Šią vasarą Šiluvoje praūžė Lietuvoje analogų neturintis kultūros renginys – Šiluvos tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė „Paliestoji žemė“, kuri apjungia katalikišką tradicinę vietą – Šiluvos šventovę ir tarptautinį šiuolaikinį meną. Šie, kaip ir 2019 m. bienalės „Akmuo“, kūriniai, įsipindami į tradicinę šventovės erdvę, atspindi šių dienų žmogaus žvilgsnį į šventovę. Pirmą kartą šventovės erdvėse buvo patirti momentiniai modernaus, šiuolaikinio ir postmodernaus meno kūriniai kaip hepeningas, meninė akcija ar performansas. Ar kada nors įsivaizdavote, kaip liturginėje erdvėje, Šiluvos aikštėje, galėtų įvykti hepeningas ar atrodyti įvietinta instaliacija? Iš viso šių metų bienalėje gyvai buvo galima pamatyti apie dvidešimt užsienio ir lietuvių menininkų kūrinių (net penki jų išliks visus metus), tik trečdalis kūrinių buvo įgyvendinti pagal menininkų instrukcijas, o su kitų dešimties menininkų kūryba buvo susipažinta nuotoliniu būdu interneto platformose ir videokūrinių peržiūrose.
Kitaip nei 2019 m. bienalėje, šiais metais vyko intensyvus bendradarbiavimas tarp parodos kuratorių ir menininkų, parenkant meno kūrinio koncepcijai tinkamą vietą sakralioje Šiluvos erdvėje (muziejinė ekspozicija, klėtelė, Jono Pauliaus II nusileidimo aikštelė, sakralios aikštės chorų pavėsinė ir t. t.), todėl erdvė tapo neatsiejama kūrinio dalis. Tai paskatino pagrindinė bienalės sąlyga, kad kūrinys turi „rasti“ vietą atvirose Šiluvos ir jos apylinkių erdvėse, o tai reiškia nebe tradicinę parodų ar kultūrinių renginių erdvę, ne „sterilų pasaulį“, o erdvę, kurioje gyvename ir meldžiamės. Dievo Motinos pėdos, palietusios arimų akmenį, įsiterpė ir į žmogaus gyvenamą erdvę. Ne tik „Paliestosios žemės“ kūriniai prisilietė prie Šiluvos, bet ir Šiluva prisilietė prie menininkų gyvenimo ir kūrybos. Netikėtos kūrinių vietos tarsi perbraižo Šiluvos piligrimų maršrutus ir atskleidžia nepatirtus šventovės rakursus.
Šiais metais bienalėje buvo siekiama edukuoti visuomenę itin reta šiuolaikinio meno Bažnyčioje tema, todėl teorinių paskaitų visuomenei apie bienalės temą, meno patirtį ir šiuolaikinį meną Bažnyčioje netrūko. Paskaitos ir diskusijos vyko bienalės atidarymo ir intensyvaus simpoziumo metu (https://siluva.lt/aktualijos/2021/ii-siluvos-tarptautines-meno-bienales-simpoziumo-programa-ii-siluva-international-art-biennial-symposium-program/), kartu su menotyrininkėmis Jurgita Kristina Pačkauskiene ir Rūta Giniūnaite. Kai kurie bienalės kūriniai gimė simpoziumo metu kaip įvietinto meno objektai, kiti buvo sumanyti iki simpoziumo, dar kiti – pritaikyti kitur rodyti kūriniai arba įkvėpti Šiluvos per atstumą. Kiekvienas įvairių pažiūrų ir religinių įsitikinimų menininkas ieškojo, kaip atliepti bienalės temą „Paliestoji žemė“, kaip sakralioje šventovės erdvėje išreikšti žmogaus santykį su Aukščiausiąja Jėga. Žemės aspektą jie siekė išreikšti per ekologinę temą, žmogiško prisilietimo aspektą – per kūno teologijos ar socialinę temą. Bienalės tema itin aktuali ir dabartinei Bažnyčiai, intensyviai ieškančiai atsakymų klimato kaitos akivaizdoje. Tokioms paieškoms pagrindą suteikė popiežiaus Pranciškaus 2015 m. paskelbta enciklika Laudato Sì.
Šiluvos šiuolaikinio meno piligrimystę pradeda labiausiai nuo šventovės centro nutolęs kūrinys – miško instaliacija „Celė“. Šiluvą iš visų pusių supa šilai, lyg uždanga ją gaubiantys nuo pasaulio triukšmo. Šiluvos link vedantis trijų kilometrų Kryžiaus kelio stočių takas per šilą, gerai pažįstamas piligrimams, tapo tarsi Gyvosios piligrimystės maršrutų vartais į šventovę. Priėjus šilo pakraštį, kai iki šventovės lieka vos vienas kilometras, horizonte išnyra Antano Vivulskio Apsireiškimo koplyčios bokštas – kelionės tikslas. Kitapus XI-osios stoties „Jėzus prikalamas prie kryžiaus“ – „Celė“, erdvinė lazdyno šakų instaliacija. Cilindro formos erdvė, sukurta iš tankiai vienas prie kito sukabintų lazdyno šakų, atviru viršumi, susiliejančiu su pušų viršūnėmis dangaus fone. Praskleidus kabančias šakas, galima atsisėsti ant nepatogaus svyruojančio kelmo, anot menininkų – „celėje neturi būti patogu“. Dar iki simpoziumo Šiluvoje apsilankę žemės ir aplinkos meno atstovai Inga Raubaitė ir Žilvinas Višinskas ieškojo būdų, kaip prisiliesti prie šventovės gamtinės žemės ir atskleisti ją piligrimams. Toks nepatogus prisėdimas turi paskatinti piligrimą išeiti iš komforto būsenos ir paklausti, kodėl jis išėjo į kelią. Būtent ties šiuo piligrimystės slenksčiu menininkai siūlo „pabūti vienumoje patiems su savimi ir savo mintimis, sąlyginai atsiskirti nuo išorinio pasaulio, pabūti vidinėje šventykloje“. Toks netikėtas civilizacijos akibrokštas šilo pakraštyje iš tiesų keičia stebėtojo žvilgsnį į jį supančią gamtą ir jos galimybes mus priimti. Ši miško instaliacija, natūraliai įsiterpusi į Šiluvos šilus, sukuria tarsi nedidelę sakralią – miesto erdvę, kuri tampa mūsų vidinio pasaulio, išėjusio į piligriminę kelionę, metafora.
Architektūros temą bienalėje tęsia ispanų šeimos iš Madrido Mrs&Mr Garcia, kuriančios žymių asmenybių portretų ciklą Bright people, urbanistinis meno kūrinys „antoni“. Šiuo metu Šiluvoje jį galima matyti ant medinio geltono namo fasado aikštės pakraštyje. Kūrinio pavadinimas neatsitiktinai užrašytas mažąja „a“, nes žymių architektų, kurių vardai prasideda raide „a“, yra ir daugiau, pavyzdžiui, Antoni Gaudí, todėl mažoji raidė tarsi vienija šių architektų kūrybinę dvasią, balansavusią tarp dvasinio ir kūrybinio pašaukimo. Tai tarsi šuolis iš gamtos į urbanistinį šventovės centrą, nuo vienumos prie bendrystės, nuo natūralių gamtinių išteklių prie dizaino medžiagų, iš kurių suprojektuoti West Endo teatrų įėjimų stogeliai. Portretas sukurtas iš apskritų juodų, baltų ir pilkų plastiko plokštelių, kurios atspindi šviesą, spalvas ir juda vėjyje. Kas į jas žiūrės, visada matys kitaip, šviesa visada bus kitokia, kaip ir atspindys plokštelėse: kiekvieną sekundę kūrinys keičiasi kaip ir mes, kaip ir mūsų aplinka, kaip ir portretas, kuriame atsispindime. Kūrėjai teigia: „Architektūra – tai menas paversti šį pasaulį visų būtybių namais. Ji siekia priimti mus visus be išimties“. Tad Antano Vivulskio portretas yra lyg asmeninis architekto kvietimas atrasti bendrystę architektūroje. Bendrystės idėja akcentuojama ir QR kodo aprašyme prie kūrinio. Ne veltui Šilinių atlaidų metu atsiradęs anonimiškai išraižytas užrašas „Vivulskis koplyčios architektas“ tampa Šiluvos gyventojų verbalinio santykio su architektūra, kuris yra konkretus, kaip ir pati architektūra ar jos dalis, išraiška. Štai ir išgirstame kvietimą bendrystei, be kurios Apsireiškimo koplyčia neegzistuotų, nes ji yra tik dalis visumos, kurioje gyvename.
Skulptorė keramikė Eglė Einikytė-Narkevičienė, jautriai analizuojanti aplinkos veikiamą žmogaus dvasinį pasaulį, Šiluvoje pirmą kartą panaudojo skulptūrinę-architektūrinę medžiagą cementą kūrinyje „Prisilietimas“, kurį galima rasti Apsireiškimo koplyčios šventoriuje. Tvarios medžiagos pasirinkimas liudija ne tik laukinėms sąlygoms atsparios medžiagos pasirinkimą, bet ir troškimą liudyti tai, kas amžina. Menininkė nesiekė sukurti dar vieno laikino reiškinio, bet įsigilinusi į vietos pamaldumo tradiciją, ją dar labiau sustiprinti. Koplyčios šventoriuje žvilgsnis krypsta ne į patį kūrinį, o į jį įkūnijantį veiksmą. Malda, einant keliais aplink Apsireiškimo koplyčios altorių ir aplink pačią koplyčią, išreiškia ypatingą mūsų gyvenimo prisilietimą prie Dievo Motinos. O Einikytės-Narkevičienės kūrinys nėra vien klūpančių kojų įspaudo iliustracija, metafora ar užuomina, tai realūs menininkės vyro kojų įspaudai, kuriuos gali išbandyti kiekvienas piligrimas ir bandyti šį veiksmą pratęsti savais keliais. Realistiškas kūrinys peržengia „kūrinio kūriniui“ ribas, ištirpdydamas ribas tarp meno ir maldos, panardina šiuolaikinį žmogų į „laiko patikrintą“ pamaldumą Švč. Mergelei Marijai.
Į brazilų ir pietų korėjiečių kilmės menininkės iš Milano Rebecos Pak klausimą, koks gi yra piligrimų maršrutas Šiluvoje, atsakau, kad vienintelis nekintantis Šiluvos piligrimų maršrutas yra „eiti keliais aplink Apsireiškimo koplyčios altorių“. Šiluvos bienalei autorė pasiūlė hepeningą „Terriccio universale“ (liet. universalus dirvožemis), kurio pavadinimas atspindi užrašą, kurį Italijos žemės ūkio prekių parduotuvėje galima pamatyti ant plastikinio maišelio su dirvožemiu. Autorė šį pavadinimą perskaito kaip kilmės vietos, žmogiškųjų ryšių, asmeninės tapatybės ar tiesiog portugališko a minha terra (pažodžiui – „mano žemė“), kaip priklausymo ženklo, sampratą. Vis dėlto Šiluvoje šis hepeningas buvo įgyvendinamas kitaip nei ankstesnėse versijose (Milane ir Romoje), menininkė tarsi tapo kultūros dalimi ir persiorientavo iš miesto į kaimo kontekstą. Liepos 13-osios rytą, kai Šiluvoje švenčiama Švč. Mergelės Marijos diena, menininkė pasibeldė į šalia Apsireiškimo koplyčios esančios sodybos duris. Jas atidaręs šeimininkas geranoriškai sutiko paskolinti žemių, menininkė patikino, kad viską grąžins. Vienintelis žiūrovas buvo filmuotojas, kiti – tik įvykio protagonistai (gavus sutikimą juos filmuoti). Hepeningas neturi siužeto, viskas nufilmuota taip, kaip įvyko. Prisikasusi žemių, menininkė leidosi į Šiluvos šventovę ir sutikusi pirmą žmogų prie bazilikos, paprašė jį panešėti pilną žemių maišą aplink baziliką ir t. t. Vėliau menininkė grįžo į sodybą ir išbėrė iš maišo žemes ten pat, kur jų prisikasė. Rebeca Pak šį įvykį aiškina per svetingumo prizmę: „Šioje kelionėje užsimezga dviprasmiškas svetingumo santykis: viena vertus, menininkas (kaip užsienietis ir svečias Šiluvoje) prašo praeivių (vietinių žmonių, o vėliau ir šeimininkų) laiko ir fizinių pastangų. Kita vertus, žmonės patiria išbandymus, susijusius su įsitraukimu į netikėtą situaciją, todėl, jei sutinka padėti, turi prisitaikyti patys. Todėl ir menininkas, ir praeiviai tapo paties nepatogumo liudininkais, o tai primena žodžio ospite, kuris italų kalboje reiškia svečią ir šeimininką, daugiareikšmiškumą – tai, kad vienas yra kito įkaitas. Anot Jacques‘o Derrida, taip suvokiamas svetingumo dėsnis. Kodėl kyla nesantaika dėl žemių ir kaip skirtingiems atėjūnams, gyvenantiems kito žemėje, atrasti santaiką? Menininkė siūlo dalintis žeme, kuriant dialogą ir padedant vienas kitam, nes žemė yra ne kas kita, kaip mūsų santykis su kitu, nepaisant kultūrinių ir kalbos ribų. Ši tema buvo aktuali tiek Dievo Motinos Apsireiškimo Šiluvoje metu, tiek dabartinėje Europoje.
Šiluvos aikštėje, kurioje atlaidų metu susirenka dešimtys tūkstančių maldininkų, vyko tapytojos Židrijos Janušaitės performansas „Poema druskai“, tarsi gyvas ritualinis meno reiškinys tarp Švč. Mergelės Marijos ir šv. popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūros. Du veiksmai: druskos barstymas ratu (2 val.) ir druskos sušlavimas į krūvą (1 val.). Baltu rūbu apsirengusi autorė tapo kūrinio dalimi ir performansą pradėjo ilgu stovėjimu aikštės viduryje, visiškoje tyloje, kur kiekvienas stebėtojas galėjo pats nurimti ir pajusti aikštėje tvyrančius garsus. Tai tarsi buvimas čia ir dabar. Šis kūrinys reikalauja ilgos kontempliacijos ir buvimo kartu, jo neįmanoma suprasti žvilgtelėjus akies krašteliu, prie jo reikia pabūti tiek, kiek jis pats trunka, kad įvyktų susitikimas. Giorgio Bonaccorso knygoje Il rito e l‘altro (Ritualas ir kitas) rašo: „Ritualas yra kaip įėjimas į bažnyčią. Įėjimas nėra durys, kurios atsiveria į paslaptį, bet atvaizdas, kuris leidžia į mus įeiti paslapčiai. […] Ritualas yra gili sandūra tarp jutimų, suvokiančių pasaulį, ir pasaulio pojūčio“. Žinoma, autorė nekelia tikslo, kad jos performatyvus veiksmas, panašus į ritualą, taptų įėjimu Dievui, ji apsiriboja žmogaus ėjimu Jo link. Tačiau būtent šis performatyvumas, sumišęs su vizualumu, tyloje sužadina reikšmes ir pojūčius, kurie priverčia stabtelėti savo viduje kiekvieną stebėtoją.
Čia pristatyta tik maža kūrinių dalis, tačiau ji perteikia bienalės eigą (visus kūrinius galima rasti kataloge: https://siluva.lt/lankomos-vietos/siluvos-tarptautines-siuolaikinio-meno-bienales-objektai/). Šiluvoje menininkai neturėjo daug laiko kūrybai, tad kitoje bienalėje būtų galima pagalvoti apie ilgesnį ir labiau menininkus formuojantį kūrybinį procesą, kuriame netrūktų bendrų susitikimų, paskaitų ar dvasinių pratybų. Tačiau po truputį Šiluvos tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė virsta reiškiniu, inicijuojančiu šiuolaikinio meno kūrybą Bažnyčioje. Tai nėra vien renginys, pasinaudojantis Šiluva kaip alternatyvia kultūros erdve, jis ir pats kuria Šiluvos šventovę ir tampa jos erdvės dalimi. 2021 m. bienalė nubrėžė daug naujų renginio, siekiančio garsinti Dievo Motinos Apsireiškimo vietą ir tapti vieta, kur mezgamas tarpreliginis dialogas šiuolaikiniame mene, horizontų.
