Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Jurgis Šaulys, MANO DIENYNAS, sudarė, komentarus ir rodykles parengė Vilma Bukaitė, rankraščio tekstą surinko Sandra Germanavičiūtė, Liongina Gudelienė ir Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2022, 864 p.

Nepriklausomos Lietuvos istorija stebina netikėtu naujos valstybės Europos žemėlapyje atsiradimu ir persekioja trauma dėl 1940 m. okupacijos. Naujausia istorikės Vilmos Bukaitės sudaryta knyga – Jurgio Šaulio Mano dienynas nukelia skaitytoją į XX a. pradžią ir per vieno iš Nepriklausomybės Akto signatarų gyvenimą parodo laisvės atsiradimo ir praradimo aplinkybes. Knygos pavadinimas patvirtina pažadą: neretai kasdieniai, o kartais ir valandomis nurodyti Šaulio įrašai daro jį autoritetingu liudytoju, nes, kaip matyti iš rengėjos įžanginiame straipsnyje „Jurgio Šaulio dienoraštis: „Žmogus esi liudininku daugybės atsitikimų, kurie reikia būtinai, kad nepranyktų istorijai“ (p. 5–52) pateiktos biografijos ir paties autoriaus įrašų, jis laisvai kalbėjo lenkų, rusų, vokiečių, vėliau – italų, prancūzų, anglų kalbomis, todėl turėjo galimybę gauti informaciją įvairiais kanalais, kaip tai parodo ir platus knygos asmenvardžių rodyklės su trumpomis biogramomis sąrašas (p. 849–863). Mokslinę šaltinio publikaciją, be jau paminėtų dalių, sudaro „Padėkos žodis“ (p. 52), dienoraščio tekstas „Jurgio Šaulio dienoraštis“ (p. 53–730), paties Šaulio sudarytas ir dienoraštyje įrašytas (1900–1910) darbų sąrašas „J. Šaulys. Spausdintieji mano darbai“ (p. 731–734), santrauka anglų kalba (p. 735–737), šaltinių ir literatūros (p. 738–742) bei santrumpų (p. 743) sąrašas, vietovardžių rodyklė (p. 849–863).

Tekstas pateiktas chronologiškai: 32 skyriai, kurių kiekvienas atitinka aprašytus metus, paeiliui nuo 1903 iki 1948 m. Mano dienynas nebuvo rašytas ar neišliko 1904–1914, 1917, 1924–1923 ir 1926 m. Knygos rengėja atliko pagirtiną darbą jungdama Šaulio „pagrindinius užrašus“ su atskiruose sąsiuviniuose dukrai Birutei rašytais (1921–1929), kurie knygoje pateikiami kursyvu (p. 50). Pastaruosiuose įrašuose – daugiausia privatumo, tačiau ir pagrindiniuose užrašuose Šaulys su darbu susijusią informaciją, svarbią bendroms tendencijoms Lietuvoje ir Europoje suprasti, jungė su asmenine. Didžiausia Mano dienyno stiprybė – gausūs Šaulio užfiksuoti politinių, ekonominių ir socialinių sąlygų stebėjimai, įdomūs to meto Europos elito laisvalaikio leidimo formų aprašymai. Beveik pusę amžiaus, nors ir su pertraukomis, daryti įrašai atspindi sudėtingą autoriaus gyvenimo kelią iš Žemaitijos kaimo Balsėnų, netoli Veiviržėnų, į Vilnių, Tilžę, Berną, paskui atgal į Lietuvą, kad vėl iš jos iškeliautų į gausias jaunos valstybės diplomatines misijas, o galiausiai, laimėjęs prieš Lietuvos valdžią „mūšį“ dėl skyrybų su sunkiai sergančia pirmąja žmona Kazimiera Cielińska (1890–1965) ir gavęs leidimą antrą kartą vedęs (1933), pagaliau ramybę surado nuosavuose namuose (1939) su garsia italų kilmės vokaliste (dramatiškas sopranas) Mafalda Salvatini (1886–1971) studijų šalyje Šveicarijoje, Lugano mieste, kur paskui ir buvo palaidotas. Mano dienyne įdomu sekti autoriaus socialinės aplinkos įtaką, fiksuoti, kokios asmenybės formavo iš valstiečių kilusio Šaulio naujo elgesio, skonio, moralės kriterijus; kaip, priklausomai nuo gerėjančios finansinės padėties, keitėsi jo pomėgiai, vartotojiška elgsena ir pan. Šaulys, dirbęs ne vienoje Vakarų Europos valstybėje, buvo anuometinio vakarietiško elito dalis. Todėl dienoraštį įdomu skaityti ne tik kaip tuometinės europinės istorijos, politikos, diplomatijos, bet ir kaip kultūros ir mokslo reprezentantą. Dar studijų ir disertacijos rengimo bei užbaigimo metais Berne (1903–1912) pamėgęs operą, kino meną, dailę, knygą ir jų kaupimą, Tado Daugirdo dėka susidomėjęs archeologija, mėgo Mano dienyne užfiksuoti savo plataus akiračio užsiėmimus. Todėl knyga skaitosi su malonumu.

Bukaitė įvadiniame straipsnyje trumpai aptaria autografą (p. 5–6) paminėdama, kad išlikęs rankraštis yra surašytas į 23 „tradicinio formato įvairaus storio“ sąsiuvinius (p. 5), kurių numeracija rodytų, jog nuo 1915 m. rašytas tekstas yra išlikęs visas (p. 6). Pažymėta, kad rankraštį po tėvo mirties saugojo dukra Birutė Janina Šaulytė-Čečkus (1921–1996), testamentu archyvą palikusi Gargžduose gyvenusiam pusbroliui Česlovui Tarvydui, kuris 2000 m. dalį paveldo perdavė Signatarų namams (p. 8). Vis dėlto tokio pobūdžio leidinyje norėtųsi išsamesnio šaltinio de visu aprašymo. Taip pat svarbu paminėti, kad Mano dienynas pirmiausia plito mašinėle spausdintu nuorašu. Šis faktas Bukaitei buvo nežinomas. Vienas jo egzempliorius (padarytas per kalkę), įrištas į du tomus, buvo padovanotas Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos muziejui. Mokytoja Irena Urbonienė recenzijos autorei sakė, kad nuorašą atliko pati dukra. Kiek iš viso buvo nuorašo kopijų, nėra žinoma, bet viena aišku, kad Mano dienyno recepcija buvo platesnė negu gali atspindėti informacija apie rankraščio skaitytojus, kai 2000 m. jis buvo perduotas muziejui.

Kaip minėta, Bukaitė nustatė naujų Šaulio biografijos faktų. Susipažinusi su ankstesniais Šaulio gyvenimo ir veiklos tyrimais bei su Mano dienyno turiniu, autorė daro prielaidą ir pateikia argumentų, kad Šaulio pirmosios žmonos Kazimieros tėvas gali būti Sławomiras Celińskis (1852–1918) – lenkų skulptorius, keramikas ir dekoratorius (p. 40–41). Bukaitė nurodo, kad Celińskių „[š]eima dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą. 1882–1888 m., prieš išvykdamas į Sankt Peterburgą, gyveno Grūžiuose (dab. Pasvalio r.), kur dailininkas vadovavo dvaro keramikos fabrikui“ (p. 41). Susidomėjusi šiuo svarbiu spėjimu, pasitelkusi Šaulio ir su juo susijusią epistoliką, Eligijaus Railos tyrimus, priėjau prie išvados, kad spėjimas teisingas. Antai Raila savo straipsnyje nurodo, kad 1884 m. rugpjūčio 29 d. Tadas Daugirdas „su Sławomiru Celińskiu iš Lykšilio išvyko į Vaiguvą, „kur ponas Poplawskis, tęsėdamas žodį, nurodė mums kapus““ („Tado Daugirdo veikla Varšuvoje (1877–1891 metais): nuo dailininko iki archeologo“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2022, t. 49, p. 38–39).

Dailininkas ir archeologas Daugirdas su Celińskiu, matyt, susipažino gyvendamas Varšuvoje (1877–1891), o užsimezgus ryšiams, kvietėsi varšuviškį bičiulį ir į svečius, kai šis jau gyveno Lietuvoje. Svarbu pasakyti, kad Šaulys, metęs Vilniaus kunigų seminariją (1896–1899), neturėdamas pajamų ir gyvenamosios vietos, ne kartą gyveno Daugirdo namuose ir, matyt, padėjo jam tvarkyti jo archeologinius radinius. Šaulys 1902 m. gegužės 14 dienos laiške Povilui Višinskiui (VUB RS, f. 1, b. E75) rašė: „Važiuoju pas p. Daugirdą pas Ariogalą, kur jo paties tapau pakviestas ant visos vasaros. Tę žadu šiek tiek pasidarbuoti liuosiaus, kiek-nors pasiknisinėti prie knygų, užsiimti archeologija ir t. t. Nes važiuoju ne kaipo samdinys, bet kaipo svečias“, ir nurodo adresą – Plemborgo dvarą. Kol kas sunku pasakyti, ar gyvendamas pas Daugirdą Šaulys galėjo susipažinti su būsimu uošviu, bet tikėtina, kad neakivaizdžiai apie jį galėjo žinoti iš Daugirdo. Tikslesnės informacijos reikėtų ieškoti Daugirdo dienoraščio antrame tome (1888–1911) Dziennik badań archeologicznych (VUB RS, f. 1).

Bukaitė neliečia Šaulio pažinties su pirmąja žmona klausimo. Ji informaciją apie Šaulį pateikia remdamasi Šaulienės gyvenimo aprašymu, skirtu Berno universitetui, į kurį ji grįžo po pertraukos (1912–1914) 1938 m., kai sveikata pagerėjo. 1940 m. gegužės 8 d. datuojamame aprašyme teigiama, kad Šaulienė medicinos studijas baigė „penktojo dešimtmečio pradžioje“ (p. 41). O Mano dienyne 1938 m. rugpjūčio 14 d. Šaulys pasižymėjo: „Nieko ypatinga. Vakare buvo užėjusi Birutė, atvykusi iš Lugano į Berną aplankyti savo motynos. Ji pabus čia ligi mėnesio galo“ (p. 599). 1941 m. gruodžio 25 d. Šaulys ir vėl paminėjo, kad „Birutė šioms Kalėdoms yra nuvykusi pas savo mamą į Berną“ (p. 621); 1944 m. liepos 14 d. Kazimiera Šaulienė Birutei siuntė telegramą, kad „ji laimingai baigusi šiandien egzamenus“ (p. 671).

Vytautas Plečkaitis spėja, kad Šaulys su Kazimiera Celińska susipažino paskutiniais studijų metais, jau rašydamas disertaciją (Vytautas Plečkaitis, Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015, p. 127). Pasitelkusi Šaulio laiškus Martai Zauniūtei (Marta Saunus, 1875–1945), pažinties laiką nukeliu į 1905 m. Šaulys 1905 m. liepos 30 d. laiške jai rašė, kad vyksta iš Berlyno kartu su drauge lenke, kuri nori pamatyti Lietuvą, ir prašo ją pas save apnakvindinti (Jurgio Šaulio laiškai iš „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijos archyvo (1903–1907), in: VUB RS, f. 1, b. F472, l. 147); kitame – 1906 m. balandžio 19 d. laiške – jis pamini savo draugės vardą ir prašo Zauniūtės: „[n]etrukus taip pat užvažiuos pas Tamstą viena lenkė, Kazią būsi taip gera Tamista nuvesti pas Duonel-tį. Aš įduosiu jai Tamstai laišką, kad nesibijotum ir priimtum kaipo tikrą žmogų. Ji grįžta Lietuvon (Lietuvoj gimusi) ir žada Lietuvoj dirbti. Su ja susikalbėsi Tamista tik vokiškai (lietuviškai menkai tesupranta)“ (l. 177). Iš šio laiško matome, kad Šaulys iš Kazimieros žinojo, jog ji gimusi Lietuvoje, bet gali būti, kad jos gimimas buvo užregistruotas Sankt Peterburge, nes oficialiai nurodoma, kad ji ten gimusi. Mat tėvas nuo 1889 m. dirbo modelių gamintoju porceliano gamykloje Sankt Peterburge. Rusiški atviros prieigos šaltiniai nurodo jo tėvavardį Juozapas (Cлавомир Иосифович Целинский). Taip pat rusiški šaltiniai pažymi, kad Celińskis 1893 m. spalio 25 d., netikėtai mirus kompozitoriui Piotrui Čaikovskiui, padarė pomirtinę veido kaukę (Славомир Целинский, „Посмертная маска Петра Ильича Чайковского“, in: https://soundcloud.com/user-593807322/slavomir-iosifovich-tselinskiy-posmertnaya-maska-petra-ilicha-chaykovskogo). Celińskis Šiaurės sostinėje sukūrė daug portretinių biustų. Jis 1899–1902 m. gyveno Mandžiūrijoje, iš kur, trumpai pabuvojęs šalyje, išvyko į Ameriką, 1902 m. grįžo į Varšuvą. Išlikę 6 rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atvirlaiškiai, kuriuos ji siuntė Šauliui į Vadovicus, Galiciją, rodo, kad Kazimiera 1910–1912 m. gyveno Galicijoje (1910-07-28, 1911-06-23 – 1911-10-03, 1911-10-30 – 1912-01-27). 1911 m. sausio 1 d. Vincas Mickevičius-Kapsukas sveikino Šaulį su sužieduotuvėmis su Galicijos lenke (Vincas Trumpa, „Iš Vinco Kapsuko revoliucinės ir kultūrinės veiklos 1903–1911; pagal jo laiškus Jurgiui Šauliui“, in: Lituanistikos darbai, Chicago: Lituanistikos institutas, 1979, p. 244). 1911 m. liepos 23 d. Vydūnas laiške Šauliui perdavė linkėjimus būsimoms Šaulio gentims, o rašytojo laiškas adresuotas „u. p. K. Sokalskiego, Wadowice“. Šiomis citatomis iš laiškų tik norėjosi atkreipti dėmesį, kad tiriant asmens egodokumentiką, reikėtų jos pasitelkti kuo daugiau. Šaulys, beje, Mano dienyne nurodo: „Mano psichišką padėjimą geriausiai parodytų laikas nuo laiko rašinėti Br. M. Z.[auniūtei] laiškai…“ (p. 57).

Bukaitė, nenurodydama šaltinio, teigia, kad Kazimiera turėjusi seserį ir brolių. Mano dienyne 1921 m. kovo 31 d. Šaulys įrašė: „Paskui tuoj buvau nuėjęs pas Lenkų ambasadorių generolą Skrzyńskį, kurio prašiau paliudyti mano parašo autentiškumą ant įgaliojimo, kuris reikia nusiųsti į Varšuvą p. Vilčinskienei dėl p. Celińskio skulptūros daiktų, kuriuos Kazė yra paveldėjusi kartu su savo broliu Vladu“ (p. 120). Atkreipkime dėmesį, kad Šaulys nemini nei žmonos sesers, nei kitų brolių, tik – Vladą. Mano manymu, atviras lieka ir paties Šaulio dar vienos sesers klausimas. Savo laiške jis pasidalija džiaugsmu su Zauniūte, seseriai atsiliepus iš Amerikos; 1905 m. vasario 2 d. rašo, kad norėtų ją su vyru įtraukti į judėjimą ir prašo nusiųsti jiems knygų (l. 130v).

Mano dienyne minimų asmenų rodyklė rodo, kad Šaulys, siekdamas būti informuotas, nevengė bendrauti, nors buvo uždaro būdo. Kadangi jis neretai pavardes lietuvino, neretai rašė be vardų ar vien tik juos, rengėjai nebuvo lengva visus asmenis indentifikuoti. Daugelis jų nustatyti. Vis dėlto suabejojau dėl „p. Vilčinskienės“ tapatybės. Dienyno turinys leidžia teigti, kad greičiausiai tekste minimos skirtingos Vilčinskienės. Viena iš jų gyveno Varšuvoje (p. 120, 132–133), kita – Kaune. Pavyzdžiui, Šaulys rašo: „14. IV. Iš ryto buvo užėjusi p. Vilčinskienė, atvykusi iš Kauno su p. Sleževičiaus rekomendacija. […] Grįžę suvalgėme vakarienės. Labai malonaus įspūdžio padarė p. Karabinavičienė, graži ir labai inteligentiška ponia, pamėgusi aigiptologiją; daug įdomių mums dalykų papasakojo. Ji kartu su tėvu ir p. Vilčinskiene bei p. Gustaityte išvyksta į Neapolį“ (p. 121); „24. IV. […] 10.05 val. išvyko pp. Jankauskai ir p. Vilčinskienė Kaunan pro Genują–Milaną–Miuncheną–Berlyną“ (p. 123). O kitose vietose iš turinio matome, kad kita „p. Vilčinskienė“ buvo iš Varšuvos, ir ji rūpinosi Birute Šaulyte. Mano dienyne (be jau anksčiau cituoto įrašo paveldėjimo klausimu) Šaulys mini Vilčinskienę tokiame kontekste: „31. X. Šiandien po pietų atvažiavo iš Florencijos p. Vilčinskienė. 13. XI. Šiandien su p. Vilčinskiene ir p. Minoševskaite buvome išvažiavę į Kastel Gandolfą ir Nemį“ (p. 132), „1. XII. Šį vakarą išvažiuoja p. Vilčinskienė, subuvusi pas mane nuo 31.X. Sutarėva, kad Birutė atvyks pas mane ne vėliau kaip 15. I. 1929“ (p. 133).

Užbaigdama vertingo šaltinio leidimo pristatymą, norėčiau jauniesiems tyrėjams palinkėti tęsti šio signataro gyvenimo ir veiklos tyrimus, susipažinti su jo archyvu Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, Filadelfijoje. Vaclovas Biržiška 1951 m. gruodžio 5 d. rašė Petrui Jonikui: „pirmąjį savo uždavinį [Kongreso bibliotekoje] – Šaulio bibliotekos patikrinimą, sutikrinimą su Bibliotekos katalogais ir įvertinimą šiomis dienomis jau baigiu. […] patikrinti turėjau daugiau kaip 1 1⁄2 tūkstančio knygų“ (Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948–1955), parengė Roma Bončkutė, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2015, p. 125). Ir nors po patikrinimo Kongreso bibliotekos vadovybė nutarė nepirkti Šaulio bibliotekos, ją įsigijo universitetas. Pasak rašytojo Kosto Ostrausko, „Šaulio b-ka kalbininkams ir literatams yra toks laimikis (istorija ten žydi)“ (Laiškas Petrui Jonikui, 1958-07-09, in: Klaipėdos universiteto bibliotekos Retų spaudinių sektorius, Dr. Kazio Pemkaus biblioteka-archyvas, f. 2).