Gegužės 21 d. išėjo Alasdairas MacIntyre’as – vienas ryškiausių XX–XXI a. moralės filosofų, mąstymo originalumu ir kultūriniu jautrumu išsiskyręs gyvenamojo laiko filosofijos kontekste. Kaip ir visiems rimtiems mąstytojams, MacIntyre’ui neįmanoma priklijuoti vienos ideologinės etiketės ar filosofinės stovyklos – buvo marksistas, ilgainiui atsivertęs į katalikybę ir tomizmą. Galintis argumentuoti sausu ir itin precizišku filosofiniu stiliumi, tačiau didžiausią minties polėkį išvystantis bendresnio pobūdžio kultūros kritikoje. Laikui bėgant keičiantis savo filosofinę poziciją, bet visuomet su detaliais, atvirai išdėstomais argumentais. Nesivaikantis naujų laikmečio madų, o ieškantis savojo kelio, kuris ilgainiui tapo pavyzdžiu daugeliui kitų mąstytojų.
MacIntyre’as gimė 1929 m. Škotijoje, Glazge, nepasiturinčių darbininkų šeimoje. Ši aplinkybė lėmė ankstyvą flirtą su marksizmu ir kairiuoju aktyvizmu, simpatijas Karlo Marxo kapitalizmo kritikai. Nors vėliau nuo marksizmo nusisuko, MacIntyre’as visą gyvenimą išlaikė rūpestį darbininkų klase ir buvo griežtai nusistatęs prieš bet kokį elitizmą. Tuo tarpu individualizmo kritika tapo esminiu filosofiniu projektu, kurį jis išsamiai plėtojo jau iš visai kitos perspektyvos.
Labiausiai MacIntyre’ą išgarsino knyga After Virtue (1981). Joje ne tik įžvalgiai aptariami liberaliojo individualizmo trūkumai, bet ir pristatoma pozityvi filosofinė alternatyva – Aristotelio dorybių etika. MacIntyre’ui rūpėjo suprasti, kodėl Apšvietos pažadas užtikrinti pažangą ne tik mokslo, bet ir moralės, politikos srityse, taip ir liko neįgyvendintas. Jį stebino, kodėl nė vienas bent kiek rimtesnis etinis ar politinis klausimas modernybėje taip ir nebuvo išspręstas, kodėl moralinė fragmentacija tik išaugo, o visuomenėje įsitvirtino moralinis reliatyvizmas. Pasak MacIntyre’o, problema slypi giliau nei paviršutiniškos ideologinės takoskyros tarp liberalų, konservatorių ir socialistų, nes dauguma bet kuriuo atveju išpažįsta emotyvizmą, o šis grindžiamas prielaida, kad etiniai teiginiai yra viso labo mūsų asmeninių polinkių ir jausmų išraiška. Kai sakau, kad vienas ar kitas poelgis yra geras ar blogas, iš tikrųjų apie dalykų padėtį pasaulyje nieko objektyvaus nepasakau – tik informuoju, kaip jaučiuosi, kokias emocijas man sukelia tas poelgis. Kitam žmogui tas pats poelgis gali kelti kitus jausmus, todėl nėra jokio bendro pagrindo, nuo kurio atsispyrus būtų galima diskutuoti ir ieškoti vieningo sprendimo. Taigi Apšvietos moralės filosofija – nesvarbu, ar tai būtų Thomo Hobbeso visuomeninė sutartis, Johno Locke’o prigimtinės teisės, Jeremy Benthamo utilitarizmas ar Isaiah Berlino pliuralizmas – vietoj konsensuso atveria tik dar didesnę egzistencinę tuštumą ir moralės kakofoniją, taip pagilindama visuomenės poliarizaciją ir užaštrindama politinius nesutarimus.
Dėl šios priežasties MacIntyre’as atsigręžė į Aristotelio etiką, kuri grindžiama teleologine žmogaus prigimties samprata ir bendrojo gėrio idealu. Bendruomenės ar valstybės klestėjimui būtinas vienijantis tikslas ar bent jau kryptis, kasdieniam bendrabūviui suteikianti tikslingumo ir aspiracijos tapti geresniu nei dabar esi. Aristotelinę teleologiją galima nusakyti kaip trinarę struktūrą, sudarytą iš 1) esamos, „neapdorotos“ žmogaus prigimties, 2) pilnai realizuotos žmogaus prigimties idealo bei 3) dorybių ir moralinių principų, kurie įgalina laipsnišką perėjimą iš pirmosios būklės į antrąją. Pasak MacIntyre’o, didžioji modernybės klaida buvo atsisakyti antrojo elemento – tobulai išpildytinos žmogaus prigimties vizijos. Be šio elemento, visa struktūra sugriūva, o iš tradicijos paveldimos dorybės ir etiniai priesakai tarytum lieka kyboti ore, be tarpusavio sąryšio. Lieka tik esama žmogaus prigimtis, kuri nepostuluoja jokios aukštesnės normos, nekviečia iš gyvūniško būvio pereiti į pilnai žmogišką, neorientuoja asmens aukštesniam gėriui. Liberalams rūpi tik išoriniai saugikliai (teisės), o ką išoriškai apsaugotas žmogus veiks su savo laisve – tik jo privatus reikalas. Iš čia ir moderniaisiais laikais įsigalintis materializmas ir vartotojiškumas – kai viešoji kultūra nebekreipia siekti kažko didesnio už individualius interesus, žmogiškųjų siekinių kartelė neišvengiamai nusileidžia iki gana primityvaus, sielą bukinančio lygio.
Ieškodamas alternatyvos modernybėje dominuojančiam instrumentiniam racionalumui, MacIntyre’as pasitelkia „praktikos“ sąvoką. Praktika – tai žmones vienijanti, savitas normas ir taisykles turinti veikla, pavyzdžiui, šachmatai, architektūra, muzika ar medicina. Praktikos prasmė atrandama joje pačioje, atitinkant ir įgyvendinant vidinius jos tobulumo standartus, o ne pajungiant ją išoriniams kriterijams, tokiems kaip nauda, galia, įtaka ar pinigai. Nuoširdžiai būvant praktikoje, ugdomos tokios dorybės kaip drąsa, teisingumas, sąžiningumas, geranoriškumas. Tokios tradicijose įšaknytos praktikos atskleidžia, kad jų praktikavimui būtinas etines savybes ir nuostatas apsprendžia ne individo pasirinkimai ar įgeidžiai, o dalyvavimas bendruomenėse, siekiančiose bendrų gėrybių. Kitaip tariant, MacIntyre’ui svarbu priminti, kad gyvenime yra daug savaime vertingų dalykų, kurių siekimas turi vidinę prasmę, net jei utilitariškai vertinant jie atrodo nenaudingi.
Kitas svarbus MacIntyre’o indėlis moralės filosofijoje – jautrumas istorinei moralinių diskursų raidai. Atmesdamas Apšvietos teoretikų ambiciją sukurti nešališką, neutralią, pseudomokslinę moralės sistemą, jis siekė parodyti, kad etinės pasaulėžiūros išsišakoja į skirtingas mąstymo sroves ir tradicijas. Vietoj to, kad kalbėtume tiesiog apie moralę, visada turėtume pasitikslinti, apie kokią moralės sampratą eina kalba. Šią mintį jis ypač išryškina tekste „Ar patriotizmas yra dorybė?“, kuriame akcentuoja skirtumą tarp liberalios Apšvietos moralės ir patriotizmo (arba komunitarinės) moralės. Pastarajai svarbu, iš ko ir kaip asmuo išmoksta etinių nuostatų, kokio istorinio ir kultūrinio pasakojimo dalimi jis (ji) yra, kaip suvokia konkrečius savo santykius ir įsipareigojimus (MacIntyre’as dažnai pabrėždavo, kad žmogus yra istorijas pasakojanti ir istorijose save įprasminanti būtybė). Apšvietos požiūriu, lokaliniai ryšiai, tapatumai ir pasakojimai ne tik yra nesvarbūs etinio racionalumo požiūriu – dažniausiai jie tėra šališkų, pavojingų prietarų šaltiniai. Esą visi Žemės gyventojai, jei iš tiesų būtų racionalūs, turėtų be išimties prieiti tas pačias moralines išvadas. Tačiau pasak MacIntyre’o, tai yra naivus, realų patyrimą ignoruojantis įsitikinimas.
Skaitytojams mažiau žinomas, tačiau ne mažiau įdomus MacIntyre’as atsiveria 1999 m. publikuotoje knygoje Dependent Rational Animals. Joje jis kvestionuoja visiškai autonomiško ir nepriklausomo, racionalaus veikėjo idealą. MacIntyre’o alternatyva – priminti, kad gyvenimo pradžioje ir saulėlydyje žmogus yra fundamentaliai priklausomas nuo kitų, kad priklausomybė ir pažeidžiamumas išlieka kertiniu mūsų egzistencijos faktu per visą gyvenimą. Todėl neteisinga orientuotis vien į autonomiškų suaugusiųjų gerovę. Bendrojo gėrio nuoširdžiai siekianti bendruomenė turėtų siekti visų, taip pat ir silpnųjų savo narių klestėjimo. Šioje knygoje MacIntyre’as gerokai praplečia savo akiratį ir priartėja prie šiuolaikinės rūpesčio etikos tradicijos.
Vis dėlto galiausiai MacIntyre’as užbaigė tomizmu. Tomo Akviniečio filosofiją jis laikė stipriausia Vakarų filosofine sinteze, pranokstančia net ir Aristotelį, mat pastarajam pritrūko universalaus metafizinio pagrindo, kuris leistų atsilaikyti prieš modernųjį skepticizmą. MacIntyre’o požiūriu, Akviniečio metafizika ir teologija geriau nei kitos filosofinės sistemos paaiškina kosmologinę pasaulio sąrangą ir žmogaus vietą platesnėje visumoje. Nors filosofų rateliuose MacIntyre’o tomizmas įtikino toli gražu ne visus, net ir kitaminčiai jam rodė pagarbą už minties gyvybingumą, nuoširdų filosofinį polėkį, drąsą mąstyti ir plaukti prieš srovę. Norisi tikėtis, kad Alasdairo MacIntyre’o pavyzdys bus įkvėpimo šaltinis visiems, kam rūpi giluminės šiuolaikinio pasaulio etinės ir politinės problemos.
