Su žmogaus kūnu susijusios temos Lietuvos kultūros lauke tampa įprastos. Tyrėjai ir tyrėjos, menininkai ir menininkės ieško įvairių būdų, kaip apie tai kalbėti. Naujų diskusijų kontekste ypač svarbus tapo moters kūnas, kuris per amžius buvo veikiamas jam priskiriamų standartų, o į jo specifiškumą iki šių dienų atsižvelgiama per retai. Viena iš tokių ypatybių – menstruacijos, dažnai net kasdieniame moters gyvenime išliekančios tabu. Istoriškai menstruacijos buvo ir tebėra įgavusios įvairias socialines ir kultūrines reikšmes. Tradicinėse bendruomenėse jos buvo suprantamos kaip ženklas, žymintis mergaičių galimybę pradėti seksualinį gyvenimą ir atsiradusią reprodukcinę funkciją. Toks moters kūno pasikeitimas buvo vertinamas teigiamai ir švenčiamas rituališkai1. Tačiau kartu menstruacijos buvo laikomos ir moters kūno taršos šaltiniu, o kartais net mistifikuojamos, joms priskiriant įvairias galias2. XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje menstruacijų samprata modernėjančiose visuomenėse sparčiai keitėsi, be kita ko, ir dėl vykusios medikalizacijos. Mėnesinės tapo privačiu moters reikalu, apie kurį buvo vengiama kalbėti net su pačiais artimiausiais žmonėmis3, o XX a. pirmojoje pusėje atsiradusi specializuota higiena, jos komercializacija ir tokios higienos naudojimą skatinančios reklamos šią moters kūno savybę ėmė vaizduoti kaip higienos krizę4.
XX a. antrosios pusės sovietų okupuotoje Lietuvoje galima pastebėti panašią modernėjančioms visuomenėms būdingą menstruacijų sampratos pokyčių kryptį. Čia keitėsi kalbėjimo apie jas turinys ir šaltiniai, o menstruacijos buvo suprantamos kaip procesas, kuriam reikalinga išskirtinė higiena. Todėl remiantis sovietine spauda ir šiuo laikotarpiu brendusių moterų atsiminimais, papasakotais interviu metu, straipsnyje bus aptariama, kokios sampratos apie menstruacijas buvo formuojamos ar palaikomos sovietmečiu, su kokiais kasdienybės iššūkiais moterims teko susidurti ir kaip tai jas veikė tikrovėje.
MOTINOS IR PASAKOS APIE BOBUTES
Pirmaisiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais vyravo viešosios erdvės deseksualizacija, todėl apie vaikų lytinį auklėjimą5 buvo pradėta kalbėti nuo septintojo dešimtmečio, kai žmonių seksualumą imtasi reguliuoti kur kas intensyviau6. Knygynų ir bibliotekų lentynose pasirodė specializuotos knygelės mergaitėms (ir berniukams), apie tai pradėta rašyti periodikoje, kur iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos vyko medikų ir pedagogų diskusija dėl lytinio auklėjimo mokyklose. Keltas klausimas, kas su paaugliais turėtų kalbėtis jų kūno brendimo temomis, o pagrindinis diskusijų dalyviams kylantis keblumas – vienos ir kitos grupės specialistų galima kompetencijų stoka. Mokytojos ir mokytojai galėjo pristigti medicininių žinių, nes lytinis auklėjimas buvo labai glaudžiai susietas su medicina, o medikėms ir medikams – pedagoginių įgūdžių7.
Nors nuo septintojo dešimtmečio periodinėje spaudoje virusi diskusija tarp gydytojų ir pedagogų atveria nevienareikšmį požiūrį į paauglių lytinį auklėjimą, diskusijos dalyvių nuomonė apie švietimą, nukreiptą į tėvus, o tiksliau – motinas, sutapo. Pedagogai, ypač gydytojai, rašę apie mergaičių brendimą, sutiko, kad pirmiausia motinos, o ne kas kitas, turi savo dukras šviesti lytinio auklėjimo klausimais, jas paruošti pirmosioms menstruacijoms ir supažindinti su šio laikotarpio higiena8. Tačiau motinos buvo atpažįstamos ne tik kaip tos, kurios turi prisiimti atsakomybę už dukrų švietimą, tačiau ir kaip neturinčios pakankamai tam žinių. Pavyzdžiui, viena gydytoja auklėjo įsivaizduojamą motiną: „Tu pripūtei jos galvą visokių senų pasakų apie bobutes ir gandrus, nepagalvojusi, kad tavo dukrelė jau iš „gandrų“ amžiaus išėjusi“9. Toks pavyzdys rodo, kad motinos buvo identifikuojamos kaip vis dar „tamsios“, galbūt net senosios visuomenės kultūros atstovės, turint galvoje čia minimas pribuvėjas, kurios XX a. pirmosios pusės Lietuvos kaime buvo vadinamos „bobutėmis“.
Turbūt dėl to aštuntajame dešimtmetyje radosi iniciatyva jas (ir tėvus) išmokyti tam tikrų būdų, kaip su savo vaikais turėtų būti „teisingai“ bendraujama lytiškumo temomis ir koks turėtų būti tokių pokalbių turinys. Pavyzdžiui, psichiatras-psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas Tarybinės moters žurnale paruošė klausimų sąrašą, kuris galėjo būti naudojamas kalbant su bręstančiais jaunuoliais ir jaunuolėmis10. Į klasių auklėtojams paruoštas metodines gaires buvo įtraukiami pasiūlymai, kaip turėtų būti dirbama su klasės mokinių tėvais, juos ruošiant pokalbiams su vaikais lytinio auklėjimo temomis11. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki 1992 m. buvo leidžiama knygų serija tėvams Tėvų biblioteka, kurioje išspausdinta nemaža dalis knygų, susijusių su berniukų ir mergaičių brendimu12. Žvelgiant į Tarybinėje moteryje spausdinamus tekstus, susidaro įspūdis, kad ir jie didžiąja dalimi buvo nukreipti į motinų švietimą. Toks tėvų švietimas byloja ir stiprėjančią įvairių gyvenimo sričių medikalizaciją, ir išryškinamą tariamą ekspertinio žinojimo pranašumą prieš natūraliai besikuriantį tėvų ir jų vaikų santykį, taip pat per patirtį įgautas žinias. Buvo manoma, kad tėvai (dažniausiai motinos) turėjo mokytis naujos ir „teisingos“ sampratos apie žmogaus lytiškumą ir išmanymo, kaip ją perduoti savo vaikams.
APIE KĄ TYLI MOTINOS
Pirmosios menstruacijos (menarchė) gali tapti viena ryškiausių bręstančios mergaitės kūno patirčių. Ši patirtis tokia tampa dėl netikėtumo, kuris brendimo laikotarpiu būdingas išskirtinai mėnesinėms, nes palyginus su kitais kūno pokyčiais, pavyzdžiui, krūtų ar gaktos plaukų augimu, atsiranda labai staigiai, organizmui apie tai neperspėjus13. Įvairiose kultūrose toks moters fiziologinis procesas buvo laikomas ir socialinio statuso kaitos priežastimi, t. y. perėjimu iš vaikystės į suaugystę, ir švenčiamas bendruomenėje14. Lietuvoje atlikti etnologiniai tyrimai pažymi, kad čia dar XX a. pirmojoje pusėje, o kai kur net ir vėliau, taip pat buvo žinomos (neaišku, ar praktikuojamos) mergaičių perėjimo iš vieno socialinio statuso į kitą apeigos, prasidėjus menstruacijoms – mergaitėms su sijono apatine dalimi buvo patrinamas veidas15 ar pliaukštelėjama per jį su ranka16.
Visuomenėms modernėjant, moterų (ir vyrų) kūno procesai buvo vis labiau suprantami kaip vien fiziologiniai, perėjimo apeigos ėmė nykti, o menstruacijos tapo jaunos moters privačiu reikalu, apie kurį buvo vengiama kalbėti net su artimiausiais žmonėmis, todėl dažnai apie pirmąsias mėnesines jaunos mergaitės mažai ką težinodavo17. Tokią tendenciją galima pastebėti ir sovietų Lietuvoje. Informacijos stygius, prasidėjus menstruacijoms, ir dėl to patiriamas netikėtumas, lydimas neigiamų emocijų, neretai buvo aprašomas sovietiniuose žurnaluose18. Tačiau dar įtikinamiau apie minėtą tendenciją pasakoja sovietmečiu brendusios moterys. Viena iš kalbintų moterų menarchės patirtį prisimena praėjus maždaug 70 metų: „Tą dieną atsimenu labai gerai, nors tai buvo labai, labai, labai seniai. Nuėjau į lauko tualetą, tada kaime kitokių nebuvo, ir ten pamačiau, kad prasidėjo, tai man buvo didžiulis stresas“19. Moterų pasakojimai paliudija, kad kaip ir kitur, taip ir Lietuvoje motinos gana retai kalbėdavo su savo dukromis apie brendimą. Apibendrinus jų pasakojimus matyti, kad tik penkios iš dvidešimties pakalbintų moterų apie menstruacijų pradžią buvo sužinojusios iš jų.
Kokios priežastys galėjo lemti vengimą kalbėti apie menstruacijas tarp motinų ir jų dukrų? Tiek, kiek galima spręsti iš jau minėtų pasakojimų ir užsienio istoriografijoje20 identifikuojamų motinų tylos priežasčių, tai svarbus to rezultatas galėjęs būti gėdos jausmas. Ne viena kalbintoji įvardijo, kad tiek ji pati, tiek jos motina, kalbėdama apie menstruacijas, jautėsi nejaukiai: „Mama ten kažkaip labai kompleksuodavo. Jai būdavo sunku net tuos konkrečiai žodžius ištarti“21. Kita moteris, pasakodama apie savo pokalbius su motina, užsiminė ir apie santykį su savo dukra: „[N]iekada mamai nepasakiau, nes tiesiog slapstydavausi nuo tų tokių dalykų. […] O jūs su mama kažkada esate kalbėję apie tai? […] Ne, visiškai niekada. Nebent dabar, jau kai sena mama ir mes jau suaugę tai, kad tiesiog pasijuokti, nes čia visiškai tabu buvo su tėvais apie tuos galus… […] O tai su savo dukra kalbėjot apie tai? […] Su Ieva, tai nekalbėjau, bet tos jau priemonės higienos tai buvo supirktos ir padėtos“22. Taigi moters pasakojimas parodo, kad jaučiama gėda menstruacijų klausimu galėjo būti netgi perduodama iš kartos į kartą.
Viena iš ryškiausių priežasčių, kodėl motinos galėjo jausti tokią gėdą – nepageidaujama mintis, kad dukros gali greitai pradėti seksualinius santykius. Sovietinėje viešojoje erdvėje buvo teigiama, kad menstruacijos – tai lytinės brandos ženklas, tačiau kartu buvo bandoma galimą seksualinio gyvenimo pradžią pavėlinti23. Tam buvo naudojamas ne tik moralizuojantis tonas, bet ir bauginimai, siekiant atgrasinti mergaites nuo santykių su vaikinais. Visa tai buvo argumentuojama mokslu pagrįstomis, autoritetingomis gydytojų pateikiamomis žiniomis, pavyzdžiui: „[A]nksti pradėjus lytinius santykius […] mergaitė nustoja augti, lieka neproporcingo kūno sudėjimo“24. Neretai buvo pasitelkiami ir projektuojamų trumpalaikių santykių scenarijai, bandant skaitytojas paveikti emociškai ir pasiųsti žinutę, kad ankstyvi lytiniai santykiai gali tapti artimos draugystės suirimo priežastimi25. Galima pastebėti, kad kai kurių moterų, brendusių sovietmečiu, pasakojimai bent iš dalies patvirtina glaudžią ir neigiamai vertinamą menstruacijų sąsają su seksualiniais santykiais. Viena jų prisiminė pokalbį su motina, prasidėjus menstruacijoms: „Iš tikrųjų jinai pasakė, kad aš galėjau mama tapti, kad man dabar saugotis ir, jeigu jau draugausiu su berniuku, neit į lytinius santykius, nes jeigu eisiu į lytinius santykius, tai mane paliks, nes tapsiu nėščia“26.
Kaip galima matyti iš paskutinės citatos, menstruacijos privačioje erdvėje buvo siejamos ir su moters reprodukcine funkcija. Visą sovietmetį viešojoje erdvėje buvo propaguojamas moters kaip motinos vaizdinys27. Todėl neišvengiamai mergaitės tam buvo ruošiamos. Daugelyje straipsnių, susijusių su bręstančio kūno pokyčiais, buvo kalbama, kad jauna mergina šiuo laikotarpiu turinti ruoštis tapti motina28. Atrodo, kad ši reprodukcinė moters funkcija, atsiradusi su pirmosiomis menstruacijomis, spaudoje buvo priimama kur kas pozityviau nei seksualinio gyvenimo faktas. Mergaitės buvo skatinamos pradėti dar intensyviau rūpintis savo sveikata, stebėti menstruacijų ciklą ir kreiptis į gydytojus jam sutrikus. Tačiau pozityvią galimybę tapti motina vis tiek dažnai užgoždavo žinutė apie sunkų jaunos ir vienišos motinos likimą. Mergaitės buvo bauginamos, kad jauno amžiaus susilaukus naujagimio, joms ir jų kūdikiams gali kilti sveikatos problemų: „Be to, labai jaunų motinų kūdikiai gimsta silpnesni, mažiau atsparūs ligoms, jų tarpe dažnesni apsigimimai“29.
Todėl atrodo, kad tiek sovietinėje viešojoje, tiek privačiojoje erdvėse mergaitėms atsiradusi galimybė užsiimti lytiniais santykiais ir pastoti jų ugdytojams ir ugdytojoms, t. y. gydytojoms, pedagogėms ar motinoms, kėlė nerimą. Mergaites buvo bandoma atkalbėti pateikiant sovietinio mokslo žinias ir naudojant emocionalius pasakojimus. Motinoms tai galėjo tapti ta akimirka, kai jos turėjo dukras perspėti, arba priešingai – nutilti, manant, kad tyla padės išvengti nenorimų pasekmių, ar apie šią temą gėdinantis kalbėti.
SLAPTOJI KALBA
Menstruacijų tema buvo laikoma išskirtinai moteriška. Taip galima manyti ne tik dėl to, kad viešojoje erdvėje buvo pabrėžiama, jog apie jas su jaunomis mergaitėmis turėtų kalbėti tik motinos, bet ir dėl kitų viešojoje ir privačiojoje erdvėse matomų užuominų. Pavyzdžiui, menstruacijos spaudoje buvo vadinamos „moteriškomis ligomis“30, o kalbintų moterų pasakojimuose išryškėja vienas labai dažnai pasikartojantis motyvas – moterims gėda apie menstruacijas kalbėtis su vyrais. Viena iš kalbintųjų teigė, kad motina ją buvo išmokiusi namuose slėpti išskalbtas higienos priemones nuo vyrų, t. y. tėčio ir brolių31. Kita prisiminė apie išgyventą gėdą, kai apie menstruacijas turėjusi pranešti kūno kultūros mokytojui – vyrui32.
Atrodo, kad kaip ir kitur, taip ir sovietmečio visuomenėje toks menstruacijų temos uždarymas moteriškame rate kūrė ir palaikė komunikacijos būdą ir žodyną, kurį šios temos tyrėjai pavadino „slapta kalba“. Sociologė Virginia L. Emster, tyrusi menstruacijoms apibūdinti vartojamus eufemizmus JAV vidurinėse mokyklose, nurodė, kad šių žodžių pagrindinis tikslas – temą nuslėpti nuo vyrų. Eufemizmai, anot autorės, buvo kuriami ir perduodami pačių moterų iš kartos į kartą33. Sovietų Lietuvos viešojoje erdvėje menstruacijos dažniausiai buvo vadinamos „mėnesinėmis“ arba rečiau „menstruacijomis“. Tačiau privačioje erdvėje šis moters kūno procesas turėjo pačių įvairiausių žodžių, kuriais siekta slėpti gėdingą temą. Atliktų interviu medžiagoje galima sutikti tokių menstruacijoms įvardyti vartotų žodžių kaip „ambeliznos“34 ar „drapaninės“35. Pašnekovės nurodė, kad šiuos žodžius vartojo vyresnės kartos jų artimo rato moterys. Tokio žodžio kaip „antdrapanės“ vartojimas minimas ir XX a. pirmosios pusės etnologų tyrimuose36. Tai rodo eufemizmų paplitimą, egzistavimą ankstesnėse moterų kartose ir perdavimą per generacijas. Žvelgiant į minėtų žodžių reikšmes, juos abu galima sieti su rusų kalbos žodžiais: „белизна“ – baltas ir „драпана“ – apklotas. „Ambeliznos“ tada nurodo į požiūrį, kad per menstruacijas moteris būna „ne balta“. Antrojo žodžio kilmės paaiškinimo galima ieškoti žvelgiant į menstruacijų metu naudojamas daugkartines higienos priemones, kurios buvo siuvamos iš paklodžių, drabužių ar nereikalingų apklotų medžiagos.
Kai kurios kalbintos moterys išskyrė, kad sovietmečiu (greičiausiai ir šiomis dienomis) buvo linkusios vietoj žodžio mėnesinės vartoti posakius „tos dienos“, „mano dienos“, „blogos dienos“37, išreiškiant jauseną, kad esama kitokių dienų nei įprastos. Vis dėlto vienas iš dažniausiai moterų vartojamų žodžių apibūdinti menstruacijas – „sergu“. Nors jos pačios to tiesiogiai ir neįvardijo, tačiau tai tapo lengvai pastebima klausant, kaip jos konstruoja sakinius, kai kalba apie menstruacijas. Tai iliustruoti galėtų toks sakinys: „Nesvarbu – tu sergi ar nesergi, neleisdavo su ilgom kelnėm“38. Su bendra būkle sietinas ir kartais moterų vartojamas žodis „kraujuoju“. Tačiau vieni netikėčiausių menstruacijas įvardyti vartotų posakių buvo „Raudonoji armija“39, „Raudonoji merė“40, „Pusseserės iš Raudondvario“41. Šie eufemizmai buvo praktikuoti ne tik stengiantis paslėpti menstruacijų faktą, tačiau ir naudojant humoristinę potekstę. Psichologė Virginia Braun teigia, kad humoras, kalbant apie intymias žmogaus kūno dalis, nėra atsitiktinis. Jis naudojamas tam, kad būtų pašalinta įtampa, siejama su gėdinga tema42.
MĖNESINIŲ SAMPRATA: NUO MAGIŠKŲ GALIŲ IKI PRIETARŲ
XX a. pirmosios pusės tradicinės lietuvių kultūros tyrimai rodo, kad menstruacijos čia, kaip ir kitur, buvo apipintos įvairiais tikėjimais, prietarais, draudimais ir apeigomis. Jas patirianti moteris buvo laikoma nešvaria ir galinčia sutepti savo aplinkoje esančius daiktus ar žmones. Tuo tarpu jau nuo sovietų okupacijos pradžios visi su žmogaus kūnu siejami procesai buvo apibrėžiami kaip fiziologiniai ir perimami medicinos mokslo. Todėl apie menstruacijas oficialiuose viešuose tekstuose buvo kalbama pasitelkiant tik griežtai mokslinę kalbą43. Įvairiuose leidiniuose ar straipsniuose moterims buvo suteikiama informacija, kas menstruacijų metu vyksta organizme, kokie mėnesinių sutrikimai gali reikšti ginekologines ligas ir kt.44, tačiau iki pat aštuntojo dešimtmečio čia kovota ir su tam tikromis iš tradicinės kultūros tikėjimų kylančiomis praktikomis. Pavyzdžiui, viename iš sovietinių tekstų buvo pašiepiamas paprotys nekeisti apatinių drabužių nuo menstruacijų pradžios iki pabaigos45. Etnologiniai XX a. pirmosios pusės kaimo kultūros tyrimai rodo, kad toks paprotys tikrai galėjo egzistuoti: fiksuota, kad nepakeisti apatiniai drabužiai gali sutrumpinti menstruacijų trukmę46.
Privačios erdvės tyrimas atskleidžia dar įvairesnį vaizdą šiuo klausimu. Dažnu atveju kalbintos moterys galėjo atsiminti vyresnio amžiaus moterų joms duotus patarimus, kuriuos galima sieti su senąja kultūra ir papročiais. Moterys teigė esą atsimenančios, kad anksčiau buvo sakoma, jog per menstruacijas draudžiama raugti kopūstus47, kimšti dešras ar pjaustyti skerdieną48, keisti šukuoseną49, plauti menstruacijomis išsitepusias kelnaites po tekančiu vandeniu50. Viena moteris teigė netgi girdėjusi, kad menstruacijų kraujas galįs padėti suvilioti vaikiną, jo įlašinus į maistą ar gėrimus51. Nors neatrodo, kad kalbintos moterys šiais tikėjimais vadovavosi ar specialiai perduodavo savo dukroms, tačiau analizuodami jų pasakojimus galime pastebėti, kad jie nebuvo ir visai ignoruojami. Moterų santykis su tuo, kas sovietmečiu jau buvo įvardijama kaip prietarai, buvo vis dar gyvas. Jos savotiškai tuos prietarus išbandydavo jų nepaisydamos ir stebėdamos: „O kas bus, jeigu padarysiu kitaip?“ Pavyzdžiui, viena moteris pasakojo, kaip jos su seserimi žinodamos, kad jų motina laikosi prietaro neraugti kopūstų ir neapdoroti skerdienos per mėnesines, vis tiek tai darydavo: „Mes susižvalgome, kad mes plaukiame kaip upeliai, bet darome […]“52.
Galima manyti, kad sovietmečiu vyko diskursyvinė kaita, t. y. tradicinę sanklodą keitė moderni, kuri visa tai, kas buvo anksčiau, suvokė ir apibrėžė kaip prietarus, o vietoje to siūlė medikalizuotą menstruacijų proceso sampratą. Bet procesai vyko lėtai, todėl atrodo, kad moterims, gimusioms dar tarpukario Lietuvoje, galėjo būti svarbus ankstesniosios pasaulėžiūros palikimas, tačiau sovietmečiu jų dukrų santykis su tuo iš dalies kito.
HIGIENA MENSTRUACIJŲ METU
Vakaruose dar XX a. pirmojoje pusėje atsiradę specializuoti menstruacijų higienai skirti paketai ir tamponai Lietuvos moterims tapo žinomi tik šimtmečio pabaigoje. Nepaisant to, mėnesinių higienai sovietų Lietuvos viešojoje erdvėje buvo skiriama nemažai dėmesio. Kiekviename žurnalo straipsnyje ar knygos skyriuje, jei jame buvo aprašoma menstruacijų tema, higiena užėmė didžiausią dalį. Buvo pateikiami ištisi tekstai, kaip mergaitės turėtų pasirūpinti savimi, kokias priemones šių dienų metu dera naudoti, kokia moters laikysena per mėnesines yra priimtina, o kokia – draudžiama, etc. Pavyzdžiui, paauglėms skirtoje knygelėje Tau, mergaite53 menstruacijų atsiradimo priežastims skiriamas vienas puslapis, o tai, kaip sulaikyti mėnesinių kraują, net trys. Kitoje knygelėje situacija panaši – menstruacijoms aprašyti skiriama viena pastraipa, o higienai – puslapis54. Visa tai rodo ne tik dėmesį menstruacijų higienos klausimui, bet ir bendrą šio proceso sampratą, kuri orientuota į intensyvią menstruacijų kraujo kontrolę.
Nagrinėjant viešojoje erdvėje pateiktą informaciją, galima daryti išvadą, kad visą sovietinės okupacijos laikotarpį moterys naudojosi savo pasigamintomis priemonėmis. Šios priemonės leidiniuose visuomet buvo siūlomos tos pačios: medvilninio ar lininio audinio skiautės, ligninas55, menstruaciniai dirželiai, vata, įsukta į bintą ar marlę56. Tačiau remiantis moterų interviu, galima daryti prielaidą, kad tikrovėje higiena menstruacijų metu vis dėlto kito. Penktajame dešimtmetyje gimusios ir kalbintos moterys teigė dažniau naudojusios daugkartines higienos priemones: „[N]ebuvo vatos, aš, kai gimus 48-ais metais, tai buvo pokaris ir nebuvo praktiškai nieko, kad įsidėti į kelnaites, mama suplėšė seną paklodę“57. Moterys, gimusios šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, savo pasakojimuose jau dažnai minėjo vienkartines priemones – vatą, marlę ir ligniną58. Todėl nors sovietmečiu vienkartiniai specializuoti menstruacijoms skirti paketai nepakeitė senų higienos praktikų, tačiau, metams bėgant, priemonės kito. Tačiau šių priemonių prieinamumas buvo ribotas – kalbintų moterų pasakojimuose galima atpažinti tokius sovietmečiui būdingus reiškinius kaip deficitas, prekių normavimas, stovėjimas eilėse ar blatas. Ne viena moteris dalinosi prisiminimu, kaip stovėjo eilėse, norėdama nusipirkti lignino, vatos ar marlės59.
Dabartiniu apie savo brendimo laikotarpį pasakojusių moterų vertinimu, sovietmečiu naudotos menstruacijų higienos priemonės jas ribojo ir vertė jaustis nesaugiai. Išsiliejęs kraujas viešumoje galėjo pasirodyti bet kokiose gyvenimo situacijose – mokykloje ant klasės kėdžių ar užsiimant kasdienėmis veiklomis: „Atsimenu, kad kai į sunkvežimio kėbulą lipo viena pažįstama, tai jos šlaunys buvo kruvinos ir visa tai matė toks vaikinas, nu tai buvo toks…“60 Dar geriau menstruacijų higienos nesaugumą ir dėl to patiriamą įtampą iliustruoja vienos iš pašnekovių prisiminimas apie mokytoją, kuriai pamokos metu iš apatinių kelnaičių buvo iškritusi vata, naudojama menstruacijų kraujui sustabdyti: „Prisimenu, jog buvo matematikos pamoka ir mokytojai iškrito kraujuota vata, bet mokytoja pasakė mergaitei, kad tą vatą išmestų“61. Akivaizdu, kad net suaugusi moteris ne visuomet galėjo lengvai susitvarkyti su higiena menstruacijų metu, o kraujo pasirodymo atveju galėjo pajusti stiprią gėdą.
Iš interviu taip pat pastebėtina, kad nesaugios higienos priemonės galėjusios kurti ir tam tikrus moterų solidarumo tinklus. Apie tai, kaip yra svarbu padėti kitai moteriai, pamačius kraujo dėmes ant drabužių ar kūno, užsiminė net kelios kalbintos moterys. Viena jų prisiminė, kad buvo sulaukusi pagalbos iš savo pusseserės, kuri prasidėjusių mėnesinių žymes jai padėjo nuslėpti būnant paplūdimyje62, o kita apie tokią pagalbą tinklinio treniruotėse kalbėjo kaip apie nuolatinį reiškinį ar net tam tikra prasme pageidaujamą įgūdį ir normą63. Šie moterų pasakojimai iliustruoja, kad nespecializuotos menstruacijų higienos priemonės galėjo lemti nuolatos jų išgyvenamą nesaugumą ar net pasikeitusius elgesio modelius, o šie – formuoti specifines moterų solidarumo formas.
HIGIENOS KAMBARIAI KAIP PROBLEMOS (NE)SPRENDIMO SIMBOLIS
Vėlyvuoju sovietmečiu nesaugios menstruacijų higienos problema buvo keliama vis dažniau. Nuo aštuntojo dešimtmečio antros pusės pradėti kelti klausimai, kaip pagerinti ir moterims pritaikyti kai kurių vietų infrastruktūrą. Pavyzdžiui, viename Tarybinės moters straipsnių rašyta, kaip svarbu peržvelgti mokyklos infrastruktūrą ir bendro pobūdžio taisykles, taikomas visiems mokiniams. Šį straipsnį rašiusi pedagogė vardijo eilę problemų, su kuriomis, jos nuomone, susidūrė menstruacijas patiriančios jaunos merginos. Pavyzdžiui, ji teigė, kad merginos mokyklose negali pasikeisti higieninių priemonių, nes mokyklų tualetuose retai kur galėjai berasti duris privatumui išlaikyti, o per kūno kultūros pamokas merginos buvo priverstos mūvėti trumpas kelnaites, negalinčias paslėpti menstruacijų64. Apie mokyklų infrastruktūros sukeltus sunkumus kalbėjo ir interviu davusios moterys. Viena jų pabrėžė, kad menstruacijų higieną buvo ypač sunku užsitikrinti po kūno kultūros pamokų – tam nebuvę pakankamai dušų, o ir laikas persirengti buvęs per trumpas65.
Kalbant apie pastatų infrastruktūros pritaikomumą, kaip sąlygų gerinimą moterų higienai, sovietinėje viešojoje erdvėje išryškėjo ir ketinimas (ar veikiau propagandinis pažadas) įrengti higienos kambarius fabrikuose dirbančioms moterims. Pagal SSRS Aukščiausiojo sovieto 1944 m. liepos 8 d. įsaką fabrikuose, kuriuose dirba didelė dalis moterų, turėję būti įsteigti moterų higienos kambariai66. Tokiuose kambariuose, anot ginekologijos temomis rašiusio gydytojo Jono Neniškio, turėję dirbti medikai, kurie padėtų darbuotojoms susidūrus su ginekologinėmis ligomis ar nėštumu. Kambariai fabriko darbininkėms turėję būti laisvai prieinami, o juose moterys rastų įrengtus dušus, bidė, vatą, ligniną ar bintus menstruacijų higienai užsitikrinti67.
Tačiau iš šio leidinio, kuriame buvo aprašomi higienos kambariai, išleidimo datos, t. y. 1979 m., ir vis dar vartojamo būsimojo laiko galima spręsti, kad tokių kambarių fabrikuose nebuvo, jie nefunkcionavo arba funkcionavo tik iš dalies. Apie tai, kad tokių kambarių aštuntajame dešimtmetyje vis dar galėjo nebūti arba jie buvo prastai įrengti, rodo ir straipsniai spaudoje. Viename iš Tarybinės moters tekstų LSSR Sveikatos apsaugos ministerijos inspektorė skundėsi, kad įmonių vadovybė tokių kambarių moterims neskubanti įrengti68. Kitame straipsnyje pačios darbuotojos kritikavo kambarius, kurie neatitiko jų poreikių: „Rūpestingi ir jautrūs vadovai vyrai net gėlėmis pasirūpina, veidrodžio nepamiršta […]. Net suglumti tenka nuo tokio naivumo ir pradėti aiškinti nuo abc moterų higienos kambarių paskirtį“69.
Taigi sovietmetį galima matyti kaip virsmo laikotarpį, kuriame persipina modernios ir tradicinės kultūros moters kūno sampratos. Tuo laiku brendusių moterų pasakojimai liudija apie sunkias menstruacijų higienos sąlygas, bandymą prie jų prisitaikyti ir dėl to atsiradusias savitas praktikas, kurios šiomis dienomis jau yra likusios tik atmintyje. Tuo pat metu jų pasakojimuose galime pastebėti ir palaikomą gėdos jausmą, susijusį su menstruacijų tema, kuris giliai įsirėžęs į moters savęs suvokimą iki dabar.
1 Pvz., Kongo baseino medžiotojų-rinkėjų bendruomenėje mergaitės, patyrusios pirmąsias mėnesines, pasitraukdavo į specialų namelį, kad vyresnių moterų būtų išmokytos motinystės ir seksualinio gyvenimo paslapčių; žr. Barry S. Hewlett, Hunter-Gatherer Childhoods in the Congo Basin, London: Routledge, 2014, p. 257.
2 Pvz., judaizme menstruacijas patirianti moteris turėdavusi atsiskirti nuo bendruomenės, o norint sugrįžti iš atskirties, privalėjusi atlikti apsiplovimą ritualiniame Mikveh baseine, kad mėnesinės nesuterštų sutuoktinio; žr. Beth Wenger, „Mikveh“, in: The Shalvi/Hyman Encyclopedia of Jewish Women, 2021, in: https://jwa.org/encyclopedia/article/mikveh. Taip pat žinoma, kad Pietų Rusijoje (kaip ir Lietuvoje) buvo tikėta, jog įlašinus menstruacijų kraujo į geidžiamo vyro gėrimą, jis tuoj pat bus paveiktas jaunos moters naudai; žr. Pio Iván Gómez-Sánchez, Yaira Yohanna Pardo-Mora, Helena Patricia Hernández-Aguirre et al., „Menstruation in History“, in: Invest Educ Enferm, 2012, t. 30, nr. 3, p. 375.
3 Joan Jacobs Brumberg, „Something Happens to Girls: Menarche and the Emergence of the Modern American Hygienic Imperative“, in: Journal of the History of Sexuality, 1993, t. 4, nr. 1, p. 103.
4 Pvz., Theresa Jackson, Rachel Joffe Falmagne, „Women Wearing White: Discourses of Menstruation and the Experience of Menarche“, in: Feminism & Psychology, 2013, t. 23, nr. 3, p. 381.
5 Lytinis auklėjimas – tai terminas, kuris buvo vartojamas sovietinėje viešojoje erdvėje, šiuo metu tai apibrėžiama kaip lytiškumo ugdymas.
6 Valdemaras Klumbys, Tomas Vaiseta, Mažasis o: Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 2022, p. 131, 133.
7 „Kelias į šeimą“, in: Jaunimo gretos, 1967, nr. 5, p. 28.
8 A. Matakanskas, R. Šemetas,„Mergaitė brendimo metu“, in: Tarybinė moteris, 1970, nr. 8, priedas: Pagrandukas, p. IV.
9 Birutė Ambrozaitienė, „Ar tavo duktė jau suaugusi?“, in: Tarybinė moteris, 1959, nr. 2, p. 15–16.
10 Aleksandras Alekseičikas, „Mes ir vaikų lytinis auklėjimas“, in: Tarybinė moteris, 1975, nr. 5, p. 15.
11 Marija Pašakinskienė, Pokalbiai, ruošiant mokinius šeimos gyvenimui: Į pagalbą mokytojui, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Respublikinis mokytojų tobulinimosi institutas, 1977.
12 Pvz., Antonina Chripkova, Dmitrijus Kolesovas, Mergaitė – paauglė – mergina, (ser. Tėvų biblioteka), Kaunas: Šviesa, 1983.
13 Ma Luisa Marvan, Joan C. Chrisler, Jennifer A. Gorman, Angela Barney, „The Meaning of Menarche: A Cross-Cultural Semantic Network Analysis“, in: Health Care for Women International, 2017, t. 38, nr. 9, p. 971.
14 Colin Turnbull, The Forest People, New York: Simon & Schuster, 1962.
15 Lietuvos kultūra: Aukštaitijos papročiai, sudarytojas Žilvytis Šaknys, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007, p. 71.
16 Rasa Račiūnaitė, Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje: Gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga – XX a. vidurys), Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, p. 88.
17 Joan Chrisler, C. B. Zittel, „Menarche Stories: Reminiscences of College Students from Lithuania, Malaysia, Sudan, and the United States“, in: Health Care Women, 1998, t. 19, p. 1.
18 A. Šulcas, „Ruošti ir ruoštis“, in: Tarybinė moteris, 1974, nr. 7, priedas: Pagrandukas, p. 8.
19 Gražina (g. 1941), interviu 2023-03-01.
20 Pvz., Ingrid Johnston-Robledo, Joan C. Chrisler, „The Menstrual Mark: Menstruation as Social Stigma“, in: The Palgrave Handbook of Critical Menstruation Studies, 2020; Ma Luisa Marvan, Joan C. Chrisler, Jennifer A. Gorman, Angela Barney, op. cit.
21 Kristina (g. 1967), interviu 2023-02-13.
22 Renata (g. 1962), interviu 2023-02-12.
23 Tau, mergaite, sudarė Marija Bagdonaitė, Vilnius: Šviesa, 1967, p. 208.
24 Nijolė Elijošaitienė, „Ankstyvo intymaus gyvenimo pasėkos“, in: Tarybinė moteris, 1971, nr. 9, priedas: Pagrandukas, p. IV.
25 Nijolė Elijošaitienė, „Meilė ateis vėliau“, in: Tarybinė moteris, 1966, nr. 12, p. 18.
26 Sigita (g. 1967), interviu 2023-03-01.
27 Ieva Balčiūnė, Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje: Tėvai, valstybė ir nereikalingi vaikai, Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2022, p. 46.
28 A. Matakanskas, R. Šemetas,„Mergaitė brendimo metu“, p. IV.
29 Nijolė Elijošaitienė, „Meilė ateis vėliau“, p. 18.
30 G. Bernotienė, „Nemalonumų našta“, in: Tarybinė moteris, 1978, nr. 7, priedas: Pagrandukas, p. XIII.
31 Sandra (g. 1948), interviu 2023-02-22.
32 Kristina (g. 1967), interviu 2023-02-13.
33 Virginia L. Emster, „American Menstrual Expressions“, in: Sex Roles, 1975, nr. 1, p. 3.
34 Sandra (g. 1948), interviu 2023-02-22.
35 Milda (g. 1954), interviu 2023-03-05.
36 Vytautas Navickas, „Draudžiamoji tema“, in: Pilviškiai, sudarytojas Venantas Mačiekus, (ser. Lietuvos valsčiai), Vilnius: Versmė, 2020, p. 863.
37 Rima (g. 1956), interviu 2023-03-02; Ieva (g. 1960), interviu 2023-02-19; Armina (g. 1962), interviu 2023-03-21; Paulina (g. 1967), interviu 2023-02-20; Odeta (g. 1964), interviu 2023-02-13; Sigita (g. 1967), interviu 2023-03-01.
38 Agnė (g. 1965), interviu 2023-02-22.
39 Zita (g. 1968), interviu 2023-03-22.
40 Agnė (g. 1965), interviu 2023-02-22.
41 Kristina (g. 1967), interviu 2023-02-13.
42 Virginia V. Braun, „Breaking a Taboo? Talking (and Laughing) about the Vagina“, in: Feminism & Psychology, 1999, t. 9, nr. 3, p. 370.
43 Pvz.: „Gimdos sienelėse yra daug kraujagyslių, todėl, nusinėrus vidiniam sustorėjusiam sluoksniui, prasideda nedidelis kraujavimas, vadinamas mėnesinėmis“ (Atsisveikinus su vaikyste, sudarė Stasė Griciuvienė, Vilnius: Mintis, 1970, p. 7).
44 Pvz., Atsisveikinus su vaikyste, p. 6–7; Tau, mergaite, p. 208, 202–205.
45 Alina Šaulauskienė, „Mergaitė bręsta“, in: Tarybinė moteris, 1978, nr. 5, priedas: Pagrandukas, p. VII.
46 Vytautas Navickas, „Draudžiamoji tema“, p. 866.
47 Milda (g. 1954 ), interviu 2023-03-05; Nijolė (g. 1966), interviu 2023-02-27; Kristina (g. 1967), interviu 2023-02-13.
48 Kristina (g. 1967), interviu 2023-02-13; Renata (g. 1962), interviu 2023-02-12.
49 Renata (g. 1962), interviu 2023-02-12; Agnė (g. 1965), interviu 2023-02-22.
50 Odeta (g. 1964), interviu 2023-02-13.
51 Kristina (g. 1967), interviu 2023-02-13.
52 Kristina (g. 1967), interviu 2023-02-13.
53 Tau, mergaite, p. 202–205, 208.
54 Atsisveikinus su vaikyste, p. 7–8.
55 (A)ligninas – gerai sugerianti tvarsliavos priemonė, naudojama odos dezinfekcijai prieš medicinines procedūras ir injekcijas, sekretų sausinimui.
56 Atsisveikinus su vaikyste, p. 8; Tau, mergaite, p. 205; Aleksandra Davidavičienė, Nijolė Dailidienė, Lorencija Žemelienė, Asmens higiena: Mokymo priemonė mokytojams, Kaunas: Šviesa, 1977, p. 79; A. Matakanskas, R. Šemetas, „Mergaitė brendimo metu“, p. IV ir kt.
57 Sandra (g. 1948), interviu 2023-02-22.
58 Lina (g. 1957), interviu 2023-02-19; Agnė (g. 1965), interviu 2023-02-22; Gintarė (g. 1957), interviu 2023-02-22; Loreta (g. 1952), interviu 2023-02-28; Kristina (g. 1967), interviu 2023-02-13; Zita (g. 1968), interviu 2023-03-22; Armina (g. 1962), interviu 2023-03-21; Renata (g. 1962), interviu 2023-02-12; Janina (g. 1952), interviu 2023-03-02; Sigita (g. 1967), interviu 2023-03-01, ir kt.
59 Loreta (g. 1952), interviu 2023-02-28; Lina (g. 1957), interviu 2023-02-19.
60 Milda (g. 1954), interviu 2023-03-05.
61 Sandra (g. 1948), interviu 2023-02-22.
62 Sigita (g. 1967), interviu 2023-03-01.
63 Agnė (g. 1965), interviu 2023-02-22.
64 G. Bernotienė, „Nemalonumų našta“, p. XIII–XIV.
65 Agnė (g. 1965), interviu 2023-02-22.
66 Gerasimas Gecovas, Nėščiai moteriai žinotina, Vilnius: LTSR respublikinių sanitarinio švietimo namų leidinys, 1948, p. 8.
67 Jonas Neniškis, Moters higienos kambariai, Vilnius: LTSR Sveikatos apsaugos ministerija, Respublikiniai sanitarinio švietimo namai, 1979, p. 2–3.
68 Z. Šiulienė, „Būsimoji mama ir įstatymai“, in: Tarybinė moteris, 1975, nr. 11, p. 10.
69 „Vyriškas požiūris“, in: Tarybinė moteris, 1978, nr. 9, p. 15.
