonijos, šio amžiaus pabaigoje, XVII a. ėmė keltis į Žemaitiją, davė kraštui palikuonių, pasižymėjusių ne tik kovose ar tarnyboje, bet ir fundavusių bažnyčių statybą, puoselėjusių dvaro kultūrą, kėlusių savo pavaldinių gyvenimo kokybę, palikusių Lietuvos kultūros paveldui reikšmingų dokumentų, grožinės kūrybos.
Telšių rajono miestelis Gadūnavas (anksčiau – Degeniai, Gadonavas) pavadintas Gadonų garbei (kaip Renavas – Renė). 1783 m. Jurgis ir Eleonora Gadonai tuomet dar Degeniuose fundavo bažnyčią, o kai miestelis 1817 m. gavo parapijos teises, galutinai imtas vadinti Gadūnavu. Gadonai iki 1831 m. sukilimo dar turėjo dvarą Sedoje ir valdė dalį miestelio.
Butrimo knyga sužadina norą rekonstruoti Žemaitijos didikų šeimų ryšius, nustatyti šeimų literatūros geną. Pavyzdžiui, Dionizo Poškos mamos Barboros Lopataitės (1720–1769) mama buvo Joana Gadonaitė-Lopatienė (g. apie 1700). Vladimiras Dionizas Gadonas, rašęs ir eilėraščius, vedė Teklę Šiukštaitę, kuriai Simonas Daukantas dedikavo Dainas žemaičių (1846). Daukantą su Gadonais sieja ne tik ši dedikacija. Vladimiras Gadonas, dar būdamas Vilniaus vyriausiosios mokyklos mokinys, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, kur dalyvavo ir istoriko šeima, o motina Kotryna Odinaitė-Jaušienė-Daukantienė vežė sukilėliams maisto. Beje, Butrimas pažymi moterų dalyvavimo svarbą 1831 m. sukilime (p. 96). Daukanto pirmosios istorijos rankraštį Poška skaitė ir jame yra išlikusios pastabos su inicialais D.P. Tikėtina, Jurgio Platerio mama, kunigaikštytė Karolina Giedraitytė, įskiepijo sūnui meilę lietuvių kalbai, jis turėjo asmenišką Daukanto istorijos nuorašą, pats rašė lietuviškai. Platerių Švėkšnos, Renė Gargždų dvaro įtaka jaučiama XIX a. antros pusės atgimimo sąjūdžiui. Padurbinio dvarelyje, netoli Gadūnavo miestelio, gimė ir gyveno Tado Kosciuškos sukilimo dalyvio Teofilio Praniausko duktė Karolina Ona Praniauskaitė – pirmoji moteris poetė, rašiusi eiles ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai, paskatinusi lietuviškai rašyti ir poetą Antaną Baranauską, o jos broliai buvo arba 1831 m. sukilimo (Marcelis) dalyviai, arba vienaip ar kitaip susiję su lietuviškąja raštija (Napoleonas Jonas, Vladislovas Kazimieras, Feliksas Leopoldas, Otonas Aleksandras). Rašytojos Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) senelė buvo Važinskaitė, mama – Stanislava Šiukštaitė. Pirmojo Žemaitijoje Vladimiro Gadono našlė 1640 m. antrą kartą buvo ištekėjusi už Jeronimo Važinskio (p. 298). Vienas iš šios giminės atstovų Aleksandras Važinskis kurį laiką (1840–1842) kartu su Motiejumi Valančiumi profesoriavo Vilniaus dvasinėje akademijoje, ir nors rašė lenkiškai, bet buvo savo krašto patriotas.
Skaitant Butrimo lietuviškai paskelbtą Vladimiro Gadono tekstą „Žemaičių kunigaikštystės statistika“ (Statystyka Xięstwa Żmudzkiego, išsp. 1839), matyti, kaip jis susišaukia su Daukanto koncepcijomis veikale Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845). Abu veikalai tęsia romantizmo istoriografijos tradiciją. Nors Gadono veikalas išaugęs iš XVIII a. buvusios populiarios istorinės topografijos šakos, bet vienas iš svarbesnių jo istorijos šaltinių – Johanno Voigto (1786–1863) Geschichte Preussens (t. 3, 1828). Tai – „Prūsijos istoriografijos tėvo“ devynių tomų veikalas, kuriame tęsiamos Viduramžių prūsų kronikų ir regioninės istoriografijos tradicijos. Daukanto pastebėtas suverenios protestantiškos Prūsijos politikų dėmesys mažumų kalboms, jų kultūrai, buvo vienas iš faktorių, lėmusių susidomėjimą šia Karaliaučiaus istoriografine tradicija. Voigtas – vienas iš pirmųjų vokiečių romantikų, į moderniąją kultūrą įėmęs katalikiškųjų Viduramžių pasiekimus. Tokia vokiečių romantinės istoriografijos dvasia Daukantui padėjo sukurti Lietuvos Viduramžių ir vėlesnio laikotarpio istoriją. Tiek Daukantas, tiek Vladimiras Gadonas su romantizmo istoriografija susipažino Vilniaus universitete, kur jai atstovavo Joakimas Lelevelis (Joachim Józef Benedykt Lelewel, 1786–1861), kurį abu cituoja. Vladimiras Gadonas, kaip ir Daukantas, ne vienoje vietoje pabrėžia glaudų žemaičių ryšį su Pajūriu, Prūsija, akcentuoja uosto praradimo poveikį krašto ekonomikai, plėtrai („prekyba buvo laisva, bet rusų laikais tolydžio geso, o šiandien, deja, tik šešėlis geros buities belikęs“, p. 149). Jis jūrai paskiria atskirą skyrių (p. 146–147). Aprašydamas kraštovaizdį autorius išlaiko istorinį dėmenį. Antai sako, kad „Abipus Nemuno, tekančio per Žemaičius, prieš akis iškyla gražiausi senųjų pilių, miestų, kaimų, rūmų ir skoningų parkų vaizdai. Čia senovės prisiminimai susilieja su dabartimi“ (p. 149).
Regioninės istoriografijos tikslas buvo nustatyti tautos kultūros raidos stabilųjį faktorių, kuris padėtų suprasti tolesnę tautos kultūros vystymosi kryptį. Todėl tiek Daukantui, tiek Vladimirui Gadonui svarbus tradicijos ir nūdienos ryšys. Pastarojo tekstuose randame nemažai valstiečių išsaugotų, paties autoriaus surinktų, istorinės tematikos pasakojimų, pavyzdžiui:
Po aukščiausio Žemaičių Šatrijos kalno pristatome visai neaukštą kalną, vadinamą Birutės, kuris prie ano atrodo kaip nykštukas prie milžino, vien todėl, kad norime šitaip atiduoti duoklę svarbiam prisiminimui. Atrodo, Birutės kalnas prie Palangos, kūpstantis per kelias [kelius] varstus nuo Prūsijos sienos, per keliasdešimt žingsnių nuo Baltijos kranto, kitados jūros bangų skalautas, yra žmonių rankomis supiltas, šiandien pušimis apaugęs nuo apačios iki pat viršūnės. […]
Kai 1827 metais Palangoje tyrinėjau vietinius padavimus, mane supažindino su 97 metų senuku, kuris turėjo geriausiai išmanyti savo gimtosios vietos praeitį.
Kai paklausiau, kokią gynybinę reikšmę turėjo šis kalnas ir kodėl jis vadinamas Birutės, labai protingas ir nuovokus senukas atsakė: „Nuo senų laikų vietiniai gyventojai tebejaučia pagarbą šiai vietai, kur gyveno kunigaikštytė Birutė, labai dorovinga, graži ir narsi riterė. Ji atmušinėjo Prūsijos kryžiuočius, jos įsakyti ir pakviesti į pagalbą atvykdavo sąjungininkai Žemaičių kunigaikščiai tiek iš Įpilties, tiek iš Skomantų ir kitų vietų. Jos šlovė turėjo būti ne eilinė, – pridūrė senukas, – nes atvykęs iš Vilniaus kažkoks garsus kunigaikštis paėmė ją į žmonas ir išsivežė. (p. 143)
Daukantas ne kartą akcentavo, kad liaudis kai kurias istorijos žinias išsaugojo geriau negu raštai, kitataučių rašyti iš užkariautojo pozicijų.
Butrimui pavyko nustatyti, kad iki šiol atsiminimai apie 1831 m. sukilimą laikyti anoniminiais, buvo rašyti Vladimiro Gadono. Jis, remdamasis Vladimiro Gadono laiškais Feliksui Vrotnovskiui (atsiminimų ištraukų rengėjas ir leidėjas 1835 m.), nustatė autorių, kuris prašė išlaikyti anonimiškumą (p. 39).
Kitas Butrimo parengtas šaltinis – Mykolo Gadono (1807–1855), anksčiau aptarto Vladimiro Gadono brolio Jono sūnaus, 1846 m. išleistos knygos Telšių pavieto aprašymas (Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowénskiej, p. 207–289) vertimas. Kaip matyti, tematiškai dėdės ir sūnėno knygos susijusios, tačiau medžiaga ir jos dėstymas labiau primena iš Žemaitijos dvarų inventorių knygų surinktas ir apibendrintas žinias. Tęsiant paraleles su Daukantu, pastebėtina, kad šią knygą istorikas turėjo savo bibliotekoje. Knyga išleista Vilniuje, tad turinys nemažai buvo nulemtas cenzūros. Pavyzdžiui, autorius nereflektuoja Žemaičių Kunigaikštystės padalijimo – Užnemunės ir Baltijos pajūrio atplėšimo – nemini ir neaprašo buvusių uostų svarbos krašto ekonomikai, kaip dėdė Vladimiras Gadonas, cenzorių nevaržomas rašydamas išeivijoje. Mykolo Gadono beveik dešimtmečiu vėliau parašytas tekstas yra ne tik kitos kartos atstovo, bet ir kitos tradicijos, artimesnis pozityvizmui. Lietuvos mokslininkai šiuo tekstu jau rėmėsi, o dabar jis tapo prieinamas ir platesniam skaitytojų ratui.
Paskutinysis šaltinis apimtimi (p. 290–307) mažiausias – Liubomiro Gadono (1831–1908) – Šis tas apie mūsų giminę (Nieco o naszej rodzinie, 1905). Tai Vladimiro Gadono brolio Aloyzo sūnaus surinkta giminės, kurios kelias vingiavo ne per vieną kraštą, istorija. Čia nemažai vietos skiriama vienam iš ryškiausių šios giminės atstovų Vladimirui Gadonui, kuriam buvo būdingas „neslūgstantis veiklumas, sunkiomis akimirkomis pasireiškiantis ryžtingumas ir sukaupta išmintis, paprastumas ir švelnumas kasdieniuose reikaluose, charakterio tvirtumas, kai reikia panaudoti valdžią; brandi mintis ir kažkoks jaunatviškas vilčių puoselėjimas“ (p. 300). Liubomiro Gadono tekstas parodo tradicinę asmenybės ir tėvynės, asmenybės ir tautos jungtį, jaunojoje kartoje ugdytą mokant suprasti gimtųjų namų, šeimos reikšmę, mokant iš šeimos jungtis į giminės ir viso krašto bendruomenę. Gadonų biografiniai liudijimai rodo, kad jaunajai kartai gyvenimo prasmė ir tikslas buvo formuluojami tradiciškai pasakojant apie giminės ir Žemaitijos herojus.
