Arūnas Sverdiolas, KULTŪRA ČIA IR DABAR: Penkios esė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2021, 191 p., 400 egz.
Dizainerė Skaistė Ašmenavičiūtė

Jau kuris laikas ne tik Lietuvoje, bet ir visame demokratiniame pasaulyje tvyro lūžio momento nuojauta: atrodo, kad pamatinės idėjos, kurios formavo demokratinę tarptautinę tvarką, susiduria su iššūkiais. Išskirtinis momentas reikalauja ir neeilinio atsako. Todėl skaitytoją džiugina tendencija, kurią galima apibūdinti kaip eksperto, analizuojančio politinius, kultūros, istorijos procesus, ėjimą į plačiąją visuomenę. Istorikai čia pažengę labiausiai, politikos mokslų srityje visai neseniai pasirodė Mažvydo Jastramskio Mums reikia vado?, kuri suręsta ne kaip politikos mokslų knyga (nors tokia visgi išlieka), o pokalbis su piliečiais, t. y. tais, nuo kurių politinio gyvenimo realijos išties priklauso. Filosofo įsitraukimas į turgaus aikštę (na, dabar priimta sakyti, viešąjį diskursą) yra vis dar retas ir išskirtinis įvykis Lietuvos viešajame ir leidybos gyvenime.

Profesoriaus Arūno Sverdiolo Kultūra čia ir dabar: Penkios esė yra filosofo būdas eiti į dialogą su piliečiais. Jeigu monumentalioje studijoje Kultūra lietuvių filosofų akiratyje (2012) ieškoma iškiliausių XX a. lietuvių mąstytojų – Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, Levo Karsavino, Juozo Girniaus, Vytauto Kavolio ir kitų santykio su kultūra, tai Kultūra čia ir dabar – filosofo apmąstymai ir įspūdžiai apie dabartinę mūsų valstybės kultūros būklę. Skaitytojas įvedamas tiesiai į dabarties politinę ir kultūros situaciją. Esė kalba paprasta, neperkrauta terminologija, neretai ironizuota – tai paverčia skaitymą apie rimtus dalykus lengvu ir neįpareigojančiu. O temos, gvildenamos knygą sudarančiose penkiose esė, išties nėra paprastos: nuo dorybių, išminties ir skonio klausimų, iki labiau eklektiškos diagnostikos apie mūsų žiniasklaidos, kultūros, viešo diskurso, politinių idėjų, ideologijų, atstovavimo būklės ir, atitinkamai, demokratijos perspektyvų. Didžioji dalis šių klausimų yra kasdienio pokalbio prie kavos ar pasivaikščiojimo atributas, o atsakymai į juos, kuriuos sau atranda piliečiai, esmiškai transformuoja pačios valstybės gyvenimą. Todėl šių klausimų užrakinti socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetuose nepavyks.

Raktiniai žodžiai knygos skaitytojui yra „čia“ ir „dabar“. Bet kas yra tas čia ir dabar? Prieš daugiau nei pusę amžiaus, rašydama įvadą esė rinkiniui apie kultūros ir politikos būklę, Hannah Arendt pasinaudojo Franzo Kafkos paradoksu. Tam, kad būtų įmanoma lokalizuoti žmogų erdvėje ir laike, apie jį galima mąstyti kaip apie susidūrimą taške, kuriame sueina praeities ir ateities vektoriai. Praeities vektorius juda ir stumia žmogų į priekį, paprastai kalbant – praeitis randasi per išstūmimą iš savęs, kai žmogus gali atsigręžti atgal. Tuo tarpu ateitis veikia priešinga kryptimi, jos nežinia ir neužtikrintumas visuomet spaudžia mus atgal. „Čia“ ir „dabar“ yra mūsų buvimas šių jėgų susikirtimo taške. Kafka pažymi, kad naktį, tamsesnę už visas kitas, žmogus tikisi, jog jam pavyks išsprūsti iš viena kitą veikiančių jėgų trajektorijos ir užimti arbitro, stebinčio iš šalies, poziciją, išsivaduojant iš sprendimo naštos, įtampos ir nežinios.

Filosofija kaip tik žada šią galimybę – tikrąją minties, refleksijos, belaikę ir antjuslinę karalystę, kurioje žmogus įgauna stebėtojo galimybę. Juk filosofas privalo (kaip, beje, ir mokslininkas) atsitraukti nuo kasdienio patyrimo, pasirinkti meta-poziciją, iš išorės žvelgti į įvykius kaip stebėtojas. Norint kalbėti filosofiškai apie dabar, filosofas tarsi privalo atsitraukti iš „čia“ ir užimti perspektyvą iš šalies, juk tik taip įmanoma matyti visumą.

Tačiau tokios prieigos kaip tik atsisakoma šioje rinktinėje ir todėl ji gali ir turi būti skaitoma ne tik piliečio, bandančio suprasti „čia“ ir „dabar“, bet ir humanitarinių ir socialinių mokslų atstovo, kuris ieško savo sąlyčio su piliečiu. Šioje rinktinėje autorius nuosekliai seka Kultūra lietuvių filosofų akiratyje suformuotu santykiu su filosofija – mąstydamas apie rūpimą dalyką, filosofas „primąsto“ ir apie save patį, kas jį tvirtai sieja su dalykais, patenkančiais į jo akiratį (p. 481). Šis „primąstymas“ yra piliečio „čia“ ir „dabar“ perspektyva. Ne viename rinktinės tekste pabrėžiama, kad dėstomos tezės yra pastabos tokio pat kultūros ir politikos pasaulio dalyvio, kaip ir visi kiti: kai aptariama žiniasklaidos, humanitarinių ir kultūros leidinių ar politinių partijų būklė, autorius pabrėžia, kad savo mintis grindžia kaip žiniasklaidos vartotojas, knygyno lankytojas ar rinkėjas. Čia ypač įdomiai išsisluoksniuoja kasdienis patyrimas. Viena vertus, viešas diskursas skurdus, žmonės mažai domisi kultūra, o partijos atitinkamai pereina nuo idėjų politikos prie įvairių spektaklių, siekiant įsitvirtinti ir išlaikyti valdžią; žiniasklaida kursto šią šou mašiną, kurios greitai suvartojamą produkciją replikuoja kultūra. Antra vertus, tik iš vidaus pozicijos įmanoma matyti ir visiškai priešingą pusę. Knygoje esama tokių visiškai kasdienių pastebėjimų, kurie neprieinami žvelgiant iš meta-pozicijos. Viešai susiduriame su vienokiais, o asmeniškai – su visiškai kitokiais žmonėmis (keisčiausia, kad kartais tai būna tie patys „fiziški“ žmonės, pabrėžia autorius (p. 26) ir pastebi, jog „Savoje, privačioje erdvėje ar artimoje srityje žmonės apskritai būna protingi, supratingi, nuosaikūs, o anonimiškoje – kvaili, naivūs, lengvai vedžiojami už nosies ciniškų manipuliatorių. […] Asmenys būna padorūs, išmano dalykus, turi skonį, neblogai verčiasi, o visuomenė, kurią žiniasklaida rodo jai pačiai, yra kvaila, dezorientuota, barbariška, isteriškai klykianti, pikta, skurdi, sukta, ciniška, nihilistiška, neverta pagarbos ir netgi užuojautos. Žmonės būna daug įvairesni, įdomesni, samprotauja ir sprendžia nepalyginamai išmintingiau“ (p. 58)). Pagaliau, retas savo srities ekspertas, koks yra Sverdiolas, pripažintų ir pridėtų prie savo teksto prierašą „Diletantiškos pastabos“. Tai priartina prie žmogaus, esančio įtampos taške, ir bandančio suprasti, kas vyksta; žmogaus, kurį ištinka nuostaba ar frustracija, kuris jaučia įtampą tarp skirtingų pilietį veikiančių vektorių. Iš viso knygoje galima išgirsti bent tris skirtingus – filosofo, reflektuojančio dabartį, piliečio, atmesto iš idėjų į veiksmo angažuotumą, turinčio daryti politinius pasirinkimus, ir privataus asmens, gyvenančio tam tikroje kultūrinėje bei socialinėje terpėje, balsus.

Didžiausiais iššūkis filosofui, kuris dažnai atgraso nuo dalyvavimo politinėse diskusijose – ieškoti būdų, kuriais įmanoma „išleisti“ pamatinius žmogiškosios būties klausimus į viešumo forumą taip, kad jie netaptų tik viena nuomone tarp kitų; kad būtų suprantami ir prieinami, galiausiai – kad taptų atspirtimi bendroms valstybės piliečių išminties paieškoms, o ne pataikavimu nuomonėms? Kaip filosofinę įžvalgą padaryti prieinamą, įtraukiančią į diskusiją ir kartu leidžiančią įveikti mūsų viešo diskurso sustabarėjimus? Kaip pereiti nuo skonių gausos, įskaitant vienadienį blizgesį, paviršutiniškumą, įspūdžius, prie skonio knygoms – gilinimosi į įvykių ir reiškinių prasmę bei idėjas (esė „Skonio reikalas“)? Atsakymas, kurį randu sau perskaičiusi šią rinktinę – tai suvokimas, kad būtina aiškiai apibrėžti problemines sritis (o jų knygoje išskiriama nemažai, nuo bendros viešosios erdvės suskilinėjimo į korinę, uždarų segmentų mozaiką, politinio mąstymo nuosmukio, pačios viešosios erdvės lėkštumo, žiniasklaidos transformacijų, iki politikos mechanizacijos), tačiau kartu kalbėti žmogui, kuris, būdamas vektorių susidūrimo taške, visgi geba išsiugdyti skonį ir siekti išminties. Filosofo išmintis čia ir dabar iškyla kaip maištas prieš meta-poziciją, kartu – kaip kvietimas piliečiui išsivaduoti iš prietarų, nepasidavimo inercijai vietoj mąstymo ir veikimo iš „autoreferencijos įsigalėjimo“ (p. 55).

Galiausiai trumpai norėtųsi išskirti pirmąją knygos esė „Išminties dorybė. Iš principo ir iš tikrųjų“, kurioje aptariama išminties dorybė ir prie kurios, kaip referencijos, nuolatos grįžtama. Išmintis nėra vien tinkamų principų žinojimas. Priešingai, išmintis nepastovi, ji nusistovi vis susidarančių įtampų lauke, ji dinamiška ir reaktyvi, ji kyla iš gyvos patirties ir įvykių tarsi kelrodžiai, į kuriuos ji gali orientuotis. Išmintis yra tai, kas grąžina tiek rašytoją, tiek skaitytoją prie „čia“ ir „dabar“, ir yra prielaida veikti tarp dviejų mus veikiančių vektorių. „Išmintis, kaip dorybė – tai ne moralisto reikalas, o tam tikra sprendimo galia, gebėjimas spręsti apie praktiką, veiksmo ar veiksenos tinkamumą arba netinkamumą esamomis aplinkybėmis, tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje“ (p. 14). Knygoje per šią dvigubą – išminties ir tikrovės pojūčio čia ir dabar prarastį – aiškinami ir politinio gyvenimo fenomenai. Pavyzdžiui, atsakant į klausimą, kas yra partija, konstatuojama, kad partija yra visiškai praradusi savo ontologinį pagrindą – idėjas, taigi atsisakoma to, kas tinkama; kaip ir žiniasklaida, kurdama savus naratyvus, praranda gebą kurti bendrą diskusijų erdvę ir prisideda prie jos fragmentacijos į mažus, korinius segmentus. Tai, savo ruožtu, kelia klausimą apie pačios dabartinės santvarkos tvarumą ir jos prasmę, kuris čia ir dabar lieka atviras.