Laba diena, mielas redaktoriau!
Jau seniai nerašiau ilgų laiškų, o paskutiniai, kuriuos teko rašyti, buvo laiškai į kalėjimą – gerai pažįstamam žmogui, neteisėtai suimtam ir laukiančiam neteisingo nuosprendžio. Laiškai politiniams kaliniams – labai specifiniai laiškai, nelengvas žanras. Daugelis mano tautiečių per pastaruosius pusantrų metų jį puikiai įvaldė. Tai vis dar tebėra vienas iš nedaugelio likusių dalykų, už kuriuos baltarusiams netaikoma baudžiamoji atsakomybė – rašyti laiškus, siųsti telegramas, siuntinius ir pinigus į kalėjimą (oficialiai pripažintų politinių kalinių Baltarusijoje yra 1087 (2022 m. kovo 7 d. duomenys), realybėje suimtų ir nuteistų dėl politinių motyvų – daug daugiau). Ne viskas pasiekia adresatus, bet žmonės vis tiek siunčia – juk reikia ne tik tiesiog bandyti gyventi, bet ir kažką daryti: kad ir koncentracijos stovyklos viduje, bet bent jau kalėjimo išorėje.
O dabar rašau laišką į laisvę – ir jaučiu, kad tai irgi labai sunku. Tikriausiai pradžioje reikėtų papasakoti, kaip aš gyvenu. Jau pusę metų su vyru (jis teisininkas ir žmogaus teisių aktyvistas) gyvename Vilniuje. Labai ilgai nenorėjome išvykti iš Baltarusijos, ir kai galų gale praėjusios vasaros pabaigoje, kilus kratų ir sulaikymų bangai, palikome šalį – manėme, jog tai neilgam. Nieko nepasiėmėme, tik dėl visa ko apdraudėme butą. Katę, mūsų mylimą senutę Basią, patikėjome vieniems giminaičiams, dvi didžiąsias afrikines sraiges achatinas – kitiems, jų paprašėme, kad ir gėles palaistytų. Fikusas, kuris pragyveno su mumis 18 metų, regis, miršta. Šiandien giminaitė kaip tik atvažiavo jo palaistyti, ir aš mačiau savo butą per telefono vaizdo kamerą. Aš jau nebeverkiu, kai matau savo knygas, puodelius, pledus ir paveikslus. Tai tuščias ašarų švaistymas – daiktai to neverti. Sunku tik pagalvojus, kad galiu daugiau niekada nebepamatyti mūsų senų nuotraukų albumų.
Šiuolaikinė istorija staiga virto kažkokiu „ispanišku batu“ – uždėta ant žmogaus ir spaudžia, spaudžia… Atrodo, jau nebeįmanoma daugiau ištverti, bet ne – kankinimas tęsiasi. Kai visi susidūrėme su pandemija, dvidešimtųjų metų pradžioje – pamenate? – atrodė, kad svarbiausia užduotis – išgyventi šį marą. Baltarusijos valdžia tuo metu neigė šią problemą, tad pilietinė visuomenė pati ėmėsi ją spręsti: savanoriai rinko pinigus, pirko ir siuvo apsaugines priemones ligoninėms, informavo žmones, padėjo tiems, kuriems reikia pagalbos. Ir kai tebesant ant šios aktyvumo bangos buvo paskelbti prezidento rinkimai, daugelis baltarusių pabudo iš įprasto politinio miego ir nusprendė dalyvauti procese tikėdami, kad gali išrinkti naują vadovybę – sąžiningą ir demokratišką. Tačiau valdžia nesiruošė pasitraukti, o jos arsenale buvo ilgas sąrašas laiko patikrintų priemonių prieš nesutinkančiuosius: lazdos, kulkos, dujos, antrankiai ir kalėjimas. Pastarieji rinkimai Baltarusijoje pavirto ilgu serialu, kupinu vilčių ir didvyriškumo, nusivylimų ir nevilties, tragedijų ir ašarų. Nuo 2020 m. rudens aš lioviausi bijoti kovido – neteisėto arešto, smurto ir galimos žūties baimė buvo stipresnė už ligos baimę, ir reikėjo vidinės stiprybės išmokti gyventi su šia baime. Naktimis skaitydavau Hagakurė: slaptoji samurajų knyga, o ryte – atnaujintus sulaikytųjų sąrašus, kuriuos sudarinėjo ir skelbė žmogaus teisių gynėjai. Nuo rugpjūčio iki lapkričio kiekvieną sekmadienį žmonės išeidavo į gatves – šiuose didžiuliuose, taikiuose mitinguose jie sakė tik viena: Apsišaukėle valdžia, pasitrauk! Mes tavęs nerinkome!!! Už tai žmones suiminėjo, mušė ir kišo į kalėjimus. Tuo tarpu propaganda skalambijo apie „Vakarų lėlininkus“, kurie neva apmoka protestus. Administracinės bylos imtos perkvalifikuoti į baudžiamąsias – už tėvynės išdavystę, masinių riaušių organizavimą, socialinės neapykantos kurstymą ir pan. Protestuoti buvo labai pavojinga, tačiau žmonės tęsė protestus, nes jautė, kad reikia kažką daryti, ir ėjo žinodami, kad jų laukia lazdos ir sulaikymo protokolai…
Galbūt per daug išsamiai aprašau baltarusių istoriją, kurią, atrodo, jau visi bendrais bruožais žino – juk apie ją daug buvo rašoma, kalbama ir rodoma. Tačiau apie ją buvo pasakojama labiau beginklių žmonių didvyriškumo ir drąsos kontekste – apie jų pasiryžimą protestuoti prieš prievartą ir pasirengimą aukoti save dėl tiesos. O viduje buvo daug nevilties, baimės, skausmo, vilties, ir vienas didžiulis klausimas: ką gi mes dar galime padaryti – savo plikomis rankomis? Kaip apginti teisingumą ir sveiką protą? Daugelis buvo pasirengę „spausti toliau“, „eiti iki galo“, bet kaip tiksliai spausti ir iki kokios pabaigos eiti? Prisimenu savo pokalbį su sūnumi protestų metu. Pokalbis buvo trumpas. Aš pasakiau: vyksta karas, bet ginklus turi tik užpuolikai, nė vienas iš piliečių nėra apsaugotas, nėra jokių saugumo garantijų. Štai trijų žingsnių testas, – pasakiau, – užrašykime jį ant popieriaus lapo. Pirmasis: „Mane gali pasodinti į kalėjimą“. Antrasis: „Mane gali sužeisti“. Trečiasis: „Mane gali nužudyti“. Pasakiau, kad pažymėtų varnele tuos punktus, kurių padariniams yra pasirengęs. Nes mūsų situacijoje „spausti toliau“ ir „eiti iki galo“ reiškia būtent tokį pasiryžimą – visiems trims punktams. Lukašenka kariauja prieš savo valstybės piliečius, ir mes turime suprasti: neturime jokios apsaugos.
Dabar, kai Ukrainoje prasidėjo karas, iš žmonių, esančių įvykių epicentre (turiu omenyje civilius, pasilikusius Ukrainoje arba iš jos bėgančius), dažnai galima išgirsti, kad tai, kas vyksta, yra siurrealistiška, kad visa tai atrodo kaip košmariškas sapnas. 2020 m. vasarą ir rudenį baltarusiai nuolat kartojo tuos pačius žodžius: Dieve mano, kas darosi, nejaugi tai iš tikrųjų vyksta? Jie sakė: „Aš sapnuoju, noriu pabusti“. Normali psichika nenorėjo priimti to, kas vyksta, žmonės nenorėjo patikėti šitais košmariškais žmonių daužymais, Taraikovskio, Vichoro ir kitų nužudymais, bedugniu propagandistų cinizmu, advokatų teisine bejėgyste. Po to, kai saugumo pajėgos Romaną Bondarenką – vaikiną, kuris mikrorajono internetiniame pokalbių kambaryje parašė „Išeinu!“ ir išėjo iš namų, kad sutrukdytų patruliams pjaustyti baltai-raudonai-baltas juosteles, nužudė jo paties kieme, – dvasinį pakilimą, šaukiantį žmones į gatves, pamažu ėmė keisti siaubas. Dauguma žmonių dar negalėjo patikėti, kad blogis – bedugnis, kad šis košmaras nesibaigs greitai ir savaime, tačiau žurnalistai ir toliau buvo areštuojami tiesiog už savo darbą, aktyvistai – už pinigų rinkimą baudoms, o paprasti piliečiai – už nuotraukas telefone ar komentarus socialiniuose tinkluose. Šimtai tūkstančių baltarusių paliko savo šalį tik tam, kad „pabustų iš košmaro“.
2020 m. valdžios institucijos sudavė negailestingiausią ir masiškiausią smūgį savo šalies piliečiams. Tokiomis sąlygomis, kai prieš visiškai beginklius Baltarusijos žmones buvo sukeltos visos ginkluotos jėgos struktūros, buvo naivu tikėtis tiesos, sąžinės ir sveiko proto pergalės. Asmeniškai aš tikėjausi tik stebuklo – iš pradžių vyliausi, kad valdžios struktūrose atsiras žmonių, galinčių paremti protestą, o paskui… Tiesą sakant, paskui aš jau nesitikėjau nieko.
Manau, kad man buvo lengviau (turint omenyje ilgametę asmeninę pasipriešinimo patirtį ir supratimą apie tai, kokį teisinį nihilizmą mes patiriame šalies viduje, ir kokį teisinį vakuumą išorėje) negu jauniems žmonėms, kurių dauguma tikriausiai tikėjo, kad konstitucijos garantuojamos balsavimo teisės ir asmeninės drąsos gali pakakti drakonui nugalėti. Manau, kad labai daug žmonių tikėjosi, jog vis dėlto yra „dugnas“, tikėjosi realios tarptautinių jėgų paramos, nesuvokdami, kad šiandieninėje pasaulio politikoje, dabartinėje santvarkoje, nėra jokio realaus mechanizmo, galinčio suteikti žmonėms, prieš kuriuos nusikaltimą vykdo jų pačių valdžia, apsaugą nuo tirono. Mes su kolegomis tarpusavyje kalbėjomės: kas turi įvykti Baltarusijoje, kad tarptautinė bendruomenė (kas? JTO? NATO?) turėtų teisę, valią ir galimybę ateiti į pagalbą kenčiantiems žmonėms? Mus turi pradėti deginti daržinėse?
Ir štai dabar ukrainiečiai dega savo namuose. Į jų žemę atėjo klastingas, niekšiškas ir neteisingas karas. Atėjo ir iš Baltarusijos teritorijos, kurią Putinas panaudojo savo tikslams. Tas suverenitetas, kuriuo Lukašenka dangstėsi visą savo valdymo istoriją, nugriuvo kaip perpuvęs medis. Veikiausiai ir todėl, kad daugelį metų jis tarnavo ne baltarusių apsaugojimui, o buvo panašesnis į spygliuotą tvorą, už kurios buvo galima nebaudžiamai mušti, žudyti ir kalinti žmones. Šalis staiga (arba ne staiga) tapo vienu iš agresoriaus placdarmų, ir iš Baltarusijos poligonų dabar apšaudomi Ukrainos miestai.
Manau, kad karo Ukrainoje pradžia – tai kartu ir 2020 m. Baltarusijos istorijos tęsinys. Manau, kad saugumo politikos silpnumas – čia turbūt reikėtų kalbėti apie pasaulinę saugumo politiką – lėmė, kad monstras Putinas ir monstras Lukašenka kasmet vis labiau įtikėjo savo nebaudžiamumu, neribotomis savavaliavimo galimybėmis tiek savo šalyse, tiek ir už jų ribų. Manau, kad jau be jokios gėdos, atviru tekstu 2021 m. liepą Baltarusijos valdžios paskelbtas „išvalymas“ reiškė, kad Baltarusijos teritorija turi būti parengta Rusijos kariuomenės dislokavimui.
Bėda ateina netikėtai, nors, atidžiai įsižiūrėjus, ji visada turi pranašingų žymių ir prielaidų. Nenorėčiau rašyti apie tai, kad Ukrainos valdžios institucijos visus pastaruosius pusantrų metų tęsė ekonominį bendradarbiavimą su Lukašenka, tačiau tai iš tikrųjų tiesa. Dabar mes dalyvaujame viename ir tame pačiame kare, tik Baltarusija vadinama „okupantų bendrininke“ ir, manau, formaliai tai atitinka tikrovę. Nors, be kita ko, iš tiesų tikrovę atitinka tai, kad bendrininkauja Baltarusijos valstybė, daugelį metų mušusi, žudžiusi ir be jokios kaltės sodinusi į kalėjimus savo piliečius. Lygiai taip pat elgiasi su savo piliečiais Rusijos valstybė. Lukašenkos bendrininkai ir Putino bendrininkai nėra „baltarusiai“ ir „rusai“ – tai kažkokia atskira žmonių veislė. Tai galėtų būti kito teksto pradžia – apie tai, kaip baisu dabar (nors, atrodo, tai jau vyksta) nusprūsti į etninės neapykantos bedugnę, kuri generuoja megatonas neapykantos ir veda į naujus brolžudiškus karus, – bet kol kas sustosiu, baigsiu savo laišką.
Tai, ką Putinas dabar daro Ukrainoje, yra neįsivaizduojama ir beprotiška, tačiau tai yra realybė. Tai, ką Lukašenka padarė su mumis, sunku suprasti ir įsivaizduoti, jei nesi pats to patyręs. Nežinojome, ką mums daryti, kad padėtis pasikeistų. Kokį instrumentą naudoti? Darėme, ką galėjome, slopindami baimę ir ruošdamiesi blogiausiam. Papasakosiu jums istoriją, kad pamėginčiau perteikti, kas yra tas pasirengimas… Neseniai, vasario viduryje, skridau į Gruziją. Amerikos žiniasklaida jau perspėjo apie Putino invaziją į Ukrainą. Ir štai tarp šito nerimo, šitos įtampos aš staiga patiriu Batumyje žemės drebėjimą. Esu penkioliktame aukšte ir sūpuoja mane kaip reikiant. Įsijungia garsi sirena, pasigirsta pranešimai apie evakuaciją. Pirmiausia aš pagalvoju, kad čia tikriausiai raketų smūgis. Tačiau mano galva ir rankos dirba savo nuosavu režimu: renkuosi daiktus, dokumentus, stengiuosi nepamiršti nieko svarbaus, kad (jei išgyvensiu) galėčiau būti mobilizuota. Lygiai tokį pat susikaupimo ir galbūt bebaimiškumo prieš neišvengiamybę pojūtį aš patyriau, kai nekviesti rytiniai svečiai septynias minutes spaudė mūsų buto Minske durų skambutį, kartu krapštydami iš durų akutę, o aš rengiausi, valiausi dantis ir klojau lovą, kad nepasirodyčiau prieš tuos uniformomis aprengtus vaikinus sutrikusi ir apsimiegojusi…
Tiems, kurie nieko panašaus nėra patyrę, tikriausiai bus sunku tai suprasti. Įsivaizduoti to neįmanoma, reikia pasitreniruoti. Suvokdami, kad į pagalbą tikriausiai mums niekas neateis (nes nėra iš kur jai ateiti), mes repetuojame mirtį, nes susivaldyti – vienintelis dalykas, kuris priklauso nuo mūsų šiandienos pasaulyje.
Manau, kad mes, XXI a. pirmojo dvidešimtmečio gyventojai, labai pervertinome tokį pasaulio sandaros komponentą kaip saugumas. Milenialai pasirodė visiškai nepasirengę siaubams, kurį jiems pateikinėja tikrovė – iš pradžių pas mus, Baltarusijoje, o dabar Ukrainoje. Kai Minske aptarinėjome saugumo strategijas, vienas psichologas mums pasakojo, kad vaikai, kurie buvo auklėjami ir auginami taip, kad net smėlio dėžėje nekovojo dėl kastuvėlio (jie visi turėjo savo kastuvėlius!), visiškai netikėtai atsidūrė situacijoje, kai valdžia ėmėsi laukinės, primityvios prievartos prieš jų kūnus ir asmenybes. Šiandien, kai jie supranta, kad išsigelbėjimo laukti nėra iš kur, o vienintele strategija tampa vidinė mobilizacija ir, atleiskit, kad aš nuolatos tai kartoju, „pasiruošimas mirčiai“ – aš jaučiu karčią neviltį dėl to, kad savo vaikus auklėjome ne kariais, o taikaus vystymosi šalininkais.
Laiško pabaigoje norėčiau pasakyti, kad būti Baltarusijos – šalies agresorės – piliete yra skausminga ir sunku. Bet jei tokia kaltė mūsų pasaulyje laikoma kolektyvine, tai sąžinė – esu tuo įsitikinusi – yra individuali kategorija. Šia prasme esu šiek tiek ramesnė. Susidurti su neapykanta savo adresu „kaip baltarusei“ dar neteko, bet esu ir tam pasirengusi. Neturiu iliuzijų, kad pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie pasiruošę nekęsti tavęs, nepažįstamo žmogaus, vien už kalbą, kuria tu kalbi. Už tavo turimą pilietybę. Už tai, kad gimei šalyje, kurioje tau nutiko gimti. Pasaulyje, nuo kurio nukrito šilkinis „saugumo“ šydas, staiga išvydome didžiulę daugybę tų, kurie tik ir laukia galimybės ko nors nekęsti.
Ko gi aš viliuosi? Žinote, dabar, ko gero, viliuosi tik Deus ex machina, Dievo iš antikinių pjesių, kuris staiga pasirodydavo scenoje ir išspręsdavo visas neišsprendžiamas situacijas. Tai čia jei pasauline, globaliąja prasme. O jei tiesiog savo asmeninio likimo mastu, tai žinoma, tikiu žmonėmis. Gerais ir protingais. Kurių, kaip sako vienas mano draugas, „yra mažiau, nei norėtume, bet daugiau, nei atrodo“.
Iš rusų kalbos vertė Gintaras Grajauskas
Vilnius, 2022 m. kovo 9 d.
