Jie nesiųsdavo laiškų, nerašydavo dienoraščių, nepasirašinėdavo dokumentų, nesprendė miestui ar valstybei svarbių klausimų. Geriausiu atveju, jie glausdavosi prie sienų, tūnodavo bažnyčių prieangiuose ir tiems, kurie į ištiestą delną įdėdavo grašį, žadėdavo pasimelsti už jų sielas. Apie juos pačius mes nežinome beveik nieko. Apie ką jie galvodavo, kur vaikščiodavo ar prisėsdavo, su kuo bendraudavo ar pykdavosi, ką valgė, kiek alaus ar degtinės išgerdavo, kaip keikdavosi, kiek išmaldos susirinkdavo ir, galų gale, kaip matydavo pasaulį – bent kol kas yra neįmenama mįslė. Tie jų gyvenimo elementai, kurie dar nevirto beformiu praeities kompostu, istorijos sąvartyne išliko tik šių žmonių sąlyčio su įvairiomis galios struktūromis dėka1. Šiame tekste toliau pristatau šį bei tą, ką pavyko tame sąvartyne pastebėti ir susirinkti – šešių nežinomų XVIII a. Vilniaus žmonių gyvenimų fragmentus.

Kazimieras (Kazimierz N)

1709 m. Kūčių dieną bonifratrai į špitolę priėmė tris „po mūrais“2 rastus pasiligojusius žmones – skorbutu sirgusį dvidešimt ketverių Mykolą Skinderį (Michał Skinder), viduriavimo ir pilve susikaupusių skysčių kamuojamą šešiolikmetį Andrių Šmalovskį (Jędrzej Szma­łowski) ir šešerių metų amžiaus berniuką Kazimierą3. Lauke rastas mažasis elgeta į špitolę gydymui buvo atgabentas su „marškinėliais“ (koszulka) ir kilimėliu, ant kurio veikiausiai buvo įsitaisęs ar įsisupęs. Net šiandien, gyvenant sparčiai besikeičiančio klimato sąlygomis ir vis dažniau Kalėdas pasitinkant be sniego, tokia apranga gruodžio mėnesį atrodo mažų mažiausiai nesezoniškai, o XVIII a. pradžioje žiemos buvusios ypatingai šaltos. Ankstesnė, 1708–1709 m. žiema iki šiol yra laikoma rekordiškai šalčiausia žiema Europoje4, į žemyną atnešusia badą. Visgi į špitolę Kazimieras pateko ne dėl šalčio, o dėl negaluojančio, „pagedusio“ skrandžio.

Nors vienuoliai berniuko pavardės ir nežinojo, ligonių registre užrašė vaiko tėvų vardus – Jonas (Jan) ir Kotryna (Katarzyna). Vilniuje gimęs Kazimieras turėjo būti pakrikštytas vienoje iš miesto ar priemiesčių bažnyčių. 1703 m. Šv. Jono parapijoje Kazimiero vardu iš tiesų buvo pakrikštytas vienas kūdikis, kurio tėvas buvo Jonas (Ioannes Iuchniewicz), o motina Kotryna (Catharina Smatelanka)5. Nežinia, ar Jonas ir Kotryna gyveno iš išmaldos – metrikų knygoje įrašytų asmenų, Kazimiero tėvų ir krikštatėvių, vardų nepavyko susieti su Vilniaus elgetomis. Nežinoma ir tai, ar Kūčių dieną šešiametis išmaldos prašė vienas, ar su tėvais. Viena vertus, su motinomis ar tėvais elgetaujantys vaikai galėdavo tapti „įrankiu“, padedančiu žmonių akyse atrodyti vertais paramos. Antra vertus, skurde gyvenantys ar ant nepritekliaus ribos balansuojantys tėvai dėl įvairių priežasčių galėdavo siųsti vaikus elgetauti vienus.

Antanas Gudaitis. Eskizas paveikslui „Dvi moterys ir ožys“. 1970. Popierius, presuota
anglis, kreida, tušas, teptukas. 65 × 50. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Kazimieras kartu su skorbutu sirgusiu Mykolu iš špitolės buvo paleisti 1710 m. gegužės 20 d. Beveik neabejotina, kad šeimos finansinė situacija (ar polinkiai) per penketą mėnesių nepasitaisė ir pasveikęs vaikas veikiausiai grįžo „po mūrais“. Tačiau pasikeitė padėtis mieste. Nors švedų kariuomenė iš Vilniaus pasitraukė dar 1709 m., dėl Didžiojo Šiaurės karo palydovų – maro ir bado – Vilniuje išaugo nuo išmaldos priklausomų žmonių skaičius. Balandį jėzuitai aprašė kolegijos vartus apgulusių „dieną ir naktį duonos meldžiančių“ vargšų dejones6.

Tolesnis Kazimiero likimas liko mįslė. Gal laikui bėgant jam pavyko išsikapanoti iš skurdo, gal spaudžiantis nepriteklius vaikinui užaugus ir toliau vertė prašyti išmaldos. Gal po beveik pusmetį trukusios viešnagės pas bonifratrus skrandžio problemas išsigydęs Kazimieras greitai užsikrėtė kita tuo metu miestiečius kamavusia liga – maru.

Mikalojus Jasinskis (Mikołay Jasiński)

Norėdami sugriežtinti elgetavimo kontrolę Vilniuje, elgetų organizacijos vyresnieji 1728 m. kreipėsi į miesto magistratą. Jie tikėjosi „perlipti“ per miesto sieną ir išplėsti organizacijos veikimo erdvę į priemiesčius bei gauti pagalbos tvarkantis su neįtinkančiais elgetomis. Vyresnieji miesto valdžios prašė padėti prižiūrėti elgetas, nepaklusnius uždarant į Rotušės kalėjimą7. Vienas iš besikreipusiųjų buvo Mikalojus Jasinskis. Nežinia, ar Jasinskis buvo kilęs iš Vilniaus, ar čia atvykęs, turėjo gyvų artimųjų ar ne, elgetauti pradėjo vaikystėje ar vėliau. Aišku viena – elgetauti Jasinskį spyrė fizinė negalia. Vyras turėjo problemų su rega8. Sveikatos problemos yra turbūt dažniausiai ankstyvųjų Naujųjų laikų Vilniaus istorijos šaltiniuose minima skurdo ir elgetavimo priežastis, mat aiški negalia žmonių akyse darydavo vargšą vertu gauti išmaldą. Jasinskis toks tikrai ir atrodė.

Šlubuojanti sveikata buvo pagrindinis narystės Vilniaus elgetų organizacijoje, kurios vyresniuoju Jasinskis tapo tarp 1713–1716 m.9, kriterijus. Organizacijos vyresniųjų atsakomybė buvo vertinti į miestą atvykstančius vargšus ir spręsti, galės jie likti elgetauti Vilniuje, ar ne. Taip pat vyresnieji turėjo rūpintis bėdoje atsidūrusiais organizacijos nariais – rasti slaugus pasiligojusiems, pristatyti dvasininkus mirštantiems elgetoms. Tikėtina, kad Jasinskis buvo vienas iš tų elgetų, kurie pasveikino naująjį Šv. Jono bažnyčios kleboną, organizacijos globėju10 tapusį Antaną Konstantiną Kosakovskį (Antoni Konstanty Korwin Kossakowski), įteikdami jam duonos, druskos ir tris dideles žuvis, tokiu gestu giliai sujaudindami dvasininką. Pareigas organizacijoje Jasinskis užėmė 14–17 metų. Tikriausiai tokį ilgą stažą lėmė ne tik sukaupta patirtis, bet ir pelnytas kitų bendruomenės narių pasitikėjimas. Deja, ilgus metus kurtą reputaciją Jasinskis sugebėjo gana greitai sugriauti.

Du elgetos, Simonas Rychlickis (Szymon Rychlicki) ir Juozapas Piotrovskis (Iożef Piotrowski), 1730 m. kreipėsi į Šv. Jono bažnyčios kleboną su skundu. Vyrai pastebėjo, kad organizacijos pajamų ir išlaidų registre nesueina galai. Jie išsiaiškino, kad bendrus pinigus įvairiais būdais nusukinėjo jau minėtas Jasinskis. Iždo skrynios raktą ir patį iždą prižiūrintis elgeta neišmokėdavo kitiems vyresniesiems atlygio už darbą, įvairioms bendrų poreikių prekėms – lajui lempoms, alui ir degtinei – teigdavo išleidžiantis daugiau bendrų pinigų, nei išleisdavo iš tiesų, rinkdavo miesto elgetų mokesčius į iždą, tačiau skrynią pasiekdavo toli gražu ne visos Jasinskiui patikėtos sumos11. Tokie iš pirmo žvilgsnio smulkūs sukčiavimai jam leido bent kelerius metus pelnytis kitų miesto elgetų sąskaita. Jasinskio vagiliavimą jo likimo broliai pastebėjo tais pačiais 1728 m., kai vyresnieji kreipėsi į magistratą su netiesioginiu prašymu plėsti organizacijos įtaką Vilniuje. Situacija buvo išspręsta paprastai – klebonas liepė Jasinskiui grąžinti pasisavintus pinigus į iždą ir prisakė į jo vietą išrinkti naują vyresnįjį. Tiesa, dėl ankstesnių Jasinskio nuopelnų ir darbų organizacijos labui jam buvo leista baigti kadenciją. Po poros metų, veikiausiai siekiant apsidrausti ir užbėgti už akių panašiems nutikimams, organizacijos rinkiminės sueigos metu elgetoms apskritai uždrausta atverti iždo skrynią be Šv. Jono bažnyčios klebono priežiūros12.

Jasinskio piktnaudžiavimas valdžia atrodo gana elementarus, tačiau net labai suprantamas. Pagundą pasinaudoti padėtimi ir galimybėmis jam galėjo kelti tiesiog gyvenimas nuolatiniame nepritekliuje ir pats pragyvenimo būdas. Galima tik įsivaizduoti, kaip Jasinskiui sekėsi eiti vyresniojo pareigas iki kadencijos pabaigos. Pakirtus kitų elgetų pasitikėjimą, jo santykiai su visais organizacijos nariais turėjo dramatiškai pasikeisti. Nežinia ir tai, koks buvo jo likimas pasikeitus vyresniesiems – ar jis ir toliau liko organizacijos nariu, ar apskritai dar buvo pageidaujamas Vilniuje.

Sofija ir Pilypas Herbačevskiai (Zofia Herbaczewska, Filip Herbaczewski)

XVIII a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Abiejų Tautų Respublikoje įsisukęs reformų verpetas įtraukė ir Vilniaus labdaros sistemą. Ištisus šimtmečius besiklostęs miesto karitatyvinių institucijų – skirtingų konfesijų bažnyčių, vienuolijų, brolijų administruojamų špitolių, pačių įvairiausių fundacijų ir kitokių įstaigų – tinklas amžininkams atrodė nepatogus ir nebeatitinkantis miesto poreikių13. 1792 m. pirmoje pusėje Vilniaus špitolių deputacija ėmėsi rimto darbo, kurio kulminacija turėjo tapti visų labdarą teikusių organizacijų centralizacija ir miestas be skurdo gatvėse. Vilnius turėjo būti „išvalytas“14, iš viešų vietų pašalinus neturėjusius kur apsistoti elgetas, suregistravus ir įvertinus jų galimybes dirbti. Vargšai be vietos pradėti priverstinai talpinti špitolėse, kuriose tuo metu buvo laisvų vietų. Taip 1792 m. balandžio 17 d. Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolėje15 kartu su septyniolika kitų vargšų atsidūrė Sofija ir Pilypas Herbačevskiai16.

Ketvirtą dešimtį įpusėjęs Pilypas neprisiminė, iš kur jis kilęs. Kaip ir anksčiau minėtas Kazimieras, Pilypas užaugo skurde. Tiesa, likimas jam padalijo kur kas prastesnes kortas. Elgetavimo būtinybę lėmė ne tik vaikystė skurde, bet ir fizinė negalia – vyras buvo aklas. Kartu su Pilypu špitolėje buvo įkurdinta ir jo žmona Sofija. Kitaip nei vyras, absoliutaus skurdo ribą Sofija peržengė vėliau. Deputacijos atstovams moteris teigė iš išmaldos gyvenusi dvylika metų. Elgetauti ją taip pat privertė sveikata, mat turėjo judėjimo negalią. Apie ankstesnį Sofijos gyvenimą sunku pasakyti ką nors konkretaus. Gali būti, kad santuoka su Pilypu nebuvo pirmoji. Naujaisiais laikais dažna moterų skurdo priežastimi tapdavo vyro netektis. Neatmestina, kad prie jos materialinės padėties pokyčio galėjo prisidėti ne tik sveikatos problemos, bet ir našlystė, tačiau to patikrinti, deja, neįmanoma – Deputacijos atstovai Sofijos mergautinės pavardės neužrašė.

Akivaizdu, kad Sofija ir Pilypas susipažino spaudžiami nepalankių aplinkybių. 1792 m. pavasarį Sofija teigė esanti penkiasdešimt šešerių metų, Pilypas – trisdešimt septynerių. Jei pasitikėsime šaltiniu ir sutuoktiniais, juos skyrė net 19 metų. Vaikų jie neturėjo – veikiausiai Sofija tiesiog nebegalėjo jų susilaukti. Vis dėlto ši fizinę negalią turėjusios vyresnės moters ir nuo vaikystės skurde gyvenusio neregio santuoka liudija šį bei tą labai žmogiško. Neturėję į ką atsiremti, ypatingai sunkiomis sąlygomis gyvenę žmonės ieškojo ta atrama galėjusių tapti artimųjų, ir juos rasdavo.

Amžiaus viduryje gimęs Pilypas savo kailiu pajuto užsitęsusias skurdo politikos mieste reformas. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Deputacijos ir kitų labdaros sistemą Vilniuje pertvarkyti turėjusių institucijų darbą pratęsė Lietuvos špitolių komisija. Ji siekė tų pačių tikslų – pašalinti skurdą iš miesto viešųjų erdvių, vargšus įvietinti, o darbinguosius įdarbinti. 1798 m. Komisijos intendantas Zacharijas Sereb­renikovas (Zachar Sieriebrienikow)17 suregistravo šešiose špitolėse ir keliuose išnuomotuose namuose gyvenusius 179 Vilniaus vargšus, tačiau jų tarpe Sofijos nebuvo. Pilypas tuo tarpu glaudėsi nebe Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo, o Šv. Jokūbo špitolėje Lukiškėse18. Ten pat gyveno kita moteris tokia pačia pavarde – Marijona Horbačevska (Marianna Horba­czewska)19. Serebrenikovas pažymėjo, kad ji buvo sveika (taigi tinkama darbui) ir tokio paties amžiaus kaip Pilypas. Ar vyras ir moteris buvo susisaistę kokiais nors ryšiais, intendantas neužrašė.

1799 m. vasarį miesto vargšai buvo suregistruoti dar kartą20. Tarp jų nebuvo nei Sofijos, nei Marijonos, tik vienas Pilypas. Špitolėse visiems nebeužteko vietos, tad vyras buvo perkeltas į atskirą pastatą. Veikiausiai paskutinis toks perkėlimas Pilypą ištiko tų pačių metų vasarą, kai duris atvėrė generalinė Vilniaus špitolė.

Marijona Narkevičiūtė / Narkevičienė (Marianna Narkiewiczow(n)a)

Apie Marijoną pasakyti galima nedaug. Šaltiniai užsispyrę tyli apie tai, kada ir kur ji gimė, nežinia, kuo ji vertėsi iki pradėdama elgetauti ir ar apskritai kuo nors vertėsi. Neaišku ir tai, ar moteris turėjo vyrą – Marijona kartais vadinama Narkevičiūte (Narkiewiczowna), kartais Narkevičiene (Narkiewiczowa). Visgi užtikrintai galima pasakyti tai, kad XVIII a. antroje pusėje Marijona buvo viena populiariausių Vilniaus krikštamočių.

Jei kūdikių tėvai kūmus šiandien renkasi itin atsakingai, o vaikai krikšto dažniausiai palaukia bent keletą mėnesių, jei ne metų, tai XVIII a. viskas vykdavo kur kas sparčiau. Naujaisiais laikais mažamečių mirtingumas buvo labai didelis. Tėvams rūpėdavo spėti pakrikštyti naujagimį, kad būtų išgelbėta bent jo siela, tad krikštynos įvykdavo praėjus vos kelioms dienoms nuo gimimo, kartais net ir tą pačią dieną21. Šitaip lenktyniaujant su mirtimi krikštatėviais neretai tapdavo žmonės, paprasčiausiai pasitaikydavę šalia, pavyzdžiui, krikšto vietoje besimeldę ir išmaldos prašę elgetos. Tokia buvo ir Marijona.

Nuo 1768 iki 1791 m. Marijona daug laiko leisdavo Šv. Jono bažnyčioje. Čia krikštamote ji tapo bent 43 kartus22. Tačiau ją buvo galima sutikti ir kitur – per aštuonerius metus nuo 1783 m. ji tapo bent devynių vaikų kūma, krikštytų Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijoje. Skirtingose bažnyčiose krikštamote Marijona tapdavo net ir tą pačią savaitę, pavyzdžiui, 1783 m. rugpjūčio 26 d., antradienį, kartu su Juozapu Antanavičiumi (Josephus Antonowicz) ji krikštijo vaiką Šv. Jono23, o 31 d., sekmadienį, Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijoje24.

Marijoną, kaip ir Pilypą su Sofija, taip pat paveikė 1792 m. vykdyta Vilniaus vargšų dislokacija. Devintojo dešimtmečio viduryje ji glaudėsi Švč. Trejybės špitolėje25, tačiau į Vilniaus špitolių deputacijos sudarytą špitolės globotinių sąrašą26 nebuvo įtraukta. Veikiausiai ją perkėlė gyventi kur nors kitur. Vis dėlto 1793 m. liepą, praėjus beveik metams, kai Deputacija baigė veiklą, ji grįžo į tą pačią špitolę27.

Prie Šv. Jono bažnyčios Marijona daug laiko leisdavo neatsitiktinai – čia melsdavosi elgetų organizacijos nariai, kuriai ji taip pat priklausė28. Sueigose dalyvaudavo ir pareigas užimdavo tik vyrai, tačiau arba joks organizacijos narių registras neišliko, arba dar laukia savo atradėjų. Jei šaltiniuose ir minimos organizacijai priklausiusios moterys, tai jos liko anonimės. Amžininkai nesivargindavo užrašyti elgetavusių ir organizacijai priklausiusių moterų vardų ar pavardžių29, tad apie jas šiandien žinoma itin mažai. Marijoną galima laikyti kuklia išimtimi.

Stanislovas Kotkovskis (Stanislaus Kotkowski)

1778 m. Šv. Jono bažnyčios klebonas Adomas Ancipa (Adam Ancypa) įgaliojo du elgetų organizacijos narius vykti į Gardiną. Mieste buvo apsistojusi ponia Klimanskienė (Klimanska), kuri nenorėjo Vilniaus elgetoms grąžinti pinigų, iš organizacijos iždo paskolintų jos buvusiam vyrui, tuo metu jau iškeliavusiam į geresnį pasaulį Stanievskiui (Staniewski)30. Vienas iš įgaliotųjų buvo Stanislovas Kotkovskis.

Stanislovas gimė apie 1717 m.31 Iš išmaldos gyveno toli gražu ne visą gyvenimą. Jo skurdo ir, atitinkamai, nedarbingumo priežastimi tapo fizinė negalia. Veikiausiai ligos ar patirtos traumos sužalojo vyro rankas, tačiau nepaveikė jo mobilumo – antraip vargu ar jis būtų siųstas pėsčiomis eiti iki Gardino (beveik 170 kilometrų!) bylinėtis. Tuo metu jam buvo apie šešiasdešimt metų.

Stanislovas turėjo kelis krikšto vaikus tose pačiose bažnyčiose, kaip ir Marijona32. Matyt, jose jis praleisdavo kur kas mažiau laiko, mat per tą patį laiką Šv. Jono bažnyčioje krikštatėviu tapo penkis kartus33. Tiesa, dviejų vaikų krikštatėviu Stanislovas tapo kartu su Marijona.

Iš Vilniaus vaivadijos kilęs Stanislovas mieste užgyveno šeimą – žmoną ir du vaikus. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jo vaikai jau buvo suaugę, dukra gyveno priemiestyje už Rūdninkų vartų, o sūnus atliko karinę tarnybą34. Kitaip nei Stanislovas, jo žmona glaudėsi pas judviejų dukrą. Kyla natūralus klausimas – kodėl jis elgetavo? Gali būti, kad nei sūnus, nei dukra neišgalėjo padėti abiem vyresnio amžiaus tėvams arba patys turėjo antras puses ir vaikų, kuriais turėjo rūpintis. Taip pat gali būti, kad Stanislovo atžalos dėl įvairių asmeninių priežasčių tiesiog nenorėjo pagelbėti tėvui. Deja, šios šeimos narių tarpusavio santykiai nežinomi.

1792 m. Stanislovas taip pat buvo apgyvendintas Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolėje. Įdomu tai, kad Vilniaus špitolių deputacijos atstovams jis teigė skurde gyvenęs trejus metus. Tai akivaizdžiai buvo netiesa. Gal būdamas senyvo amžiaus – tuo metu jam buvo apie septyniasdešimt penkerius metus – jis tiesiog nebeatsiminė savo gyvenimo detalių. Gal jis nenorėjo atskleisti visos gyvenimo istorijos akivaizdžiai neigiamai elgetavimą vertinusiems asmenims ir jiems paprasčiausiai pamelavo. Gal jis tiesiog nežinojo, ko tikėtis iš Deputacijos, ir taip siekė išvengti griežtesnių suvaržymų ar kitų grėsmių.

Ar Stanislovas įkopė į devintą dešimtį – neaišku. 1798 ir 1799 m. sudarytuose Vilniaus špitolėse apgyvendintų vargšų registruose jo vardo nėra35. Daugmaž tuo pačiu metu veiklą baigė ir Vilniaus elgetų organizacija36. Jos iždą savo reikmėms nusavino Lietuvos špitolių komisija. Pinigai turėjo būti panaudoti generalinės špitolės Lukiškėse statyboms. Nors ponia Klimanska savo skolą ir grąžino, su kitais elgetų skolininkais toliau stumdėsi organizacijos turtą perėmusi Komisija.

1 Michel Foucault, „Lives of Infamous Men“, in: Michel Foucault, Power: The Essential Works of Foucault, 1954–1984, t. 3, edited by James D. Faubion, New York: The New Press, 2001, p. 157–175.

2 Terminas „po mūru“ ankstyvųjų Naujųjų laikų šaltiniuose dažnai vartojamas kaip elgetos sinonimas, išmaldos prašymą indikuojant pagal vietą, kurioje tai daryta.

3 Bonifratrų špitolėje Vilniuje gydytų ligonių registras, 1709–1748, in: Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), f. 5, b. F32428, l. 8r.

4 Jürg Luterbacher, Daniel Dietrich, Elena Xoplaki, Martin Grosjean, Heinz Wanner, „European Seasonal and Annual Temperature Variability, Trends, and Extremes since 1500“, in: Science, 2004, t. 303, p. 1500.

5 Vilniaus Šv. Jono bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1700–1747, in: Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 604, ap. 10, b. 6, l. 61v.

6 Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis, 1710–1723 metai = Diarium Collegij Societatis Iesu ab anno 1710 ad anni 1723 septembrem exclusive, parengė Irena Katilienė, iš lotynų kalbos vertė Irena Katilienė, Nadežda Malinauskienė, Birutė Žindžiūtė, Vilnius: Baltos lankos, Vilniaus universiteto biblioteka, 2005, p. 3.

7 Aкты издаваемые Виленскою археографическою коммиссіею, t. 10: Акты виленскаго магистрата и магдебургіи, Вильна: Типографiя A. Г. Сыркина, 1879, p. 169.

8 Dwa XVIII-wieczne diariusze wileńskiego kościoła pw. św. św. Janów – edycja żródłowa i opracowanie, d. 1: Diarius actorum parochiae Vilnensis, opracowanie i wstęp Bernadetta Manyś, Poznań: Instytut Historii UAM, 2018, p. 28.

9 Šv. Jono bažnyčios klebono Stepono Juozapo Mašovskio sprendimas dėl elgetų organizacijos vyresniųjų ginčo, 1730, in: VUB RS, f. 57, b. 55-4/7, l. 1r; Dwa XVIII-wieczne diariusze, p. 28.

10 Rūta Miškinytė, „Vilniaus Šv. Jono bažnyčios dvasininkų reikšmė miesto elgetų gyvenime XVIII amžiuje“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2022, t. 50, p. 74–88.

11 Šv. Jono bažnyčios klebono Stepono Juozapo Mašovskio sprendimas dėl elgetų organizacijos vyresniųjų ginčo, 1730, in: VUB RS, f. 57, b. 55-4/7, l. 1r–4r.

12 Elgetų organizacijos rinkiminės sueigos protokolas, 1732, in: VUB RS, f. 57, b. 55-4/8, l. 1r.

13 Martynas Jakulis, Špitolės Vilniuje: Labdara, gydymas ir skurdas XVI–XVIII a., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, p. 271.

14 Vilniaus vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio ganytojiškas laiškas, 1799, in: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS), f. 43, b. 3633, l. 7v.

15 Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolė stovėjo prie to paties titulo bažnyčios dab. Aušros vartų g. 16b. Šiuo metu bažnyčia yra neveikianti, jos patalpos paverstos gyvenamuoju namu.

16 Vilniaus Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolės globotinių sąrašas, 1792, in: LVIA, f. 8, ap. 1, b. 891, l. 3v, 9r.

17 Intendanto Zacharijo Serebrenikovo ataskaitos Lietuvos špitolių komisijai, 1798–1799, in: LMAVB RS, f. 43, b. 20458, l. 1r.

18 Ibid., l. 5r.

19 Ibid., l. 5v. Jei šaltinyje, kuriuo remiamasi, moters pavardė užrašyta nenaudojant santuokinę padėtį indikuojančios priesagos (-owa, –owna ir kt.), šiame tekste pasirinkta pavardę rašyti nepridedant atitinkamų lietuviškų priesagų.

20 Ibid., l. 40r–43v.

21 Pvz., 1709 m. birželio 16 d. gimęs Antanas (Antonius) buvo pakrikštytas birželio 17 d., tų pačių metų rugpjūčio 6 d. gimęs Laurynas (Laurentius) buvo pakrikštytas rugpjūčio 7 d., o rugpjūčio 21 d. gimęs kitas Antanas (Antonius) buvo pakrikštytas tą pačią dieną. Visų trijų kūdikių krikštatėviai buvo tie patys asmenys, taip pat elgetos; žr. Vilniaus Šv. Jono bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1700–1747, l. 223r, 226r, 227r.

22 Vilniaus Šv. Jono bažnyčios krikšto metrikų knygos, 1747–1775, 1775–1792, in: LVIA, f. 604, ap. 10, b. 9, 13.

23 Vilniaus Šv. Jono bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1775–1792, l. 125v.

24 Vilniaus Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1780–1796, in: LMAVB RS, f. 318, b. 9832, l. 17v.

25 Vilniaus Šv. Jono bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1775–1792, l. 186v.

26 Vilniaus Švč. Trejybės špitolės globotinių sąrašas, 1792, in: LVIA, f. 8, ap. 1, b. 892, l. 1v–18r.

27 Vilniaus Šv. Jono bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1792–1805, in: LVIA, f. 604, ap. 10, b. 19, l. 19r.

28 Ibid., l. 17v.

29 Pvz., 1754 m. balandį Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo parapijos kapinėse palaidotos „senutės“ iš „po mūro“, priklausiusios elgetų organizacijai. Nei moterų vardai, nei apskritai kiek moterų buvo palaidota, mirties metrikų knygos įraše neminima; žr. Vilniaus Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bažnyčios mirties metrikų knyga, 1711–1799, in: LMAVB RS, f. 318, b. 3109, l. 110v.

30 Klebono Adomo Ancipos parašytas įgaliojimas, 1778, in: VUB RS, f. 57, b. 55-2/200, l. 1r.

31 1792 m. jam buvo apie 75 metus; žr. Vilniaus Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolės globotinių sąrašas, 1792, l. 5v.

32 Vilniaus Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1780–1796, l. 33v.

33 Vilniaus Šv. Jono bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1775–1792.

34 Vilniaus Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolės globotinių sąrašas, 1792, l. 5v.

35 Intendanto Zacharijo Serebrenikovo ataskaitos Lietuvos špitolių komisijai, 1798–1799, in: LMAVB RS, f. 43, b. 20458, l. 1r–46r.

36 Rūta Miškinytė, op. cit., p. 82.