Mielas Redaktoriau,
Vis neslūgsta ginčai dėl XX a. vidurio Lietuvos istorijos, to laikmečio veikėjų poelgių ir laikysenos. Nesu istorikas, tačiau tyrinėdamas moderniąją, ypač XX a. politinę ir moralės filosofiją, neišvengiamai susiduriu su istorijos, politikos, kultūros ir etikos sampynomis. Būtent politinės ir moralės filosofijos pradmenų stoka šiandien labiausiai bado akis, stebint ginčus dėl Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Juozo Krikštaponio, Jono Noreikos, Kazio Škirpos ir kitų veikėjų. Išryškindama kai kurias pamatines skirtis, įtampas ir normatyvinius orientyrus, filosofija leidžia atskirti grūdus nuo pelų, kurių maišymas šiuo metu kaip niekad suintensyvėjęs.
Atrodytų, jau praėjo pakankamai laiko, kad galėtume blaiviai įvertinti ne tik tai, ką jie mums padarė, bet ir tai, ką mes (jiems valdant) darėme patys sau. Stebėtina, bet retas turi moralinės brandos Václavo Havelo stiliumi atvirai pripažinti, kad sovietinis totalitarizmas nebuvo klasikinė diktatūra su aiškia valdančiųjų ir valdomųjų perskyra: tai buvo „auto-totalitarizmas“, visą visuomenę apimanti „savaeigė“ sistema, kurią palaikė visuotinis konformizmas, veidmainystė, budrus vienas kito stebėjimas ir skundimas, cinizmas ir įtarumas bet kokios originalesnės ar laisvesnės minties atžvilgiu. Sovietinė sistema nebuvo vien svetimšalių okupantų kūrinys, nors jie ir buvo jos „pirminiai judintojai“. Havelo žodžiais, šioje sistemoje „kiekvienas savaip yra ir auka, ir režimo ramstis“. Mes gi norime matyti tik aukos dėmenį, nes pripažinti, kad esi ir režimo ramstis, psichologiškai sunku. Dar sunkiau pripažinti, kad kai kam toje santvarkoje visai neblogai sekėsi – įgytas svarus visuomeninis statusas, įtaka, galia, materialinis turtas.
Tas pat galioja kalbant ir apie kolaboravimą su naciais. Nors naciai buvo tikrieji Holokausto sumanytojai ir organizatoriai, prie masinio žydų naikinimo, skatinami įvairių motyvų, prisidėjo ir dalis lietuvių. Bet net ir skaičiuojant ketvirtąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, banalios ideologinės takoskyros vis dar trukdo atvirai ir nedviprasmiškai pasmerkti visus totalitarinius režimus bei nusikaltimus ir mažų mažiausiai neheroizuoti visų jiems talkinusių žmonių. Dešiniųjų tarpe visada atsiras tų, kurie norės išteisinti Škirpą, Krikštaponį ar Noreiką, o kairieji instinktyviai mėgins išsukti Nėrį, Cvirką, Marcinkevičių. Ir argumentacija abiem atvejais bus ta pati: jie buvo tik aukos, nesuprato, o iš tikrųjų, sielos gelmėje, buvo už Lietuvą. Populiariausias argumentas: „įvykius ir poelgius reikia vertinti to laikmečio kontekste“. Mintis tokia: jeigu visuomenėje vyravo antisemitinės nuotaikos, buvo gyvas pirmosios sovietinės okupacijos skausmas ir veikė stiprus judeo-bolševizmo mitas, antižydiški veiksmai, net ir žudymas, tampa suprantami. Arba: jeigu žmones suviliojo ant popieriaus gražiai skambanti komunistinė ideologija, jeigu jie naiviai patikėjo, kad kartu su komunistais įmanoma sukurti tautų brolybę, jeigu kūryba tomis sąlygomis buvo galima tik tampant režimo dalimi, kolaboravimas su režimu tampa suprantamas. Kai taip dėlioji mintį, suprantamas nejučia virsta pateisinamas. Taip atožvalga į kontekstą virsta moraliniu reliatyvizmu ir blogio pateisinimu. Čia nelyginu konkrečių asmenų poelgių – blogio laipsniai individualiais atvejais neabejotinai skiriasi. Kalbu tik apie argumento struktūrą, kuri abiem atvejais yra stulbinamai identiška.
Už pastarojo argumento slypi ir kitas: tuo laikotarpiu taip elgtis buvo įprasta, taip darė dauguma. O jeigu taip elgėsi – prisitaikė, kolaboravo, nesipriešino – dauguma, toks elgesys tampa suprantamas, taigi ir pateisinamas. Tokia argumentacija ignoruoja esmę: moraliniai herojai visada pagal apibrėžimą yra išimtys. Jie elgiasi kitaip nei įprasta, kitaip nei dauguma. Jų pasiaukojimas – tai kažko absoliučiai neįtikėtino išsiveržimas visuotinio konformizmo ir abejingumo jūroje. Hannah Arendt yra rašiusi, kad tamsiais laikais žmonijos viltį palaiko faktas, jog „dauguma paklus, bet kai kurie nepaklus“. Moralės prigimtis ir tikslas yra pakilti virš savojo konteksto ir pranokti savisaugos instinktą; ji neįsivaizduojama be įsipareigojimo aukštesniems dalykams ir universaliems bendražmogiškiems principams, tokiems kaip laisvė, orumas, artimo meilė. Tuo metu, kai dauguma žmonių – visiškai suprantama! – genami savisaugos instinkto, rūpesčio šeima ir materialine gerove, prisitaiko prie okupacijos ir susitaiko su blogiu, kai kurie žmonės valingai pasako „ne“. Atsisakydami prisidėti prie nusikaltimų žmoniškumui ar šalies pavergimo, jie ne tik radikaliai rizikuoja savo ir artimųjų gyvybėmis, gerove, bet neretai pelno ir savosios daugumos šaltį ar rūstybę, yra vertinami kaip nesusipratėliai, išsišokėliai, „bendros linijos“ nesilaikantys ramybės drumstėjai. Tik vėliau istorija viską sudėlioja į vietas, atskleisdama moralinių pasirinkimų vertę. Ilgai užtruko, kol nepriklausomoje Lietuvoje partizanų judėjimas pelnė tą garbingą statusą, kurį šiuo metu turi. Lietuvos žydų gelbėtojai tik dabar imami pripažinti kaip moraliniai šviesuliai. To meto kontekste ir partizanai, ir žydų gelbėtojai buvo moralinės išimtys, neįprasto elgesio pavyzdžiai. Buvo žymiai suprantamiau nesielgti taip, kaip jie. Bet jie pranoko savąjį kontekstą. Ir būtent dėl to – dėl neįtikėtinos drąsos, pasiaukojimo, buvimo stipresniais už kontekstą – jie šiandien prisimenami kaip sektini pavyzdžiai. Tad nors Havelas ir teisus sakydamas, kad autototalitarinė santvarka įtraukė visą visuomenę, negalima ignoruoti kertinio moralinio fakto: mažuma išdrįso nepaklusti. Ir tai, kaip sakoma, makes all the difference in the world.
Kitas dažnai išsakomas argumentas: žmonės, kurie negyveno toje santvarkoje, neturi moralinės teisės vertinti ir teisti to laikmečio veikėjų pasirinkimų. Net Arendt nuolat sulaukdavo šio priekaišto. Jos atsakymas: tokiu atveju tiek istorijos mokslas, tiek teismo institucija taptų beprasmėmis. Istorikas, negyvenęs Romos imperijos laikais, neturėtų teisės apie ją rašyti; nusikaltimo vietoje nebuvęs teisėjas negalėtų skelbti nuosprendžio. Arendt kontrargumentą galima išplėsti: aš nebuvau gimęs nacių valdymo laikais, tad kas man suteikia moralinę teisę šiandien kritiškai vertinti nacionalsocializmą ir jo talkininkus? Kas aš toks, kad „teisčiau“ Himmlerį ar Krikštaponį? Anuomet negyvenau, tad negaliu įvertinti visų to laikmečio subtilybių. Gal viskas buvo sudėtingiau? Gal „ne viskas taip vienareikšmiška“? Akivaizdu, kad tokia minties eiga veda prie absurdiškų išvadų. Kaip moraliniai ir politiniai subjektai mes negalime nespręsti – sprendimo galia yra viena esminių mūsų laisvės raiškos formų. Per ją byloja mūsų neabejingumas ir rūpestis pasauliu, kuris būtų tuščias ir beprasmis, jei nustotume skirti gėrį ir blogį, tiesą ir melą, grožį ir bjaurastį.
Beje, šiuo klausimu eilinį kartą akis bado dvigubi standartai: Nėrį ar Cvirką teisinantys kairieji sako, kad lietuviai šiandien neturi moralinės teisės vertinti šių rašytojų, tačiau kitomis progomis griežtai smerkia su naciais kolaboravusius lietuvių veikėjus. Bet jie juk negyveno tuo metu! Ir atvirkščiai: nacių simpatikus teisinantys dešinieji mėgsta sakyti, kad iš šių dienų perspektyvos nevalia vertinti jų veiksmų, tačiau kitomis progomis jie nuožmiai kritikuoja tarybinius kolaborantus. Į akis krenta ir prieštaringas asmens subjektiškumo vertinimas: kai asmuo pasielgia teisingai ar patriotiškai, jis tai daro kaip laisvas, veiklus subjektas, jei neteisingai ar amoraliai – tuomet jis jau tik pasyvi, bejėgė „aplinkybių auka“, nuo kurios niekas nepriklauso. Toks aiškinimas neatlaiko kritikos ne tik iš filosofinės ar loginės, bet ir istorinės perspektyvos – tomis aplinkybėmis kai kurie nepasidavė aplinkybių jėgai ir pasielgė kitaip nei dauguma.
Kaip įprasta šiose aistringose diskusijose apie istoriją ir atmintį, viskas suveliama į krūvą ir darosi sunku suprasti, apie ką tiksliai kalbama. Viena iš tokių painiavų yra aiškinimas, esą siekis pervadinti Nėries mokyklą ar iškeldinti Cvirkos paminklą yra noras „visiškai ištrinti“ šiuos rašytojus iš tautos kolektyvinės atminties. Tai nesusipratimas, kurį sąlygoja dviejų dalykų neskyrimas: pirma, konkrečios asmenybės viso gyvenimo pasakojimas ir kūrybos visuma, antra, tos asmenybės viešas heroizavimas viešose erdvėse. Neteko girdėti, kad Nėries ar Cvirkos kaip politinių, viešųjų veikėjų kritikai ragintų apskritai apie juos nebekalbėti, pašalinti jų kūrybą iš viešumos, muziejų, archyvų, ar uždrausti jų palikimą tyrinėti moksliškai. Pritariu sakantiems, kad šių žmonių gyvenimo arkos gilesnė analizė mums gali padėti geriau suprasti ano laikmečio sudėtingumą, moralinių pasirinkimų tragizmą, totalitarinės santvarkos prigimtį. Šiuo tikslu galima ieškoti įvairių kūrybinių sprendimų, tarkime, sukurti filmą (Vytauto V. Landsbergio Poetas yra neblogas pavyzdys). Tačiau gatvių pavadinimai ir kitos viešojo įamžinimo priemonės – visai kita dimensija. Viešoji erdvė yra politinė, šališka, normatyvinė par excellence. Kurdama viešąją erdvę, valstybė neišvengiamai siunčia tam tikrą žinią dabarčiai ir ateičiai, signalizuoja, kokie principai ją steigia ir stiprina, kokį elgesį ji laiko sektinu, o kokias vertybes ir santvarkas atmeta. Natūralu, kad viešosiose erdvėse Lietuva negali heroizuoti žmonių, kurie reikšmingai prisidėjo prie jos žlugdymo. Viešojoje erdvėje įamžinami veikėjai valstybingumo požiūriu turi būti pavyzdiniai, o moraliniu – bent jau neprisidėję prie nusikaltimų žmoniškumui. Tiesa, net ir statiški viešosios erdvės ženklai gali būti kūrybiškai perinterpretuojami: šalinimas nėra vienintelis ar visais atvejais geriausias sprendimas. Svarbu viena: pakeisti okupacinio režimo primestas reikšmes ir prasmes.
Visada kils ginčų dėl žodžio reikšmingai: kas iš tiesų reikšmingai prisidėjo prie valstybės žlugdymo? Naujausioje epopėjoje dėl Nėries istorikas Valdemaras Klumbys nusprendė reliatyvizuoti rašytojos viešųjų veiksmų reikšmę aiškindamas, esą „Stalino saulės“ parvežimas, buvimas LSSR ar SSRS Aukščiausiojo sovieto deputate, poemų Stalinui ir kitų ideologinių eilėraščių sukūrimas yra nereikšmingi faktai – Nėris neva atliko ne politinę, o tik simbolinę, „dekoratyvinę“ funkciją. Tai silpnas argumentas. Politika nėra vien institucinių, karinių ar saugumo struktūrų veiksmų visuma – ji neatsiejama nuo žodžių, naratyvų, prasmių ir simbolių. Nuo to, kaip mąsto, kokiais principais vadovaujasi, kokiuose pasakojimuose save atpažįsta šalies piliečiai, lemtingai priklauso jos politinė tikrovė. Todėl žodžio meistrai – rašytojai, intelektualai, kultūros žmonės – tampa svarbiomis okupacinių režimų legitimavimo priemonėmis. Matydami, kad didžiausi visuomenės autoritetai normalizuoja okupaciją, gyventojai ją žymiai lengviau priima, jų valia priešintis blėsta. Šio aspekto nesuvokimas („naivumas“) nuo atsakomybės neatleidžia. Nėries elgesys okupacijos metais pakankamai reikšmingas tam, kad ji nebūtų heroizuojama Lietuvos viešosiose erdvėse.
Galiausiai, prisitaikymą ir kolaboravimą su okupantais linkstama teisinti dėmesį nukreipiant nuo veiksmų į sielos vidų – asmens motyvus ir intencijas. Žinoma, kai tik įmanoma, būtina atskleisti kuo pilnesnį vaizdą ir atsekti ryšius tarp asmens veiksmų ir intencijų. Tačiau tendencija susitelkti į intencijas yra problemiška. Arendt sakydavo, kad žmogaus širdis yra „tamsi vieta“, kitaip tariant – į dūšią neįlįsi. Noras išgryninti asmens intencijas yra neretai apgaulingas. Žmonės, ypač post factum, linkę racionalizuoti savo veiksmus atsižvelgdami į tuometes politines-ideologines konjunktūras. Gali būti, kad pačiose giliausiose sielos kertelėse visi visada dirbo Lietuvai, bet to niekada nesužinosime. Tikroji diferenciacija išryškėja nagrinėjant veiksmus – tai, kokį realų pėdsaką pasaulyje paliko konkretūs asmens poelgiai. Būtent veiksmai atskleidžia, kas dirbo Lietuvai ir prieš ją. Kalbant politiškai, nesvarbu, ką sielos gelmėje jautė Nėris, veždama „Stalino saulę“ į Lietuvą. Svarbu, kad ji tai padarė. Viešas okupacijos legitimavimas negali būti paneigtas ar lemtingai sušvelnintas nurodant į galbūt sielos užkaboriuose buvusias abejones. Šios abejonės (jei jų išties būta) gali tapti puikia medžiaga romanui, filmui, pamokai ar mokslinei studijai, bet negali tapti viešo heroizavimo pateisinimu.
Moraliniai sprendiniai apie valstybingumo pagrindus – ne teisuoliškumas, ne „atsisakymas matyti niuansus“ ir tikrai ne grįžimas prie sovietinio mąstymo klišių. Tai sveika, būtina, neišvengiama laisvos politinės bendrijos tapatumo dalis. Ir atvirkščiai – moksliniu objektyvumu maskuojami bandymai išplauti skirtumus tarp santvarkų, tarp konformistinės daugumos ir nonkonformistinės mažumos mus bloškia į moralinio aklumo zoną. Reliatyvizmas paprastai virsta blogio ir barbarybės sąjungininku. Viską reliatyvizuodami, nutrindami pamatines moralines skirtis ir hierarchijas, nuvertiname tikruosius herojus – tuos, kurie nepaisydami milžiniško pavojaus ryžosi stoti gėrio pusėn. Tai, ko gero, yra didžiausia totalitarinių režimų pergalė: mes vis dar daugiausia kalbame apie „pilkosios zonos“ veikėjus, tuos, kurių įspaudus okupuotos Lietuvos viešosiose vietose ir atmintyje savo laiku sąmoningai paliko pavergėjai. Dėmesį skirdami vieniems, pamirštame kitus. Žymiai daugiau kalbame apie Nėrį ar Cvirką, o ne, tarkime, Lionginą Baliukevičių-Dzūką, kuris parašė daug peno filosofinėms refleksijoms teikiantį partizano dienoraštį; uoliai ginčijamės dėl Krikštaponio ar Noreikos, tuo pat metu užmiršdami Oną Šimaitę ir jos stulbinantį pavyzdį gelbstint žydus. Vis dar vaduojamės iš okupantų primestos mentalinės matricos. Vengiame mąstyti savo galva ir susidėlioti moralinę skalę, kurios viename krašte būtų absoliutaus blogio, o kitame – absoliutaus gėrio įsikūnijimai. Stokojant aiškios moralinės skalės, neįmanoma sutarti dėl tarpinių jos narių – pilkosios zonos veikėjų, – kurie išsitenka kažkur tarp prisitaikymo ir aktyvaus kolaboravimo. Nors kriterijus, atrodytų, paprastas – laisva, demokratinė, visų savo piliečių orumą ir bendražmogiškus principus gerbianti Lietuva. Jos stiprinimas arba žlugdymas.
Vilnius, 2024 m. balandžio 14 d.
