Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Gina Viliūnė, ŽMOGŽUDYSTĖ BATSIUVIO DIRBTUVĖJE: Pirmoji budelio mokinio byla, ser. Senojo Vilniaus detektyvas, Vilnius: Tyto alba, 2020, 240 p.
Gina Viliūnė, SPĄSTAI PIRKLIO ŽUDIKUI: Antroji budelio mokinio byla, ser. Senojo Vilniaus detektyvas,
Vilnius: Tyto alba, 2021, 263 p.

Gina Viliūnė, MIRTINAS ARKEBUZOS ŠŪVIS: Trečioji budelio mokinio byla, ser. Senojo Vilniaus detektyvas,
Vilnius: Tyto alba, 2022, 254 p
Dailininkė Deimantė Rybakovienė

Ginos Viliūnės trilogija Budelio mokinio bylos mano rankose atsidūrė visiškai atsitiktinai – iki 2021 m. apie autorę nieko nežinojau. Tai derėtų laikyti mano pačios aplaidumu, mat Viliūnės knygų populiarumą liudija tiek jų tiražai (2018 m. romanas Anos lobis išleistas 4000 egz. tiražu), tiek įvertinimų gausa platformoje Goodreads, tiek Viliūnės vieta populiariausių lietuvių autorių bibliotekose, galiausiai – jos knygos jau verčiamos į kitas kalbas (Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje 2022 m. pasirodė estiškai). Susipažinti su pirmąja XVI a. Vilniaus budelio mokinio Ado byla paskatino ir akademiniai interesai bei profesinis smalsumas – tuo metu domėjausi elgetavimo Vilniuje istorija, buvo įdomus šio fenomeno romantizavimo istoriografijoje ir grožiniuose kūriniuose mastas, o vienas iš pirmojo trilogijos romanų Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje veikėjų yra miesto elgetų karalius Nikodemas. Antrą ir trečią budelio mokinio nuotykių dalis perskaičiau niekieno neraginama.

Pirmoji grožinė Viliūnės knyga pasirodė prieš dešimtmetį, 2012 m. Karūna be karaliaus ir jos tęsiniai primena visiems gerai žinomo simbolių eksperto Roberto Lengdono nuotykius, kuriuos aprašė Danas Brownas. Romanuose valstybinės reikšmės istorinės pervartos veikia dabartyje gyvenančius herojus ir herojes, stumia juos ir jas į įvairias nepatogias situacijas, kuriose atsidūrus prasideda nuotykiai. Kalbant apie lietuvišką kontekstą, šiuo atžvilgiu pirmosios grožinės Viliūnės knygos šiek tiek primena beveik tuo pačiu metu pasirodžiusius Justino Žilinsko KGB vaikus, tačiau Viliūnę domina kur kas tolimesnė praeitis ir konkreti vieta – rašytojos knygų viršeliuose puikuojasi paantraštės „senojo Vilniaus trileris“, „senojo Vilniaus detektyvas“. Beveik tikiuosi kada nors knygynuose išvysti ir „senojo Vilniaus siaubiaką“. Neilgai trukus rašytoja nėrė į istorinio romano žanrą.

Skaitant istorinius Viliūnės romanus nori nenori peršasi paralelės su kultinėmis Kristinos Sabaliauskaitės Silvomis. Lietuvoje Sabaliauskaitė yra istorinio romano, pasakojančio apie ankstyvųjų naujųjų laikų istoriją, veidas. Kiekvienas jos knygos pasirodymas lietuviškame literatūros lauke tampa įvykiu. Sabaliauskaitė toli gražu nėra pirmojo lietuviško istorinio romano autorė, tačiau būtent jos dėka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos istorija skaitytojams tapo sexy. Viliūnės romanai atsirado jau postsabaliauskaitiškame kontekste. Paralelių tarp Viliūnės ir Sabaliauskaitės apstu: abi autorės rašo apie ankstyvųjų naujųjų laikų Vilnių, Viliūnė gal ir neperskaito dešimčių knygų kelioms eilutėms parašyti, tačiau tikrai remiasi profesionaliais Vilniaus istorijos tyrimais. Viliūnė pasinaudoja Sabaliauskaitės įdirbiu kurstant skaitytojų alkį Vilniaus istorijai, tačiau nesistengia jos imituoti. Jos rašoma istorija yra kur kas mažiau niuansuota nei Sabaliauskaitės, tačiau ne mažiau įtrauki.

Naujausios knygos Mirtinas arkebuzos šūvis pristatymo metu autorė prisipažino, kad niekada nesitikėjo tapti rašytoja ir kurį laiką vengė save šitaip apibūdinti – esą jaunystėje jai atrodė, kad rašytojais vadintis gali tik iškilūs žodžio meistrai – martinaičiai, sluckiai ir marcinkevičiai. Toks pramoginės literatūros rašytoja tapusios Viliūnės paatviravimas yra apskritai labai iliustratyvus. Jis byloja apie pramoginės literatūros ir buvimo tokios literatūros kūrėju (ne)prestižą. Įtariai žiūrėti į pramoginę (ypač lietuvišką) literatūrą esame mokomi dar mokykloje. Puikiai pamenu vienoje Vilniaus gimnazijoje literatūros pamokų metu girdėtus ne itin teigiamus mokytojos pasisakymus tiek apie Sabaliauskaitės, tiek Ivanauskaitės knygas, jų literatūrinę (ne)vertę ir gana aiškiai ištransliuotą neigiamą nusistatymą žanrinės-populiariosios literatūros atžvilgiu. Gali būti, kad tai viena iš priežasčių, kodėl prieš pradėdama skaityti pirmąją trilogijos dalį ją vertinau su nepelnytai dideliu skepsiu. Budelio mokinio nuotykiai nepretenduoja nei į istorinę tiesą, nei į aukštąją literatūrą – tai pramoginė, patraukli, neįpareigojanti, lengvai virškinama literatūra.

Trijų knygų serijoje Viliūnė aprašo Vilniaus budelio mokinio Adalberto (Ado) nuotykius XVI a. vidurio Vilniuje. Pirmojoje trilogijos dalyje Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje pristatomas miestas yra spalvingas ir romantiškas, tą patį galima pasakyti ir apie knygos veikėjus. Pagrindinis herojus Adas – gyvenimo nuskriaustas, kuklus, tačiau geraširdis ir galvotas jaunuolis, turįs į pagalbą ateinančius savuosius „raumenis“ – miesto sargyboje dirbantį bičiulį Motį; miesto budelis Ignacas – viena vertus, aplinkinių nemėgstamas ir atstumtas atskalūnas, antra vertus, griežtas ir teisingas mokytojas, ir taip toliau. Pagrindiniu pirmosios bylos sprendimo motyvu tampa jaunojo budelio mokinio jausmai neteisingai apkaltintai Benignai, kurios gyvybė priklauso nuo Ado. Šabloniškumas bado akis, tačiau tai, kad veikėjai yra puikiai atpažįstami, tai didelė knygos žavesio dalis. Viliūnės herojai – mieli ir geri, skaitytojui rūpi, kaip jiems pasiseks sprendžiant bylas, kaip susiklostys jų gyvenimai jas išsprendus.

Visus pagrindinius pirmosios knygos veikėjus sukūrė pati autorė. Tačiau antrojoje ir trečiojoje trilogijos dalyse (Spąstai pirklio žudikui ir Mirtinas arkebuzos šūvis) Adas vis dažniau susitinka su tikromis, XVI a. vidurio Vilniuje gyvenusiomis istorinėmis asmenybėmis – Augustinu Rotundu, Andriumi Volanu, Petru Roizijumi ir t. t. Suprantama, kad autorei norisi pristatyti tikrus romano veiksmo amžininkus, tačiau jų pagrindu sukurti veikėjai galiausiai tampa nykūs ir nelabai iliustratyvūs statistai. Asmenybių istoriškumas nustelbia jų, kaip literatūrinių personažų, charakterius. 

Antrajame ir trečiajame pasakojimuose į akis krenta ne tik plokščias veikėjų istoriškumas, bet vystytis nustoja ir fiktyvūs personažai. Jų tarpusavio santykiai nei progresuoja, nei regresuoja – jie apskritai nekinta, apie veikėjus neatskleidžiama nieko naujo. Tai, kaip trilogijos pabaigoje susiklostys pagrindinių herojų asmeninės istorijos, tampa aišku dar antrojoje knygoje, o santykiai su naujai atsirandančiais veikėjais atrodo butaforiniai. Pasakojimo pradžioje įspūdį paliekantis Vilniaus budelis paskutinėje knygoje nustumtas į trečią planą, budelio ir mokinio tarpusavio santykiai visiškai ignoruojami. Dar knygos pradžioje kaip ir aišku, kur link viskas juda ir koks turėtų būti romano finalas – laisvė nuo budeliškos tarnystės, – tad ir budelis tampa nebesvarbus. Ado ir tarsi iš dangaus nusileidusio naujojo kompanjono Andriaus Volano tarpusavio santykiai taip pat ne visai įtikina, panašių atvejų būta ir daugiau. Detektyvinėje literatūroje veikėjų-bylos narpliotojų plokštumas nebūtinai yra trūkumas, tai ypač galima pasakyti apie whodunnit žanro apsakymus, tačiau Viliūnės atveju pasirinktas egzotiškas laikotarpis ir veikėjų spalvingumas yra viena iš pasakojimo apie budelio mokinį Adą ašių, jų suplokštinimas šiek tiek apkartina romanų skaitymą.

Ilgainiui trilogijoje problemų su siužetu daugėja, ir jos vis didesnės. Pasakojimo atžvilgiu iš visos trilogijos organiškiausia ir įtraukiausia yra pirmoji trilogijos dalis. Tiek kazuso narpliojimo motyvai – noras padėti neteisingai apkaltintai Benignai, tiek iki knygos galo išsilaikanti intriga ir dinamiškas, daug skirtingų tarpusavyje derančių epizodų talpinantis pasakojimas daro knygą maloniai skaitoma. Gaila, tačiau antra ir trečia dalis šiuo atžvilgiu gerokai nusileidžia, kaip minėta, nuo antrosios knygos tampa aišku, kokia bus Ado istorijos atomazga. Žinojimas pats savaime nebūtų didelė bėda – romantines komedijas žmonės žiūri ne tam, kad juos nustebintų pasakojimo išrišimas, tačiau žinant pabaigą, jai skirta sąlyginai mažai dėmesio – Ado ir Benignos „ilgai ir laimingai“ pristatomas vos poroje paskutinių puslapių. Kuo toliau, tuo veikėjų asmeninės dramos ir išgyvenimai išnaudojami tingiau. Pagrindiniu antagonistu tapęs Fimka vaizduojamas kaip besąlygiškai blogas, jo siužeto linija trečiojoje knygoje pernelyg greitai išsisprendžia, nelabai aišku, kam jis apskritai reikalingas.

Itin svarbų vaidmenį Viliūnės romanuose atlieka geografija. Autorė yra ne tik rašytoja, bet ir gidė, o tai jaučiasi tiek gerąja, tiek blogąja prasmėmis. Ji kuria maršrutus, kuriais romanų herojai vaikšto po mums pažįstamas ir nepažįstamas vietas. Skaitytojai gali pasijusti tarsi dalyvautų ilgoje ekskursijoje po miestą, kad ir truputį kitokį. Antrajame romane išplėtus pasakojimo erdvę į Kauną ir Klaipėdą, jų aplinkos ir miestietiško gyvenimo, deja, nepavyksta aprašyti taip įtaigiai kaip Vilniaus. Trečiajame romane autorė nusprendė grįžti į „namų aikštelę“ – Vilnių, kur, akivaizdu, jai pasakoti sekasi geriausiai.

Anapus veiksmo esantis gidas-demiurgas jaučiasi ir veikėjų dialoguose. Užuot kalbėję įsimylėjusių jaunuolių, nusikaltėlių ar visuomenės paribių sluoksnių atstovų žodžiais, nejučiomis apie vietas ir įvykius herojai ima pasakoti istorikų darbų prisiskaičiusio ir apie miestą bei laikmetį trūks-plyš viską papasakoti klausytojams norinčio gido lūpomis. Jei skaitant Viliūnės tekstus ima rodytis, kad dialogai yra išrašyti, na, jei ne iš monografijų, tai bent jau iš mokslo populiarinimo veikalų – tai todėl, kad taip ir yra. Naujausios knygos pristatyme autorė prasitarė, kad aptikusi tekstą apie popieriaus gamybą jį „nusirašė“, o nurašytais žodžiais prakalbino veikėją skudurininką. Tokių epizodų romane ne vienas ir ne du, tai simptomiška. Užuot audusi savojo Vilniaus audinį iš plonyčių gijų, autorė stengiasi susiūti kuo daugiau informacijos gabalų, kas jaučiasi visose trijose knygose. Šia prasme Senojo Vilniaus detektyvo trilogija primena skiautinį, sudurstytą iš skirtingų spalvų, raštų ir dydžio medžiagos atraižų. Tiesa, knygų pabaigoje su skaitytojais pasidalinama veikalais, kurie autorę įkvėpė ir iš kurių ji sėmėsi žinių, pasiūloma, ką galima skaityti toliau, norint geriau susipažinti su Vilniaus (ir Lietuvos) istorija.

Cituodama ir šiek tiek perrašinėdama tyrėjų darbus autorė bando apeliuoti į kuriamos realybės istorinį objektyvumą mokslinių tyrimų kontekste. Jei šis siekis būtų išpildytas iki galo, Viliūnės knygas, kuriose veikėjai byloja kone akademiniais ar vadovėliniais tekstais, būtų galima naudoti kaip mokomąją priemonę. Platformoje Goodreads kitiems Viliūnės romanams apžvalgas rašantys skaitytojai atkreipė dėmesį į veikėjų plokštumą ir siužeto trūkumus, tačiau kartu pripažino, kad autorei pavyko įdomiai pristatyti istorinius siužetus. Romano Mirtinas arkebuzos šūvis pristatymo metu autorė prisipažino svarsčiusi trilogijos pagrindine heroje paversti merginą, tačiau tai, esą, nedera su pasirinktu laikotarpiu – ji būtų „išvadinta fantaste“. Tačiau Viliūnė linkusi romantizuoti ankstyvųjų naujųjų laikų Vilniaus istoriją ir tai kiša koją siekiant minėto objektyvumo. Miesto pogrindžio herojai – juodasis vaistininkas, įtakingasis ir viską žinantis elgetų karalius ir t. t. – pasakojimui neabejotinai suteikia spalvų, tačiau šiek tiek prasilenkia su laikotarpio realybe. Pavyzdžiui, elgetų karalius Nikodemas tarsi žiniuonis bylodamas apie elgetų įtaką mieste pranašauja, kad kažkada ateityje miesto elgetos turės savo altorių parapinėje bažnyčioje (elgetos iš tiesų turėjo savo altorių Šv. Jono bažnyčioje, tačiau jo istorija yra susijusi su XVII a. pirmoje pusėje įsteigtos organizacijos, apie kurią XVI a. gyvenę veikėjai paprasčiausiai negalėjo žinoti, istorija). Trečioje dalyje atrodo, kad tas pats Nikodemas turi miesto informacijos monopolį, o elgetos veikia kaip itin greitas komunikacijos kanalas, primenantis Sostų žaidimo eunucho Veirio paukštelius. Toks vargšų pogrindžio vaizdavimas nėra istoriškai tikslus, tačiau jis masina. Tai grožinis kūrinys, tad anaiptol nereikia prikaišioti autorei dėl pasirinkimų konstruojant siužetą, tačiau skaitant norėjosi, kad Viliūnė visai atleistų vadeles ir XVI a. Vilnių paverstų ne šiaip istorijos, o pasakos mizanscena. Tam trukdo pirmoji pretenzija ir, galimai, siekis išvengti „fantastės“ etiketės. Vis dėlto Viliūnės Vilnius yra fantastiškas. Autorė aprašo tai, kas jai atrodo egzotiška, tai, kuo norisi tikėti.

Ginos Viliūnės rašymo maniera nėra klampi, knygų apimtis nevargina, o pasakojimai suręsti taip, kad sudomintų bet kokio amžiaus ar statuso skaitytoją. Budelio mokinio Ado nuotykiai – neblogas lietuviškos pramoginės literatūros pavyzdys, paskatinęs daugiau pasidomėti tiek pačios Viliūnės, tiek kitų lietuviškos populiariosios literatūros autorių darbais. Belieka džiaugtis, kad kokybiškos lietuvių autorių pramoginės literatūros laukas sparčiai plečiasi, ir kartu tikėtis, kad lygiai taip pat netikėtai, kaip Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje, mano rankose atsidurs dar ne vienos viliūnės tekstai.