Gyvename tikrumo stokos laikais. Ukraina mus šiek tiek pabudino, grąžino tam tikras koordinates, kažkas lyg ir susidėliojo, bet tiek viešajame, tiek asmeniniame gyvenime dažnas iš mūsų nesame tikri, kas iš tiesų yra svarbu ir prasminga, į ką verta telkti dėmesį, ką verta aptarinėti, kur ieškoti orientyrų. Politikoje, žiniasklaidoje ir kultūroje naujienų srautas teka tokiu greičiu, kad tampa visiškai nebeaišku, kas yra iš tiesų reikšminga. Gilesnę analizę jau seniai išstūmė jausmingos reakcijos, sarkastiški apsišaudymai, spustelėjimai „patinka“, „myliu“ arba „juokinga“. Kasdienės patirties algoritmai šiandien sudėlioti taip, kad žmogaus vertę apsprendžia išoriniai pasiekimai, nuotraukų-atvirukų blizgesys, sekėjų skaičius ir gebėjimas parodyti, kad tu sėkmingiau gyveni nei kiti, kad tau visur pavyksta suspėti. Greitojo laiko kultūroje norime žaibiškai tapti didžiosiomis asmenybėmis, nes niekam neturime pakankamai laiko, o vadinamąja vidutinybe, kuri tiesiog atsakingai dirba savo darbą ir augina padorius vaikus, niekas nenori būti, nes paprastumas ir nuoširdumas nepatenka į vakaro naujienas ar portalų antraštes, netampa sektinu pavyzdžiu, negeneruoja pakankamai klikų. Šiandien nebepakanka būti padoriu ar pakankamai geru – reikia būti sėkmingu ir ypatingu. O paskui stebimės, iš kur tos depresijos, savižudybės, vienišumo epidemijos ir neapykantos protrūkiai.
Todėl ypač džiugu, kad šiais trumpalaikių įspūdžių ir dirbtinai išpūstų lūkesčių laikais dar pasirodo tokie kūrėjai kaip Karolis Kaupinis. Žvelgdami į jo kūrybinį kelią, kuris, viliuosi, dar tik prasideda, įsitikinsime, kad būtent tikrumo siekis yra vienas esminių jo kelrodžių. Žiūrėdamas jo filmus ar skaitydamas tekstus jauti, su kokia atsakomybe jis kuria mizansceną, rašo pastraipą ar formuluoja mintį. Viešumoje Karolis pasirodo retai, nes joje reikia pasirodyti tik tada, kai iš tiesų turi ką pasakyti ar parodyti. Geriau mažiau, negu daugiau. Mums itin trūksta žodžių ir vaizdų higienos, nes nebepajėgiame suvirškinti jų begalinio srauto. Karolis nenori būti eilinis šios kakofonijos dalyvis, kurio žodžiai ar kūriniai tuojau pasimirštų kasdienybės triukšme. Aš labai norėčiau, kad jis rašytų dažniau, bet gal būtent dėl savo retumo jo tekstai, ypač tokios esė kaip „Tarpinė būsena“1 ir „Kol aš rašau“2, yra tokie išskirtiniai pastarųjų metų lietuviškosios eseistikos perlai. Karolis akivaizdžiai vadovaujasi principu: rašyk tik tuo atveju, jeigu tikrai negali nerašyti. Arba, dar tiksliau tariant, jeigu tikrai turi ką pasakyti. O ar mes tikrai turime tiek daug ką pasakyti, kad kasdien kalbėtume viešai? Ar mes pakankamai mokomės, gilinamės, ar esame pakankamai subrendę ir susiformavę? Mums vertėtų iš naujo įvertinti tylą, nes būtent tyla neretai yra patikimiausias kelias į tikrą refleksiją, tikrą patirtį ir tikrus žodžius.
Tyla glaudžiai susijusi su kitais Karoliui svarbiais dalykais – nesusireikšminimu ir kruopščiu, atsakingu savo darbo darymu ir pareigų atlikimu. Kadaise esu parašęs tekstą apie tremtinę Dalią Grinkevičiūtę kaip tyliojo, nesusireikšminančio heroizmo pavyzdį. Karoliui toks tylusis, savęs nesureikšminantis herojus yra Tadas Vyšniauskas, radijo technikas mėgėjas, kuris 1991 m. Sausio 13-osios, Lietuvos valstybingumo gynybos, sagoje suvaidino neeilinį vaidmenį. Šis žmogus ir toliau gyvena tyliai, be jokios savireklamos ar parodomojo patriotizmo. Kai reikėjo, jis padarė tai, ką turėjo padaryti. Panašiai ir Karolio kūryboje: Feliksas Gruodis, Kazio Pakšto prototipas filme Nova Lituania (2019), nors ir ne toks tylus, pirmiausia vis vien yra atsakingas, kruopštus tyrinėtojas, ne vien teoriškai, bet ir praktiškai ieškantis tinkamos vietos atsarginei Lietuvai. Desperatiškas Gruodžio nuoširdumas ir rimtumas atrodo komiškai, ypač mūsiškėje cinizmu ir sarkazmu persunktoje eroje, bet filme Gruodis iškyla tarsi tas praėjusių epochų juokdarys, lenkų Stańczyko atitikmuo, kuris supranta tikrąją dalykų padėtį, bet jo niekas negirdi, arba girdėti nenori. Kiek tokių tiesasakių negirdime šiandien?
Karolis nuolat sugrįžta prie kertinio etinio imperatyvo – žmogaus žodžiai turi atitikti jo veiksmus. Jį akivaizdžiai erzina mūsų kultūroje įsitvirtinusi pakazūcha. Tai ne tik įvairių pažiūrų politikai ar visuomenės veikėjai, garsiai skalambijantys apie tradicines vertybes, kurias patys savo kasdieniais poelgiais akivaizdžiai pamina. Tai ir Antano Smetonos prototipas iš Nova Lituania, kuris, kylant geopolitinėms audroms, užuot skyręs daugiau lėšų šalies gynybos stiprinimui, nori pastatyti naują stadioną. Kad žmonės matytų, jog kažkas neva vyksta. Tai taip pat ir Triukšmadario (2014) pagrindinis veikėjas, kaimo mokyklos direktorius, kuris desperatiškai bando užmaskuoti faktą, kad mokinių skaičius nesustabdomai mažėja ir mokyklos neišvengiamai laukia uždarymas. Gyvenime tik nedaugelis išdrįsta priimti tiesą tokią, kokia ji yra. Kur kas patogiau ją neigti, maskuoti ir permesti atsakomybę ant kito pečių. Iš čia kyla ir autoriteto krizė. Apie nūdienos autoritetus Karolis rašo: „Tokius žmones reikia rinktis labai atsargiai. Net jeigu sekate tik feisbuke. Pagrindinis kriterijus – tai, ką jie sako, neturi būti smarkiai nutolę nuo to, ką jie daro. Visada vertingesnis toks žmogus, kuris mažiau deklaruoja, bet padaro maždaug tiek, kiek pasakė galįs padaryti, nei žmogus, sušunkantis „pirmyn“, bet pirmas dedantis atgal. Išlaikyti balansą tarp to, ką teigi, ir to, ką darai. Tai irgi yra tarpinė būsena“3. Devyniasdešimtųjų kiemo slengu persakant tą pačią mintį, pagarbos vertas tik tas, kuris atsako už bazarą.
Žodžių ir darbų atitikimą ryškiausiai išbando kritinės situacijos. Ligšiolinį Karolio kiną galima apibūdinti kaip bejėgystės ir desperacijos anatomiją. Triukšmadaryje kaimo mokyklos direktorius yra bejėgis papūsti prieš mokinių mažėjimo tendenciją, bet desperatiškai bando. Budėjime (2017) tėvas ir sūnus desperatiškai bando atitolinti mirštančios motinos gyvenimo pabaigą, sukurti jai bent šiokį tokį komfortą, bet jų pastangos atrodo absurdiškai – jie bejėgiai kažką pakeisti. Nova Lituania ministras pirmininkas bejėgiškai stebi valstybingumo saulėlydį, vilties blyksnį jam sugeba įskelti tik Gruodis, kuris lygiai taip pat supranta šią objektyviai beviltišką situaciją, tačiau ieško išeičių, kad ir kaip absurdiškai jos skambėtų. Dabar laukiame naujojo Karolio filmo, kurį egzistenciškai įrėmins Sausio 13-oji ir kiti to lemtingo laikmečio įvykiai. Kaip suprasti šį politinį stebuklą? Kaip iš bejėgystės perėjome į kitą būklę – haveliškąją begalių galios būklę? Nežinau, ar tai bus vienas iš klausimų, kuriuos Karolis kels būsimame filme, bet nuojauta kužda, kad taip turėtų būti.
Man atrodo, kad Karoliui rūpi vienas pamatinis klausimas: kodėl kritinėse situacijose dauguma paklūsta ir nusilenkia, bet kai kurie, kad ir mažuma – pasipriešina? Iš kur atsiranda tie, kurie ieško alternatyvos, kaip Gruodis, ar tie, kurie aukoja savo gyvybę, kaip Sausio 13-osios gynėjai? Būtent šis klausimas Karolį kreipia į istoriją, nes istorija yra langas į tai, ką gali ir kaip konkrečiomis aplinkybėmis elgiasi žmogus. Istorija Karoliui yra ne abstrakcija, ne viršžmogiškų procesų visuma, o atvira erdvė, konkrečių asmenų veiklos arena, kurios koordinates braižo ir perbraižo būtent asmenų apsisprendimai, o ne beasmenės, anoniminės jėgos. Todėl man atrodo, kad Karoliui turėtų būti artima ši Hannah Arendt mintis: „Kalbant politiškai, dauguma žmonių teroro sąlygomis paklus, bet kai kurie nepaklus. Panašiai ir pamoka šalyse, kuriose priimtas „galutinis sprendimas“, yra ta, kad „tai galėjo nutikti“ daugelyje vietų, bet nenutiko visur. Žmogiškai kalbant, nieko daugiau nereikia ir nieko daugiau negalima pagrįstai prašyti, idant ši planeta išliktų tinkama žmonėms gyventi“4.
Man imponuoja žmonės, kurie visada tarsi balansuoja ant lyno. Kai kurie juos vadina paribio žmonėmis. Ne ta prasme, kad jie gyvena geografiniame ar socialiniame paribyje, o ta, kad jų veikla, kūryba, pasaulėžiūra visada yra ant ribos – jų neįmanoma be išlygų padėti į kažkokią lentynėlę. Pats Karolis apie tai rašo ir šią būklę vadina tarpine būsena. Tad štai Karolio negalima suredukuoti į vieną ar kitą ideologiją, pasaulėžiūrą ar kino mokyklą. Jis yra nuolatiniame „tarp“, inter-esse. Bet net ir tas „tarp“ nėra statiškas ar vienareikšmiškas – tai nėra sausas ir sustabarėjęs „centrizmas“. Atvirkščiai – tai aktyvus, nepailstantis aukso vidurio ieškojimas. Toks ieškojimas, kuris, kaip moko dorybių etika, kartais reikalauja ryžtingo posūkio į vieną ar kitą pusę. Kartais aukso vidurys yra būtent radikalumas, ypač susiduriant su blogiu. Retkarčiais kaip tik viskas būna visiškai aišku ir skaidru, ir tokius momentus taip pat būtina atpažinti. Vieną tokį momentą kaip tik išgyvename šiandien, Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje. Šiuo atveju atgrasu ir neetiška slėptis po „ne viskas taip vienareikšmiška“, „viskas iš tikrųjų žymiai sudėtingiau“ klišėmis. Karolio žodžiais tariant, „tie tarpinės būsenos mėgėjai dažniausiai nesiima aktyvios veiklos, nes visur mato dvi puses. […] Laiku nepasipriešinę blogiui mes vėliau rizikuojame atsidurti tokioje situacijoje, kur tik nedaugelis iš mūsų drįs nenusileisti ir nepadaryti kompromisų su sąžine“5. Tarpinė būsena neturi tapti fetišu, kuris veikia kaip patogi ir apgaulinga rafinuotumo, o iš tiesų – pasyvumo ir konformizmo piliulė. Kartais kaip tik reikia drąsaus, gal net ne iki galo apmąstyto judesio. Apsisprendimo, kurį padarė Bronius Krivickas, bet nepadarė Kostas Kubilinskas. Drąsos svarbą Karolis dar labiau pabrėžia savo geriausiame tekste „Kol aš rašau“. Drąsa jam yra esminis blogio įveikos ir gėrio įtvirtinimo veiksnys. Kai filme Nova Lituania premjeras Gruodžiui sako: „Tai beprotybė“, pastarasis atsako: „Nėra tos beprotybės, kuri nebūtų prasidėjusi kaip racionalus sprendimas. Ir priešingai: nėra gerų sprendimų, kurie nebūtų prasidėję kaip beprotybė“.
Jei gyvenime Karoliui rūpi žmogaus žodžių ir darbų atitiktis, tai konkrečiai kine jam rūpi pusiausvyra tarp formos ir turinio. Šiandien ši pusiausvyra daugeliu atvejų yra prarasta. Vieni režisieriai visą dėmesį sutelkia į formą. Suprask, svarbiausia yra techninė kinematografijos pusė, o istorija, turinys, idėjos – visa tai palyginti nesvarbu. Tuomet ir platus apsiskaitymas, kultūrinis išprusimas netenka reikšmės. Bet esama ir kito kraštutinumo, kai menininkai koncentruojasi kone išimtinai vien į turinį, kuris, beje, neretai būna politizuotas, ideologizuotas, lozunginis, atitinkantis vieno ar kito visuomeninio segmento vertybinį konsensusą. Tokį kiną žiūrint kyla klausimas, ar siunčiama žinutė nebūtų efektyviau nusiųsta parašius straipsnį ar feisbuko postą; taip pat kyla abejonė, ar verta šimtus kartų kartoti daugmaž tą patį naudojantis ta pačia, nieko naujo nepridedančia forma.
Karolis atsakingai ieško šios subtilios pusiausvyros tarp formos ir turinio. Turinio prasme jis, ko gero, yra vienas giliausių kino kūrėjų Lietuvoje, turintis platų humanitarinį išsilavinimą, jaučiantis ne tik asmeninį egzistencinį, bet ir visuomeninį, politinį mūsų kasdienybės, taip pat ir mūsų istorijos, pulsą. Kartu jam rūpi ir forma – tai justi iš jo pastangų mokytis kino amato meistrystės, pagauti tą kino meno unikalumą apibrėžiantį santykį tarp vaizdo, žodžio, garso ir judesio. Tai justi ir matant jo nuoširdžias pastangas suprasti kaip veikia, iš ko padaryti tie kūrybos įrankiai, su kuriais jis susiduria – ar tai būtų operatoriaus darbas, ar scenarijaus rašymas, ar, pavyzdžiui, Tado Vyšniausko darbas su radijo technika. Svarbiausia, kad Karolis tokiam įsigilinimui negaili laiko, neužskuba, kur kiti galbūt linkę užskubėti ir greičiau pagaminti produktą. Penkiolikos minučių Triukšmadarį Karolis kūrė dvejus metus. Jis kantriai ieško savo specifinės kalbos, kuria savitą, su niekuo nesupainiojamą prasmės pasaulį, kuriame svarbios ne tik idėjos, bet ir jų perteikimas, kiną vis dėlto atskiriantis nuo teksto – net ir tokio gero teksto, kokį tik pats Karolis gali parašyti. Kurdamas formą Karolis neleidžia sau nieko daryti banaliai, nuspėjamai, pripuolamai ar trafaretiškai, net jei galutinis rezultatas pilnai jo ir netenkina. Kad ir kaip būtų, būtent idėjinis kūrybos sluoksnis daro Karolio kiną tokį išskirtinį.
Karoli, noriu palinkėti Tau ilgainiui išsigryninti savo unikalią kūrybos kalbą ir sukurti savo prasmės oazę, į kurią dar daug kartų mus pakviesi. Linkiu ir toliau puoselėti tą nuoširdumo, tikrumo, tylos, atsakingo kalbėjimo ir etinio dėmesingumo vektorių, kuris svariai turtina mūsų kultūros lauką. Ir nepamiršk rašyti – mums (mažų mažiausiai man) labai reikia ne tik Tavo filmų, bet ir tekstų. Tegul ši premija įkvepia Tave toliau siekti kūrybinių aukštumų.
1 Karolis Kaupinis, „Tarpinė būsena“, 2017-02-14, in: https://www.bernardinai.lt/2017-02-14-tarpine-busena/.
2 Karolis Kaupinis, „Kol aš rašau“, 2018-10-02, in: https://www.bernardinai.lt/2018-10-02-kol-as-rasau/.
3 Karolis Kaupinis, „Tarpinė būsena“.
4 Hannah Arendt, Eichmannas Jeruzalėje: Ataskaita apie blogio banalumą, iš anglų kalbos vertė Vilius Bartninkas, Vilnius: Aidai, 2015, p. 315.
5 Ibid.
