Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Nerijus Šepetys, Holokausto postsekuliarumas: Tarp kritikos ir supratimo, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2022, 388 p., 350 egz. Dailininkė Jurga Tėvelienė

Kasmet pasikartojančios kalbos apie būtinybę prisiminti ir nepakartoti istorijos virsta politiniais ritualais, o kartu ir kelia klausimą: kaip prasmingai kalbėti apie Šoa, kai praeitis vis labiau tolsta nuo mūsų? Kaip neprarasti esmės, nesuprimityvinti praeities? Kaip gyventi ir elgtis, kad aukos, jei galėtų, jaustų, kad yra atmenamos? Pastaroji formuluotė veda ne tik į klausimą apie tai, kas ir kaip įvyko, bet kas įvyksta su žmogumi ir žmoguje, kad jis prisideda prie blogio ir/arba leidžia jam vykti. Katastrofa, jeigu įsiklausytume, pasiūlo įžvalgas ne tik į praeitį, bet ir į pačią žmogaus būklę, rodo, kaip staigiai ir radikaliai ji gali deformuotis. Ir priešingai – nenoras girdėti praeities lygiai taip pat mums byloja apie mus pačius.

Įsiklausymas yra centrinis Nerijaus Šepečio knygos Holokausto postsekuliarumas: Tarp kritikos ir supratimo (2022) motyvas. „Apmąstyti žydų naikinimą kaip žmonių ir žmogaus, žmogiškumo ir nužmogėjimo supratimo istorinį klausimą“, – pagrindinė knygos ašis (p. 25), ant kurios suvertos be galo skirtingos ir kartais netikėtos perspektyvos. Knygoje persidengia aukų (prakalbinant išgelbėtuosius ir neišgyvenusiuosius per dienoraščius, laiškus ir paliktus daiktus), budelių ir stebėtojų perspektyvos ir situacijos, ar netgi sąmonės ir pasąmonės (2C skyrius, kuriame analizuojami sap­nai) trajektorijos. Žmogiškumo transformacijos, privedančios prie Katastrofos ir išgyvenusiųjų sugrįžimas į gyvųjų pasaulį yra etiniai ir filosofiniai, ne tik istoriniai, faktų klausimai. Būtent šie klausimai rūpi autoriui, todėl ši knyga – tai pirmasis bandymas Lietuvoje apmąstyti Katastrofą filosofiškai. Joje susitinka dvi perspektyvos – etinė ir istorinė, vyksta filosofinė diskusija su istorikui būdingu dėmesingumu tikrovei ir jos detalėms.

„Žudiko biurokrato“, tapusio savotišku Holokausto simboliu (ypač remiantis išgyvenusiųjų Aušvicą ir kitas koncentracijos stovyklas liudijimais), vaizdinys, akcentuojantis blogio automatizmą ir anonimiškumą, vis dėlto neatspindi Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse vykdyto žydų naikinimo. Čia blogis pasirodo kitomis formomis – naikinimas buvo personalizuotas, dažnai brutalus ir smurtinis. Čia nužmoginimas įvykdavo ne palaipsniui, kankinant darbu, šalčiu, badu ir mirties laukimu, o staiga, išplėšiant žmones iš gyvenimo: kelionė iki miško ir šūvis, kurį neretu atveju iššauna buvęs bendrapilietis, kartais – kaimynas. Žudynėms vykstant visai šalia miestelių ir gyvenviečių, ši patirtis visai kitokį statusą suteikia ir jų stebėtojui. Autorius šio ypač svarbaus, tačiau dažnai neįvertinamo aspekto nepraleidžia: daug dėmesio skiriama paprastų žmonių istorijoms, grąžinant šiai tragedijai veidą, vardus ir patirtis. Taigi knyga pateikia ne tik konceptualiai įvairų, tarpdisciplininį Holokausto apmąstymą Lietuvos skaitytojui (taigi, ne verstinė knyga), bet yra pirmoji tokio pobūdžio knyga apie pačią Lietuvą. Šiuo požiūriu jauniausia, vos 1939 m., po kelių savaičių sovietinės prievartos Lietuvai atitekusi vieta – Vilnius – yra vienas pagrindinių knygos herojų, kuriam skirtas ir bene psichologiškai sunkiausias, ketvirtas knygos skyrius. Netgi analizuojant nacionalsocializmo ideologiją politinės teologijos požiūriu, Josephas Goebbelsas pasirodo ne kur kitur, o Vilniuje (p. 152–153).

Klausimams apie žmogiškumą, jo praradimo aplinkybes ir pasekmes, knyga, deja, nepasiūlo paprastų atsakymų. Priešingai, joje kvestionuojami savaime suprantamais tapę ir Holokausto atmintį suformavę konceptualiniai rėmai ir atminties tropai.

Konceptualia, filosofine prasme Holokausto kaip įvykio aiškinimai išsitelkia sekuliarumo, postsekuliarumo ir antisekuliarumo schemoje. Tokie autoriai kaip Zygmuntas Baumanas, Giorgio Agambenas, Theodoras Adorno kalba apie Šoa kaip žmogaus sekuliarios (1) būklės loginę (ir kartu kraupiausią) išvadą. Šie apmąstymai sekė paskui išgyvenusiųjų koncentracijų stovyklas – Primo Levi, Elie Wieselio, Jeano Amery – refleksijas apie nužmoginimą, t. y. nacių sumanymą paversti žmogų kontroliuojama biologine mase, moksline medžiaga. Čia Holokausto patirtis labiausiai priartėja prie nuasmeninto, mechaniško, industrializuoto blogio, kuris kyla savastį ir etinę savimonę praradusioje modernioje visuomenėje, taigi – Holokaustas tampa įmanomas tik sekuliarumo sąlygomis. Šį aiškinimą pasiveja postsekuliari (2) perspektyva, aiškinanti tuos pačius procesus savotišku prasmės ieškančios, susvetimėjusios, maištaujančios prieš kafkišką ir dostojevskišką beprasmybę sąmonės maištu. Šioje mąstymo struktūroje nacionalsocializmo ideologija imama matyti kaip pretenzija pakeisti religinę pasaulio struktūrą, naują tikėjimo ir prasmingumo formą. Galiausiai pabrėžiamas Holokausto metu, pačiame įvykyje atsivėręs antisekuliarumas (3), t. y. Apšvietą perėjusio žmogaus geba paneigti sveiką protą. Jeigu pirmoje perspektyvoje blogis imamas matyti kaip visiškai racionalus, išvalytas nuo žmogiškų emocijų, trečioji blogį mato kaip ištrūkusį iš racionalumo sąmonės struktūros.

Dažnai šios trys perspektyvos yra viena kitą išstumiančios, apie Holokaustą dažniausiai kalbama pasitelkus tik vieną iš jų. Tačiau Šepečio knygoje atsiveria dinamika tarp anti, post ir sekuliarumo, užklausiant visas tris perspektyvas. Galiausiai skaitytojas suvokia, kad skirtingos prasminės struktūros turi sugyventi viena šalia kitos, jeigu tyrėjas (ar stebėtojas-skaitytojas) nori išlikti sąžiningas, t. y. iš tiesų įsiklausyti ir suprasti, kas vyko. Ši trinarė schema komplikuoja tiek paties įvykio suvokimą, tiek jo atmintį. Ji paneigia supaprastintą požiūrį, kad visą Katastrofą galima atrakinti ir ją suprasti per vieną aiškinimą, suredukuoti į nuoseklų pasakojimą-vaizdą, kuriame visos dalys „susikabina“ viena su kita. Tą puikiai atskleidžia antras ir trečias skyriai, kuriuose aptariama pati nacionalsocializmo ideologija. Čia autorius randa kvazieschatologinių elementų: referuojama į išganymą, būtiną auką, o kartu naikinimas redukuojamas iki grynai biologinio proceso – gamtinės kovos. Todėl galiausiai kvestionuojamos aiškios priežastinės struktūros, pavyzdžiui, kad blogos idėjos gimdo blogas mintis ir veda į blogus veiksmus. Nacionalsocializmo pretenzija į auką yra antireliginė ir antisekuliari – ji ir paneigia sveiką protą, ir tuo pačiu yra pretenzija į išganymą per nuodėmę – savotiška migla, iš kurios gali daug kas rastis (p. 134).

Postsekuliarumo perspektyvai skiriamas ypatingas dėmesys, nes ji suponuoja prasmingo, racionalaus įvykio vaizdinį. Etimologiškai sąvoka „Holokaustas“ nurodo į deginamąją auką, Pradžios knygą ir Izaoko aukojimą, kuriam tolygi 6 milijonų žydų „auka“. Nuo šios sąvokos dekonstrukcijos pradedamas pirmos knygos skyrius: referencijos į religinės sąmonės struktūrą randasi jau minėtoje nacionalsocializmo ideologijoje ir ją įtvirtina post factum sekusios išgyvenusiųjų patirties filosofinės refleksijos. Šiame, konceptualiausiame knygos skyriuje, nemažai erdvės skiriama nacionalsocializmo kaip politinės religijos analizei: nuo Raymondo Arono, kuris išskyrė nacių režimo ideologinį apsimetinėjimą, bet kartu akcentavo, kad masės juo tikėjo, iki Erico Voegelino, išplėtojusio politinės religijos terminą Holokaustui kaip įvykiui suprasti.

Vis dėlto, kaip pastebi apibendrindamas autorius, „primesti tokias intencijas, paaukojimą naciams yra ir nesusipratimas, ir esminis iškreipimas sukilninant tai, kas buvo ne tik žema, bet savo užmoju niekinga“ (p. 337). Be to, Dievas reikalavo Abraomo paaukoti mylimą sūnų, o naciai pavertė žydus nekenčiama ir sunaikintina tauta. Pats nacių sumanymas buvo visiškas prasmės išardymas: sunaikinti bet kokius žydų egzistencijos pėdsakus, paverčiant juos pelenais ir skaičiais, o ne vardais ir už jų slypinčiomis asmeninėmis istorijomis. Šiuo požiūriu išties galima permąstyti nacionalsocializmą postsekuliarumo požiūriu, kaip iššūkį pažinimo ir supratimo siekiančiam protui, kuris skatina mūsų, kaip atminties sergėtojų, norą referuoti į teologines Holokausto prasmes. Nors knygoje blogis pasirodo pačiomis įvairiausiomis formomis, tačiau esminis iššūkis skaitytojui – suvokti ir priimti, kad net pats didžiausias blogis gali būti įvykdytas žmonių ir be jį išjudinančios jėgos.

Knygoje meistriškai atskleidžiamas skirtumas tarp refleksijų, kurias pasiūlo žydai realiu laiku dokumentuodami įvykius, ir išgyvenusiųjų, kurių atmintis ieško atsakymų ir lygiai taip pat grįžta prie Katastrofos prasmės apmąstymo. Kodėl vieni ištrūko iš mirties gniaužtų, kiti ne? Kokia išgyvenusiųjų atsakomybė prieš juos gelbėjusius ir pasiaukojusius, žuvusius? Tai ne vieno išgyvenusio, tarp jų ir aprašomo Samuelio Bako klausimas sau, kuris vis grąžina prie teologinio pasaulio išgyvenimo prasmės. Kiti, kaip Wieselis, tiesiogiai suabejojo Dievo egzistavimu ir jo malonės (ne)-galimumu: jo autobiografinė knyga Naktis yra apie tikėjimo praradimą ir bandymą susitaikyti su pasauliu be Dievo (kartu kreipiantis tiesiai į Dievą). Treti ieško būdų išreikšti savo patirtį, ir čia sekuliarumas rodo savo ribas. Kalbėdami apie priežastis – politines, kultūrines aplinkybes – ir determinacijas, sunkiai galime apčiuopti patirtis ir jų poveikį žmogiškumui. Taip grįžtama prie pragaro, velnio darbo vaizdinių, ieškant patyrimą apibūdinančios kalbos. Pats Wieselis yra pripažinęs, kad visą gyvenimą rašė vieną knygą, bet taip ir nežino, ar pavyko ją parašyti.

Mažiausiai determinizmui, kurio siekia sekuliari, racionali sąmonė, nepasiduoda esminis klausimas, nuo kurio pradėjome – kas (į)vyksta su žmogiškumu? Auto­rius per aukų ir išgyvenusiųjų istorijas atskleidžia, kad tie, kurie buvo nužmoginami, nuolatos demonstravo žmogiškumą, o štai budeliai negalėjo išvengti savo pačių identiteto praradimo (p. 338). Trečiame knygos skyriuje viena šalia kitos plėtojamos dvi istorijos. Pirmosios herojus – SS hauptšarfiureris Felixas Landau, kuris Drohobyče, Ukrainoje (iki karo – Lenkijoje), buvo atsakingas už „žydų darbo“ organizavimą. Laiškuose, rašytuose mylimai žmonai Trudei (pastarajai prisijungus prie vyro, abu gyveno nusavintoje žydų viloje), Landau lyg tarp kitko aprašo savo darbus, kurie tiesiog susiję su žmonių naikinimu, o tada jausmingai kreipiasi į žmoną su prašymu būti jam ištikimai ir mylėti (p. 167). Antrosios – Varšuvos Otwocko geto policininkas, žydas Calelis Perechodnikas, liudijantis apie žmoną ir dvimetę dukrą, kurių gete nesugebėjo išgelbėti. Pastarasis, kankinamas kaltės, negali sau atleisti, nors jo galimybės ką nors pakeisti buvo gerokai labiau ribotos. Jis negali nejausti gėdos ir kaltės. Tuo tarpu Landau pasižymi visišku sąžinės lengvumu, demonstruoja gebėjimą būti nepaveiktam, nepaisant įvykusio virsmo žudiku, geba išlaikyti tą pačią žmogišką formą. Jei Katastrofa kažko moko, tai kad nėra būdų, kurie leistų atimti žmogiškumą, nebent pats žmogus jį paaukoja – žmogiškumo išnykimo neįmanoma išvengti tuomet, kai kito nematai kaip žmogaus. Netgi stebėtojai, stengęsi užsimerkti ir nematyti to, kas vyksta, galiausiai taip pat paaukojo dalį savo žmogiškumo.

Atsakomybė už savo veiksmus, už esančius šalia – yra sunkiai prognozuojamas, sunkiai valdomas ir dar sunkiau nuspėjamas žmogiškosios būklės elementas. Šis nenuspėjamumas yra rimčiausias iššūkis atminčiai: vieni jaučia atsakomybės už ją naštą, kiti sugeba įsikalbėti veikus „aukštesnes“ jėgas, ar tai būtų tiesioginis vadovas, ar gamtos dėsnis, ar Dievo valia, ir atmeta asmeninę atsakomybę. Dėl to Holokaustas, kaip įvykis ir jo atmintis, tikisi moralinio asmens įsiklausymo, kai pamatiniu tampa mūsų žmogiško santykio su šiuo įvykiu klausimas. Atsakymo į jį ieškoti skaitytojui gali padėti būtent Nerijaus Šepečio knyga.