Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Sigitas Parulskis. Be pavadinimo. 2021 m. gegužės 12 d. Fotografija

Fotografavimas turbūt panašus į meditaciją. Tiesą sakant, nė karto nesu meditavęs taip rimtai, kad iš tiesų suprasčiau, kas tai yra. Kartais imu įtarinėti, kad visi didieji medituotojai meluoja susiriesdami apie savo nušvitimus, bet, žinoma, tai ne mano reikalas. Beje, rašymas, ko gero, taip pat meditacija, bet šį kartą mane domina vaizdas.

Fotografuodamas – o tai ištisas procesas – aš tarsi atsikratau visų buitinių smulkmenų, visų smulkių problemyčių, tarsi esu supamas grynųjų būties pavidalų. Skamba klaikiai, žinau, todėl ir sakau „tarsi“, kita vertus, nežinau, kaip žmogiškiau pasakyti, net nežinau, ką reiškia tie grynieji būties pavidalai, ar tai sakydamas turiu galvoje Platoną? Tiesiog fotografuodamas, ieškodamas vaizdo, jį aptikęs ar bent nujausdamas užmirštu savo egoizmą, kasdienius smulkmeniškus, miesčioniškus poreikius, nepatogumus – dažnai grįžęs iš fotografavimo pastebiu, kad susiplėšiau batus, išsipurvinau kelnes, susidraskiau rankų ar veido odą ir pan., bet proceso metu į tai paprasčiausiai nekreipiu dėmesio, ir, manau, tai panašu į meditaciją. Tarsi pajusčiau priartėjusį aukštesnį sąmoningumo lygmenį, pasineriu į procesą, kuriame viskas virsta šviesa ir jos kliūtimis, nes iš esmės šiame pasaulyje yra tik šviesa ir kliūtys, neleidžiančios jai sklisti, kad ir kas tai būtų: nacionalizmas, antisemitizmas, homofobija, idiotizmas, melas, ultrapatriotizmas, – tai tik kliūtys šviesos kelyje. Nemanau, kad mano „vaizdų meditavimas“ kuo nors išskirtinis ar ypatingas, arba kad aš dėl to tampu kuo nors geresnis už kitus mulkius, besišlaistančius su vienokiais ar kitokiais aparatais, hobiais ar gelbėjimosi programomis, tik noriu pasakyti, kad man tai vienas iš būdų (ir pastaruoju metu kone vienintelis) matyti pasaulį, žmones, save, na, ir Vilnių.

Nežinau, nerandu, negaliu lakoniškai, aiškiai suformuluoti šių meditacijų objekto. Vienas jų galėtų būti „jau matyto vaizdo“ temos variacijos. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

Kartą nutiko toks dalykas: važiavau, kažkur aš važiavau, kaip dažnai pasitaiko, važiavau fotografuoti, buvau sumanęs vietą ir šviesą, ir debesis, ir ilgus rudens šešėlius, bet vieta ir šviesa buvo visai kitokie nei mano vaizduotėje, teko grįžti tuščiomis, bet dėmesį patraukė visai neplanuotas dalykas. Buvo lapkričio pabaiga (galėčiau nurodyti tikslią datą ir laiką – tai dar vienas mūsų skaitmenizuoto pasaulio privalumas arba prakeikimas), paspaudė šaltis ir ant Liepkalnio kalvos slidinėjimą organizuojantys žmonės, išstatę specialius prietaisus, panašius į reaktyvinių lėktuvų turbinas, pradėjo pūsti sniegą. Tai malonus akiai reginys, tai šiek tiek netgi mistiškas vaizdas – vanduo tavo akyse virsta sniegu, be to, pilka, purvina rudens žemė pasidengia baltuma, kuri vis dar turi jėgos išklerusiuose šiuolaikinio žmogaus vaizdinių ir spalvų kataloguose.

Mane apima džiaugsmas, būsiu pirmas žmogus – nes sniegas ką tik pradėtas gaminti – būsiu pirmasis, tai užfiksavęs. Negana to, kaip tik tuo metu virš Liepkalnio leidžiasi lėktuvas, turbinos gaudžia danguje ir ant žemės, sniegas, lėktuvas, nuotraukos, jaučiuosi tarsi būčiau Alpėse, tai yra, arčiau dangaus. 

Vaikščiojau, tupinėjau, ropinėjau, fiksavau iš visų pusių neturėdamas konkretaus tikslo, kur ir kam visa tai parodysiu. Tiesą sakant, fotografuoti maloniausia, kai neturi tikslo sukurti meną arba parduoti, tai vienas iš mėgėjo privalumų.

Jau rengiuosi išeiti iš tos nuostabios vaizdinių ir reginių zonos, kai tolumoje pamatau tamsią figūrą su kuprine. Ir ta figūra ne šiaip žmogus, tas žmogus turi rankose prietaisą, ir to prietaiso objektyvas tris kartus ilgesnis nei mano. Skamba kaip nešvankybė, bet panašiai ir yra. Du patinai raganosiai vaizdinių savanoje, ir vieno jų ragas kur kas galingesnis. Staiga visas reginys, mane ką tik taip džiuginęs, praranda dalį savo grožio. Iš pradžių maniau, kad tai mėgėjo kompleksas prieš profesionalą, bet vis dėlto kažkas čia yra giliau, kažkas, kas susiję su unikalumu, su pirmeiviais, su pirmąja astronauto pėda, įspausta Mėnulio paviršiuje… 

Mano intensyvesnio fotografavimo karjera trumpa, kiek daugiau nei pora metų, ir šis įvykis nutiko beveik jos pradžioje. Ir jis buvo ganėtinai reikšmingas – nuo to laiko būdamas su fotoaparatu tam tikrose vietose tarsi jaučiu, kad čia jau būta objektyvo, padarau nuotrauką ir ji lyg svetima, tarsi vieta būtų užimta, nugyventa, išdeginta, išnaudota. Beje, rašant, ypač jei rašai ilgesnį laiką, tarkime, kelias dešimtis metų, taip pat jauti zonas, kuriose viskas išdeginta, nuniokota žodžių turizmo, ištrypta politinių ir socialinių projektų vardu, turi vengti tų klišių ir banalybių plotų arba sumanyti ką nors, kas atgaivintų bevaisę žemę. Kad vaizdo pasaulyje veikia tie patys principai, galėjau žinoti teoriškai, – įsitikinau ir praktiškai.

Viduje tarsi būtų tam tikra užversta dėlionė, didelis tamsus lakštas, ir fotografuodamas, vaizdas po vaizdo, fragmentas po fragmento atverčiu tos dėlionės gabalus, ji ima ryškėti, aiškėti, atsiranda visumos nuojauta. Hm, panašu į dar kažką. Skulptoriai taip kalba apie akmenį, iš kurio tereikia išvaduoti ten jau esančią figūrą. Kuo toliau, tuo labiau imu įtarinėti save, kad vagiu kažkieno seniai užrašytas mintis. Matyt, seniams taip būna.

Vis nuvažiuoju į kokį nors Vilniaus rajoną, iš pradžių nesuprantu, ko ten ieškau, na taip, gero vaizdo, to, ką norėčiau užfiksuoti, nors niekada nežinau, kas tai, bet vėliau imu galvoti, kad tokiu būdu noriu iš naujo susikurti miesto tapatybę, kitaip tariant, susipažinti su juo asmeniškai, o ne priimti kitų žmonių jau paruoštas klišes. Galbūt dėl to į Senamiestį mėgstu eiti naktį, kad neužsiraučiau, pavyzdžiui, ant Jano Bułhako vaizdų. Nes vaizdas nėra tik paviršius, visuomet geras vaizdas driekiasi, sukimba su kažkuo daugiau, semiasi stiprybės iš šaltinių, kurie akimi tarsi nematomi – iš literatūros, dailės, muzikos, kino, Biblijos ar Bhagavad Gitos.

Negalėčiau pasakyti, kad randu ką nors labai ypatingo, bet šiaip ar taip, Naujojoje Vilnioje auštant nufotografuoti krovininiai ešelonai, Justiniškių ar Lazdynų monolitiniai monstrai, Vilkpėdės industrinis peizažas su mano mėgstamomis gamyklomis, agregatais, blizgančiais vamzdžiais ir kaminais yra tik mano vaizdas, mano vaizdinių istorijos dalis, tai asmeniška, ir tai, ko gero, yra miesto tapatybė, apie kurią kalbu. Miesto tapatybė mano paties tapatybės archyvuose.

Arba, tarkime, jau atrodo, viską žinau, kas yra Rasų kapinėse, visus angelus, visas jų numuštas nosis ir nulaužtus sparnus, bet nueinu ten viduržiemį šeštą ryto, visą naktį snigo, kapinės padengtos storu baltos pudros sluoksniu, – gal taip retušuojami numirėliai? – ir angelai jau kitokie, ir Jėzus kitoks, nes kita šviesa, kitos – nes dangiškos – dekoracijos, kapinės primena pelkę, kur statydamas koją niekad nežinai ar neprasmegsi, balta pelkė su dunksančiais didesniais ir mažesniais kupstais ir iš jų styrančiais kryžiais.

Vaizdai išstumia konkrečias mintis, jas tarsi sulydo į kažkokius blokus ar paverčia… Tai yra, tarsi mąstytum vaizdais, nepanardindamas jų į žodinį chaosą. Vaikštau po Rasų kapines, ir man visiškai nerūpi visi leleveliai su basanavičiais ir putinais, ir cvirkomis, man įdomūs angelai numuštomis nosimis ir nutrupėjusiais sparnais, tarsi būtų ilgai ir bergždžiai plakęsi į dangaus vartus.

Man įdomūs niekam nežinomų žmonių kapai, tiksliau, kapai, kurie yra vaizdas, vaizdinys, kurie yra istorija – o ta istorija, kuri yra po žeme – garsūs veikėjai, politikai ir pan., – neįdomi, nes ji nevirtusi akį patraukiančiu vaizdu. Dažniausiai tai net ne istorija, o ideologija, kuri visuomet viską apdergia – mūsų numirėliai gražesni, mūsų valgiai skanesni! Kai einu su fotoaparatu, ta ideologija man visai neįdomi, nieko nereiškia. Na, nebent Čiurlionis sėdėtų ant kapo skaudamu dantimi ir pamišėlio akimis… Vaizdo, man reikia vaizdo… Vaizdas mane išlaisvina nuo būtinybės būti lietuviu, nuo kompleksų, nuo mūsų istorijos nevisavertiškumo, nuo santykių su lenkais, rusais ar žydais, matau duris ir žinau tik tiek, kad tai yra durys, miesto durys, tik toks vaizdas priešais mane, aparatas man suteikia galimybę negalvoti, kad esu vyras arba ne vyras, kad esu storas, perkaręs, paliegęs, be dantų ir pan., nes aš savęs nematau, ar bent jau nematau savęs išoriškai, nes visuomet stoviu už aparato, vaizdas yra visuomet prieš mane, o tas, kuris atsispindi mano viduje, jis neturi mano išorinių asmenybės požymių, lieka tik vidiniai… kad ir ką tai reikštų, bet vidaus sąvoka svarbi, man vis dar graži ir svarbi.

Prie apleisto, griūvančio, sovietmečiu garsaus alaus baro „Tauro ragas“ randu benamį, miegantį šiukšlyne, kampe prie sienos, sename miegmaišyje; dabar galėčiau ilgai rašyti apie nuotykius, studijų laikais ir vėliau patirtus Vilniaus baruose, kaip mudu su jau mirusiu kursioku Kęstučiu stovėdavome eilėse prie alubarių, kaip lakstydavome po miestą, ieškodami taškų, kuriuose parduoda alų ar šiaip kokį nors (bet kokį) alkoholį, nes buvo sunkūs laikai, bet galvoju tik apie laiką, galvoju apie kūrybiškumą provokuojantį „o ką, jeigu“, juk ir mano gyvenime būta situacijų, kai viskas galėjo pasisukti, galutinai susijaukti, ir galbūt dabar aš čia turėčiau gulėti, prie nugaišusio alaus baro sienos, įlindęs į nudrengtą miegmaišį, kuris labiau primena lavonmaišį. 

Beje, yra tokia Antano Sutkaus nuotrauka „Maratonas Pilies gatvėje“, kažkada esu buvęs panašiame taške, gal net kiek aukščiau, bet atsimenu vaizdą, žiūrėjau į gatvę ta pačia kryptimi, kaip ir moteris, persisvėrusi per balkoną, ir tam tikra prasme pasijuntu tarsi patekęs į fotografo matytą vaizdą, tik keliomis dešimtimis metų vėliau, dvidešimto amžiaus pabaigoje, o dabar, prisimindamas tai, vaizduotėje sukuriu dar vieną vaizdą, išeitų, kad tas vaizdas tampa trisluoksnis, ir visus tuos sluoksnius sujungia vienas personažas.

Man patinka liesti mechanizmų, prietaisų paviršius, atskiras detales, perjungti svirteles, atsukti, užsukti, keisti objektyvus, man patinka techniką, šiuo atveju fotoaparatą, paversti savo paties tęsiniu. Liesdamas (skamba erotiškai, ir tai beveik tiesa) aparatą aš jau tarsi prisiliečiu miesto, Vilniaus, kaip tik fotoaparato, objektyvo padedamas pasiekiu įvairiausias, kartais net akiai nepasiekiamas tikrovės vietas.

Užfiksuota žvilgsnio istorijos akimirka. Skamba kiek įmantriai, bet tarkime, žvilgsnis kaip ir visa kita, – daiktai, įvykiai, ligos, sapnai, – turi savo istoriją, ir kai aš nufotografuoju, tarkime ūksmingą Sapieginės parko kampą, paskui, žiūrėdamas į tą nuotrauką, matau sustojusią mano žvilgsnio istoriją; mes, žmonės, labai stengiamės viską sintezuoti, apibendrinti, atrasti visumą, bendrybių, tačiau tiesa ir tai, kad kiekvienas turime savo asmeninę vienatvės istoriją ir ji unikali, bendrinti ją su kitomis istorijomis gali tik sunaikindamas jos unikalumą.

Žinoma, kitiems ji dažniausiai nieko nereiškia (tuo anksčiau meno kūriniai skirdavosi nuo buitinių atradimų – meno kūrinyje būdavo koks nors apibendrinimas, per kultūrą, per istoriją išvedantis į bendrą patirtį, buitinis džiaugsmas labai asmeniškas, uždaras, ankštas, taigi ta Sapieginės nuošali vieta svarbi tik man, bet jeigu ne fotoaparatas, aš jos neprisiminčiau, ji susilietų su tūkstančiais kitų. 

Pamatau nuo Gariūnų kalvų Vilnių, miškais užaugęs, kaimietiškas Vilnius, ir apima siaubas, tiesa, tolumoje styro televizijos bokštas ir keletas Lazdynų daugiaaukščių, vienas kitas kaminas, bet jie atrodo kaip miražas žalioje dykumoje, apima panika, tuojau pat turiu pamatyti dangoraižius, gamyklas, magistrales, geležinkelius, nes gamta mane gąsdina, galbūt dėl to, kad užaugau prie kelio, juo nuolat dardėdavo žemės ūkio ir kita sunkioji technika, gamta manęs nežavi, aš jos bijau, ir bijau dėl to, kad joje galiu pamatyti, suvokti savo esmę, gyvulišką prigimtį, todėl aš šliejuosi dangoraižio šešėlyje, susilieju su jo linijomis, ištirpstu, mieste aš Protėjas, daugiaveidis atspindys, tie atspindžiai visi yra aš ir nė vienas tikrasis, tai mane žavi mieste, šiuo atveju mažame provincialiame mieste Vilniuje, nors gali būti ir taip, kad tai lietuvių literatūros nuopelnas, klasikinės, tradicinės literatūros, kurioje gamta garbinama ir jai meldžiamasi, o miestas žmogų tik sugadina; man patinka sugadintas žmogus.

Visą laiką traukė bažnyčios, ne kaip kulto pastatai, labiau kaip ypatingų formų architektūra, kurios kontūruose, fasaduose vis dar tūno neišsitrynę laiko fragmentai (tą galima pamatyti žiūrint į minėto Bułhako nuotraukas), o dar labiau, kad tų pastatų viduje yra kažkas, apie ką aš tik numanau, bet negaliu įvardinti, pavyzdžiui, gyvenimo prasmės, amžinybės idėja, iliuzija, fikcija, arba pastatas, kurio karkasas, kurio pamatai visų pirma yra viltis. Nors dabar bažnyčios labiau primena mirusių sraigių kiaukutus, dabar jas nuo apleistų gamyklų griaučių skiria tik tas užfiksuoto laiko kontūras, nes viduje nebeliko… nieko viduje nebeliko. Mirtis joms tinka, pagaliau jos įkūnija mirusio dievo idėją, mirusių Jėzaus nuotakų kūnai. Tiesa, kartais bažnyčios nustebina, žinoma, ir vėl svarbu paros metas, šviesa, rakursas, net objektyvo židinio nuotolis, štai su 200 mm nusitaikau į Misionierių arba Viešpaties žengimo dangun bažnyčios bokštą ir matau, kad ten, prie varpinės lango išdygęs berželis. Galbūt tai metafora, kitaip tariant, kas nors, kas sietina su gyvuoju Dievu, ar gyvo-mirusio binarinė opozicija, man nesvarbu, tiesiog matau vaizdą, kurio plika akimi iš karto nepamatysi, neįžiūrėsi, tai tam tikra prasme atvirai egzistuojantis slaptasis vaizdas – o fotografija dažnai kaip tik ir yra toks vaizdas, jis čia, matomas visų, bet tik padedamas fotoaparato gali iškirpti tą vaizdą iš tikrovės, sureikšminti jį, suabsoliutinti, paversti platoniška idėja, tai yra, iš tikrovės persikelti į idėjų būtį, matyt, tai ir turėjau mintyje, paminėdamas grynuosius būties pavidalus.

Žmonės, kas yra miesto žmonės, kas yra Vilniaus žmonės, negaliu pasakyti. Vienokie jie prie dangoraižių, prie Neries, Baltojo tilto, ir gerokai kitokie vos už kokio kilometro, prie Kalvarijų turgaus, šalia gatvės išsidėlioję beviltiškus skudurus ir senienas, tai to paties miesto žmonės, bet su Vilniumi jie nelabai ir susiję, tai yra, jie nėra Vilniaus unikalumo požymis, tokių žmonių, tokių skirtumų rastume daugybėje Rytų Europos miestų.

Gyvenau šiame mieste daugiau nei trisdešimt metų, ir kai kuriose vietose, – ypač tai pasijunta, kai nueinu ten su fotoaparatu, – apima toks jausmas, tarsi keletas vaizdų būtų sugulę vienas ant kito, ir spragtelėjus mechanizmui, mano atminties jutiklyje tie vaizdai atsiskiria. Vaizdas, buvęs prieš trisdešimt metų, prieš penkiolika, prieš keletą metų. Ir tie vaizdai būna susijungę dėl kokių nors įvykių, dėl kokios nors veiklos, tai yra, jiems reikia mano atminties, mano akies, mano refleksijos, be mano gyvenimo tai būtų tik vaizdas, kuris kitam reiškia visai ką kita.

Vaizdas prie geležinkelio stoties, moteris ir alaus butelis, šis vaizdas meta mane trisdešimt metų atgal, kai stoties rajonas buvo pilnas kioskų, parduodančių alų ir beliašus (kažkas taikliai juos pavadino beliašūdžiais), ir man ta moteris įdomi ne kaip žmogus, o kaip simbolis, kaip metafora, praėjusio laiko metafora, tarsi personažas iš knygos, bet ne Marcelio Prousto, labiau Venedikto Jerofejevo knygos. Po keleto, keliolikos metų galėčiau ir save rasti taip sėdintį su buteliu, su alaus bokalu ar pan., prie stoties ar kur nors Užupyje, ar Filaretų gatvėje ant kalnelio šalia išklerusios lauko išvietės, ir tai būtų tiesa, iš tiesų sėdėjau ant to kalnelio, ir tam tikra prasme vienas iš milijardo mano atvaizdų tebesėdi ten. Tiesa, dabar ant jo pristatė labai didelių lauko išviečių, kuriose gyvena nepažįstami žmonės, mano atvaizdams nebėra ten vietos.

Kartą užklydau į Kalnų parke esantį stadioną, senais laikais jis, regis, vadinosi „Dinamo“ stadionas. Čia irgi susilieję du vaizdai – dabartinis, tuščias stadionas, ratu bėganti sunki mergina, manyčiau, rutulio, disko ar kūjo metikė, ir 1983 metai, kai atvažiavęs iš Lietuvos pakraščio čia dalyvavau ieties metimo varžybose, ir paskui skubėjau į pasimatymą su bėgike. Galėčiau parašyti visą istoriją apie tai, bet senų žmonių prisiminimai apie jaunystę užknisa net pačius senus žmones. Dabar man rūpi tik du vienas ant kito sugulę vaizdai, tas pats stadionas, bet ir kitas, tiksliau, du stadiono variantai, vienas tik mano galvoje, kitas nuotraukoje, ir toks jausmas, kad šis vaizdas turi daugiau gyvybės, daugiau dvasios, tarsi jis būtų vaizdas su siela? Ar tai įmanoma? Nežinau, galbūt taip atrodo tik man, nors jeigu tikėčiau amerikiečių fotografu Anseliu Adamsu, jis sako, kad fotografija atsiranda ne dėl to, kad nuspaudi mygtuką, ji atsiranda iš visko, ką skaitei, kokių paveikslų matei, kokios muzikos klauseisi, ką patyrei, ką gyvenai. 

Žmonės. Kita vertus, su žmonių kūnais, jeigu kalbėsime apie jų vaizdą, visuomet problema. Daugybė žymių žmonių, protingų ir pan., kaip vaizdas yra neįdomūs. Tai yra, matydamas jų kūnus, veidus nepatiriu jokio estetinio pasigėrėjimo. Jų vertė yra už nuotraukos, jų darbuose, mintyse, kūriniuose. Žmogaus kūnas kaip pastatas – įdomus tik tiek, kiek jame liko laiko įspaudų, šešėlių, griuvėsių, arba to, ką sakiau apie bažnyčias – kažkas viduje, ką nujauti, bet negali pasakyti. Todėl fotografai neriasi iš kailio reikalaudami, kad garsūs žmonės kažką darytų, bent jau mąstytų, kažką prisimintų, bet dažnai tie žmonės – tiesiog žmonės išpūtę akis, biologiniai padarai ir nieko daugiau. Man patinka fotografuoti žmogaus veiklos rezultatus, o ne pačius žmones, tie rezultatai dažniausiai kur kas iškalbingesni už jų kūrėjus. 

Renovuojami namai, vaizdas labiau civilizuotas, bet kažkas dingsta visiems laikams, jų nykuma yra laiko nuotrauka, kuri mums nepatinka, ir kuri buities sąlygų nebeatitinka, bet man, einančiam su fotoaparatu, man, ieškančiam vaizdo, seni, apgriuvę namai kur kas įdomesni, nes laikas iš esmės bene vienintelė vertybė, kuri ir šiais laikais neprarado savo autoriteto. Seni, sovietiniai paminklai griaunami, perkeliami į muziejus, ir vėl žmogus su fotoaparatu, vaizdo žmogus manyje apgailestauja, nes jie yra neįkainojamas laiko įspaudas, žinoma, jie išliks muziejuje, bet tai kas kita, kažkada viename Niujorko muziejų mačiau piramidę, atbogintą iš kažkur, gal Egipto, o gal Lotynų Amerikos, ji ten atrodo apgailėtinai, vulgariai; mes tiek daug reikšmės teikiame laikinoms ideologijoms ir taip mažai jas visas nušluojančiam laikui.

Nuostabūs, nes baisūs pramoniniai Vilniaus rajonai, ir vėl vaizdo žmogus manyje nenori, kad tie pusiau laukiniai pramoniniai miesto plotai būtų užstatyti banaliais daugiaaukščiais aviliais, kotedžais, ir ne priplėkęs romantizmo ilgesys kalba mano lūpomis, kai kurios vietos mieste tiesiog turi būti mirusios, tai natūralus jo ritmas, jo vaizdinis ritmas.

Henri Bergsonas mano, kad mūsų kūnas keičia formą kiekvieną akimirką, dar daugiau, jis mano, kad formos nėra, nes forma yra nejudrumas, o realybė – judėjimas, anot jo, realus yra nuolatinis formos kitimas, forma yra momentinė perėjimo nuotrauka. (Tai turėjau galvoje sakydamas, kad ten, ant kalnelio, tebesėdi vienas mano atvaizdų, vienas iš milijardo.)

Vadinasi, tai, ką matome, yra begalybė momentinių nuotraukų, susiliejančių į daiktus, reiškinius ir miestus, Vilnius yra daugybės vaizdų ir vaizdinių rinkinys, momentinių nuotraukų koliažas. Pasiskolinsiu iš Jorge‘s Luiso Borgeso mintį apie Babelio biblioteką, tai yra, jeigu egzistuoja biblioteka, kurioje yra visos įmanomos, parašytos ir būsimos knygos, vadinasi, gali būti ir vaizdų biblioteka, archyvas, kuriame yra visi buvę, esami ir būsimi vaizdai. Mūsų sukurti, matyti, sapnuoti vaizdai, mes patys kaip vaizdai, kiekviena mūsų gyvenimo akimirka – vaizdų bibliotekoje, į kurią užklysti gali tik… negaliu įsivaizduoti, kas tai galėtų būti. Mano vienatvę šiurpina ši vaizdinga mintis. Net jeigu viskas šiame pasaulyje yra tik šviesa ir aš tik dar viena kliūtis jos kelyje.