Per Lietuvą nuvilnijusiai MG Baltic bylai, pasak „Dviračio žiniose“ teisėjo personažą įkūnijusio aktoriaus Arūno Sakalausko, būdinga lėta dramaturgija: pakilimas, nugrimzdimas į nuobodulį (kai neva lieka tik formalumas – užrašyti nuosprendyje metų skaičių), vėl pakilimas… Šiuo momentu, neabejotina, esame pakilimo stadijoje, kai visuomenės susidomėjimas byla vėl išgyvena renesansą1. Šis tekstas bus vienas iš gausybės pastarųjų kelių savaičių bandymų nušviesti aptariamą bylą, įleisti į ją šiokį tokį gūsį oro, o kiek jis bus gaivus ar blaivus, spręs skaitytojai.
Byloje inkriminuotas platus spektras nusikalstamų veikų kriminologų priskiriamas vadinamosioms baltosioms apykaklėms. Šis terminas atsirado prieš maždaug 80 metų siekiant, kad aukšto socialinio statuso asmenys neprasprūstų baudžiamajai justicijai pro akis. Siekis niekur nedingo, o šiais laikais atitinkamoms veikoms nusakyti vartojamos ir paprastesnės sąvokos, kaip antai korporaciniai nusikaltimai ar pažeidimai, atlikti piktnaudžiaujant verslo, politinių partnerių ar visuomenės pasitikėjimu.
Įvairioje literatūroje rašoma apie technikas, skirtas užmaskuoti ir kartu pastiprinti tam tikras apgaulingas baltųjų apykaklių praktikas. Jas vaizdžiai iliustruoja kalba, kurią MG Baltic byloje pasitelkė kaltinamieji ir liudytojai. Į kalbos vartojimą tam tikroje situacijoje galima žvelgti kaip į kalbinį žaidimą, kuriame teiginys laikomas ėjimu2. Žaidėjai atlieka ėjimus, taip „užtvirtindami“ savąjį kalbinių žaidimų kontekstą ir atitinkamą įvykių interpretaciją.
Suprantama, kad proceso kalba ir žaidėjų kalba skiriasi. Baudžiamajame procese vartojamos sąvokos kaip kyšininkavimas, išimtinė padėtis ir palankumas ateityje, papirkimas, prekyba poveikiu, piktnaudžiavimas, neteisėtas praturtėjimas. Kaltinamieji ir liudytojai tuo tarpu kalbėjo apie paskolą, paramą, nuolaidą, žiurkiavimą, „babkių“ leidimą į orą“, padarytą „padstavą“, skaičių užsipiešimą, jojimą ant svetimo, etc. Išsyk į akis krenta skirtumas tarp baudžiamojo diskurso bei „gatvės“ kalbos, kuria bendravo kaltinamieji bei liudytojai. Ir tai nėra vien formalus techninis pastebėjimas: aptariama takoskyra gali turėti reikšmės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimui, ar tiksliau, jų nekvalifikavimui. Atitinkamas neformalus bendravimas, viena vertus, apsunkina įrodymų tyrimą, nes kartais gali būti ne visai aišku, kas turėta omenyje. Antra vertus, familiari kalba sukuria laisvo, draugiško, neįpareigojančio ir kiek padriko pašnekesio regimybę, – ir tuomet teismui gali pasirodyti, kad tokie aptakūs pokalbiai vargu ar gali vesti prie veiksmų, sukeliančių valstybinio
masto žalą.
Taigi baudžiamojo proceso kalbiniai žaidimai vyksta analizuojant ir interpretuojant minėtas sąvokas, posakius, slengą ir žargoną. Kiekvienas žaidimo dalyvis kuria savo kalbą, o jų interakcija ir galimybės kiekvienam pagrįsti (įrodyti) savo teiginius lemia žaidimo baigtį – nagrinėjamame kontekste išteisinamojo ar apkaltinamojo nuosprendžio turinį. Kalbant apie šios bylos baigtį pirmojoje instancijoje atrodo, kad teismas priėmė kaltinamųjų diskursą (žaidimą), nes nebuvo pajėgus laikytis prokuratūros žaidimo, – prisitaikymas kilo iš ryžtingumo stygiaus ir teisiškai reikšmingų įrodymų stokos. Ir, tiesą sakant, tai nieko nauja. Analogiškas mintis jau prieš gerą dešimtmetį yra išsakę tam tikri mokslininkai. Pavyzdžiui, Bryane’as Michaelas teigė, kad baudžiamojo proceso įrodinėjimo standartai yra per aukšti korupcijai jaunos demokratijos šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Tyrėjas pažymėjo, kad korupciją Rytų Europos valstybėse apskritai veiksmingiau mažintų ne baudžiamoji, o administracinė ar civilinė teisė, kurioje įrodinėjimo standartai yra žemesni3. Koks galėtų būti bylos scenarijus esant žemesniam įrodinėjimo standartui? Ogi toks (tiksliau, vienas tokių): Eligijaus Masiulio paskola yra abejotina gynybos versija, be kita ko, todėl, kad paskolą būsimoje rinkimų kovoje reikėtų deklaruoti. Deklaruojant paskolą, tikimybė politikui laimėti rinkimus itin ženkliai sumažėtų. Tad jis turėtų arba nedeklaruoti tokios paskolos (kas jau keltų abejonių, ar tai išties buvo paskola), arba turėti rimtų konkurencinių iššūkių rinkimų batalijose. Išvada – paskolos versija neįtikinama. Panašaus standarto laikomasi sporto bylose. Šiose bylose sportininkai išradingumo nestokoja. Kartais jie teigia, kad teigiamą dopingo testą sąlygojo steroidais užkrėsta arklių mėsa. Bet tada Šveicarijoje įsikūręs sporto arbitražo teismas pakelia surauktus antakius ir sako, kad Europoje mėsa labai retai būna užteršta steroidais tiek, kad peržengtų leistinos koncentracijos slenkstį atleto mėginyje. Ir atitinkamai dažniausiai nepatiki, kad steroidinė arkliena pakišo koją kokiam nors perspektyviam futbolininkui. Sakysite – per žemas standartas ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas? Galbūt, bet arbitražinis procesas gaunasi visai įdomus.
Taigi kažkokios ypatingos tragedijos šioje byloje nenutiko. Realiai tik buvo patvirtintos jau keletą dešimtmečių išsakomos įžvalgos apie korupcinių veikų latentiškumą – be kita ko, dėl keblumų renkant ir vertinant įrodymus. Konceptualia prasme galima kalbėti apie kyšio sampratos interpretavimo slankiojančias ribas – pirmosios instancijos teismas pasirinko siaurą kyšio sampratą (nes priešingu atveju būtų potencialių bėdų su teise į gynybą), nors lyg ir turėjo galimybių pasirinkti platesnę4. Tad teisinę bylos pusę lakoniškai galima apibendrinti taip: teismas nesiryžo pasakyti, kad pagal 2016 m. egzistavusias Baudžiamojo kodekso nuostatas, pinigų davimas nesant aiškiai išreikšto motyvo (t. y. tiesiog investuojant į politiką, tikint jo potencialu), gali būti traktuojamas kaip kyšis.
Suprantama, visa ši istorija yra ne vien apie teisę. Pastebėtina, kad kriminologine-vadybine prasme nėra tiek svarbu, ar tam tikri veiksmai yra nusikalstami baudžiamosios teisės požiūriu. Svarbiausia, kad pati interakcija tarp politikų ir verslininkų sudarė gausybę prielaidų nesusipratimams, kurie tik vėliau transformavosi į baudžiamąjį procesą – ir visai nebūtinai galėjo į tai transformuotis. Pasakyčiau netgi tiesmukiškiau: jeigu viskas vyktų sklandžiai „pagal planą“, jeigu kyšio dalykas būtų buvęs aiškiai išreikštas ir nebūtų kilusi trintis tarp korupcinio santykio subjektų, tikėtina, kad ikiteisminis tyrimas apskritai nebūtų įvykęs. Kitaip tariant, sklandus veikimas, „susiderinimas“ implikuoja ir kur kas nuoseklesnę apsaugą nuo teisėsaugos, bent jau pirminiame etape (pavyzdžiui, visai ne pro šalį ant skolos raštelio būtų buvę turėti Raimondo Kurlianskio parašą). Žinoma, čia tik hipotezė, kylanti paskaičius įvairių bylų ir matant, kad ir šioje byloje išlieka nemažai nežinomųjų.
Minėtos prielaidos nesusipratimams literatūroje apibūdinamos įvairiai: netinkama reprezentacija; netinkamai deleguota valdžia; informacijos apie tam tikrus ribinius veiksmus ar faktus asimetrija; informacijos perdėjimas ar iškraipymas; trapus pasitikėjimas ir tariama empatija, kuri tą pačią akimirką gali virsti į sociopatinę agresiją. Vadybine prasme nebuvo išspręsta vadinamoji atstovaujamojo ir atstovo5 problema, o fiduciariniai santykiai buvo nesubalansuoti, reikiamai neiškomunikuoti ir galų gale jie sužlugo. Šias kriminologų mintis patvirtina bylos medžiaga. Darius Mockus neva nelojalų partnerių elgesį pavadino žiurkiavimu6. O Kurlianskis panašiai apibūdino, kaip jis jaučiasi po „nepavykusio“ (t. y. vykusio ne pagal išankstinį planą) balsavimo Seime dėl Vartojimo kredito įstatymo projekto pataisų: „kalbant futbolo terminais, jaučiuosi kaip tas kairiojo krašto gynėjas, kuris apgynė savo kraštą, tačiau visos „bankės“ įmuštos per dešinįjį kraštą. Vis vien – lūzeris, nes pralaimėjęs“7.
Tad štai toks ir žaidimas gaunasi. Kad ir formaliai laimėję – bet lūzeriai. Gi puikiai suprantame, kad teismo verdiktas čia yra svarbi, bet tik viena iš daugelio politinės, kultūrinės ir ekonominės dėlionės detalių. Ir belieka laukti šio žaidimo pratęsimo, kuris tikriausiai bus ne mažiau intriguojantis, nei ankstesni kėliniai.
SALOMĖJA ZAKSAITĖ – teisės daktarė, kriminologė, šachmatininkė, kultūros kritikė. Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto kriminologinių tyrimų skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Svarbiausia knyga: Apgaulė sporto srityje: teisinis ir kriminologinis požiūris (2015). NŽ-A bendradarbiauja nuo 2016 m.
1 Dviračio žinios, „MG Baltic byla, Masiulio nunulinimas bei nepaprastosios padėties sustabdymas“, 2022-04-21, 18–20 min., in: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000211032/dviracio-zinios-mg-baltic-byla-masiulio-nunulinimas-bei-nepaprastosios-padeties-sustabdymas-bei-armonaites-ir-cmilytes-nielsen-unija.
2 Žr. Ludwig Wittgenstein, „Filosofiniai tyrinėjimai“, in: Ludwig Wittgenstein, Rinktiniai raštai, parengė ir vertė Rolandas Pavilionis, Vilnius: Mintis, 1995, § 19 ir kt.
3 Bryane Michael, „Issues in Anti-Corruption Law: Drafting Implementation Regulations for Anti-Corruption Conventions in Central Europe and the Former Soviet Union“, in: Journal of Legislation, 2010, t. 36, Nr. 2; https://scholarship.law.nd.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1052&context=jleg, (2022-04-27).
4 Plačiau žr. Skirmantas Bikelis, „Kyšis ar ne kyšis – štai (bylos) klausimas!“, in: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1680148/skirmantas-bikelis-kysis-ar-ne-kysis-stai-bylos-klausimas?fbclid=IwAR0tv5TbjYC7vCg-_5EtDcphGKZ8DgP77jESGcSDqq5vkEF7SbjO3MKl_t4, (2022-04-27).
5 Jolanta Piliponytė, „Korupcija: teoriniai bandymai apibrėžti ir paaiškinti“, in: Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2004, Nr. 2, p. 91–94, http://www.zurnalai.vu.lt/sociologija-mintis-ir-veiksmas/article/view/5965, (2022-04-27).
6 Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje, Nr. 1-10-873/2020, p. 230.
7 Ibid., p. 93.
