Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ Nacionalinėje dailės galerijoje.
Gintarės Grigėnaitės nuotraukos. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Baigiantis Vilniaus 700-ojo gimtadienio šventimui, džiuginanti miestui skirtų renginių gausa pamažu ėmė kelti intelektualinį nuovargį, kartais tiesiog nuobodulį. Šio subjektyvaus patyrimo nesieju su jokiu konkrečiu atveju, tik su pačia nuobodulio, kaip reakcijos į pasikartojančias situacijas, prigimtimi. Nepaisant to, lapkričio mėnesį į Nacionalinę dailės galeriją iš Krokuvos Nacionalinio muziejaus atkeliavusi profesorių Giedrės Jankevičiūtės ir Andrzejaus Szczerskio kuruota paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ paskatino dar kartą susikaupti ir apmąstyti ne tik tai, ką spėjome pažinti apie mūsų miestą, bet ir mūsų laiką. 

Ne vienerius metus tarptautinio kuratorių dueto rengtoje parodoje buvo pristatomas sudėtingas ir dinamiškas Vilniaus miesto istorijos laikotarpis, apimantis 1918–1948 m. Amžininkų žvilgsnį į daugiatautį ir daugiakultūrinį Vilnių siekiančią atskleisti ekspoziciją sudarė daugiau nei 250 kūrinių, surinktų iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos muziejų, bibliotekų ir archyvų. Kaip pažymima oficialiame parodos pristatyme, eksponuojamų kūrinių autoriai nebuvo vien Vilniaus klasikais tituluojami menininkai – Ludomiras Sleńdzińskis, Michałas Rouba, Jerzy Hoppenas, Janas Bułhakas, Adomas Varnas, Vytautas Kairiūkštis, Bencionas Cukermanas, bet ir jaunosios kartos dailininkai kaip Hanna Milewska, Józefas Horydas, Hadassa Gurewicz-Grodzka, Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė, Vladas Drėma, Moišė Vorobeičikas ir kt.1 Nemažiau svarbi nei pati ekspozicija, o ilgalaikėje perspektyvoje gal net ryškesnį įspaudą meno istorijoje paliksianti parodos dalis – kuratorių sudarytas išsamus, menkai tyrinėtam Vilniaus tarpukario, karo ir pokario metų meniniam paveldui skirtas katalogas, parodos knyga. Čia publikuoti 49 žymių Lietuvos ir Lenkijos dailėtyrininkų ir istorikų specialiai šiam leidiniui užsakyti tekstai. 

Parodos ekspoziciją sudarė septynios dalys. Pagal parodos architekto Mindaugo Reklaičio sumanymą LNDM Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje salėje kiekvienai jų teko atskiras „senamiesčio kiemas“. Nors ir atriboti, tematiškai ir formos prasme išsiskiriantys siužetai lengvai jungėsi į bendrą pasakojimą. Vis dėlto kiekvienas jų, vertinamas atskirai, tarytum nebandė teigti apie Vilnių nieko esmiškai naujo (lankytojams Krokuvoje gal rodėsi visai kitaip), nesileido į gelmę ir netraukė ten paskui save žiūrovo. Komplikuoto laiko istorija įgijo aiškų pavidalą, ir nepaliko užuominų apie antrą dugną. Tad ekspozicija panašėjo į sintezę, kurioje meno kūriniai grupuojami į atskiras temas, o atskiros temos jungiamos į bendrą ekspoziciją taip, kad ši atsiskleistų esanti daugiau nei atskirų dalių suma. Bet neretai, kad pasiektum šį tikslą, prireikia susitelkti į pasakojimą vienijančius ir apriboti jį skaldančius elementus.

Tokia parodos pasakojimo logika neatrodo atsitiktinė. Kaip teigė vienas kuratorių Szczerskis, jo noras buvo „sukurti metaforišką pasakojimą apie Vilnių, ne atskiriant kiekvieną tautą, bet žvelgiant bendrai“2. Priežasčių, skatinančių į 1918–1948 m. Vilniaus meninį gyvenimą pažvelgti plačiu, apibendrinančiu žvilgsniu, galima rasti ne vieną. Šiais metais Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija apdovanota dailės istorikė Jankevičiūtė yra sukaupusi turtingą Vilniaus ir Vilnijos dailės tyrimų patirtį, taigi yra viena iš nedaugelio meno istorikų, pasirengusių pateikti susintetintą pristatomo laikotarpio vaizdinį. Monumentalaus, metaforiško pasakojimo, atrodytų, šaukėsi ir pats jubiliejinės parodos formatas. Sunku ignoruoti ir jos diplomatinį vaidmenį.

Parodos atidarymo metu Vilniuje LNDM generalinis direktorius Arūnas Gelūnas pasidalijo prisiminimais apie provokuojančia pasirodžiusios idėjos sukeltą nerimą: „Mat panaši pastanga, po Berlyno sienos griūties nepraėjus nė dešimtmečiui, nebuvo labai rezultatyvi, o tiksliau sakant, – išvis nuėjo perniek“3. Tačiau šįkart parodą „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ lydėjo sėkmė. Parodos globėjais tapo Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotras Glińskis ir Lietuvos Respublikos kultūros ministras Simonas Kairys. Atidarymo Krokuvoje fone abu ministrai susitiko su Lenkijos vicepremjeru ir Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministru ir aptarė kultūrinio bendradarbiavimo ir paramos Ukrainai klausimus4. Tačiau sąsajos tarp sėkmingo parodos politinio apropriavimo ir kuratorių pasirinktos pasakojimo formos nesinorėtų subanalinti tarpusavyje susiejant priežastiniais ryšiais. Mėginant 1918–1948 m. kūrinius sulipdyti į kolektyvinį Vilniaus vaizdinį, negalima išvengti nuorodų į jį suformavusį kontekstą. Tačiau parodoje eksponatai ne tik demonstruojami, bet ir interpretuojami. Tad pristatomas vaizdinys priklauso ir mūsų laikui.

1999 m. publikuotame meno istoriko Steveno A. Mansbacho pirmajame vakarietiškame veikale apie Rytų Europos modernizmą aiškinimas, kodėl Lenkijoje ir jai priklausiusiame Vilniuje buvo pastebėtas tik „modernizmo blyksnis“, remiasi nuorodomis į Lenkijos politinės valdžios konservatyvumą, kraštutinį nacionalizmą, sanacijos vyriausybę5. Nors veikalas buvo naujas, tačiau šiame kontekste tiesiog darkart papasakojo apie autoritarinių režimų meilę neoklasicizmui ir neapykantą avangardui. Mansbacho darbas vėliau susilaukė griežtos kritikos dėl kolonialistinio požiūrio į Rytų Europos meną kaip neišsipildžiusį, nuolat besivejantį Vakarus. Parodoje „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“ eksponuojami darbai nepristatomi nei kaip atsiliekantys, nei besivejantys, nei nuo ko nors bėgantys. Nepavyksta jų įrėminti ir pataikavimo ar priešinimosi autoritarizmams spektre. Jie atstovauja unikaliam, savaime svarbiam Vilniaus – ne Lenkijos, ne Lietuvos ir juolab ne tik Rytų Europos – meno fenomenui. Šie skirtingi pasakojimai čia prisiminti ne ieškant „tiesos“, o tik kaip trumpa iliustracija žvilgsnio į parodą kaip kintančios politinės tikrovės liudijimą.

Šiandien, žvelgiant į viena iš ekspozicijos vizualinių dominančių tapusį 1927 m. Sleńdzińskio paveikslą „Piłsudskis prie Vilniaus“, kuratoriams norėjosi priminti, kad pro baltom pirštinaitėm apmautomis rankomis laikomus žiūronus karo vadas žvelgia ne į kurią kitą, o į bolševikų armiją.

1  „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų“, in: http://www.ndg.lt/parodos/parodos/vilnius,-wilno,-vilne-1918-1948.aspx.

2 Margarita Alper, „Paroda „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948“: miestas jį kūrusių menininkų akimis“, in: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2121632/paroda-vilnius-wilno-vilne-1918-1948-miestas-ji-kurusiu-menininku-akimis.

3  „Atidaroma Vilniaus miesto gimtadieniui skirta tarptautinė paroda“, in: https://madeinvilnius.lt/pramogos/parodos/atidaroma-vilniaus-miesto-gimtadieniui-skirta-tarptautine-paroda/, (2024-01-20).

4 „S. Kairys Krokuvoje atidarė Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtą parodą, susitiko su Lenkijos ir Ukrainos kultūros ministrais“, in: https://lrkm.lrv.lt/lt/naujienos/s-kairys-krokuvoje-atidare-vilniaus-700-metu-jubiliejui-skirta-paroda-susitiko-su-lenkijos-ir-ukrainos-kulturos-ministrais/.

5 Steven A. Mansbach, Modern Art in Eas­­tern Europe: From the Baltic to the Balcans, ca. 1890–1939, Cambridge: Cambridge Univer­sity Press, 1999, p. 83–140. Katarzyna Murawska-Muthesius, „Welcome to Slaka“, in: Third Text, 2004, t. 18, Nr. 1, p. 39–40.