Dizaineris Tom Mrazauskas
Platono dialogas Teaitetas yra savotiškas atskaitos taškas, žymintis naują autoriaus prieigą prie žinojimo klausimo. Lietuvių skaitytojui ši Platono filosofijos problematika turėtų būti girdėta, visų pirma iš Valstybės. Pastarajame tekste iškyla tikrų ir netikrų dalykų skirties, tikrus dalykus pažinti gebančio mokslo klausimai. Atsakydamas į juos Platonas pateikia idėjų teoriją, pasak kurios, tokie regimieji dalykai kaip namai, arkliai ir žmonės – tėra tikrųjų jų esmių (idėjų) atspindžiai. Šių atspindžių pažinimas yra nuomonės (doxa), o tikrųjų jų pavidalų pažinimas – žinojimo (epistēmē) sritis.
Teaitete Platono žvilgsnis krypsta nuo pažinimo objektų ir aiškios jų skirties aptarimo prie paties pažinimo proceso apmąstymo – klausiama, kaip įgyjamas žinojimas. Dialoge Platonas pasiūlo tris variantus. Pirmiausia žinojimą bandoma sutapatinti su tiesioginiu jutimu, įsivaizduojant pasaulį, kuriame tiesa yra pažįstama kiekvieno iš mūsų subjektyviai, konkrečiu momentu patiriant dalykus taip, kaip jie jusliškai mus veikia. Ši hipotezė atmetama keliomis pakopomis, iš kurių bene svarbiausia ta, kad nuolat kintančio pasaulio pažinimo galimybė yra problemiška. Jei pasaulis išties kinta, tai negalime turėti ir jokio išsakomo jutiminio patyrimo, nes kiekvieną akimirką patirtas pasaulis jau bus kitoks. Tad nebus ir stabilios tiesos, stabilaus pažinimo.
Antras svarstomas variantas – žinojimas yra teisinga nuomonė. Pažįstant konkrečius dalykus, rega, klausa ir kiti jutimai tėra įrankis, kuriuo pasaulį pažįsta mūsų siela, o siela turi nuomonę (doxa). Be to, juk tokias bendrybes kaip gėris ir tiesa labiau pažįstame ne jutimais, o siela. Visgi ši hipotezė atmetama pasiūlant teisėjų pavyzdį. Jie, klausydami kitų įtikinančio pasakojimo, gali susidaryti teisingą nuomonę apie nagrinėjamą įvykį, nors patys jo nematė, taigi neturi tikro žinojimo. Čia nebyliai ir vėl keliamas klausimas, ko reikia, kad teisėjai turėtų tikrą žinojimą? Panašu, kad manoma teisėjus negalint tinkamai pagrįsti savo nuomonės ir todėl neturint žinojimo.
Galiausiai žinojimą bandoma apibrėžti kaip teisingą nuomonę su paaiškinimu (logos). Šis apibrėžimas, beje, dažnai sutinkamas ir moderniuose žinojimo apmąstymuose (knowledge = justified true belief). Hipotezei tirti pasiūloma pasaulio samprata, pasak kurios visi dalykai susideda iš nepažinių (alogiškų) pradų, o pažinūs yra jų junginiai. Pavyzdžiui, paskiras garsas yra nepažinus, tačiau garsų visuma, tampanti skiemeniu, įgauna prasmę ir gali būti paaiškinta išvardinant jos dalis. Tačiau čia vėl iškyla paradoksas – kaip galima žinoti skiemenį, nepažįstant jį sudarančių raidžių/garsų. Visumą laikant dalių suma neišvengiamai prieinama prie išvados, kad visumos dalys taip pat turi būti pažinios, jei dalykas kaip dalių visuma pažinus (ir atvirkščiai). Tačiau kokiu būdu tuomet pažįstami elementarieji pradai, jei negalimas jų pažinimas taip, kaip galimas visumos pažinimas, pažįstant jos dalis? Žinojimo kaip teisingos nuomonės su logos hipotezė toliau tikrinama tikslinant, kas yra pats logos. Akivaizdu, kad tai negali būti paprastas teiginys, nes tuomet visi turintys teisingą nuomonę ir ją išsakantys bus laikomi įgijusiais žinojimą. Kita vertus, paaiškėja, kad logos negali būti ir minėtas dalių išvardijimas, nes negarantuoja tikro pažinimo. Galiausiai logos negali būti ir dalyko apibrėžimas, juk, pavyzdžiui, žmones atpažįstame ir žinome net ir negebėdami pateikti išskirtinio bruožo.
Visi šie svarstymai, nors ir palieka užuominas apie galimus problemų sprendimus, neišvengiamai priverčia net ir neblogai filosofijoje pasikausčiusį skaitytoją pasimesti. Tai toli gražu ne vienintelis atsakymo į pagrindinį klausimą nepateikiantis Platono veikalas, tačiau nuo ankstyvųjų aporetiniais dėl šios savybės vadinamų dialogų jis skiriasi svarstymo daugiasluoksniškumu ir apimtimi. Dėl to verta prieš savarankiškai nagrinėjant Platono tekstą, imtis Tatjanos Aleknienės kruopščiai paruošto įvado, kuriame atskleidžiamas gilesnis teorinis sluoksnis.
Aleknienė pristato dvi pagrindines pozicijas, kaip Teaiteto aporija galėtų virsti vaisingu žinojimu apie žinojimą. Vieni tyrėjai labiau linkę atsigręžti į idėjų teoriją – esą pašnekovams nepavyksta išsiaiškinti, kas yra žinojimas, nes kalbama visų pirma apie patyrimu prieinamus reiškinius, o tik mąstomąsias idėjas (pavidalus) galima išties pažinti. Kiti mano, kad idėjų teorija negalėtų išspręsti visų dialoge iškeltų problemų. Esą šiuo tekstu Platonas skaitytojus kreipia ne prie Valstybės ar Faidono, o prie vėlyvesnių, sudėtingesne dialektika pasižyminčių dialogų. Pavyzdžiui, prie Filebo, sprendžiančio Teaitete itin svarbų dalies ir visumos santykio klausimą, arba Sofisto, kurio pokalbis draminiame laike vyksta kitą dieną po Teaiteto pokalbio. Aleknienė renkasi antrąją poziciją, nes Platoną Teaitete veikiau domina ne „atskiri tikrovės elementai, bet galimybė juos jungti į prasmingas visumas“ (p. 64). Būtent minėtuose vėlyvuosiuose dialoguose Platonas praktiškai bandys pademonstruoti, kaip dialektikos pagalba galima siekti Teaitete atvirai nesuformuluoto, bet veikiausiai numanomo tikslo – žinojimo kaip visuminio (dalies visumoje ir visumos dalių) pažinimo (ibid.).
Aleknienė skaitytojui praskleidžia ir dar vieną dialogo sluoksnį, atsiveriantį visų pirma per Teaiteto – vieno iš dviejų Sokrato pašnekovų – figūrą. Jis dialoge pristatomas kaip savotiškas idealaus mokinio prototipas. Deramo būdo ir įgijęs gerą matematinį išsilavinimą, Teaitetas yra pasirengęs vaisingai mąstyti su Sokratu. Tačiau vienintelis vienareikšmiškas dialogo vaisius yra veikiau etinis, nei intelektualinis. Pasak Sokrato, Teaitetas po jų pokalbio nešios „geresnius vaisius“, o jei pokalbis ir liks bergždžias, Teaitetas bus romesnis, nes turės proto „nesimanyti žinąs, ko nežino“. Ši išvada tampa užuomina ir dialogo skaitytojui, svarstančiam, ko Sokratas pirmiausia siekia išmokyti filosofijai tinkantį jaunuolį. Etinį dialogo aspektą išryškina ir netrumpas intarpas į pagrindinį svarstymą. Jame Sokratas, užsimindamas apie jo laukiantį teismą, supriešina filosofą kaip laisvą, tačiau kitų akimis pajuokos vertą mąstytoją, su profesionaliais teismų kalbovais, įpareigotais ne ieškoti tiesos, o visomis priemonėmis siekti pergalės teisme. Galiausiai protingumo ir dorybingumo žengimą koja kojon atskleidžia Platono siūloma ir vėliau platonikų pamėgta žmogaus gyvenimo tikslo (telos) formuluotė: „Todėl ir reikia stengtis iš čia kuo greičiau bėgti ten. „Bėgti“ reiškia įmanomai supanašėti su dievu, o „panašėti“ – tapti protingai teisingu ir dievobaimingu“ (176 a8–b2).
Nepaisant supažindinimo su pagrindiniais dialogo klausimais ir svarbiausiais sluoksniais, įvadas skirtas tik bendram teksto pristatymui. Į smalsaus skaitytojo polinkį toliau ieškoti atsakymų atliepia išsamus mokslinis dialogo komentaras. Jame atskirų atkarpų analizė pateikiama stambesnėmis dalimis. Šias analizes galima skaityti tiek dalimis, dar prieš imantis atitinkamos Platono teksto atkarpos, tiek nuosekliai, jau perskaičius dialogą. Smulkesni klausimai, įvairios intertekstinės nuorodos bei kultūrinės, filologinės realijos aptariamos prie konkrečių stambesnes atkarpas sudarančių sakinių ir frazių. Autorės komentaras yra ne tik kitų tyrėjų minčių sintezė, bet pasižymi ir originaliomis įžvalgomis, kai kada išskirtinai lietuviškai auditorijai skirtais pastebėjimais (pavyzdžiui, reikiamame kontekste aptariant lietuviškas gramatines sąvokas (p. 624, 637). Tiesa, kartais komentarų išsamumas atrodo ir šiek tiek perteklinis, be reikalo išplečiantis knygos apimtį, nes dalis informacijos komentarų pradžioje persidengia su ta, kurią aptinkame įvade (daugiausia komentare pristatant didesnes atkarpas, pavyzdžiui, p. 54–55, 596, 602). Žinoma, tai turi ir savų privalumų – didelės apimties tekste reikalingiausios informacijos nepraleidžia skirtingas skaitymo strategijas pasirinkę skaitytojai.
Reikia pabrėžti, kad tiek įvadas, tiek komentarai tėra dalis įtikinamos Platono teksto interpretacijos, kurią lietuviškai auditorijai pasiūlo Aleknienė. Mat interpretacija visų pirma yra pats teksto vertimas. Kaip ir kituose autorės darbuose, vertimas pasižymi tiek sklandumu, tiek tikslumu ir atskiras jo kokybės pristatymas Platono mėgėjui Lietuvoje jau nebereikalingas. Tik būtina trumpai paminėti, kad Teaiteto tekste slypi ne vienas įveiktinas (ir šiuo atveju – įveiktas) vertimo iššūkis: sąvokos logos vertimas, graikiškų „žinojimo/pažinimo“ sąvokų sinonimai, tokių detalių kaip „kuo“ ir „per ką“ skirtis bei gramatiniai terminai. Tam tikra prasme vertėja yra panaši į Sokratą dialoge – iš pažiūros (kaip pats tvirtina), jis tėra kitų žinojimo pribuvėjas, bet iš tiesų atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį.
Tokiu intelektualiniu pribuvėju laikytinas ir Platonas, nes Teaitetu, viena vertus, pats pasiūlo gausią puokštę hipotezių, atsakančių į klausimą, kaip gi mes įgyjame žinojimą. Kita vertus, Platonas pirmiausia siekia ugdyti žmones tiek intelektualine, tiek etine prasme. Svarstydami apie žinojimą Valstybės kontekste, nors ir įspėti apie tai, kad dalykų esmės pasiekiamos tik filosofams, esame nuteikiami gana optimistiškai. O štai Teaitetu, keliančiu sveiką suglumimą, esame kviečiami leistis į žinojimo klausimą čia ir dabar, ieškoti būdų nuosekliai pažinti skirtingų lygmenų tikrovę. Nors tokie filosofiniai veikalai ir jų leidimai tikrai nesivaiko aktualijų, Teaitetas lietuvišką auditoriją pasiekė labai aktualiu metu. Mat ir šiandien, kaip matome iš viešosios erdvės, mūsų visuomenę kamuoja klausimas, kas yra žinojimas ir kaip jį įgyti. Belieka tikėtis, kad dialogas mums išties padės tiek išauginti gerus intelektualinius vaisius, tiek būti romesniems ir nesimanyti žinant to, ko nežinome.
