Domas Kaunas, MARTYNAS JANKUS: TAUTOS VIENYTOJAS IR LIETUVIŲ SPAUDOS KŪRĖJAS, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2021, 879 p.
Dailininkė Jurga Januškevičiūtė-Tėvelienė

Kėneso (Kennesaw) valstybiniame universitete (Džordžija, JAV) apgintoje daktaro disertacijoje Lietuviai trijų erelių šešėlyje: Vincas Kudirka, Martynas Jankus, Jonas Šliūpas ir modernios Lietuvos kūryba (2013) Charlesas Perrinas Martyną Jankų pavadino „valstiečiu su spausdinimo mašina“. Tai sužinome iš naujausios Domo Kauno monografijos Martynas Jankus: Tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas (p. 86), kurioje autorius pateikia tyrimą, rengtą nuo pat savo studijų Vilniaus universitete metų. Apie ilgai rinktą medžiagą liudija 954 šaltinių ir literatūros sąrašo pozicijos bei gausios, įvairaus pobūdžio iliustracijos – neretai unikalios, pirmą kartą publikuojamos. Kauno ilgamečio „gyvenimo“ su „įtikėjus[iu] tarnystės tautai misija“ (p. 589) Jankumi rezultatas: detaliai ir vizualiai atkurta Lietuvai labai svarbaus kultūrinio-politinio beveik 100 metų apimančio laikotarpio atmosfera ir kasdienybė, patikslinta Jankaus kilmė, biografija, veikla ir įvertinti jos rezultatai. Knyga ne tik panaudotų šaltinių, retų iliustracijų požiūriu gali būti pavadinta epochine. Pasikeitus mokslo poreikiams ir madoms, negreitai atsiras tyrėjų, kurie pateiks skaitytojams ką nors reikšmingesnio.

Knygoje Jankaus istorija skleidžiasi kaip valstiečio mėginimas tradicinę gyvenimo sanklodą (patriarchaliniai santykiai šeimoje, ūkio išlaikymas) derinti su modernėjančio lietuvio darbo ir komunikavimo kultūra. Jankaus aktyvioji politinė veikla skleidėsi 1879–1925 m., kai ir Didžiojoje Lietuvoje sukrusta dėl „mirštančios tautos“ išlikimo. Autorius sumaniai vesdamas skaitytoją vieno asmens gyvenimo keliu, pasakoja ir apie įvykiais turtingą Lietuvos istorijos laikotarpį, kuriame Jankus parodomas kaip „nuosekliausias tautos dalių suartinimo iniciatorius“ (p. 744). Skaitytojas supažindinamas su Mažosios Lietuvos lietuvių etninės bendruomenės konsolidavimusi, lyderių iš šio krašto iškilimu, jų veikla, kraštietiško charakterio ir mentaliteto ypatumais bei dėl to gana sudėtingu bendravimu su Didžiosios Lietuvos veikėjais. Kaunas, kaip knygos istorikas, monografijoje išsamiai aptaria leidinių ir knygų repertuaro dinamiką, pateikia pavadinimus, leidybos ir platinimo statistiką, papildo knygnešystės istoriją, galiausiai daug dėmesio skiria dviejų Lietuvų susijungimui. Solidi knygos apimtis (879 p.) tik nemėgstantiems skaityti pasirodys neįveikiama. Autoriaus pasirinktas pasakojimo stilius, kai autorinė kalba organiškai jungiama su šaltinių citatomis, parafrazėmis, tekstą pagyvina, suteikia laikmečio dvasios. Mažosios Lietuvos kalbai būdinga citatų leksika padeda skaitytojui pajusti krašto specifiką.

Monografiją sudaro sutrumpinimų sąrašas (p. 12–17), įvadas (p. 18–29), keturios tyrimo dalys (p. 31–741), išvados (p. 742–747), šaltiniai ir literatūra (p. 748–801), angliška (p. 802–807) ir vokiška (808–813) santraukos, priedai (p. 814–835), asmenvardžių (p. 836–865) ir vietovardžių (p. 866–879) rodyklės. Kaip ir būdinga kultūrai reikšmingų asmenų gyvenimo ir veiklos tyrimams, knygoje sinchroniškai pasakojama Jankaus (1858–1946) gyvenimo ir Mažosios Lietuvos (autorius ištikimas šiam pavadinimui) beveik 100 metų istorija: iš pradžių Prūsijos karalystėje (1701–1871), po to – Vokietijos imperijoje, 1920–1923 m. Prancūzijos valdomoje, o 1923–1939 m. Lietuvos Respublikoje, 1939–1945 m. Vokietijos Reicho ir nuo 1945 m. pradžios – Lietuvos TSR sudėtyje. Kaip rodo monografijoje papasakotas Jankaus gyvenimas, jis savo gyvybingumo, praktiškumo, gudrumo ir diplomatinių gebėjimų dėka išgyveno žmonos (1913) ir trijų vaikų mirtį, policijos ir valdžiai lojalių piliečių persekiojimus, dideles baudas už netinkamą leidinių turinį, spaudos įmonės varžytines, daugelį politinių permainų, du pasaulinius karus, deportaciją į Rusiją (1914–1918), pasitraukimą iš Lietuvos ir mirtį svetur. Daugelį iš šių Jankaus biografijos momentų skaitytojas žino, bet knygoje Kaunas ne vieną enciklopedinę ar vadovėlinę tiesą reviduoja, publicisto, literato, spaustuvininko ir leidėjo, politiko veiklą papildo naujais faktais, aptaria publicistikos, originaliosios kūrybos, leidinių ir knygų leidybą.

Jankaus gyvenimas įdomus kaip ryškus lietuvio valstiečio pavyzdys, kuris dešimtis metų anksčiau nei Didžiosios Lietuvos lietuviai ėmėsi kurti spaudos ir leidybos verslą, kuriuo užsiėmė 46 metus (p. 350), vaikams, ypač energingai ir sumaniai vyriausiajai dukrai Elzei, padedant. Autorius nemažai dėmesio skiria Jankaus žmonai ir vaikams. Sūnūs buvo pamokyti spausdinimo darbų, o dukros, persiėmusios tėvo veikla ir autoritetu, liko netekėjusios, ir po jo mirties dėjo pastangas, kad tėvo vardas ir nuopelnai nebūtų užmiršti. Remdamasis šaltiniais, amžininkų liudijimais Kaunas aprašo Jankaus piršlybas (p. 65–69). Jankaus kelionės po kraštą ieškant nelegaliai spaudai platinti tarpininkų suvedė su Kristupu Funkaičiu Pilkalnyje, kuris tapo ne tik spaudinių, bet ir žmonos paieškos tarpininku. Kauno pateikta Jankaus „rokunda“ su Funkaičiu parodo, kad tik tuomet, kai Jankus pamatė, jog Funkaitis patikimas žmogus, sutiko, kad jis jam, į ketvirtą dešimtį įžengusiam, ieškotų tinkamos žmonos. Kaunas cituoja Jankaus laišką Funkaičiui, iš kurio paaiškėja, kad Martynas, nors pats buvo jau įžengęs į ketvirtą dešimtį, būsimai nuotakai kėlė aukštus reikalavimus: „Ji turėjo būti, kaip ir jis pats, lietuvė kūnu ir dvasia, be to, prasilavinusi, rotmoni [švelni, klusni, – D. K.] ir gera ǯmona, apsiǯiurinti ir ne ſusigēstanti prieſȝ teisybę! Nuotakos kraitis, rašo Kaunas, –

800 talerių – Martynui pasirodė per menkas, nes jo paties turtas vertinamas 5000 talerių. Jei būtų norėjęs, seniai būtų vedęs žmoną su 4000 talerių ir dar didesniu kraičiu, bet jis pirmenybę vis dėlto skiria jos išmintingumui ir tvarkingumui (davadnumui). Siųsdamas Kristupui atsakymą, Martynas pridėjo laišką ir Anei. Adresatui leista jį įteikti tik tuo atveju, jei bus įsitikinęs, kad mergina atitinka laiško autoriaus minėtas savybes. Toliau laiške kalbama apie knygų prekybos reikalus. (p. 67)

Kaip rodo tolimesnis pasakojimas apie Jankaus šeimą, Funkaičio būta įžvalgaus, jis pripiršo tinkamą žmoną. Anė Jankuvienė kalbėjo gražia suvalkietiška tarme, buvo linksmo būdo, mėgo dainuoti liaudies dainas, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Tik susipažinusi su Jankumi, 1889 m. įstojo į „Birutės“ draugiją, dalyvavo moterų draugijos „Lietuvaičių šviesa“ veikloje, įkūrė biblioteką. Ji suprato, kad nuo moterų priklausė jaunosios kartos likimas. Kaunas aprašo, kokią veiklą Anė plėtojo, kad šviestų lietuves. Kai šeima atsikėlė į Klaipėdą, Anė ir čia įsitraukė į draugijų veiklos palaikymą, o platindama vyro leidinius peršalo, susirgo ir mirė.

Kaip minėta, monografija sudaryta iš keturių dalių: „Rambyno paunksnėje“ (p. 31–122), „Viešojoje erdvėje“ (p. 125–343), „Leidėjas ir spaustuvininkas“ (p. 345–645), „Valstybės ir Mažosios Lietuvos reprezentantas“ (p. 647–741). Pirmojoje dalyje Kaunas įrodo, kad senelių metrikos įrašai „Jankų genealogijos šaką nuveda į XVIII a.“ ir patvirtina, jog jie buvo Mažosios Lietuvos gyventojai (p. 37–40), skirtingai negu Juozas Tumas buvo išplatinęs mintį, kad senelis atsikėlė iš Žemaitijos, tad buvo katalikai, o kadangi arti katalikų bažnyčių nebuvo, Jankus nuo tikėjimo atšalęs (p. 36). Jankaus gyvenimo būdui, charakteriui ir kūrybingumui poveikio turėjo graži tėviškės aplinka, todėl Kaunas, remdamasis to meto topografiniais Rytų Prūsijos aprašymais, skiria dėmesio Bitėnų ir Rambyno kraštovaizdžiui, senoms kapinėms – „kaip kaimo istorijos muziej[ui] po atviru dangumi“, gyventojų sudėties ir veiklos, susisiekimo su administracijos centrais, buvusių įstaigų ir pan. aprašymui (p. 40–50). Monografijoje paliečiamas menkas Jankaus išsilavinimas (p. 50–57), dėl kurio „jis kaltino tėvus“, nes „dėl neturto buvo verčiamas dirbti ūkyje ir per visą rundiną vasarą ganyti galvijų bandą“ (p. 51), bet kuris nesutrukdė lavintis savarankiškai. Jis nuo 20 metų pradėjo kaupti asmeninę biblioteką, domėjosi Lietuvos istorija. Čia įsivėlė riktas: dramaturgo ir diplomato, Prūsijos istorijos autoriaus Augusto von Kotzebue pavardė parašyta „Kocubue“ (p. 55), taip pat liko ir rodyklėje (p. 848).

Monografijos autorius antrojoje dalyje aptaria Jankaus politinės biografijos dinamiką, svarbiausius socialinio ir politinio poveikio asmenis, įsijungimą į draugijas ir jų steigimą, darbą įvairiuose komitetuose. Norėčiau suabejoti poskyryje „Jankaus aplinkos socialinio ir politinio poveikio asmenys“ autoriaus pateiktomis aušrininkų, birutininkų, politikų, intelektualų, knygnešių enciklopedinio pobūdžio biogramomis (p. 132–173). Jos sulėtina darnų pasakojimą, yra perteklinės. Juolab kad toliau, rašant apie pirmuosius leidybos bandymus, vėl grįžtama prie įtakos asmenų, neišvengiama pasikartojimo (p. 350–354).

Autorius Jankaus reikšmę atskleidžia jo veiklos, darbų ir kontroversiškai vertinamų poelgių kontekste, nevengdamas deherojizuoti „Rambyno sargo“. Antai jis prieštarauja požiūriui, kad Jankus laikytinas „[v]ienu iš vietos politikų pradininkų“ (p. 174). Kaunas Mažosios Lietuvos lietuvių politinio veikimo pradžią susieja su Vokietijos 1848–1849 m. revoliucijos įvykiais, ta proga akcentuodamas, kad pirmasis lietuviškas laikraštis Lietuwininku Prietelis pasirodė 1849 m. Klaipėdoje (p. 174–177). „Jankaus politikos valanda atėjo lietuvių padangėje pasirodžius Sauerweinui“ (p. 177), kuris 1879 m. rinkimuose į Landtagą buvo iškeltas kandidatu nuo Mažosios Lietuvos (p. 178). Ta proga Jankus, būdamas dar tik 20 metų, „pasitaręs su kitais, išleido nedidelę proklamaciją“, kur pažymėta, kad Sauerweino „privalumai: yra konservatorius, myli Dievą, karalių, tėviškę ir šventąją lietuvių kalbą“ (p. 178). Knygoje Kaunas pirmą kartą taip detaliai atkuria Jankaus dalyvavimo politikoje epizodus, nurodo jo „pažiūrų keitimo“ priežastis ir pasekmes. Juk Jankus, siekdamas išsaugoti įmonės veiklą, buvo priverstas ryšius palaikyti ir su kairiosiomis partijomis.

Kaip ir daugelis to meto kultūrininkų, Jankus valdė plunksną. Tumas, kaip nurodo Kaunas, buvo pirmasis, kuris objektyviai įvertino Jankaus originaliąją kūrybą, pastebėjo „nieko vertingo“ neradęs (p. 24). Kaunas pritaria Tumui, pamėgina iš naujo įvertinti publicistiką ir kūrybą (p. 292–318). Aptariamas (p. 319–322) ir Jankaus tik 2008 m. surastas dienoraščio fragmentas, leidęs Kaunui detalizuoti deportaciją į Rusiją. Kaunas pastebi, kad Jankaus atsiminimai, įvairiomis progomis paskelbti daugelyje leidinių, verti atskiro tyrimo, nes juose gausu informacijos, nors „kai kam atrodė ir dabar dar atrodo, kad Jankus jų nė nepaliko“ (p. 343). Autorius kritiškai įvertina atsiminimus (p. 322–343) ir mano, kad vertėtų juos publikuoti.

Kaunas akcentuoja, kad „[į] leidybos ir spaudos verslą Jankus atėjo neatsitiktinai. Jo polinkį į knygą ir periodiką lėmė dar jaunystėje išugdytas pomėgis skaityti pažintinę literatūrą, dosnios gamtos ir liaudiškosios kūrybos persmelkta aplinka, diskriminacinė tautinių mažumų padėtis Prūsijoje, atvirumą ir suartėjimą su Didžiąja Lietuva motyvuojančios pasienio gyventojų sąlygos“ (p. 350). Ir galėtume autorių papildyti, kad vietos lietuvius ragino veiklos imtis Motiejaus Valančiaus kovai prieš stačiatikybę 1867 m. pabaigoje organizuotas lietuviškų knygų spausdinimas ir gabenimas į Kauną. „Galimybes didino ankstyvas kontaktas su Didžiosios Lietuvos lietuvių inteligentais“, kai iš pareigų pasitraukus Jurgiui Mikšui, Jankus perėmė Auszros leidimo administravimą, organizavo kalendorių leidimą (p. 359–367), o 1889 m., nors ir nesėkmingai, ėmėsi Varpo leidimo. Dėl prastos šio leidinio būklės Juozas Adomaitis-Šernas kaltino Jankų, kuris „siekia lyderio pozicijos, tačiau jam stinga ūkio vadybos gebėjimo ir spaudos profesinio patyrimo“ (p. 390). Vis dėlto pirmoji Jankaus kartu su Voska įkurta spaustuvė Ragainėje vertintina teigiamai, nes išleido „10 vienkartinių leidinių – knygų, brošiūrų ir smulkiųjų spaudinių – bei tr[is] laikrašči[us]“ (p. 390). 1890–1892 m. Jankus nuomojo spaustuvę Tilžėje, kur ir patyrė pirmąsias varžytines. Bet „Tilžės laikotarpiu susiformavo Jankaus leidybinio repertuaro tematikos metmenys“ (p. 394). Kaunas pastebi, kad rūpestis gausia šeima Jankų vertė pirmiausia imtis perkamiausių religinių, pažintinių, taikomųjų, grožinių, laisvalaikio skaitinių, kalendorių, kas nebūtinai atspindėjo tuometines politines jo pažiūras.

Jankaus visuomeninį sąmoningėjimą didino ir vietos lietuviškieji laikraščiai, kuriuose jis perskaitė jį paveikusius Sauerweino tekstus, kurie „dēl manę[s] tai buvo kiekviens ǯodis pilnas pasigērējimu. Skaicȝiau kiekviena jo rasȝteli iki isȝ galvos arba ant pomētēs isȝmokau“ (p. 351). Dar jaunystėje supratęs laikraščių svarbą, vėliau nuo jų pradėjo spaudos verslą. Kaunas pastebi, kad Jankus be spaudos „negalėjo realizuotis kaip politikas. Jos poreikį ir galimybes rodė sparčios Prūsijos valstybės permainos, visuomenės socialinė diferenciacija ir įvairių sluoksnių bei grupių kova dėl politinės įtakos“ (p. 351).

Trečioji monografijos dalis „Leidėjas ir spaustuvininkas“ solidi ne tik apimtimi, bet ir archyviniais atradimais, keliamomis hipotezėmis. Svarbiausią Jankaus veiklos dalį sudarė periodinių leidinių rengimas, bet daug išleista ir įvairaus turinio bei apimties knygų. Tad trečioji dalis aktuali tiek lituanistams, tiek knygos ir kultūros bei politikos istorikams. 

Ir nedidelis akcentai pabaigai. Jau nuo Machiavellio laikų žinome, kad politika – amorali, todėl Jankus kaip politinė asmenybė nebuvo nei teisingas, nei doras ir neturėtų būti vertinamas moralės kriterijais. Bet jo įmonė išleido 414 fiksuotų bibliografinių vienetų (knygų, brošiūrų, smulkiųjų spaudinių) ir 27 periodinius leidinius, todėl iki nepriklausomos valstybės atkūrimo jis yra svarbiausias leidėjas (p. 745). Ir 2023 m. švęsdami 100-ąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines turėsime progą pamatyti, ar renkamės savąsias kultūrai ir politikai reikšmingas asmenybes, ar būdami maži bandome laviruoti ir koketuoti su praeitimi. Kaip atsitiko, kai 2018 m. vasarį Klaipėdos viešoji biblioteka miesto merui pateikė prašymą dėl bibliotekos pavadinimo keitimo – į Immanuelio Kanto, o ne, sakykime, į Martyno Jankaus. Iniciatoriai pabrėžė, kad be Kanto nuopelnų svarbu tai, jog XVII a. Mėmelyje gyveno trys Kanto šeimos kartos – proseneliai, seneliai, tėvas ir dėdė. Argumentas svarbus – pakanka gyventi.