Ruslanas Baranovas. Filosofas ir gyvūnas (NŽ-A nr. 2)

Vieną anksčiau parašytų straipsnių Mintautas Gutauskas yra pavadinęs „Vargas dėl weltarm: Martino Heideggerio svarstymai apie gyvūno esmę“. Tam, kad suprastume apie kokį vargą kalbame, užtenka pastebėti monografijos pavadinimą: Žmogus ir gyvūnas. Įsivaizduokite kitus analogiškus galimus pavadinimus: „Apelsinas ir Vaisius“, „Stalas ir Baldas“, „Futbolas ir Sportas“. Šie pavadinimai analogiški taksonominiu atžvilgiu. Vis dėlto, atrodo, kad žmogaus ir gyvūno santykis nėra toks pat kaip apelsino ir vaisiaus ar Edmundo Husserlio taip mėgto stalo ir baldo. Bet kodėl? Tokius ir panašius klausimus savo monografijoje tyrinėdamas hermeneutinę fenomenologinę filosofiją siekia išvargti Gutauskas.

Monografiją sudaro trys dalys. Jų struktūra padeda suprasti filosofo sumanymą. Pirmosios dvi tiria svarbiausius mąstymo apie gyvūno ir žmogaus problemą hermeneutinėje fenomenologinėje filosofijoje argumentus ir probleminius taškus. Ieškoma atsakymų ne tik į klausimą „ką apie žmogaus ir gyvūno problemą sakė Scheleris, Heideggeris, Finkas, Agambenas ir Derrida?“ Net ir skaitant tik paskiras dalis, aiškiai justi, kad analizėmis siekiama šį tą „išsinešti“ apie patį dalyką (t. y. žmogų ir gyvūną) ar bent jau išmokti pamokas apie žmogaus ir gyvūno problemos apmąstymą. Visa tai pasitarnauja trečiojoje dalyje, kurios „centre bus ne iškilūs autoriai, bet problemos“ (p. 15). Joje bandoma atsakyti į klausimą, ar gyvūnas gali būti laikomas transcendentaliniu subjektu, ir išsikeliamas tikslas „pademonstruoti, koks galėtų būti fenomenologinės hermeneutinės filosofijos įnašas į nūdienius žmogaus santykio su gamta ir gyvūnija apmąstymus“ (ibid.).

Pereikime prie argumentų. Mano nuomone, būtent jie struktūruoja knygą. Pirmoje dalyje analizuojami Scheleris, Heideggeris ir Finkas. Gutauskas siekia parodyti, kad jiems gyvūno klausimas tarnauja kaip kontrastas, „palyginimo kelias“, kurio pagalba siekiama iš naujo apibrėžti žmogaus esmę. Gutauskas pateikia įvairius argumentus ir pastebėjimus, kuriais siekiama parodyti, kad nors šie mąstytojai ir steigia „esmės skirtumą“ tarp žmogaus ir gyvūno, jie puikiai suvokia tokio judesio problematiškumą. Tuo pat metu jie (ypač Heideggeris) įvairiais būdais nuvainikuoja žmogaus ypatingumą, jo centrinę vietą kosme. Šioje dalyje aiškiai justi Gutausko rūpestis apginti minimus autorius nuo kritikų, taip kartais prieinama iki gana radikalių argumentų. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie garsiąsias Heideggerio tezes apie žmogaus ir gyvūno santykį su pasauliškumu, Gutauskas rašo: „Kita vertus, jis net ir fizikinės ar zoologinės pretenzijos neturi. Jam svarbiau skirtumas nei faktinė padėtis. Tačiau tai nėra ir savavališkas skirtumo steigimas. Metafizinės esmės steigimas Heideggeriui yra ne esmės konstatavimas, bet mąstymo uždavinys“ (p. 58). Šios eilutės, tarytum paaiškinančios Heideggerio nedėmesingumą faktiškam gyvūnų gyvenimui (nepaisant Heideggerio susidomėjimo tuometine biologija), parodo šių analizių problematiškumą kitos Lietuvoje karštai nagrinėtos temos – realizmo – atžvilgiu. 

Antros dalies pagrindinį argumentą rekonstruoti sunkiau. Čia atskleidžiama daugybė Agambeno ir Derrida įžvalgų ir argumentų santykyje su pirmosios dalies problemomis ir idėjomis. Gutauskas siekia parodyti, kad visą šį daugį į vieną vietą suima etinė-politinė Agambeno ir Derrida mąstymo vara, visų pirma – prievartos prieš gyvūnus klausimas. Čia atskleidžiama, kad iš pirmo žvilgsnio visiškai teorinės ir nekaltos pirmosios dalies mąstytojų analizės įgalina, net pagrindžia prievartą prieš gyvūnus. Kartu Gutauskas siekia parodyti, kad skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno suspendavimas įvykdomas pereinant nuo „aktyvių“ galių (keisti pasaulį, žaisti, kalbėti, suprasti savo baigtinumą ir t. t.) prie pasyvių būsenų (būti kuriamam „antropologinės mašinos“, kęsti) apmąstymo.

Trečiojoje dalyje antropologinio skirtumo problematika svarstoma iš šiuolaikinės fenomenologijos perspektyvos. Labai įdomu, kad svarstant gyvūnų sąmonių pažinumo ir kūniško sambūvio su jomis klausimus labiausiai pasitarnauja tie fenomenologijos bruožai, kuriuos hermeneutikai ilgą laiką nurodė kaip labiausiai problemiškus ir „atgyvenusius“, t. y. susitelkimas į įkūnytą grynąją sąmonę kaip patyrimo ir veiklos centrą, nuo kurio pradedant bandomas paaiškinti mūsų bendras pasaulis. Dėl tokio fenomenologų išeigos taško gyvūnų problematika jiems, tiesą sakant, kelia panašiai sunkumų kaip ir klausimas, kaip apskritai pažįstu kito žmogaus sąmonę. Gutauskas puikiai atskleidžia fenomenologijos stiprybes ir galimybes svarstant šį klausimą: „Kaip rodo Maceinos atliktas pirmosios fenomenologinės hermeneutinės filosofijos linijos išgryninimas, jei apie žmogišką žodį ir veiksmą mąstoma iš kalbinės visumos perspektyvos, tai galima sakyti, skirtumas [tarp žmogaus ir gyvūno, – R. B.] yra esminis. […] Tačiau, jei išeities tašku laikome egotiškumą, kūnišką veiksmą ir galią veikti pasaulyje, galime ne tik manyti, bet ir pasitikėti tuo, kad yra patirties sluoksnis, kuris, nors ir nėra skaidrus ir neginčijamai patvirtinamas, vis dėlto [tarp žmogaus ir gyvūno, – R. B.] yra bendras. Jis niekada nebus tiek užtikrintas, kad galėtume pasakyti, ką jie galvoja, tačiau niekada nebus tiek paslaptingas, kad negalėtume ką nors daryti kartu ir tam tikru mastu suprasti vienas kitą. Fenomenologija nutrina griežtą antropologinio skirtumo liniją, tačiau jos ir nepanaikina“ (p. 235). Pastebėtina tai, kad ši perspektyva pristatoma paskutinė (nors tokia istoriškai nėra). Iš to galime nuspėti autoriaus simpatijas jai. Vis dėlto originaliausioje ir paskutinėje knygos dalyje, skirtoje šiukšlių klausimui, vėl grįžtama prie veikiau „esmės skirtumo“ braižytojų požiūrio, naudojamasi Finko nulipdytomis sąvokomis. 

Filosofinės diskusijos gyvūno klausimu Lietuvoje vyksta ne vienerius metus. Pranešimai, konferencijos, straipsniai; laukiama užkulisiuose pažadėto Jacques‘o Derrida knygos Gyvūnas, kuris, vadinasi, esu vertimo. Tokiame kontekste pirmosios dvi, labiau istorinės, Gutausko monografijos dalys tikslina ir įneša naujų niuansų į diskusijas. Tas pasakytina tiek apie Heideggerio analizę, kurią galėtume reziumuoti ištara „ne viskas taip paprasta“, tiek apie Derrida ir Agambeno analizes, kuriose taip pat išryškinami tam tikri niuansai ir naujos įžvalgos. Kitaip tariant, Gutausko monografijos vieta filosofiniame lauke aiški, o jo įžvalgos ir argumentai vertingi žengiant toliau. Taip nutinka retokai, nes filosofinis laukas veikiau organizuojasi aplink atskiras asmenybes nei problemas. Negaliu neprisiminti kartą man pasakotos istorijos apie literatūrologą, norėjusį parašyti knygą apie Žemaitę, bet sumanymo atsisakiusį, nes apie ją jau parašė Viktorija Daujotytė. Nežinia, ar istorija tikra, bet ji neblogai atspindi padėti humanitarikoje (galbūt išskyrus istorijos mokslą).

Monografijos tekstas yra skaidrus ir aiškus, matyti Gutausko pastanga neapkrauti teksto gretimais kontekstais ir argumentais, nesiveliama į šalutines diskusijas. Pastangos atsiperka: stengiamasi kalbėti apie žmogų ir gyvūną, o ne klausimo priedangoje viską ištirpdyti „būties klausimo“, „biopolitikos“ ar „esaties metafizikos“ temose. Manau, kad tai naudinga ir Heideggerio, Agambeno, Derrida ar Husserlio mėgėjams: vietoje dar vieno kalbėjimo apie mįslingą ir nuolat iš rankų išslystantį „ontologinį skirtumą“, galima pamatyti, kaip pamatinės sąvokos funkcionuoja ir kokius efektus duoda kalbant apie daug labiau apčiuopiamus dalykus. Tikiuosi, tai gali padėti suprasti ir minėtas pamatines sąvokas.

Kadangi monografija turi aiškią vietą filosofinėje refleksijoje, o jos argumentai ir įžvalgos yra aiškios ir vertingos, daugiau nesiplėsiu ir pateiksiu kelis diskusinius klausimus ir pastebėjimus tolesniam pokalbiui.

Pagrindinis ir išsyk į akis krentantis pasirinkimas – kalbėti apie gyvūną vienaskaita. Taip išlaikomas ryšys su būtent tokiu būdu klausimą kėlusia tradicija. Kalbėti apie gyvūnus kaip tokius yra labai stipri, didžiulė, sakyčiau, radikali prielaida. Juk tarp uodo, varnos, mūsų augintinio Barnio ir žmogbeždžionės yra milžiniški skirtumai. Bedugniškai skiriasi ir mūsų gebos atjausti skirtingus gyvūnus bei moralinės intuicijos jų atžvilgiu. Jei uodą priploju net nesusimąstęs, tai šuniuko skausmas man atrodo moraliai nepriimtinas. Vargu ar galima tai ignoruoti tik dėl tradicijos. Gutauskas šį klausima iškelia tik prabėgom, ir galop jį suveda ne į ar yra „gyvūnas“ kaip toks, bet atgal į žmogaus moralinio pasaulio problemas (kas dažnai buvo laikoma viena iš ypatingųjų žmogaus savybių): „Juk Derrida kritika kaip tik ir yra nukreipta į tokią vienaskaitinę Žmogaus ir Gyvūno esmės sampratą. Tačiau nenorėčiau persimesti į esmės filosofijai priešingą poziciją ir gyvūnų vienį pakeisti heterogenišku daugiu, kuriame figūruoja tik nepamatuojama įvairovė bei heterogeniškumas. Manau, kad antropoceno iškelti žmogaus atsakomybės visoms gyvoms būtybėms klausimai neleidžia paties žmogaus esmės ištirpdyti heterogeniškame gyvų būtybių daugyje“ (p. 14). Bet ar tai tikrai yra „noro reikalas“, o ne klausimas apie tai „kaip yra iš tikrųjų“? Ar galima ignoruoti skirtumą tarp uodo ir žmogbeždžionės vardan „žmogaus atsakomybės visoms gyvoms būtybėms“? Gutauskas sugrįžta prie šio klausimo knygos pabaigoje, norėdamas parodyti fenomenologų San Martino ir Pintos pozicijos ribotumą: „Reikia paklausti, kokios yra antropologinio skirtumo ištrynimo ribos? Daugelio žinduolių ar paukščių emocijos yra atpažįstamos ir jų kančios klausimas mus susieja etiniu ryšiu. Tačiau kaip yra su kitais gyvūnais, kuriuos taip pat galima pripažinti esančiais savo veiklos centru, ką nors suvokiančias ir t. t.? Kaip yra su ropliais, žuvimis, vabzdžiais, erkėmis, kirmėlėmis, medūzomis? […] Atrodo, kad reikia išspręsti dar keletą problemų. […] Kas turima omenyje, kai teigiama „visi gyvūnai“?“ (p. 222). Vis dėlto pasinaudojęs šiuo argumentu Gutauskas toliau grįžta prie vienaskaitinės gyvūnų sąvokos ir nei ankstesnių, nei vėlesnių skyrelių šiuo požiūriu neperžiūri. Tad ir pačios monografijos atžvilgiu galima užduoti klausimą: kas turima omenyje, kai rašoma gyvūnas?

Iš realistinės filosofijos perspektyvos norisi užklausti ir Gutausko stipriai pabrėžiamą vietos klausimą. Monografiją pradėdamas nuo „hermeneutinės mankštos“ atpasakojimo, Gutauskas teigia, kad „galiausiai hermeneutinė mankšta atvedė prie to, kad visgi svarbiausias klausimas yra vieta, iš kurios kas nors identifikuojama kaip žmogiška ar gyvuliška“ (p. 8). Šio klausimo akcentavimas padeda jam atskleisti visai ne akivaizdžius skirtumus tarp filosofų, kurie galop atsiremia į pirmo asmens perspektyvą ir patyrimą, bei tuos, kurie gyvūno klausimą svarsto per biopolitiką ar net metafizikos istoriją. Vis dėlto kokia Gutausko svarstymo vieta, nėra aiškiai eksplikuojama. Ar jis save priskirtų prie „esmės skirtumo“ darytojų, antropologinio skirtumo demaskuotojų, ar prie trečioje dalyje pasirodančių fenomenologų, kurie nedaro griežto esmės skirtumo? Tai, kad trečioje dalyje remiamasi būtent pastaraisiais, tarytum suponuoja filosofo simpatijas. Vis dėlto šiukšlių klausime jie nesuvaidina lemiamo vaidmens. To nematyti pirmose dviejose dalyse. Čia organizacinis principas yra „įtampa“ tarp Schelerio, Heideggerio ir Finko, ir, kita vertus, Agambeno ir Derrida. Bet ar „įtampa“ konstituoja vietą? Kitaip tariant, jei Heideggerio ribotumai parodomi iš Derrida perspektyvos, o Derrida ribotumai iš Heideggerio, iš kokios vietos yra kaitaliojamos vietos? Ar faktas, kad Gutauskas gali mąstyti apie gyvūną kaip minimum iš trijų vietų, nenurodo kažkokios ankstesnės vietos? Galbūt tada „vieta nėra svarbiausias klausimas“? 

Skaitant veikalą aišku ir tai, kad Gutauskui nepatinka „radikalumas“ ir „kraštutinumai“. Pavyzdžiui, „nūdieniuose svarstymuose (ypač „gyvūnų teisių“ ar „gyvūnų klausimo“) polinkis į radikalumą ypač ryškus. Suvokus, kad šis skirtumas turi ir politinių pasekmių, visur aptinkamos politinės užmačios, nekorektiškumas, užvaldymas ir prievarta. Anksčiau buvo stengiamasi šį skirtumą suformuluoti, dabar stengiamasi jį visai ištrinti. Tačiau jei nesižavima kraštutinėmis pozicijomis ir manoma, kad šį antropologinį skirtumą svarstyti yra prasminga, kaip tai daryti?“ (p. 9). Nors paminimi argumentai, kodėl „radikali“ prieiga nėra sektina (viskas redukuojama į politiką), tai daroma prabėgomis, o ir sutikti su apibendrinamais sunku. Įvade Gutauskas konstruoja opoziciją tarp hermeneutinės fenomenologinės pozicijos ir „biopolitikos“, „posthumanizmo“, „gyvūnų teisių“ diskurso, kuriame viskas tariamai redukuojama į politiką ir prievartą. Negaliu sutikti su tokiu lauko charakterizavimu. Mano nuomone, ne vienas „biopolitikos“ atstovas turi vertingą, savitą ir turtingą gyvūnų ontologiją. Užtektų paminėti Donna Haraway (kuriai apskritai nė viena Gutausko vartojama „etiketė“ iki galo netinka), kurios argumentas prieš Derrida, cituojamas monografijoje, kaip tik ir parodo pačios hermeneutinės fenomenologinės prieigos nepakankamą dėmesingumą gyvūno „gamtiškumui ir faktiškumui“. Tą patį galima pasakyti ir apie čia jau cituotas Gutausko eilutes apie Heideggerį, kurios liudija tą patį („Jam svarbiau skirtumas nei faktinė padėtis“). Mano manymu, toks filosofinio lauko struktūravimas palengvina Gutausko uždavinį ir su juo vargu ar sutiktų patys hermeneutikos Kiti. Juo labiau galima kelti klausimą, kodėl radikalumas iš karto siejamas su netiesa? 

Intriguoja ir Gutausko tyrimo santykis su vadinamuoju naujojo realizmo judėjimu. Naujieji realistai kaltina filosofinę tradiciją nuo pat Kanto tuo, kad ji „pamiršo didįjį anapus“ ir apribojo filosofiją tik koreliacijos tarp subjekto ir objekto apmąstymu. Žmogaus ir gyvūno problemos atveju tai reikštų, kad įmanoma kalbėti tik apie žmogų ir gyvūną kaip jis pasirodo žmogui. Iš kitos pusės, tai, kaip gyvūnas pasirodo žmogui, formuoja tai, kaip žmogus pasirodo sau pačiam. Iš pirmo žvilgsnio toks nusakymas tinka beveik viskam, kas tiriama Gutausko monografijoje. Ypač kalbant apie žmogaus ir gyvūno pasaulietiškumą, apie kurį Agambenas yra daręs išvadą, kad kai musė praskrenda pro jus, iš tiesų jūs nesusiduriate, nes gyvenate skirtinguose pasauliuose. Realizmo klausimas aštriai iškyla ir šiukšlių fenomenologijos kontekste. Jei šiukšlės yra pamatinis žmogiškasis fenomenas, ar tai reiškia, kad gyvūnai, kurie didžiąja dalimi evakuoti iš šio klausimo svarstymo, „savo pasaulyje“ „nesusiduria“ su „šiukšlėmis“? Tad jei banginis prisirijęs plastiko nuo jo miršta, nuo ko jis miršta? Ar taip nekyla pavojus prieiti prie garsiosios Latouro ištaros, kad faraonas Ramzis II negalėjo mirti nuo tuberkuliozės, nes ši buvo atrasta tik 1882 m.? 

Diskusinės pastabos niekaip nesumažina monografijos vertės – jos parodo, kad Gutausko monografija yra vertinga, naujas įžvalgas pasiūlanti gyvo filosofijos lauko dalyvė. Šia prasme, ji ypač atsakinga.