Ledi Anne Conway (1631–1679) tikėjo, kad kasdien žmogų užklumpančioje beribėje pasaulio įvairovėje protas gali įžvelgti gyvą ir besivystančią vienovę, iš kurios niekas nėra išskirta. Šia prasme ji yra savo laikmečio dukra. Vis dėlto ji metė iššūkį dviem pagrindinėm savo laikmečio mąstymo srovėm: Descartes’o–Newtono mechanicizmui ir susižavėjimui religiniu misticizmu. Pirmajam, teigusiam, kad visata yra šalta, fizikos dėsnių valdoma vieta, Conway priešpriešino savo vitalizmą. Antrajam, susižavėjusiam mistinėmis patirtimis ir sakraliomis skaičių prasmėmis, bandymą perprasti pasaulį visų pirma žmogiškuoju protu. Tikėjimas žmogaus proto galia atsispindi jau antrame jos Seniausios ir naujausios filosofijos pradų sakinyje, viename visos knygos tikslų: „[paaiškinimu, – R. B.] kaip pagal Šventąjį Raštą galima suprasti Trejybę Dieve, kad dėl jos nesipiktintų nei judėjai, nei musulmonai, nei jokia kita bendrija“ (p. 71). Būtent proto šviesoje Conway manė tokią ekumeninę pastangą esant įmanoma. Lauryno Adomaičio išverstas ir Jono ir Jokūbo leidyklos išleistas filosofės veikalas Seniausios ir naujausios filosofijos pradai suima visas jau aptartas gijas į vieną.
Seniausios ir naujausios filosofijos praduose atrandame metafizinę Conway sistemą, sudarytą iš trijų substancijų. Vis dėlto jų skaičius sąlyginis, nes visos substancijos, galop, kyla iš vienos. Visko šaltinį, kuris yra „dvasia, šviesa ir gyvybė […] visažinis, visur esantis ir visa galintis“ (p. 71), filosofė vadina Dievu. Iš Dievo kilusią įvairovę – žmones, augalus, gyvūnus, planetas ir kitą negyvąją materiją – Conway vadina kūrinija. Čia įdomu tai, kad kūrinijoje nėra esminių skirtumų. Filosofės teigimu, skirtumas tarp žmogaus ir akmens, žvelgiant būties požiūriu, yra tik kiekybinis, o ne kokybinis, kaip manė Descartes‘as ir didelė dalis vėlesnės vokiškosios filosofijos. Trečiąją substanciją, esančią tarpine tarp Dievo ir kūrinijos ir turinčią abiejų požymių, Conway vadina Kristumi. Visas tris substancijas filosofė išveda dedukciškai, iš keleto pirmųjų teiginių. Vienas svarbiausių jos filosofijos bruožų – vitalizmas. Conway įrodinėja, kad visa būtis yra sudaryta iš būtybių, t. y. gyvų organizmų. Jos požiūriu, tame, ką mes vadiname negyvąja materija, taip pat yra gyvybė, tik savo minimaliu, nykstančiu laipsniu: kaip saviorganizacija, išlikimas bei priešinimasis netvarkai. Su vitalizmu susiję tai, kad etiką Conway sistemoje pakeičia savotiška išganymo teorija, kurią skaitytojas ras keliuose paskutiniuosiuose Seniausios ir naujausios filosofijos pradų skyrių.
Iš to, kas pasakyta, aiškėja keli dalykai. Pirma, skaitytojo neturėtų apgauti žodis „pradai“, esantis veikalo pavadinime. Šis veikalas tikrai nėra įvadas ar bendriausių teiginių išdėstymas – Seniausios ir naujausios filosofijos praduose yra visa Conway filosofinė sistema nuo pradžios iki galo. Angliškame pavadinime esantis žodis Principles, t. y. principai (pilnas angliškas pavadinimas: The Principles of the Most Ancient and Modern Philosophy), būtų mažiau klaidinantis. Antra, Conway filosofija nėra moteriška filosofija ta prasme, kuria moteriškumas yra suvokiamas kai kurių feminizmo teoretikų(-ių). Kartais kalbama apie tai, kad filosofijos istorija ne vienu požiūriu yra esmingai vyriška, falologocentriška (kas galbūt ir yra tiesa), o moteriškas mąstymas yra kitoks, jam įdomios kitos problemos ir jis gali įnešti kitokį, moterišką požiūrį. Visa tai labai tolima Conway situacijai ir mąstymui. Ji dalyvavo pagrindinėse savo amžiaus filosofinėse diskusijose kartu su Descartes‘u, Spinoza, Hobbesu ir Kembridžo neoplatonikais.
Vis dėlto norintiems prie Conway filosofijos prieiti šiandien, istorija paspendė daug spąstų. Visų pirma taip yra dėl to, kad filosofų ir minties tradicijų, įtakojusių Conway mąstymą, derinys yra gana neįprastas. Čia paminėtini Platonas, neoplatonikai ir Aristotelis, krikščionybė, žydų misticizmas, kabala, kvakerių religinė tradicija, Descartes‘as, Spinoza ir gimstanti matematinė gamtotyra. Kalbėdamas apie Conway tai pažymi ir šiuolaikiniam skaitytojui taip pat keistas ir dažnai sunkiai įkandamas Leibnizas: „Mano požiūris į filosofiją gan artimas a.a. grafaitės Conway nuomonei ir palaiko tarpinę poziciją tarp Platono ir Demokrito, nes manau, kad viskas vyksta mechaniškai, kaip teigia Demokritas ir Descartes’as […] ir, be to, manau, kad viskas vyksta gyvai bei pagal tikslines priežastis; visa yra pripildyta gyvybės ir suvokimo, o tai prieštarauja Demokrito pasekėjų nuomonei“ (p. 11).
Štai tokia keista vieta – tarp mechanicistinės filosofijos ir vitalistinio platonizmo varianto. Bijau, kad būtent tai paspęs spąstus dažnam Seniausios ir naujausios filosofijos pradų skaitytojui. Klasikinę filosofiją ir kultūrą mėgstantys skaitytojai veikiausiai klaus: „O ką naujo Conway pasakė, ko nepasakė kiti neoplatonikai?“ Juos taip pat atgrasys naujiesiems laikams būdingas drąsus, tiesioginis, metodiškas, net tiesmukas rašymo stilius. Ironiška, bet taip jie ne iš gerosios pusės patvirtins tai, ką prieš porą tūkstantmečių mokė Platonas: mes galime pažinti tik tai, ką kažkokiu pavidalu jau žinome. Tad viskas, ko nesame tvarkingai susidėję savo galvose, dažnai praslysta nė nepastebėta. Kita vertus, būtent platonizmas trikdys moderniosios filosofijos mylėtojus. „Ar mes dar nepabaigėme su blėniais apie emanuojančius gėrius?“ – klaus jie. Turbūt tai visada yra pavojus, bandant jungti tradicijas – galop nebūti suprastu ar priimtu nė vienos iš jų.
Tad kas galų gale turėtų imtis skaityti Ledi Ann Conway Seniausios ir naujausios filosofijos pradus? Žinoma, ši knyga yra būtinas skaitinys visiems rimtai besidomintiems naujųjų laikų mąstymu ir istorija. Ji ne tik leis lengviau prieiti prie Leibnizo, bet ir parodys, kad Naujieji laikai buvo daug įvairesni nei dažnai parodoma bendro pobūdžio filosofijos, kultūros ar politinėse istorijose. Knyga yra būtinas skaitinys tiems, kurie vienu ar kitu pavidalu moko filosofijos. Į programą neįtraukti nė vienos moters iki pat Hannos Arendt laikų yra paprasto žinių trūkumo ženklas. Kita vertus, dėl savo vitalizmo Conway veikalas dažnai matomas kaip alternatyva dekartiškajai moderniosios filosofijos tradicijai. Tad veikalas bus įdomus visiems besidomintiems šiuolaikine filosofija, siekiančia permąstyti tiek Descartes’o materialumo, tiek mąstymo ir sąmonės sampratas: t. y. Naujuoju materializmu, ekologiniu mąstymu, rūpesčio etika ir t. t. Conway mąstyme galima aptikti dar vieną genealoginį laiptelį šių tradicijų vystymesi. Knygą rekomenduočiau ir tiems, kas pavargo nuo gilaus skepticizmo, nepasitikėjimo žmogaus proto galimybėmis ar net pačia būtimi, ironijos, visokiausios hermeneutikos ir verbalinės akrobatikos, vis dar ženklinančios mūsų laikus. Conway gali tapti atgaiva jūsų sielai.
Pats Jono ir Jokūbo knygos leidimas yra dvikalbis – lietuvių ir lotynų kalbomis. Nors veikalas 1690 m. buvo paskelbtas anglų kalba, vėliau originalas pasimetė ir dabar turime tik lotynišką Seniausios ir naujausios filosofijos pradų variantą, kurį ir vertė Laurynas Adomaitis. Šioje vietoje verta pabandyti atsakyti į klausimą, dabar turbūt neduodantį ramybės skaitytojui. Jeigu Conway filosofija išties verta dėmesio, kaip aš teigiu, tai kodėl jos vardas taip menkai žinomas net profesionalių filosofų tarpe? Juk net anglų kalba jos veikalas pirmą kartą perleistas tik 1996 m.! Atsakymas į šį klausimą ne tiek filosofinis, kiek kultūrinis. Jei pažvelgtume į XVII–XVIII a. filosofijos kompendiumus ir laiškus (kurie buvo dabartinių mokslinių žurnalų atitikmuo), ten atrastume ne vieną moterį filosofę. O XIX a. filosofijos istorijose jų praktiškai nebelieka. Čia negaliu išskleisti tokio moterų ištrynimo priežasčių, bet manyčiau, jog tai galėtų būti susiję su tuo, jog tuo metu praktiškai visas filosofinis gyvenimas persikėlė į universitetus. Tad ir Conway, kaip ir daugelio kitų mąstytojų filosofijas, atgauname tik dabar, kelių tam pašvęstų projektų dėka.
Grįžtant prie leidimo, jį ypač praturtina išsamus ir Conway mąstymo kontekstą detaliai pateikiantis Christia Mercer įvadas. Kaip ir visos Jono ir Jokūbo leidyklos knygos, ši maloni ir pažiūrėti, ir paliesti. O štai pakomentuoti vertimo iš lotynų kalbos subtilumus ir kokybę šios recenzijos autoriui stinga reikiamų kompetencijų.
Ledi Anne Conway tikėjo žmogaus proto ir noro pažinti jėga. Tikėkimės, kad šis noras pažinti ir susipažinti padės Conway Seniausios ir naujausios filosofijos pradams atrasti svarbią vietą Lietuvos filosofijos mylėtojų bibliotekose.