Gerbiamas redaktoriau,
Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ save pristato kaip lietuviško kino šventę (nors taip save apibūdina kone kiekvienas vietinis kino festivalis). Kasmet ši frazė skamba ne kartą. Kaip ir kita – kad lietuviškas kinas auga. Pastarąją girdime jau tiek metų, kad ji pamažu tampa ritualine fraze, kaip, pavyzdžiui, žodis amen. Šiemet ceremonijos tonas buvo užduotas dar prieš paskelbiant pirmuosius laureatus – pagyrėme save ir suskaičiavome, kiek mūsų buvo neseniai pasibaigusiame Kanų festivalyje. Nebuvo sunku justi pasididžiavimą. Sunkiau buvo atsikratyti kito įspūdžio.
„Visi savi, lyg vestuvių baliuje“, – nuskambėjo nuo scenos. Ir tai tapo bene tiksliausia vakaro fraze. Ne todėl, kad ji ką nors demaskuotų. Lietuvos kino bendruomenė (industrija ją vadinti neapsiverčia liežuvis) iš tiesų nėra didelė. Dauguma vieni kitus pažįsta, kartu studijavo, dirbo, kūrė, augo profesiškai, konkuravo, skaldėsi ar skaldosi iki šiol. Tačiau būtent ši aplinkybė padeda suprasti keistą „Sidabrinės gervės“ dvilypumą. Viena vertus, tai nacionaliniai kino apdovanojimai. Kita vertus, tai bendruomenės susitikimas, kuriame kartais atrodo, kad svarbiausias žiūrovas sėdi ne prie televizoriaus ekrano ar kino salėje, o Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje Vilniuje.
Taip, kiekviena bendruomenė anksčiau ar vėliau susikuria pasakojimą apie save. Taigi šių metų „Sidabrinė gervė“ tapo terpe, kur Lietuvos kinas galėjo dar kartą papasakoti savo sėkmės istoriją. Tačiau kaip ir visos sėkmės istorijos, ši taip pat turi nutylėjimų. Todėl kur kas įdomesnis klausimas – ne kiek lietuviškas kinas paaugo per metus, o kuo jis tampa. Kokias temas renkasi? Kokius autorius iškelia? Kokius palieka paraštėse? Ir ką apie save pasakoja bendruomenė, kuri kasmet susirenka įteikti sau svarbiausių apdovanojimų?
Šie klausimai neatsitiktiniai, mat ceremonijos vakarą buvo priminta, kad lietuvišką kiną žiūri maždaug penktadalis šalies gyventojų. Tad tarp iškilmingų kalbų apie augimą ir tarptautinį pripažinimą nuolat šmėžavo kita realybė – Lietuvos kinas šiandien yra kūrybiškai gyvas, tačiau jo santykis su visuomene tebėra sudėtingas. Gal todėl vienas prasmingiausių vakaro apdovanojimų atiteko ne filmui, o kino kultūros sklaidai. Juk kino ateitį lemia ne tik kūrėjai, bet ir žiūrovai.
Žiūrint į laureatų sąrašą, buvo sunku atsikratyti minties, kad šiųmetė „Sidabrinė gervė“ labiau atspindėjo ne lietuvišką kiną, o tai, kokį kiną norime laikyti svarbiu, kokius autorius iškelti į centrą ir kokias vertybes priskirti šiandienos lietuviškam kinui.
Tokiame pasakojime visada atsiranda centras ir paraštės. Vieni filmai tampa „metų įvykiais“, kiti lieka išnašomis. Vieni autoriai įtvirtina savo vietą kino lauko žemėlapyje, kiti, nepaisant kūrybinių pasiekimų, lieka už pagrindinio pasakojimo ribų. Todėl apdovanojimai ne mažiau pasako apie tai, ko nepastebi, ką nutyli ar ką laiko savaime suprantamu dalyku.
Šiųmetis kino bendruomenės susikurtas centras buvo gana aiškus. Jame atsidūrė autoriai, kurių vardai jau kelerius metus figūruoja festivalių programose, tarptautinėje spaudoje ir nacionalinių apdovanojimų nominacijose, nors per metus kokybiškų filmų sukuria ne tik jie. Nenuostabu, kad tarp jų ryškiausiai švietė Vytauto Katkaus pavardė. Nustebino ne tai, kad Svečias buvo apdovanotas, o tai, kaip natūraliai jo triumfas buvo priimtas kaip savaime suprantamas dalykas. Deja, žiūrėdama Svečią tokio užtikrintumo nejutau. Katkus neabejotinai yra vienas profesionaliausių savo kartos kino operatorių, tačiau lėtasis kinas (kurį taip vertina režisierius) nėra vien ilgi kadrai ir neskubėjimas. Geriausiuose šios tradicijos filmuose laikas ekrane kaupia prasmę, įtampą ar bent jau stebėjimo malonumą. Katkaus filme lėtumas tampa ne priemone, o tikslu savaime, tad kartais atrodė, kad filmas ne tiek vystosi, kiek tiesiog tęsiasi. Galbūt todėl neapleido įspūdis, kad tai veikiau sėkmingų Katkaus trumpametražių filmų poetikos pratęsimas negu visavertis pilnametražis kūrinys.
Nemažą nusivylimą sukėlė scenarijaus kategorija. Ne todėl, kad joje atsidūrė silpni scenaristai. Veikiau todėl, kad nominantų penketukas atrodė stebėtinai nuspėjamas. Jį sudarė autoriai, kurie jau kelerius metus formuoja lietuviško autorinio kino centrą (o gal burbulą?). Kodėl į šį sąrašą nepatenka dokumentinis kinas? Kodėl tarp nominantų taip retai atsiranda autoriai, esantys už nusistovėjusio kino lauko branduolio ribų? Galų gale, ką šiandien apskritai vadiname scenarijumi?
Dokumentinis kinas jau seniai nebėra vien tikrovės fiksavimas. Aistės Žegulytės Dulkės, kaulai ir stebuklai ar Giedrės Žickytės Irena remiasi ne mažiau apgalvota pasakojimo struktūra nei daugelis vaidybinių filmų. Tačiau scenarijaus kategorija ir toliau atrodo tarsi rezervuota tam pačiam vaidybinio kino autorių ratui, o tai veikiau atspindi tam tikras nusistovėjusias kino lauko preferencijas. Juk nominantų penketukas šiemet beveik idealiai sutapo su autoriais, kurie jau kurį laiką dominuoja festivalių programose, nominacijų sąrašuose ir viešose diskusijose apie lietuvišką vaidybinį kiną. Galbūt todėl šioje kategorijoje labiausiai trūko ne konkrečios pavardės, o netikėtumo, mat kai tie patys vardai nuolat vertina ir nominuoja vieni kitus, pamažu nominacijos tampa ne metų kino, o kino lauko hierarchijos atspindžiu, ir tai, mano kukliu manymu, gana pavojinga pačiai bendruomenei.
Laimei, nacionaliniame jaunųjų kine kuria tokia režisierė kaip Aistė Žegulytė. Jos filmai primena, kad kinas vis dar gali būti ne tik istorijų pasakojimo, bet ir pasaulio pažinimo būdas. Tuo metu, kai nemaža dalis šiuolaikinio lietuviško kino susitelkia į santykį su savimi pačiu, Žegulytė nuosekliai plečia žvilgsnio lauką. Dulkėse, kauluose ir stebukluose žmogus nėra nei pagrindinis veikėjas, nei svarbiausia gyvybės grandis. Restauratoriai, mokslininkai, vienuoliai, grybai, mumifikuoti palaikai ir meno kūriniai čia egzistuoja toje pačioje plotmėje, paklusdami tiems patiems nykimo ir virsmo dėsniams. Pro mikroskopą režisierė parodo kitą, mums beveik nematomą pasaulį, kuriame galioja visai kiti dėsniai. Ir būtent šis gebėjimas matyti toliau savo kiemo, miesto ar šalies Žegulytę daro vienu savičiausių šiandienos Lietuvos kino balsų. Paradoksalu, tačiau filmas apie grybus, dulkes, kaulus ir nykimą pasirodė gyvybingesnis už nemažą dalį darbų, kuriuos kino bendruomenė šiemet laikė „esminiais“.
Tiesą pasakius, būtent dokumentinis kinas šiemet pasiūlė įdomiausius žvilgsnius į pasaulį. Greta Žegulytės verta prisiminti ir Šarūno Barto Lagūną bei Giedrės Žickytės Ireną. Tai labai skirtingi filmai, tačiau juos vienija savybė, kurios pasigedau ne viename šiųmetės „Sidabrinės gervės“ favorite – smalsumo ne sau pačiam, savo būsenoms, ne savo kartos neurozėms. O smalsumo aplinkiniam pasauliui. Gal todėl ir keista, kad būtent dokumentika, dažnai laikoma kuklesne lietuviško kino seserimi, šiemet atrodė drąsesnė už dalį vaidybinio kino. Jei Žegulytės Dulkės, kaulai ir stebuklai kvietė pažvelgti į gyvybės ir mirties ciklą iš unikalios perspektyvos, tai Žickytės Irena priminė, kad apie istoriją įmanoma kalbėti be deklaracijų ir patoso. Tuo tarpu Barto Lagūna pasiūlė tai, ko lietuvių kine pasitaiko vis rečiau – gebėjimą tiesiog būti pasaulyje. Ne aiškinti jį, o stebėti gyvenimo tėkmę, kuri vyksta nepriklausomai nuo mūsų norų, traumų ar ambicijų.
Visa tai verčia grįžti prie teiginio, kuris nuskambėjo dar ceremonijos pradžioje. Jei lietuvišką kiną žiūri tik penktadalis šalies gyventojų, kam iš tiesų skirta ši šventė? Žinoma, kiekviena bendruomenė turi teisę švęsti savo pasiekimus. Tačiau kuo ilgiau stebėjau „Sidabrinės gervės“ ceremoniją (pripažinsiu, dėl sportinio intereso žiūriu ją kasmet), tuo aiškiau (kaip ir kasmet) suvokiau, kad Lietuvos kinas šiandien gyvena dviejuose skirtinguose pasauliuose. Viename – Kanai, tarptautiniai prizai ir bendruomenės pripažinimas. Kitame – žiūrovai, kuriems lietuviškas kinas vis dar yra ne itin „patrauklus“.
Šis uždarumo įspūdis lydėjo ne tik laureatų sąrašą, bet ir pačią ceremoniją. Nuo scenos nuolat skambėjo padėkos draugams, kolegoms, bendrakursiams, prodiuseriams ir visiems tiems, kuriuos kino bendruomenė puikiai pažįsta. Tai natūralu – kinas yra kolektyvinis menas. Tačiau kiek šiame pokalbyje vietos lieka statistiniam Lietuvos žiūrovui, kuris nėra industrijos dalis?
Ceremonijos metu taip pat nuolat buvo mėginama įrodyti, kuo šiandien nori būti Lietuvos kinas: tarptautiškai matomas, festivaliuose atpažįstamas, profesionalus ir šiuolaikiškas. Tačiau kur kas rečiau buvo klausiama, kam jis nori būti reikalingas. O tai, ko gero, ne mažiau svarbus klausimas nei tarptautiniai prizai ar nominacijų statistika.
Stebint ceremoniją neapleido ir kitas jausmas, kad nemaža dalis šiuolaikinės nacionalinio kino bendruomenės patys save laiko atspirties tašku. Tarsi lietuviškas kinas prasidėtų nuo šiandieninių festivalių favoritų, Kanų programų ir naujosios autorių kartos. Tačiau tarptautiškai matomas, ambicingas ir savitą kino kalbą turintis Lietuvos kinas egzistavo gerokai anksčiau. Egzistavo ir tada, kai dabartiniai laureatai dar tik lankė darželius ar mokėsi mokyklose. Tad jau keletą metų nominacijos atrodo ne kaip visų metų lietuviško kino žemėlapis, o kaip gana siauro jo segmento atspindys.
Tai nereiškia, kad apdovanoti filmai ar autoriai neverti pripažinimo. Tačiau per metus sukuriamas kinas yra gerokai įvairesnis, prieštaringesnis ir spalvingesnis nei leidžia manyti ceremonijos vakaras. Jį kuria ne tik patogūs, bet ir nepatogūs bendruomenei autoriai. Ne tik tie, kurių pavardės nuolat kartojamos festivalių kataloguose ir nominacijų sąrašuose, bet ir tie, kurie renkasi kitokias temas, estetiką ar santykį su auditorija. Kino bendruomenei jau senokai atėjo laikas ne tik augti, bet ir suaugti.
P. S. Jei jau pretenduojame į Kanų apdovanojimus, būtų žavu, jei išmoktume pretenduoti ir į kelias minutes apgalvotos viešos kalbos.
2026 m. birželio 7 d., Vilnius
