Vienintelė tikra atradimų kelionė, vienintelis amžinos jaunystės šaltinis būtų ne aplankyti svetimas šalis, o pažvelgti kitomis akimis, pamatyti visatą kito akimis, šimto kitų akimis, pamatyti šimtą visatų, kurias mato kiekvienas jų, kurios yra kiekvienas jų.
Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant
Meilė akimis, bausmė akims
Vienas didžiausių Homo sapiens sapiens malonumų – žiūrėti į judančius gyvūnus. Oi, ne cirke, kur keturkojai atrodo vien žmonių karikatūros: ir kokia gi vis dėlto egocentriška ir infantili žmonių padermės užgaida džiūgauti gyvūnus pavertus karnavališkomis žmonių kaukėmis, užuot įžvelgus savo pačių gyvūniškumą! Betgi štai žmogaus jungo nesuvaržyti gyvūnų judesiai yra vienas iš nemenkų malonumų, pasiekiamų per akis. Neatsitiktinai tiek daug žmonių yra pamėgę tuos trumpučius vaizdo įrašus internete su įvairiausiomis gyvų padarų rūšimis, įskaitant šunis ir kates. Vaizdelių galia tokia milžiniška, kad belieka spėlioti, iš kur ji – iš Dievo ar velnio. Tokia, taip sakant, vyraujanti, o gal greičiau moteraujanti, šių dienų meilė akimis: pažvelgti į savo pačių gyvūniškumą, nesąmoningai, mistiškai, tarsi sugrįžtum į savo ikižmogišką praeitį, giliąją pasąmoninę vaikystę, kurios nedrįsti pripažinti žodžiais.
Gali būti, kad katiną, o ypač du šunis, įsitaisiau didžiąja dalimi per tas akis. Patinka matyti, kaip jie rąžosi, žaidžia medžioklę, kraipo galvą klausydamiesi, ką sakau, visokiais šuoliukais ir kitokiais judesiukais erzina vienas kitą. Kartais šunys netikėtai atsiduoda vienas kito liežuviams, čia atviromis burnomis sustingdami iš nuolankumo, čia vėl įjungdami gyvesnį režimą, kiekvienas pajutęs savo paties pakankamumą. Neginčytina, žiūriu į savo keturkojus kur kas dažniau nei juos čiupinėju. Tarsi suvokčiau, kad prarasdama gebėjimą matyti turėčiau suskubti juo pasimėgauti, kol jis dar yra. Panašiai po patikrinimo oftalmologo kabinete ir išgirdau: „Regėjimas yrà“. Suprask: nebūtinai turėtų būti, nebūtinai yra visiems. Ir, beje, niekada nebūtų atėję į galvą, kad kaip tik akimis už tą „yrà“ prireiks susimokėti. Betgi teko, ir, ačiūdie, šįsyk ne tiek jau ir brangiai.
Pusantros savaitės dešiniosios akies peršėjimas ir jausmas, lyg kažkas ten, viduje, kliūtų mirksint ar vis sudurtų keičiant žiūrėjimo kampą. Lyg kas brozdintų. Ar tikrai savo akį saugojau kaip savo akį? Visos pojūčių ir įtarimų variacijos baigėsi oftalmologo kabinete. Beveik stebuklingai lengvai ir neskausmingai: maloni ir, kaip norėjosi tikėti, patikima moteris iš akies iškrapštė šuns arba katino plauką. Tamsų, nelabai storą ir neperdėm ilgą.
Plaukas galėjo būti šuns, su kuriuo miegu vienoje lovoje, o nekalta kaltė galėjo būti siejama su katinu. Glaustydamasis galva į mano veidą, braukydamas jį drėgnu snukiu, sakyčiau, beveik stumdydamasis, jis man primena, kad egzistuoja ne šiaip sau, o su savo kūno poreikiais ir instinktais. Pažymi mane kaip savo teritoriją. Siekia papildyti savo bateriją jam tinkamu ėdalu, o tai jis dažniausiai gali padaryti tik man padedant. Gi besitrindamas visada gali ką nors įtrinti, ir vieną kartą iš daugelio nutinka kaip tik šitaip. Ir tasai nekaltas plaukas mano akyje bei pusantros savaitės vargelis galėtų būti vertinamas kaip menkas mano kūno užmokestis už man tenkančius malonius reginius. Kas, kad įsivaizdavau juos gaunanti lengvai, be skausmo, be aukų. Dažnai nutinka kitaip nei įsivaizduoji. Ir vis per tas akis. Tarsi jos būtų man šiek tiek svetimos, ne visiškai atsakingos už mano gerovę, ne visada linkinčios man vien tik gero. Tarsi būtų susimokiusios su negailestingu dievišku dėsniu, kad ne viskas duodama per malonę, kad už kai ką turime susimokėti. O gal ir paaukoti? Tomis dienomis čiupinėjau sudužusį stiklainį, rinkau smulkias šukes, tad savo vizijose jau vaizdavausi savo akyje įstrigusį aštrų stiklo krislą. Vaidenosi ir slaptas augliukas, okupuojantis akies teritoriją. Aukomis to, žinoma, nebūtum pavadinęs, nebent atpildu už netikusį dalykų ir reikšmių matymą.
„Jei apaksiu, nusižudysiu“, – kažkaip netikėtai nepoetiškai kartoja vieno poetiško romano personažas. Aš gi sakau: „Jei apaksiu, mąstysiu“. Nors labiau norėčiau dainuoti.
Mažiau matai – daugiau regi
Odinas, skandinavų mitologijoje veikiantis kaip vyriausiasis dievas, aukoja savo akį Mimiro šaltinyje, dovanų gaudamas dvasinio regėjimo galią, kosminę išmintį. Graikiškasis Teiresijas pranašavimo gebėjimą įgyja dievų valia prarasdamas regėjimą. Esu kai ką panašaus patyrusi tarsi aidą. Pamenu vieną jauną moterį, turėjusią viziją: išsidursiu akį, tai galbūt vyrams nebebūsiu vien tik kūniško geismo objektas. Kai apie tai su pasitikėjimu papasakojo savo bičiuliui, tinkančiam į tėvus, tas surūstėjęs tarė: mesk tai iš galvos, nepadės. Turbūt todėl, kad išsidurdamas akį pakeiti save, bet ne kitus. Panašiai kaip kad Naujajame Testamente, kur tapę metafora Jėzaus žodžiai (et, kokie tolimi, anachronistiniai šių dienų pozityvumo praktikoms): „Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin“ (Mt 5, 29). Krikščioniui tai reikštų, kad siekdamas šventumo, prireikus turėtum būti pasirengęs paaukoti ką nors itin brangaus. Betgi: siekdamas savo paties šventumo, o ne kieno nors kito. Kito šventumas yra kito reikalas, taigi žiūrėk savojo.
Šių dienų realybė demonstruoja atvirkščius scenarijus: dėl vizualumo pertekliaus prarandame tikrovę. Daug žiūrime, bet esmės nebeįžvelgiame. Kaip kad yra pastebėjęs Guy’us Debordas, vaizdas tapo prekinio fetišizmo forma, o mes tik stebime savo gyvenimo reprezentacijas, bet jau nebegyvename. Jeano Baudrillard’o tvirtinimu, šiuolaikinėje kultūroje kuriami vaizdai yra tikrovės nebeatspindintys simuliakrai – jie ją slepia, iškreipia, perkeičia. Dar kardinaliau apie „skaidrumo visuomenę“ pasisako Byung-Chul Hanas, įžvelgdamas tokios kultūros pornografiškumą. Esą šiandieninis vizualumas reikalauja, kad viskas būtų matoma, apnuoginta ir pateikta vartojimui, tačiau dėl to nebelieka paslapties, distancijos ir gylio. Taigi fotografuodama ir rodydama (savikritiškai susilaikydama nuo perdėto banalumo… arba ne) socialiniuose tinkluose savo šunis ir katiną dažniausiai nutyliu kai ką labai svarbaus ir ne tiek labai malonaus. Ir tuo, ką rodau, neparodydama visko, naudojuosi – sulaukiu patiktukų. Jie padeda man pasijusti turinčia šį bei tą bendra su kitais, patiriu bendruomenės iliuziją. Mes, gyvūnėlių draugužiai, ne itin linkę kalbėtis, kuo minta mūsų keturkojai – mūsų laiku, mūsų kūno artumu, kitų gyvūnų kūnais, smurtu, kurio prireikė tuos kūnus paverčiant jiems reikalinga energija… grubiau tariant, ėdalu. Nesgi akis šito smurto neužgriebia ir negeba padailinti, to neįmanoma patraukliai parodyti, o galbūt greitai jau ir nebus leidžiama, panašiai kaip jau dabar socialinių tinklų algoritmai išfiltruoja net ir visai nekaltas nuogybes. O dar juk neseniai, netikėtai: Amsterdamas tampa pirmąja pasaulio sostine, kurioje draudžiama mėsos reklama. Tikslas – neberodyti vaizdų, susijusių su klimato kaitos bėdomis. Koks būtų kitas žingsnis? Uždrausti reklamas su šuniukais ir kačiukais, nes juk kaip tik jie, būdami mėsėdžiai, nemenkai prisideda prie šiltnamio efekto didinimo. Dėmesio: augintinių mėsos suvartojimas sudaro iki 30 proc. bendro mėsos pramonės poveikio aplinkai. Ir vis per tas akis, nors ir ne vien per jas.
Kažin, ar būtų įmanoma pritaikyti kokią nors bendrą sistemą, kuri leistų palyginti nepatogumą dėl augintinio plauko akyje ir nejaukumą pasidomėjus, kiek gi mėsos pasaulyje suėda mūsų mielieji šunys ir katės? Skelbiama, kad augintiniai suvartoja apie 20 proc. pasaulio mėsos ir žuvies produkcijos. Šiemet šio sektoriaus vertė, kaip prognozuojama, sieks apie 161,72 mlrd. JAV dolerių, o per artimiausius penkerius metus tokie produktai svers apie 51,23 mlrd. kg. Jei šunys ir katės sudarytų atskirą valstybę, pagal mėsos suvartojimą ji pelnytų 5-ą vietą pasaulyje. Europa, žinoma, yra vienas pirmaujančių regionų. Europiečiams žiūrėti į natūralius augintinių judesius, matyt, ypač malonu. Negana to, gyvūnams tampant vis labiau šeimos nariais, jiems sunaudojama vis daugiau žmonėms tinkamos kokybės mėsos. O kažkada jiems atitekdavo tik tai, kas žmogui nebetinkama. Keičiasi laikai (ir patiktukai), keičiasi papročiai. Ir vis per tas akis, nors ir ne vien per jas.
Protinga gamta, paslaptingi akiniuočiai
Mano amžiaus daktarė, sužvejojusi iš akies plauką, į mano akis pažiūrėjo tik kaip medikė, skirtingai nei aš. Jos akys mane domino irgi ne vien kaip jos sielos atspindys. Gal greičiau tai buvo mano pačios veidrodis? Moters akių viršutiniai vokai buvo šiek tiek pakritę ant akių. Skirtingai nei man, jai tai buvo nutikę gana dailiai, simetriškai. Mano pačios veido asimetrija man neatodo nei gera, nei graži. Vis pagalvodavau, ar tai neturėtų manęs įpareigoti savo veide įvesti tvarką. Nes ką reikštų tvarkingas rūbas, jei netvarkingas veidas? Ir kuo gi geresnė tvarka, kai nuolankiai susitaikoma su veidą sujaukiančia senatve, už kitos rūšies tvarką, kai akių vokus apkarpo oftalmologai ar plastikos chirurgai? Ar bandymas išlikti „natūraliam“, puoselėjant tariamo natūralumo įvaizdį, bet iš tiesų pasitelkus rimtą kultūros arsenalą, kuo nors geresnis už bandymą atkurti buvusį natūralumą, kurį užkloja senėjimo procesas? Ar etine prasme šios dvi pozicijos kuo nors skiriasi? Mano atsakymas šiuo atveju – „niekuo“. Tik kad visada smalsu, kaip tai atrodo kam nors kitam, juolab specialistui. Ir ką gi manė daktarė? Paaiškino, kad pakritę vokai yra ženklas, kokia protinga yra gamta: juk šitaip ji apsaugo akis nuo žalingų ultravioletinių spindulių poveikio, o tai ypač svarbu su amžiumi.
Viešpatie, ir kaipgi man patinka girdėti, kad gamta protinga! Juk, jeigu taip yra iš tiesų, tai silpstanti rega senstant yra tokia pati gamtos proto apraiška. Arba lygiai tokia pat protinga yra ir trumparegystė, kai esi dar jaunas, ypač kai pernelyg jautrus: kuo menkiau matytum, tuo mažiau išorinių dirgiklių. Galbūt ir palankesnės sąlygos ugdyti vidinį matymą, vadinamąją introspekciją. Ar ne todėl prasčiausias klasės mokinys, dėvintis akinukus, man atrodė daugiau regintis nei kiti, tik besislapstantis? Sukau galvą, kaip iš jo iškrapštyti tą jo ypatingą branduolį. Kurį laiką pagal kažkurios mokytojos programą ateidavo pas mane pagalbos, ruošdamas namų darbus. Jo buto durys buvo toje pačioje laiptinėje, priešais. Vienu metu maniau, kad jis ir bus tas, man skirtasis. Dvejetukininkas su akiniais, kietas riešutėlis, neišgliaudytas išminčius. Nuolat ir nežinia kodėl norėjosi tikėti, kad gamta tuštumos nemėgsta – kai ką nors atima, vietoje to duoda ką nors kita. Tikėjau: tikrai ne viskas duodama per aštrų regėjimą. Nors per tas akis – tokias ar anokias – laikui bėgant prisipumpuota nemažai. Gal jau pakaktų?
Jei apaksiu, sapnuosiu. Gal tai ir būtų kitas, iš dalies pomirtinis, mano gyvenimas, duotas dar iki mirties?
Sapnų jaunikaičiai, svajonių sušiai
Per tas akis iki šiol kartais susapnuoju tokį didžiaakį bendramokslį. Buvau jį įsižiūrėjusi nuo antros iki aštuntos klasės – iki kol perėjo į kitą mokyklą. Prisimenu ir plačią tarsi vestuvinį tortą, ant kėdės sunkiai išsitenkančią geografijos mokytoją, mažaakę bendramokslio didelių ir gražių akių liudytoją. Smėlio spalvos krimplino kostiumėlis, geltona suveltų plaukų kupeta, storos elastinės kojinės išsiplėtusių venų profilaktikai. Kartą pasikvietusi jį prie lentos pareiškia: „Tik pažiūrėkite, kokios gražios jo akys!“ Ir jis gūžiasi tarsi visų akyse išrenginėjamas. Paslapčia gūžiuosi ir aš, kurios akys – tik jo gražių akių patvirtinimas, priešingybės principu. Taip jau gyvenime nutinka: baltą sniegą išryškina juodi medžių siluetai, ir atvirkščiai. Ir kiekgi mano mažomis šerniškomis akutėmis į didžiaakį prispoksota! O kiek bandyta nežiūrėti, kiek ieškota ir surasta alternatyvų pasiekti jį ne per akis! Kiek prisifantazuota apie stebuklą tampant nematoma ir žiūrint begėdiškai, užmiršus ne tik mažas savo akis, bet kad apskritai turiu ką nors reiškiantį kūną!
Sapnuodavau jį vilkintį perregima balzgana kūgio formos suknele: nuogumas tarytum rūko pridengtas, menkai įžiūrimas, bet suvokiamas kaip įmanomas matyti, tai buvo svarbiausia. Ir aistra tam, kas neryšku, bet ką žinai esant. Matydama, kaip kažkaip neryžtingai, beveik sėlindamas žingsniuoja mokyklos koridoriumi, nenatūraliai įsikišęs ranką į kišenę, bandydamas vaizduoti šaunuolį kietuolį, kaip šaudo aplinkui iš padilbų savo didelėmis akimis tarsi būtų ne visai savo vietoje ar ne visai savimi, kaip kūprinasi tarsi sugautas, galėdavau manyti, kad drovisi to mano susapnuoto savo nuogumo, nes iš tiesų yra kaip tik toks, kokį sapnuodavau. Regėdavau, skrosdama akimis visas dirbtines uždangas, vaidmenis. Vaizdavausi reginti. Didžiaakis svajonių jaunikaitis su suknele, primenančia kaproninę užuolaidą! Protinga gamta, veikianti per sapnus, mokė mane, kad stipriausios grožio ir gėrio patirties būtinas elementas yra atstumas, neryškios linijos, išskydusios ribos. Lyties ir kūno neapibrėžtumas, nuogo ir apsirengusio vienis! Sapnas! Regis, tai buvo tęsinys ankstesnių sapnų, turbūt gimusių iš žiūrėjimo į ugnį, iš nepasiekiamo kitoniškumo ilgesio: buvau įsimylėjusi ten, sapnų tikrovėje, patį tikriausią ugninį berniuką. Nepaliestą, neįmanomą pačiupinėti nenusideginus. Nepabučiuojamą. Ne kartą sapnavau visą vien akimis pasiekiamą ugninę jo šeimą, fantastišką man svetimos ugninės genties laimės viziją. Žiūrint mano šerniškomis (ot ir ne kiauliškomis, nors kodėl gi ne, juk jau žinome, kad kiaulės nėra nei kvailos, nei mėgstančios nešvarą) akimis, kai dar nenutuokiau, kad jų mažumo neįmanoma nepastebėti. Matyti atrodė svarbiau ir, beje, saugiau nei būti matoma. Ar dabar kas pasikeitė? Per fotosesiją, pasirinkusi fiksuoti senstančių moterų kūno atvaizdus, fotografė, žvilgsniu kliudydama mano akių plyšelius, pajuokavo, kad bežiūrėdama įsinorėjo sušių. Smagumėlis!
Protezuoti, apkaltinti, apkartę
Visą akių mažumo istoriją tarsi kevalas tvirtai suskliaudžia ir nelyginant antspauduoja du išoriniai pasakojimai. Viename mano bobutė, mamos mama, mažaakė, prisimena, kad kita bobutė, tėvo motina, didžiaakė, pamačiusi mane kūdikystėje nusistebi, kokios mažos mano akys (betgi jai nekeista, kad lygiai tokios pat mažos yra ir jos sūnaus – mano tėvo: turbūt todėl, kad vyrams didelės akys neprivalomos). Kita istorija – irgi iš tos pačios bobutės lūpų: neva jos draugė, garsiai įvardijusi jos grožį, tarusi, kad vienintelis jo trūkumas – per mažos akys. Dvi panašios istorijos: sutikite, svaiginančiai stipru. Privalėjau, o kaipgi kitaip, iki gyvenimo galo suprasti, kad turiu ir turėsiu visiems matomą… turbūt ydą. O gal ženklą, kad visiems kitiems, apie kurių akis niekas niekada nebuvo nė užsiminęs, kad jos – per mažos, buvau iš dalies svetima, neišskaitoma, nesaugi? Tarsi visuotinai paplitęs posakis, kad „akys – sielos veidrodis“ mano atveju reikštų, jog turiu itin menkas galimybes visiems įprastu būdu parodyti savo sielą. Juk Vakarų kultūroje gebėjimas žiūrėti į akis yra ženklas, kad esi atviras, sąžiningas, kad tavimi galima pasitikėti. Jei akys labiau primena plyšelius ar skylutes, toks žmogus iš prigimties nepajėgus tinkamai pademonstruoti savybių, kurios mūsų kraštuose vertinamos kaip vienos svarbiausių. Kas kita yra Tolimuosiuose ar Viduriniuosiuose Rytuose: čia žiūrima ne į pašnekovo akis, o į kaklą ar kaktą. Tiesioginis žvilgsnis, ypač ilgiau trunkantis, Japonijoje ar Pietų Korėjoje dažniausiai laikomas nepagarba, agresyvumu, iššūkiu, ginklu. Vis dėlto akys svarbios visiems, ir neatsitiktinai Šventajame Rašte – šiame iš esmės hibridiniame Rytų ir Vakarų kultūros produkte – frazių, kuriose minimos akys, atsižvelgiant į įvairius teksto vertimus, priskaičiuojama apytiksliai 650–750 atvejų.
Esu trumparegė. Akinius, tuos regėjimo protezus, nešioju nuo aštuntos klasės. Ir tai, žinoma, parodo, kad esu visiškai pasidavusi kultūrinei prievolei matyti kuo daugiau. Daugiau nei fiziškai pasirengusios parodyti mano akys. Ir galbūt mažiau nei galėčiau esmingai regėti ar suvokti, priimdama savo trumparegystę kaip teisėtą, nekoreguotiną savo tapatybės dalį. Betgi jei būčiau nutarusi apsieiti be akinių ir matyti mažiau, būtų tekę nemažai paaukoti. Vargu ar būčiau galėjusi dirbti darbą, kuris visą gyvenimą maitino mane ir mano vaikus. Negalėčiau vairuoti. Miške vargiai pamatyčiau mažesnius ar ne tokius ryškius grybus. Nepasisveikinčiau su pažįstamais žmonėmis – iš tolėliau jų nepažinčiau.
Be akims skirtų protezų gyvenimas būtų buvęs gerokai kitoks ir tikriausiai gana skausmingas. Aplinka man skaudžiai kapotų per delnus liniuote. Panašiai, kaip kad nutiko ir Jameso Joyce’o romano Menininko jaunų dienų portretas personažui Stivenui Dedalui. Jėzuitų koledžo bėgimo takelyje sukūlęs akinius ir iš vieno mokytojų gavęs atleidimą nuo rašinio, už tariamą tinginystę buvo mušamas per delnus liniuote. Taip jį baudė inspektuojantis kunigas, esą iš veido atpažinęs „tinginio pantį“. Reikšminga bandymo pamatyti ir permanyti scena: dėl neteisingos bausmės nutaręs pasiskųsti koledžo rektoriui, Stivenas pirmiausia prieina prie veidrodžio. Žiūri į savo atspindį ir bando suvokti: o gal tikrai jo veidas panašus į tinginio? Na ir kas, kad jis – vienas geriausių klasės mokinių. Betgi jaučia: galbūt tai, kas mus pasiekia per akis, nors ir nėra visai tikra ir vienareikšmiška, bet keistu būdu įsiterpia kaip tiesos dalis? Joyce’as neaiškina, ką veidrodyje pamato Stivenas. Viso labo sužinome, kad įveikęs abejones mokinys vis dėlto nueina pas rektorių, gauna patvirtinimą, kad nubaustas be kaltės. Galiausiai kartu su klasės draugais švenčia pergalę. Bet ir tai nenuplauna kartėlio, vis išnyrančio iš atminties tarsi koks ypatingas ženklas apie egzistencijos visumą.
Ir vis per tas akis – savo ir ne savo, turinčias galią ar statusą ar be jų.
