Dailininkė Elona Marija Ložytė
Giedriaus Subačiaus naujausia monografija Simono Daukanto Sankt Peterburgo ortografija (1834–1846) – tąsa 2018 m. paskelbto tyrimo Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834) (Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, 472 p.). Daukanto gerbėjams, platesniam skaitytojų ratui norisi iš karto pasakyti, kad šios monografijos nėra tik siaurai lingvistinio pobūdžio, kaip gali pasirodyti iš žodžio „ortografija“. Kadangi ir tyrimo objektas, kaip rašo Subačius, buvo įvairialypis:
1832 m. imperinė Rusija uždarė Vilniaus universitetą, ir Daukantas lyg ir ėmėsi jo funkcijų – dirbti įvairiose mokslo ir kultūros srityse, rengti ir leisti kuo įvairiausių sričių tekstus – antikinių autorių vertimus, Lietuvos istorijas, gramatikas, šventąją istoriją, elementorių, maldyną, literatūrą vaikams, žodynus, patarles, dainas, pasakas, ūkio patarimus. Niekas iš Lietuvos autorių iki Daukanto nebuvo užsimojęs dirbti taip universaliai. Žinoma, esminis skirtumas nuo Vilniaus universiteto buvo lingvistinis – vietoj lenkų kalbos Daukantas rinkosi lietuvių. (p. 25)
Daukantas priskirtinas prie tų, kurie nuolat ieškojo, keitėsi, nes tapatinosi ne su tuo, ką jau sužinojo, išmoko, o su tuo, ko nežinojo. Šis, iš XVIII a. Apšvietos perimtas, nepasotinamas žinių troškimas Daukanto kūryboje sujungtas su romantikams būdinga originalia, autentiška raiška, nulėmė tekstų audinio margumą. Kiek kartų Daukantas kaip asmenybė keitėsi, tiek kartų kito jo kalba.
„Rygos ir Sankt Peterburgo laikotarpių ortografijos analizė galėtų būti tam tikras pagrindas ateityje rengti akademinius Daukanto raštus“ (p. 20), kurių projektą 1990 m. autoritetingai blokavo vienos iš svarbiausių monografijų apie Daukantą autorius Vytautas Merkys (Simonas Daukantas: Istorinė apybraiža, antras papildytas leidimas, Vilnius: Vyturys, 1991), kuris tuo metu manė, „kad Daukanto raštų nelabai nė reikia, nes jau esą išleisti“ (p. 21). Tačiau šis tyrimas rodo, koks sudėtingas yra Daukanto palikimas, ir vien rašybos analizei aprašyti prireikė per 1000 puslapių, bet ir čia – ne pabaiga.
Subačius savo straipsniuose ir monografijose pateikia daug informacijos apie Daukanto rašybos sudėtingumą, nurodo galimus jos šaltinius, paaiškina, kodėl istorikui reikėjo tokių sudėtingų rašmenų. Keista, kad ir po naujausios monografijos pristatymo pasigirsta, jog istoriko rašyba per daug sudėtinga, sunku skaityti ne tik jo, bet ir Subačiaus tekstą. Susidaro įspūdis, kad tokių, kurie mėgintų tuos Daukanto teksto brūzgynus suprasti kaip dalį autoriaus filosofinio požiūrio į kalbą ir gyvenimą ir šiandien yra mažiau, kaip nedaug buvo ir XIX a. Subačius primena, kad Jurgis Ambraziejus Pabrėža 1835 m. kovo 20 d. apie Daukanto rankraštį Gyvatos didžiųjų karvaidų laiške Jonui Krizostomui Gintilai rašė, kad veikalas puikia tema tampa neaiškus „dėl dabartinės literatūrinės žemaičių rašybos bei naujų žodžių, niekada žemaičių nevartotų, arba labai persenusių ir iš vartosenos jau išėjusių“ (p. 130). Žinoma, Daukantas norėdamas, kad jo knygelės būtų Lietuvoje platinamos, turėjo atsižvelgti į autoritetingųjų pastabas. Subačius parodo, kad vienas iš tokių autoritetų ir buvo Pabrėža. Istorikas, įsiklausydamas į jo kritiką, žemaitino kai kurias lytis, talpino knygelėse nuorodas, kaip interpretuoti jo raides. Subačiaus monografijoje labai gerai atspindėta, kiek daug išorinių faktorių vertė Daukantą nukrypti nuo pirminio sumanymo.
Daukanto kūrybos propaguotojai, kurie užsispyrusiai nenori perprasti originalo ortografijos, pasisako tik už bendrine kalba perrašytą tekstą, iš esmės atsisako „perskaityti“ jau gerokai autoriaus adaptuotą, bet vis dar sudėtingą ir patį svarbiausią teksto sluoksnį – garsinį. Be šito sluoksnio Daukanto tekstai praranda originalų skambesį, pakeičia ritmą. Šiek tiek seniau išleistoje monografijoje Subačius nurodo, kad Franciszekas Zatorskis 1844 m. apie Daukanto pirmąją istoriją rašė: „Ponas Daukantas žemaičių kalba parašė Lietuvos ir Žemaičių istoriją; prieš kelioliką metų jos rankraščiu naudodamasis ir aš rašiau Lietuvos bei Žemaičių istorines dainas“ (cit. iš: Giedrius Subačius, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, p. 388). Daukanto teksto skambesys, ritmizuoti sakiniai paveikė daugelį lietuvių rašytojų, o vieną iš pirmųjų – Dionizą Pošką. Perskaitęs Daukanto pirmosios istorijos rankraštį, jis sukūrė elegiją „Gerard Ruda“. Daukanto trumpai, bet vaizdžiai atpasakota kryžiuočio Gerardo Rudos paaukojimo, kartu su žirgu, dievams istorija (žr. Darbay senuju Lietuwiu yr Źemaycziu, 1822, [rankraštis], in: VUB RS, f. 1, b. D 104, p. 611) įkvėpė Pošką, jis persiėmė ne tik turiniu, bet ir daukantiška leksika (žr. Dionizas Poška, Raštai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 32). Kadangi Daukantas žmogaus kalbėjimą lygino su muzika – „Źmôgaus bałsós yra butĩnaj pawiedós i mózĩką“ (Simonas Daukantas,, Petropilie: Isspausta pas K. Kraju, 1842, p. 6), norėdamas pademonstruoti lietuvių kalbos skambumą, visą gyvenimą, kaip rodo Subačiaus tyrimas, ieškojo ženklų, kurie leistų perteikti kuo daugiau gyvosios kalbos garsų.
Subačiaus monografiją, be tokio žanro akademiniams leidiniams būtinų dalių (įvado, išvadų, literatūros, šaltinių ir santrumpų sąrašo, santraukos anglų kalba ir asmenų rodyklių), sudaro pratarmė, keturios dalys ir plati, tyrimą apibendrinanti pabaiga. Šią monografiją su 2018 m. išleistąja sieja ne tik tyrimo tematikos tąsa, bet ir pasirinktas formatas (in folio) bei dizainas. Knygos viršelio, priešlapių ir polapių bei monografijos dalių pirmųjų puslapių iliustracijos – tai skirtingų XIX a. autorių, įvairiomis meno priemonėmis perteikusių Sankt Peterburgo pastatus, aikštes, krantines, meno kūriniai, XX a. pradžios fotografija, leidžianti jautriam skaitytojui susipažinti su Šiaurės sostinės gatvėmis ir aikštėmis, kuriose Daukantas vaikščiojo, su pastatais, kuriuose gyveno ir lankėsi. Pavyzdžiui, Subačius atrinko tris Piotro Ivanovo litografijas, atliktas pagal garsaus akvarelisto Vasilijaus Sadovnikovo piešinius. Jie vertingi, nes dailininkas labai tiksliai perteikė XIX a. pradžios Peterburgą, o Subačiaus monografijos gale, „Sankt Peterburgo vaizdų sąraše“ pateikti aprašymai paaiškina, kaip vaizdai susiję su istoriku (p. 635–636).
Knygoje gausu paties autoriaus atrinktų Daukanto rankraščių ir leidinių, su jų atsiradimu susijusių šaltinių iliustracijų, lentelių ir diagramų, vizualizuojančių kruopštų tyrimą ir palengvinančių teksto supratimą.
Subačius, tirdamas Daukanto rašybos lūžius, remiasi istoriko gyvenimo epizodais, išrašais iš knygų, bendraminčių gyvenimo ir darbų kontekstais ir pan. Monografijoje, be paminėto konteksto, pasitelkiami ir kiti neortografiniai rankraščių datavimo veiksniai (pavyzdžiui, rankraščių popieriaus pagaminimo, šaltinių išleidimo datos), visa tai pasakojimą praturtina, išplečia ir padaro patrauklų įvairių interesų skaitytojams.
Monografijos struktūra pagrįsta Sankt Peterburgo didesnės dalies periodo (1834–1846) rašybos lūžių chronologija. Pirmoji dalis „Sankt Peterburgo pradžios lūžis, apie 1835–1836 m. pirmąją pusę […]“ (p. 45–180) skirta tuo metu parengtų vertimų rankraščių (Historija Justino, Istorija Justinaus, Pasakos Pedraus), XXXIII dainų pluošto ir Pasakos masių antraštės analizei. Tyrėjas šioje dalyje dar pasitelkia Daukanto užrašų rankraščius. Vienas iš jų – Margumynai, kur šalia šaltinių įvairiomis kalbomis pasitaiko lietuviškų įrašų (p. 141), kurie buvo vienaip ar kitaip pavartoti rašant savuosius tekstus. Subačius ne kartą, ten kur jie nenurodyti, nustatė išrašų šaltinius, jų leidimo datas (pavyzdžiui, p. 143–146, 150, 152–154, 157, 167, 168–169), o pasitaikančių lietuviškų įrašų rašyba tyrėjui padėjo patikslinti pirmojoje dalyje aptariamų rankraščių ortografijos dinamiką, pavyzdžiui:
Tokios trys labai dažnos, ryškios Daukanto rašybos permainos, <ů> → <uo> (buo ‘buvo’), <î> → <ĩ> ir sauo → sawa pasirodė tame pačiame sakinyje. Įrašus iš Krantzo, tai ir trijų permainų užuominas datuoti reikia tikrai po 1837 m. kovo. Pirmoji Daukanto spausdinta knyga Pras cenzūros aprobuota tų metų balandžio 6 d., tad Ma 143 ir 147 įrašai vėlesni už Pras – ten dar visai nevartota tildinė <ĩ>. (p. 170)
Ten, kur Subačiui nepavyko nustatyti, pavyzdžiui, „Ma 104 Daukanto pasirašyta slokas (stokas?) strophes. Nežinia, kaip interpretuoti“ (p. 167), skaitytojas gali žengti toliau ir patikrinti. Kaip sakyta, mokslininkas nustatė ne vieną šaltinį, iš kurio Daukantas darė išrašus. Atsivertę Arnoldo Hermanno Ludwigo Heereno De la politique et du commerce des peuples de l’antiquité (1831, t. 3) matome, kad Heerenas po sakinio, kurį ir Daukantas išsirašė: „Elle admet l’emploi de la rime, dont elle sait quelquefois s’affranchir; elle connaît même l’allitération, et paraît s’être approprié toutes les formes les plus délicates de l’art métrique, pour lesquelles l’oreille indienne a beaucoup de disposition“ (p. 115–116) pateikė nuorodą, o išnašoje pridėjo pastabą iš pirmojo indų poetikos tyrinėtojų, profesoriavusių Kalkutoje, Henry’o Thomaso Colebrooke’o (1765–1837) knygos On Sanscrit and Pracrit Poetry (1808, p. 438): „[…] Les metres les plus communs sont des strophes (Slokas) de quatre vers, chacun de huit syllabes“ („Labiausiai paplitę metrai yra keturių eilučių posmai (Slokas), kurių kiekviena yra aštuonių skiemenų“). Tad šiuo atveju matome, kad Daukantas ne pats sukūrė žodį „Slokas“ kaip strofos atitikmenį, o perėmė iš šaltinio, galbūt galvodamas, kad esant lietuvių ir sanskrito kalbų panašumui, galėtų ateityje ir pats vartoti? Subačius mano, kad šiuos išrašus iš Heereno knygos Daukantas darė dar Rygoje. Ir galėtume tą Daukanto pastabą apie tai, kaip reikėtų vadinti strofą, susieti su Simono Stanevičiaus rinkiniu Daynas żemaycziu (1829), o galbūt vėliau išėjusia natų knyga Pàźimes żemaytyszkas gàydas… (1833), kurias Daukantas skaitė, vertino. Stanevičius strofai dar nebuvo radęs atitikmens. Vieną kartą rašė „sluoksny“, kitoje vietoje – „atrąžas“ (Simonas Stanevičius, Raštai, paruošė Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga, 1967, p. 184, 186).
Trumpai tariant, Subačiaus atliktas darbas suteikia naujų impulsų, kuriais sekdami vis plečiame savo žinias apie Daukanto lektūrą, vis labiau artėjame prie pasirengimo pradėti akademinių raštų leidybą.
Antroje dalyje „Spaudinių ortografijos lūžis, apie 1836 m. antrąją pusę – 1838 m. […]“ (p. 181–266) aptariama knygelių Prasma lotynų kalbos (1837) ir Charles’io François Lhomond’o lotyniškų Biblijos santraukos tekstelių chrestomatijos Epitome historiae sacrae lietuviškai užrašytų antraščių bei gale pridėto lotynų–lietuvių kalbų žodynėlio (1838) rašybos kaita. Ir čia Subačius remiasi Margumynų išrašais, kitais smulkesniais teksteliais, kurie tuo pačiu metu rašyti. Neretai išrašų šaltinių datos ir padeda patikslinti atsiradusias rašybos inovacijas.
Nauja šioje monografijoje – imama kalbėti apie Sankt Peterburgo spaustuvių įtaką rašybai. Ne kartą spaustuvių raidžių rinkinių ribotumas vertė Daukantą įsivesti tas raides, kurias turėjo Christiano Hintze’s ar Karlo Krajaus spaustuvės, kur aptariamuoju periodu Daukantas išspausdino savo knygas. Knygų rašybos įvairavimas, kaip rodo tyrimas, iš dalies buvo susijęs ir su rinkėjų gebėjimu tekstą suprasti. Ne visi nukrypimai nuo autoriaus rašybos yra jo paties neapsižiūrėjimai. Tačiau Subačius pastebėjo, kad būta ir tekstų gerinimo. Daukanto diakritikus „daug tiksliau antraštėje dėliojo Hintzės rinkėjai“ (p. 546).
Į pasakojimą dažnai įterpiamos istoriko kasdienio gyvenimo detalės, kurios mokslinį tyrimą paįvairina, pagyvina, pavyzdžiui:
Sankt Peterburgo 1837 m. adresų knygoje Daukantas dar įrašytas kaip 1-ojo departamento tarnautojas, gyvenantis Voznesenskio pr. 16. Kaip nustatė Čarykova, tai vadinamieji Nelsono namai, dabar tos vietos adresas Voznesenskio pr. 16 / Kazanskaja 45 (Вознесенский пр. 15–17 / Казанская 45); iš Daukanto laiko išlikusios tik pastato pirmojo aukšto formos, nuo antrojo aukšto jis buvo visiškai perstatytas. Visai gali būti, kad Daukantas kaip tik ten ir gyveno, kai rengė, pavyzdžiui, Ƶdr ir Pras tekstus. Čarykova surado dokumentų, sakančių, kad tas namas, sprendžiant iš 1849 m. raporto, po truputį iro, buvo labai apleistas, čerpės leido vandenį, puvo sijos, stogas grasino įgriūti, nuo sienų byrėjo ne tik tinkas, bet ir pačios plytos, dūmų kaminai sienose įgriuvinėjo, buvo šalta, net žemos nuomos kainos nebesulaikė gyventojų. Gali būti, kad panašiomis sunkiomis sąlygomis tada gyveno ir Daukantas, kol 1842 m. išsikėlė į naujai pastatytus namus prie Šv. Stanislovo bažnyčios. (p. 184)
Kaip Subačius yra įsigilinęs į tyrimo objektą, rodytų, pavyzdžiui, apskaičiavimas, kiek galėjo kainuoti Daukantui jo knygų leidimas, ir kiek jis gaudavo metinių pajamų (p. 189).
Į šią monografiją pagal parašymo laiką pateko Daukanto patarlių, kurios istorikui geriausiai atspindėjo lietuvių autentišką mąstymą, medžiaga. Trečioji dalis taip ir vadinasi „Patarlių ortografijos lūžis, apie 1838–1841 m. […]“ (p. 267–382). Dalis tyrimo buvo paskelbta leidinyje Archivum Lithuanicum (2020, t. 22, p. 131–216), tad Subačiaus gerbėjams, skaičiusiems straipsnį, bus įdomu palyginti, ką naujo tyrėjas atrado. Apibendrindamas šios dalies tyrimą mokslininkas sako, kad šiuo periodu pastebimas ortografijos stabilizavimasis, „nusistojo tam tikra kurį laiką Daukanto esmingai nemodifikuota ortografija“ (p. 382).
Ketvirtoji tyrimo dalis, kaip rodytų pavadinimas „Sostinės ortografija, apie 1841–1845 m. […]“, apvainikuoja Daukanto rašybos ieškojimus Sankt Peterburge. Šiuo laikotarpiu Daukantas rašė Lietuvių–lotynų kalbų žodyną, rinko medžiagą iš daugelio anksčiau išleistų knygų žodynui, rinko dainas, tad čia tiriama jų rašyba; taip pat – „bene svarbiausios jo išleistos knygos“ (p. 385) Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių ir Dainės žemaičių tekstų ortografija. Ir šioje dalyje Subačius demonstruoja įvaldytus įgūdžius tyrimui pasitelkti plačius kontekstus: rankraščiams naudoto popieriaus duomenis, išrašus iš įvairių šaltinių. Norėdamas datuoti vieno ir to paties laikotarpio Daukanto tekstus, jis netiesiogiai „dirba“ ir tekstologo darbą, parodo, kaip Daukantas atsirinkinėjo medžiagą rašomiems darbams iš žodyno medžiagos (p. 424), kaip remdamasis šaltinių leksika kūrėsi naujus žodžius (p. 427).
Pabaigoje, žinoma, norėtųsi autoriui palinkėti sėkmingo Daukanto ortografijos tyrimo tęsinio. Tačiau linkėtume nepamiršti ir artimųjų, kuriuos autorius, per trejetą metų skaitytojams padovanojęs dvi didžiulės apimties monografijas, matyt, jaučiasi „apleidęs“, nes vietoj Gajaus Julijaus Cezario, randame Kajų (p. 44), tyrėjo pagalbininko sūnaus, kuriam dedikuota pirmoji Daukanto ortografijos tyrimų knyga, vardą.
