PRIEŠISTORĖ
2003 m. lapkričio 23 d. surašytame Senųjų Trakų Švč. Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Benedikto bažnyčios meninių vertybių inventoriuje yra toks vieno paveikslo aprašas:
II. 14. „Gerosios Vilties Kristus“ (El Señor de la Buena Esperanza). Drobė, aliejus, 131,5 × 170,5 cm. Signuotas: BJC (arba BH), 1901.
Paveikslas laikomas klebonijoje, specialiame kambaryje – žiemos koplyčioje. Restauruotas 2002 m. Arkivyskupijos kurijos restauracinėse dirbtuvėse.
Paveikslas kabojo Senųjų Trakų bažnyčioje šoninėje koplyčioje (iš kairės presbiterijos pusės žiūrint į Didįjį altorių). Šiuo metu koplyčia tuščia. Joje išlikęs provizoriškas altorius, kuris, galbūt, buvo pastatytas specialiai šiam paveikslui.
Paveikslo ikonografija kilusi iš Pietų Amerikos. Ekvadore, sostinėje Quito nuo 1644–1650 m. Augustinų bažnyčioje garbinamas panašios ikonografijos paveikslas. Jo kopijos paplito kituose Pietų Amerikos kraštuose. Senuosiuose Trakuose nežinia iš kur atsiradęs atvaizdas susijęs su žymaus iš Lietuvos kilusio mokslininko Ignaco Domeikos sūnumi Hernanu Domeika, kuris, būdamas kunigu, Čilėje, Santjago mieste 1891 m. įsigijo tokį paveikslą. Tikriausiai, šioje religingoje šeimoje Gerosios Vilties Kristaus atvaizdas buvo labai gerbiamas. Jo kopijos ir graviūros kartu su Ignacu Domeika arba jo palikuoniais galėjo atkeliauti ir į Lietuvą. 1901 m. kol kas nežinomomis aplinkybėmis buvo nutapytas Senųjų Trakų Gerosios Vilties Kristus. […] Stebuklinga atvaizdo galia, matyt, Lietuvoje XIX a. jau buvo žinoma, nes Vilniaus Katedroje taip pat atsirado tokio siužeto paveikslas, tik mažesnio formato (Nunez Gonzala, Kristus – Geroji Viltis, 1873, drb., al. 75 × 58 cm).1
Viena iš inventoriaus aprašo autorių menotyrininkė Birutė Rūta Vitkauskienė prisimena, kad šią istoriją tais pačiais 2003 m. jai pasakojo fotomenininkas Mariuszas Hermanowiczius (1950–2008), Gervėčių Domeikų šakos palikuonis. Fotomenininkas gyveno Orleane, Prancūzijoje, dažnai lankydavosi Vilniuje, tyrinėjo savo giminės istoriją, restauravo Domeikų šeimos nuotraukas2, o rašiusiems apie Domeikas teikė informaciją apie šeimą ir apie kitą Lietuvoje gerai žinomą atvaizdą3. Jam menotyrininkė rodė ir Vilniaus katedroje kabantį Gerosios Vilties Viešpaties paveikslą. Šiuo straipsniu siekiama išsiaiškinti, ar retos ikonografijos „Gerosios Vilties Viešpaties“ atvaizdų atsiradimui Lietuvoje turėjo įtakos garsiojo geologo ir mineralogo Ignoto Domeikos (1802–1889) šeimos istorija; taip pat stilistinė ir ikonografinė tapybos atribucija, datavimas ir interpretacija.
IGNOTAS DOMEIKA (1802–1889)
Ignoto Domeikos asmenybė, gyvenimas ir darbai Lietuvoje sulaukė tyrėjų dėmesio. Ypač minint dušimtąsias Domeikos gimimo metines (2002) buvo siekiama apžvelgti mokslininko nuveiktus darbus ir biografiją: rengtos jam skirtos konferencijos ir straipsnių rinktinės, įvyko paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje, išleistas katalogas4. Mokslininko gyvenimui ir darbams pristatyti skirtoje literatūroje yra bibliografija lenkų, ispanų kalbomis, išryškinti Domeikos kaip žymaus mineralogo, Čilės mokslinės kalnakasybos pradininko ir ilgamečio Santjago universiteto rektoriaus nuopelnai5. Lietuvos ir Lenkijos autorius domina Domeikos jaunystė, veikla filomatų draugijoje, draugystė su Adomu Mickevičiumi, studijos Paryžiuje, emigranto dalia, meilė ir laiminga santuoka su žymiai jaunesne čiliete; rašoma apie garbaus amžiaus mokslininko sugrįžimą į Europą ir gimtąją Nedzviatką (dab. Naugarduko apskritis Baltarusijoje), apie sunkią kelionę atgal į Čilę, po kurios Ignotas Domeika netrukus mirė, sulaukęs 87 metų amžiaus.
Visiems rašiusiems apie Ignotą Domeiką daugiausia peno teikia paties mokslininko kelionių užrašai, apimantys 1846–1888 m. laikotarpį. Užrašus Domeikos vaikaičiai perdavė Lenkijos mokslų akademijos bibliotekai, ir 1962–1963 m. buvo išleisti Ignoto Domeikos Mano kelionių trys tomai su komentarais6. Tačiau šiame įdomių biografinių detalių, nuotykių ir istorijų gausiame šaltinyje menotyrininkei nepavyko rasti nei Senųjų Trakų bažnyčios inventoriaus pasakojimą pagrindžiančių faktų, nei užuominų. Straipsniuose apie Domeiką pabrėžiama, kad jis buvo tikras lenko kataliko pavyzdys7, tačiau ir šiuo požiūriu neaptinkama menotyrai įdomių faktų apie asmeninio pamaldumo objektus ar vietas. Istoriografija byloja, kad kasdienės maldos lenkiškai buvo svarbi Domeikos asmenybės dalis, jis rašė teologinio pobūdžio veikalėlį, laiškuose draugams nuolat minėdavo Dievą, jam pavesdamas savo ateitį8. Netgi randama žinia, kad 1996 m. Čilėje postulatorių grupė inicijavo Domeikos pripažinimą Dievo tarnu, „pripažįstant jo iškilią ir herojišką krikščionišką veiklą tremtyje ir emigracijoje“9, tačiau niekur neminima kokio nors šventojo ar Kristaus atvaizdo svarba pamaldžiam mokslininkui ar jo šeimos nariams.
KUN. HERNANAS DOMEIKA (1859–1931)
Ignoto sūnus Ferdinandas Steponas Domeika, vadintas Hernanu (Hernán Domeyko)10, gimė tėvų namuose Santjage, Kueto (Cueto) gatvėje. Pabrėžiamas jo ankstyvas pašaukimas kunigystei, siejamas su nuo mažumės silpna sveikata, nors Hernanas gyveno ilgiausiai iš visų Ignoto vaikų, mirė sulaukęs 72 metų amžiaus. 1884–1888 m. Hernanas su broliu Kazimieru (1863–1922) lydėjo Ignotą Domeiką kelionėje po Europą. 1886 m. liepos 5 d. jie atplaukė į Europą ir išsilaipino Bordo uoste, lankėsi Paryžiuje, Krokuvoje, kur Ignotas buvo entuziastingai sutiktas šio miesto visuomenės, svečiavosi Varšuvoje ir tėvo gimtinėje Nedzviatkoje. 1885 m. Hernanas vyko į Romą, dalyvavo audiencijoje pas popiežių Leoną XIII, aplankė Neapolį, abu su tėvu užkopė į Vezuvijų. Tais pačiais metais tėvo ir sūnaus keliai išsiskyrė: Hernanas liko Romos kunigų seminarijoje, o tėvas sugrįžo į Krokuvą. 1887 m. liepos 31 d. per šv. Ignaco Lojolos šventę Romos jėzuitų kolegijoje, celėje, kurioje šv. Ignacas mirė, Hernanui Domeikai suteikti kunigystės šventimai. Rugpjūčio 1 d. kun. Hernanas aukojo pirmąsias šv. Mišias Romos Šv. Petro bazilikos kriptoje „po didžiuoju altoriumi“11, per Kūčias (1887 m. gruodžio 24 d.) meldėsi Krokuvos Vavelio katedroje12. Atrodo, kad kun. Hernanas liko studijuoti Europoje, nebelydėjo tėvo sunkioje kelionėje atgal į Čilę. Tėvas išvyko iš Europos 1888 m. lapkritį, tačiau fiksuojama žinia, kad mirties valandą 1889 m. sausio 23 d. Santjage „du sūnūs [Hernanas ir Kazimieras] klūpėjo abipus lovos, laikydami jo rankas“13.
DOMEIKOS ČILĖS SANTJAGE IR ŠV. SATURNINO BAŽNYČIOS
„GEROSIOS VILTIES VIEŠPATS“
Į Čilę Ignotas Domeika atvyko 1838 m., bet iki 1847 m. darbavosi šalies šiaurėje, La Serenos aukštojoje kalnakasybos mokykloje. 1847 m. jis persikėlė į Santjagą, 1849 m. nusipirko „nedidelį namą kaime“14, 1850 m. vedė Enriketą Sotomayor (Enriqueta Sotomayor Guzmán, 1835–1870), gimė keturi vaikai15. Domeika Santjage gyveno iki mirties, palaidotas Santjago kapinėse.
Tuo metu, kai Domeika kūrėsi Kueto (Cueto) gatvėje, kaimynystėje, šalia Jungajaus (Yungay) aikštės buvo statoma Šv. Saturnino bažnyčia16. Vienas interneto šaltinis skelbia, kad parapija įkurta 1844 m.17, o kitas – kad daug anksčiau, 1830 m. parapiją įkūrė kun. Luis Benavente sklype, kuriame stovėjo pirmasis Santjago kalėjimas18. Čia buvo pastatyta medžio ir nedegtų plytų koplyčia, į kurią perkeltas šv. Saturnino atvaizdas, sukurtas Kite (Ekvadoro sostinėje). Paveikslą su senyvo amžiaus romėnų kankinio, titulinio bažnyčios globėjo šv. Saturnino atvaizdu į Santjagą iš gimtojo Kito atvežė brolis augustinas Gasparas de Villarroelis19. Netrukus šventovė buvo perstatyta tokiu stiliumi, kokį matome šiandien (architektas Teodoro Burchardas, dailininkas dekoratorius Luisas Nogués) ir konsekruota 1887 m., Domeikoms viešint Europoje20.
Mano kelionėse Domeika skiria dėmesio Čilės sostinės įžymybėms, sutiktiems žmonėms. Matyti, kad mokslininkas pastabus detalėms, mini bažnyčias ir vienuolynus, aprašo politines nuotaikas, vietinių gyventojų papročius, pamaldumo praktikas, jėzuitų bažnyčios gaisrą, tačiau apie jo namų kaimynystėje statomą naują parapinę Šv. Saturnino bažnyčią neužsimena. Domeikos tikrai turėjo matyti bažnyčios statybą ir tikėtina, kad būdami uolūs katalikai, galėjo ją remti21. Pradėjus skaityti Šv. Saturnino bažnyčios istorijos aprašymus internete, atradau du mano tyrimui svarbius faktus: 1892 m. kun. Hernanas Domeika Šv. Saturnino bažnyčiai dovanojo Gerosios Vilties Kristaus paveikslą, ir šiandien matomą bažnyčioje22; visi internetiniai portalai pažymi, kad prie Jungajaus aikštės gyveno „lenkų išminčius“ Ignotas Domeika, „kurio gražus didelis namas išliko vykstant beširdžiam niokojimui ir vis dar stovi Kueto gatvėje“23.
ATVAIZDO LEGENDA IR IKONOGRAFIJA
Religinio atvaizdo ikonografijos ir kulto istorijai suprasti dažniausiai yra svarbus pasakojimas, ne tik paaiškinantis atvaizdo ikonografiją ir prasmę, bet ir leidžiantis numanyti, kas istorijos pasakotojams buvo svarbu: kokie rūpesčiai slėgė bendruomenę ar visą tautą, kokios istorinės aplinkybės slypi už stebuklinių legendos detalių, kokios priežastys lėmė atvaizdo gerbimo vietos formavimąsi ir kulto sklaidą. Šioje istorijoje taip pat labai svarbi legenda, ir jų yra ne viena.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad kun. Hernano Domeikos Santjago Šv. Saturnino bažnyčiai dovanotasis atvaizdas yra garsaus XVII a. vidurio Kito „Gerosios Vilties Viešpaties“ (El Señor de la Buena Esperanza) atvaizdo kartotė. Pirmavaizdis yra medinė skulptūra, saugoma ir gerbiama Kito augustinų Šv. Augustino bažnyčioje24. Ji vaizduoja soste sėdintį Kristų su kryžiumi ir lazda rankose. Skulptūros kartotės ir tapyti atvaizdai paplitę Pietų Amerikos kraštuose ir Sevilijoje.
Legenda byloja, kaip kartą dideliu nešuliu pakrautas mulas traukė Kito gatvėmis be jokio varovo, kol galiausiai sustojo ties Šv. Augustino vienuolynu. Čia jis atsigulė ant žemės, ir niekas jo neįstengė nuvaryti. Nukrovę nuo mulo didžiulę dėžę, viduje žmonės aptikto nuostabią Gerosios Vilties Jėzaus skulptūrą, vilkinčią aksomo tunika ir apautą auksiniais sandalais, kuriuos puošė brangakmeniai. Statulą žmonės mėgino įnešti į bažnyčią, bet pastangos buvo bergždžios, todėl ją teko palikti vienuolyno sarginėje. Nuo tos dienos į augustinų bažnyčią ėmė traukti Kito maldininkai katalikai. Galiausiai vienas stebuklingas įvykis dar stipriau paskatino kulto sklaidą. Pamaldus šeimos tėvas Gabrielius Kajansela, kęsdamas didžiulius nepriteklius ir nesulaukdamas paspirties iš jokio žmogaus, atėjo prie Gerosios Vilties Jėzaus pasimelsti, kad išgelbėtų jį iš skurdo. Gabrieliui giliai panirus į maldą, įvyko stebuklas: Gerosios Vilties Jėzus jam į rankas numetė vieną savo sandalą. Bėdos spaudžiamas žmogus ilgai nesvarstęs nunešė sandalą į juvelyro dirbtuvę parduoti. Kadangi tas Gerosios Vilties Jėzui priklausęs daiktas buvo lengvai atpažįstamas, juvelyras pasirūpino, kad pardavėją suimtų už šventvagystę. Pateikti kaltinimai buvo greitai patvirtinti ir Gabrieliui skirta mirties bausmė.
Pasmerktasis paprašė paskutinės malonės – kad jį nuvestų prie stebuklingos statulos. Ten širdingais žodžiais kreipėsi į Viešpatį ir papasakojo, kad nepaprastoji dovana jam atnešusi mirtį: netrukus lips ant ešafoto už tai, kad priėmė iš Jo daiktą, turėjusį išgelbėti nuo skurdo. Kol vieni šių žodžių klausėsi sujaudinti, o kiti piktinosi, Gerosios Vilties Jėzus vėl atkišo į belaisvį savo koją ir vargšui į rankas nukrito kitas sandalas. Minią užliejo džiaugsmingos nuostabos banga, pasmerktasis buvo išlaisvintas, o valdžia išpirko iš jo sandalą už auksą. Taip Gabrielius išsivadavo iš nepriteklių, o tas stebuklas nuo tol visada siejamas su šiuo Gerosios Vilties Jėzaus atvaizdu25.
Šis pasakojimas paaiškina atvaizdo ikonografiją: ranka su svarstyklėmis, jose šlepetė ir auksinės monetos, surakintas pasmerktasis ir gailestingasis teisėjas – Kristus. Matome, kad Vilniaus katedros, Senųjų Trakų bažnyčios ir Santjago Šv. Saturnino bažnyčios paveikslų ikonografija tiksliai atkartoja skulptūros detales: vaizduojamas soste sėdintis Kristus. Puošni jo tunika perrišta virve, kuri priekyje sukryžiuota X raidės pavidalu, su kryžiumi ir lazda rankose. Lazda vaizduojama su dviem tarsi kabliai „ataugomis“ ir yra panaši į piligrimo lazdą, bet gerokai sutrumpinta. Galbūt norėta į vieną atributą sudėti dvi prasmes: piligrimo lazdą ir valdovo skeptrą. Kristaus dešinėje (žiūrovo kairėje) meldžiasi kalinys surištomis rankomis, kitoje pusėje „nematoma“ ranka sveria vieną Kristaus kurpę, kuri nusveria auksinių monetų prikrautą svarstyklių lėkštę. Kalinys vaizduojamas su baltu gobtuvu ir kryžiumi ant jo. Apranga nepanaši į kalinio, galbūt tai Gerosios Vilties brolijos nario apdaras26. Užrašas po svarstyklėmis Vilniaus ir Santjago paveikslų apatiniame dešiniajame kampe pabrėžia – tai yra „Vartų Gerosios Vilties Viešpats“: EL S[eñor] DE LA PORTERIA LA BUENA ESPERANZA.
Rytų ir Vakarų krikščioniškame mene išryškinama „vartų atvaizdo“ prasmės semantika, nuskambanti Kristaus žodžiuose: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas“ (Jn 10, 9). „Vartų Viešpats“, šiuo atveju „Kristus Geroji Viltis“ – tai Kristus, turintis galią praleisti tikintįjį pro dangiškuosius vartus, tikinčiųjų viltis ir gailestingasis teisėjas. Porta – vartai arba durys tinka atvaizdo vietai ir tiesiogine prasme: pabrėžia apsauginę ir katechetinę atvaizdo funkciją. Legenda paaiškina ir atvaizdo lokacijos reikšmę: Kito Jėzaus statulą žmonės mėgino įnešti į bažnyčią, tačiau nepavyko, teko ją palikti vienuolyno sarginėje, kuri tapo piligrimystės vieta. Atvaizdo ikonografijos atleidimo ir atpirkimo idėjos – grandinėmis surakintas kalinys, Kristaus apavas, nusveriantis krūvą aukso – tapačios mums geriau žinomų trinitorių iš nelaisvės gelbstinčio Jėzaus Nazariečio atvaizdo koncepcijai27.
KUN. HERNANO DOMEIKOS „GEROSIOS VILTIES VIEŠPATIES“ ATVAIZDO ISTORIJA
Kun. Hernano Domeikos paveikslas irgi turi išsamiai su datomis ir vardais aprašytą, bet visai kitokią nei Kito bažnyčios legenda istoriją. Ją galima perskaityti dviejuose leidiniuose lenkų kalba. Pirmasis, Jezus „Dobrej Nadziei“, išleistas 1895 m. Varšuvoje28, antrasis – Pan Jezus Dobrej Nadziei – 1929 m. Vilniuje29. Senesnysis leidinys yra su 1895 m. sausio 11/23 d. kanauninko Rocho Filochowskio approbatur ir su balandžio 5 d. cenzoriaus leidimu, o tituliniame puslapyje po pavadinimu yra svarbus šiam tyrimui sakinys: „Do druku podał H. D.“ – tai sąsaja su kun. Hernano Domeikos asmenybe ir „Gerosios Vilties“ pamaldumo sklaida. Knygelė išleista Varšuvoje, tačiau žinių apie „Gerosios Vilties Jėzaus“ atvaizdo egzistavimą šiame mieste nėra. Galima spėti, kad ji skirta Vilniaus skaitytojams, o spausdinta Varšuvoje, galbūt dėl švelnesnės nei Lietuvoje cenzūros. Abiejų tekstų struktūra identiška, turinį sudaro dvi dalys: 1) istorija apie Kito stebuklingąjį Gerosios Vilties Jėzaus atvaizdą ir 2) pasakojimas apie Santjago Gerosios Vilties Viešpatį.
Santjago Šv. Saturnino parapijos atvaizdo istorija prasideda žinia, kad jaunasis kun. Hernanas Domeika rinko meno kūrinius ir kartą iš draugo sužinojo, jog viename Santjago lombarde yra du senoviniai atvaizdai, iš kurių vienas jam pasirodė labai keistas, todėl jis nenorėjo jo pirkti ir prašė parduoti kitą – vaizduojantį Švč. Trejybę. Bet daugelį metų šiuos atvaizdus turintis lombardo savininkas nesutiko jų atskirti ir tik su tokia sąlyga sutiko parduoti. Taigi kun. Hernanui teko nusipirkti abu atvaizdus. Juos pakabino šalia kitų paveikslų savo namų bibliotekoje. „Tai įvyko 1881 m. pradžioje (sic!)30. O [1891 m.] rugpjūčio 17 d., kai visą Čilę buvo apėmusi revoliucinė suirutė, kun. Hernanas kartu su kun. Lucjanu Wargas meldėsi už tėvynę kun. Domeikos namų koplyčioje ir iš jos grįždami ėjo pro Jėzaus atvaizdą. Staiga kun. Hernanas pajuto kažkokią nesuprantamą trauką prie paveikslo ir savo viduje aiškiai išgirdo žodžius: „O manęs apgynimo neprašai?“31 Žado netekęs norėjo pulti ant kelių, bet negalėjo. Tarsi apspangęs nuėmė paveikslą nuo sienos, pastatė ant stalo ir uždegė žvakę, atsitokėjo jau prieš jį klūpodamas. Nuo to vakaro paveikslas buvo pakabintas netoli koplyčios, koridoriuje (?), tačiau į koplyčią kunigas Domeika dar nedrįso jo įnešti32.
Dar anksčiau, 1891 m. rugpjūčio 2 d., tas pats asmuo, kuris kun. Hernanui parodė paveikslus, taip pat patyrė stebuklą: į jo namus įsiveržus miniai, jis ėmė šauktis Jėzaus užtarimo prie šio atvaizdo, ir įsibrovėliai netikėtai pasitraukė, nepadarę jokios žalos. Sužinojęs apie tai, kun. Hernanas pakabino paveikslą koplyčioje, bet vis dar nuošaliai (ant šoninės sienos). Pažymima, kad tuo laiku dar niekas nežinojo tikrosios vaizduosenos prasmės, ir tik 1892 m. gegužės pabaigoje vienuolis iš Ekvadoro, pamatęs atvaizdą, papasakojo apie originalo kilmę ir malones33.
Labai plačiai garsas apie „Gerosios Vilties Jėzaus“ atvaizdą pasklido 1892 m. rugpjūčio 17 d., kai suplūdo daugybė žmonių, norinčių pasimelsti koplyčioje prie atvaizdo. Kokia tai buvo proga, tekstas nemini, tačiau galima spėti, kad galėjo būti švenčiamos laimingo išsigelbėjimo per 1891 m. rugpjūčio karinius neramumus metinės. Nuo tos dienos, rašoma, maldininkų skaičius ir atvaizdo malonių gausa augte augo, ir kun. Hernanas suprato, kad apie visa tai turi pranešti savo dvasinei vyresnybei34. Galiausiai dvasininkas nutarė perduoti atvaizdą Santjago arkivyskupui. Dovanojimo dokumente pažymima, kad nuo 1892 m. rugpjūčio 17 d. iki tų pačių metų gruodžio 24 d. piligrimai šiam atvaizdui suaukojo 3516 piastrų – tai piniginės įplaukos, taip pat priaukota daiktų ir reikmenų35.
Knygelėse publikuojamas Santjago arkivyskupo Mariano Casanova 1892 m. gruodžio 24 d. paveikslo perkėlimo proga išleistas dekretas. Jame pažymima, kad Gerosios Vilties Viešpaties Jėzaus atvaizdas bus perneštas į parapinę Šv. Saturnino bažnyčią ir čia už surinktas aukas jam bus įrengta atskira koplyčia arba altorius. Minima, kad pasninko metu bus kalbama novena, o visus metus kiekvieną penktadienį aukojamos šv. Mišios; surinktos aukos buvo perduotos arkivyskupijos iždui ir skirtos minėto altoriaus išlaikymui, dirbiniai įtraukti į bažnyčios inventorių36.
1892 m. gruodžio 30 d. penktadienį, pusė septynių vakaro, iškilminga procesija iš kun. Domeikos namų Kueto g. Nr. 65 pajudėjo į Šv. Saturnino bažnyčią. Atnešus į bažnyčią, paveikslas buvo pakabintas šoninėje bažnyčios navoje37.
SANTJAGO ŠV. SATURNINO „GEROSIOS VILTIES VIEŠPATS“
Šis paveikslas nutapytas ant geros kokybės drobės, priklijuotos ant medinio pagrindo, o ant medinio paauksuoto rėmo, apatinėje jo dalyje yra užrašas: „Seňor de la Buena Esperanza“. Paveikslo autorius nežinomas. Jo dydis su rėmu yra 125 × 100 cm, atėmus plataus rėmo centimetrus, matmenys, tikėtina, būtų artimi Vilniaus katedros paveikslui (75 × 58 cm)38. Santjago atvaizdo kitoje pusėje pritvirtintos dvi metalinės plokštelės su užrašais: 1) „Santiago. Setembre de 1893“ ir 2) „M. Aldunate“.
Iš vieno Santjago kunigo atsiminimų sužinome, kad iki 1969 m. Šv. Saturnino bažnyčioje paveikslas turėjo specialų altorių, vėliau buvo perkeltas į „žiemos koplyčią, kurią klebonas Agustínas Lloretas labai taikliu sprendimu pavertė bažnyčios presbiterija“39. Giriant šį klebono sprendimą rašoma: „Be senosios Kito drobės ir jos turtingo paauksuoto įrėminimo, kurio gamybai vadovavo architektas ponas Manuelis Aldunate Avaria, parapijos paveldas buvo praturtintas prabangia puošmena – iš aukso ir sidabro siūlų austu uždangalu ir fisharmonija“40. Taigi ant Šv. Saturnino bažnyčios atvaizdo medinio pagrindo pritvirtintų plokštelių yra įrašytas puošnaus rėmo architekto vardas ir padarymo data, bet apie paveikslo autorių neužsimenama.
Santjago vyskupo dekretas liudija, kad Šv. Saturnino bažnyčiai paveikslas buvo padovanotas 1892 m. gruodžio 24 d. Dekrete, kaip matėme, žadama, kad už surinktas aukas atvaizdui bus įrengta atskira koplyčia arba altorius41. Taigi galima spėti, kad 1893 m. rugsėjį šiam atvaizdui buvo įrengtas ir pašventintas altorius. Tas pats autorius pažymi, kad dar iki 1892 m. paveikslo perkėlimo į Šv. Saturnino bažnyčią kun. Hernanas Domeika tapo pirmuoju Gerosios Vilties Viešpaties kulto propaguotoju Santjage ir „didelėje Čilės dalyje“42. Be to, kun. Domeika savo namuose Santjage įkūrė „Gerosios Vilties Jėzaus brolių“ – našlaičių vaikų – namus ir mokyklą43. 1892 m. gruodžio 24 d. paveikslo perkėlimo į Šv. Saturnino šventovę proga kun. Domeika išleido ir išdalino 40 000 „Gerosios Vilties Jėzaus“ paveikslėlių, kuriuos išspausdino Cadot spaustuvė44. Šią informaciją patvirtino ir Santjago arkivyskupijos archyvarė pažymėdama, kad 1893 m. kun. Hernanas inicijavo Gerosios Vilties Viešpaties brolijos įsteigimą Dvylikos apaštalų parapijoje, 1908 m. taip pat rūpinosi Gerosios Vilties Jėzaus brolijos kūrimu statomojoje Quillota’os Šv. Dominyko bažnyčioje45.
VILNIAUS KATEDROS „GEROSIOS VILTIES VIEŠPATIES“ PAVEIKSLAS
Kun. Domeikos Šv. Saturnino bažnyčiai dovanotasis atvaizdas ir Vilniaus katedros paveikslas yra absoliučiai identiški: ne tik stilistiškai, bet, greičiausiai, ir dydžiu. Atrodo, tarsi abu būtų nutapyti vienos rankos. Vilniaus katedros paveikslo dydis yra 75 × 58 cm, jis nutapytas ant smulkios drobės aliejiniais dažiais, drobė užklijuota ant medinio pagrindo.
Žvelgiant į vilnietiškąjį atvaizdą, dėmesį traukia puošnūs, reljefiškai iškilę sidabriniai aptaisai, pagaminti 1899 m. Mykolo Nieviadomskio dirbtuvėse. Ant aptaiso išgraviruotas dokumentiškai tikslus tekstas: „SZATA SREBNA (84 proby wagi 2 funty 8 lotow) ofiarowana jako / votum do tego obrazu, przez osoby wdzięczne za doznane łaski i / ufające że Bog ulituje się nad niedolą naszą. / 23 Marza 1899 roku / d 4 kwietnia / Za zezwoleniem Stefana Aleksandra Zwierowicza Biskupa / Wilenskiego. Wykonana w zakładzie / zlotniczym. M. Niewiadomskiego / w Wilnie“46. Auksakalys aptaisus daro skulptūriškai trimačius, tokiu būdu paveikslas tampa skulptūriškas, ir tai yra sąsaja su stebuklinguoju Ekvadoro skulptūros pavidalo pirmavaizdžiu.
Vilniaus katedros paveikslo drobė nuo medinio pagrindo buvo nuimta 1989 m. restauruojant atvaizdą. Tuo metu vyko pasiruošimo darbai katedros atšventinimo iškilmėms, buvo siekiama meno vertybes pritaikyti liturgijos reikmėms. „Kristaus – Gerosios Vilties“ paveikslas buvo nuvalytas, išdezinfekuotas, atliktos reikalingos restauravimo procedūros ir vėl ištemptas ant lentos, atgal uždėtas nuvalytas sidabrinis aptaisas47. Paveikslas pakabintas centrinėje navoje, ant kolonos, netoliese vyskupo sosto, kuris mūsų dienomis jau yra kitoks ir stovi kitoje vietoje.
Lyginant Vilniaus katedros ir Santjago Šv. Saturnino bažnyčios paveikslų istorijas, į akis krenta svarbiausias neatitikimas: sukūrimo data. Lietuvos dailės muziejaus inventorinėse knygose 1973 m. padarytas įrašas sako, kad paveikslo „Kristus – Geroji Viltis“ autorius yra Núñezas Gonzálezas ir jis nutapytas 1873 m. Ši data kartojama mokslininkų straipsniuose48. Inventoriaus įraše esanti informacija paskatino nusikabinti atvaizdą ir įdėmiai apžiūrėti: kairiajame viršutiniame kampe pasimatė signatūra „Copia / Manuel Núñez González, 1893“.
Apie šį dailininką informaciją teikia Čilės nacionalinio dailės muziejaus duomenų bazė: tapytojas Manuelis Jesúsas Núñezas Gonzálezas (1870–1953) gimė, studijavo, kūrė ir mirė Santjage49. Būtent Santjago dailininko kilmė liudija atvaizdo kelią iš Santjago į Vilnių ir galimą Domeikos indėlį. Galima konstatuoti, kad netrukus po tėvo Ignoto Domeikos mirties (1889) kun. Hernanas tapo aktyviu „Gerosios Vilties Viešpaties“ kulto propaguotoju ir jo pastangomis buvo nutapytas šis paveikslas. Bet ar vyskupas, ar giminaitis, ar bičiulis dvasininkas čia, mūsų krašte, rūpinosi atvaizdo pakabinimu Vilniaus katedroje – nežinoma.
Vilniaus katedros inventoriniai dokumentai apie Gerosios Vilties Viešpaties paveikslo atsiradimą šventovėje nekalba, priešingai, užmena dar vieną mįslę: 1896 m. Vilniaus katedros vizitacijos aktas „paveikslų“ skyriuje įvardija katedroje kabantį „Antakalnio Jėzaus“ paveikslą50, turintį keturiolika sidabrinių votų51. Lietuvos „Antakalnio Jėzaus“ atvaizdo istorijos tyrinėtoja Regimanta Stankevičienė teigia nieko negirdėjusi apie tokio atvaizdo egzistavimą Vilniaus katedroje. Todėl peršasi mintis, kad vizitatorius nepažino „Gerosios Vilties Kristaus“ ir jį palaikė „Antakalnio Jėzumi“, nes jų ikonografija galėjo pasirodyti panaši. Matyti, kad vizitatorius 1896 m. dar nėra girdėjęs apie „Gerosios Vilties Viešpatį“, nors atvaizdo votai liudija apie gyvą pamaldumą tepraėjus metams nuo atvaizdo sukūrimo datos: seniausias šio tyrimo metu identifikuotas „Gerosios Vilties Viešpaties“ votas yra su 1894 m. data. Vadinasi, paveikslo atvykimo į Vilniaus katedrą metai gali būti 1893 arba 1894 m.
XX a. pradžioje Vilniaus katedroje „Gerosios Vilties Viešpaties“ kultas jau yra žinomas: nedatuotame Vilniaus katedros altorių ir koplyčių apeiginių drabužių ir kulto daiktų sąraše netgi minima „Gerosios Vilties Jėzaus koplyčia“, kurioje kabojo didelis „Šv. Petro grandinėse“ ir mažas „Gerosios Vilties Jėzaus“ paveikslai52. Vizitatorius taip „pervadino“ Vilniaus katedros Šv. Petro koplyčią, kurioje esantį Gerosios Vilties atvaizdą 1908 m. fiksuoja taip pat ir Janas Kurczewskis53. 1943 m. vyskupas Mečislovas Reinys aprobuoja maldos į Gerosios Vilties Jėzų tekstus lietuvių kalba54. Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniaus arkivyskupijoje atvaizdo gerbimą platino maldingi leidiniai, raižiniai, devociniai paveikslėliai, litografijos.
1949 m. sovietams uždarius katedrą ir 1953 m. jai tapus Paveikslų galerija, malonėmis garsėjančių paveikslų votai susimaišė, o 1989 m. grąžinus šventovę tikintiesiems, muziejininkų buvo suskirstyti ir pakabinti dviejose katedros koplyčiose: Šv. Kazimiero ir Goštautų (prie Sapiegų Madonos paveikslo). Šiuo metu identifikuoti ir prie paveikslo pakabinti 23 „Gerosios Vilties Viešpaties“ atvaizdo votai su datomis, vardais ir padėkomis už gautas malones55.
Šiuo metu Šv. Saturnino bažnyčios klebonas kun. Alvaro Chordi Miranda rūpinasi kun. Hernano Domeikos „Gerosios Vilties Viešpaties“ atvaizdo restauravimu ir ketina įkurti fondą pamaldumo sklaidai, bet guodėsi turintis mažai žinių apie paveikslą. Sutarėme, kad iki 2022 m., kai Santjago Šv. Saturnino parapija švęs „Gerosios Vilties Viešpaties“ perkėlimo į bažnyčią 130 metų jubiliejų ir šventins restauruotą koplytėlę, galbūt užmegsime „Gerosios Vilties“ draugystę su Vilniaus katedra ir Bažnytinio paveldo muziejumi, o gal ir mokslinį tyrimą su Santjago kolegomis įgyvendinsime. Tačiau dabar siaučia COVID-19 pandemija, griežtas karantinas. Nuotoliniu būdu dirbanti ir visų tyrimui rūpimų dalykų negalinti online pasiekti Santjago arkivyskupijos archyvo vadovė galiausiai atsakė paraginimu: „Linkėdama sėkmės nagrinėjant Jėzaus Gerosios Vilties atvaizdo gerbimo istoriją, kviečiu jam siųsti savo maldas dėl baisios mūsų pasaulį užklupu-
sios pandemijos“.
Straipsnis parengtas pagal ruošiamą publikaciją anglų kalba „Look for the Domeykos! Images of The Lord of Good Hope from Santiago de Chile in the Vilnius Archdiocese“ leidiniui Acta Academiae Artium Vilnensis.
1 Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Benedikto bažnyčios meninių vertybių inventorius, sudarytojos Sigita Maslauskaitė ir Birutė Rūta Vitkauskienė, 2003, in: Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyvas, l. 6–7. Dėl lietuvių ir ispanų kalbose tikinčiųjų įvairiai tariamo Viešpaties Jėzaus vardo straipsnyje įvairuoja ir atvaizdo titulas: Gerosios Vilties Viešpats, Gerosios Vilties Kristus, Gerosios Vilties Jėzus, Gerosios Vilties Viešpats Jėzus.
2 Algimantas Grigelis, Leonora Živilė Gelumbauskaitė, „Ignoto Domeikos protėviai ir ainiai“, in: Ignotas Domeika: Geologas, mineralogas, kalnų inžinierius, mokslinis redaktorius Algimantas Grigelis, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2017, p. 153, išn. nr. 63.
3 Liliana Narkowicz dėkoja: „Dzięki uprzejmości Mariusza wiem, że w domu u Anity wisi obraz-medalion Matki Boskiej Ostrobramskiej (z dedykacją), sprezentowany przez Wacława z Gierwiat dla Hernana – jednego z synów Ignacego Domeyki“ (http://archiwum2000.tripod.com/515/narkow.html).
4 Ignotas Domeika 1802–1889: Gyvenimas, darbai ir indėlis į mokslą: Tarptautinės mokslinės konferencijos darbai, 2002 m. rugsėjo 10–12 d., Vilnius, Lietuva / Ignacy Domeyko 1802–1889: His life, works and contribution to science: Proceedings of the International Scientific Conference 10–12 September 2002, Vilnius, Lithuania, sudarytojas / edited by Algimantas Grigelis, Vilnius: Vilniaus universitetas, Lietuvos mokslų akademija, Geologijos ir geografijos institutas, Lietuvos istorijos institutas, 2002; Ignotas Domeika: Lietuvai, Prancūzijai, Čilei 1802–1889 / Ignacy Domeyko for Lithuania, France, Chile, sudarytojai Juozas Paškevičius, Diana Streikuvienė, Tadas Šėma, Vladas Vitkauskas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002.
5 Ignotas Domeika: Lietuvai, Prancūzijai, Čilei 1802–1889, p. 94–96.
6 Į lietuvių kalbą išversti prisiminimai iki 1845 m.: Ignotas Domeika, Mano kelionės. Tremtinio prisiminimai, t. I, iš lenkų kalbos vertė Ona Slavėnaitė, Dalia Saukaitytė, Vilnius: Pradai, 2002; Ignotas Domeika, Mano kelionės. Tremtinio prisiminimai, t. II, iš lenkų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, Vilnius: Margi raštai, 2008. Domeikos prisiminimai nuo 1845 iki 1888 m. į lietuvių kalbą neišversti: Ignacy Domeyko, Moje Podróże (pamiętniki wygnańca) 1846–1888, t. III, przygotowała do druku, opatrzyła przedmową i przypisami Elżbieta Helena Nieciowa, Wrocław – Warszawa – Kraków: Ossolineum, 1963. Vilniaus universiteto biblioteka taip pat saugo Domeikos atsiminimų rankraštį: Aliucija Orentaitė, „Ignoto Domeikos atsiminimų rankraštis Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje“, in: Ignotas Domeika 1802–1889, p. 295–299.
7 Zdisław Jan Ryn, „Ignotas Domeika. Asmenybė ir dvasia“, in: Ignotas Domeika 1802–1889, p. 92–93.
8 Ibid., p. 93–94.
9 Ibid., p. 97.
10 https://www.geni.com/people/Hern%C3%A1n-Esteban-Domeika-Sacerdote/6000000011514709728.
11 Ignacy Domeyko, Moje Podróże, p. 303.
12 Ibid., p. 305.
13 Paz Domeyko, „Ignotas Domeika – šeimos žmogus“, in: Ignotas Domeika 1802–1889, p. 25.
14 Tuo metu tai buvo Santjago užmiestis (Paz Domeyko, op. cit., p. 19).
15 Sūnus Henrikas mirė vienerių metų amžiaus, kiti trys vaikai Kazimieras, Hernanas ir Anita užaugo (Ibid., p. 21–22).
16 Parapijos (o taip pat ir Domeikų) gyvenamasis rajonas buvo įkurtas 1839 m. vadinamajame Ljano de Portaleso sklype, Jungajaus mūšyje Čilės kariuomenei nugalėjus Peru-Bolivijos konfederaciją.
17 https://www.santiagoregion.com/es/ver/4/708/iglesia-san-saturnino, (2020-08-12). Esu dėkinga ispanų kalbą suprasti ir komunikuoti padėjusiai publicistei ir vertėjai Jūratei Micevičiūtei.
18 http://iglesiaspatrimoniales.cl/iglesia-san-saturnino-historia, (2020-08-10).
19 Ibid.
20 Ibid.
21 Žr. Ignotas Domeika, Mano kelionės, t. II, p. 149–206.
22 http://www.santiagocapital.cl/fichas/home/iglesia-san-saturnino/iglesias, (2020-05-04). Parapijos Facebooko paskyroje pastarasis įdėtas kaip puslapio „veidas“: https://www.facebook.com/SanSaturninoYungay, (2020-05-04).
23 Šiandien Ignoto Domeikos name įrengtas memorialinis muziejus (Ibid.).
24 Skulptūros atsiradimo Kito augustinų bažnyčioje data – 1652 m. gegužės 3 d. Kito atvaizdo legenda: http://cofrades.sevilla.abc.es/m/blogpost?id=2420933:BlogPost:6447415, (2020-05-23, 2021-01-13).
25 Šio straipsnio tikslas nėra ištirti Kito atvaizdo istoriją, tačiau sunku susilaikyti nepastebėjus, kad Gerosios Vilties Viešpaties skulptūra yra sena ir meniška, į Ekvadorą greičiausiai atvežta iš Sevilijos. Pastebėtas akivaizdus formos raiškos artimumas Madrido Jėzui, kuris artimai susijęs su Vilniaus Antakalnio Jėzaus geneze. XVII a. Sevilija tapo rengiamųjų skulptūrų centru, iš čia tokie atvaizdai plito į Lotynų Ameriką ir Europą.
26 Bažnytinių Gerosios Vilties Viešpaties brolijų būta (ir kai kuriose šalyse išlikę) ir Sevilijoje, ir Čilėje. Sevilijoje šiandien veikia Gerosios Vilties Kristaus bažnytinė brolija (http://cofrades.sevilla.abc.es/profiles/blogs/2420933:BlogPost:6447415).
27 Plačiau žr. Regimanta Stankevičienė, Antakalnio Jėzus ir kiti stebuklingojo Jėzaus Nazariečio atvaizdai Lietuvoje, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017.
28 Jezus „Dobrej Nadziei“. Opis historyczny cudownego obrazu czczonego w kościele św. Augustyna w Quito, w Ekwadorze i w parafii San Saturnino (Yungai) w Santiago, Rzpltej Chilijskiej w Ameryce. Z dodaniem Nowenny do Pana Jezusa, Warszawa: W drukarni St. Niemiry, 1895.
29 Pan Jezus Dobrej Nadziei. Opis historyczny cudownego obrazu czczonego w kościele św. Augustyna w Quito, w Ekwadorze, w Santiago. Z dodaniem Nowenny do Pana Jezusa, Wilno: Drukarnia Archidiecezjalna w Wilnie, 1929.
30 Klaida: turi būti 1891 m., nes tais metais prasidėjo 6 mėnesius trukęs Čilės pilietinis karas, vadinamoji 1891 m. revoliucija, pasibaigusi šalies prezidento José Manuelio Balmaceda pralaimėjimu ir Nacionalinio kongreso rėmėjų pergale. 1891 m. rugpjūčio 21–28 d. vyko lemiami Concón ir Placilla mūšiai. Teksto logiška tąsa rodo, kad įsivėlusi datos klaida ir faktas, jog 1881 m. Hernanas Domeika dar nebuvo tapęs kunigu; taip pat žr. Fidel Araneda Bravo, Cronicas del Barrio Yungay, Santiago de Chile, 1972, p. 48.
31 Pan Jezus Dobrej Nadziei, 1929, p. 17.
32 Ibid., p. 17–18.
33 Ibid., p. 18.
34 Kruopščiai išvardyti stebuklingi pagijimai ir malonės: Ibid., p. 19–24.
35 Ibid., p. 25–26.
36 Ibid., p. 27.
37 Ibid.
38 Santjago Šv. Saturnino bažnyčios ir paveikslo nuotolinei apžiūrai padėjo bažnyčios klebonas kun. Alvaro Chordi Miranda.
39 Fidel Araneda Bravo, op. cit., p. 50.
40 Ibid.
41 Pan Jezus Dobrej Nadziei, 1929, p. 26.
42 Fidel Araneda Bravo, op. cit., p. 49.
43 „Mokiniai dėvėdavo kavos atspalvio apsiaustus su diržais ir gobtuvais su baltu kutu.“ Iš aprašymo atrodo, kad kun. Hernano įkurtos brolijos apranga labai panaši į atvaizduose matomo klūpančio „kalinio“ drabužius; žr. Ibid., p. 49.
44 Ibid., p. 50.
45 Susirašinėjimas su Santjago arkivyskupijos archyvo vadove Arlette Marielle Libourel elektroniniais laiškais.
46 „Sidabrinis aptaisas (praba 84, svorio 2 svarai ir 8 lutai) kaip votas paaukotas tam paveikslui dėkingų už gautas malones asmenų, pasitikint Dievu, kad jis pasigailės mūsų negandoje. 1899 m. kovo 23 – balandžio 4 d. su Vilniaus vyskupo Stepono Aleksandro Zwierowicziaus leidimu. Pagamintas M. Nieviadomskio auksakalystės dirbtuvėje Vilniuje.“
47 1989 m. restauravimo užrašai Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro archyve. Paveikslą restauravo Janina Bilotienė.
48 Vilniaus katedros lobynas, sudarytojai Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2002, il. 253, p. 251; Rūta Janonienė, „Senųjų Trakų bažnyčios įranga ir benediktiniškojo paveldo likimas“, in: Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje, sudarytojas Liudas Jovaiša, Vilnius: Aidai, 2008, p. 201.
49 https://www.artistasvisualeschilenos.cl/658/w3-article-40460.html, (2020-09-01); už nuorodą dėkoju Daliai Vasiliūnienei.
50 Vilniaus katedros vizitacijos aktas, 1896, in: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS), f. 318, b. 28040, l. 26v.
51 Ibid., l. 22v.
52 Vilniaus katedros altorių ir koplyčių apeiginių drabužių ir kulto daiktų sąrašas, [XX a. pradžia], in: LMAVB RS, f. 318, b. 3118, l. 34v.
53 Kościół zamkowy czyli Katedra Wileńska w jej dziejowym, liturgicznym, architektonicznym i ekonomicznym rozwoju. Na podstawie aktów kapitulnych i dokumentów historycznych opracowal X. Jan Kurczewski, Wilno: Nakład i druk Józefa Zawadzkiego, 1908, p. 279–280.
54 LMAVB RS, f. 318, b. 5951, puslapiai nenumeruoti.
55 Aptariamo atvaizdo votų katedroje turėtų būti ženkliai daugiau, atrinkti turintys kreipinius: „Gerosios Vilties Jėzau“, „Jėzau maloningasis“, „Jėzau“. Tai yra tik tie votai, dėl kurių nekyla abejonės.