2024-ųjų pabaigoje Lietuvos dailininkų sąjungos šiuolaikinio meno ir kultūros erdvėje „Medūza“ atsidarė metus veikianti žinomo Lietuvos kūrėjo Donato Jankausko (Duonio) paroda „Metų laikai“ (kuratorius Audrius Pocius). Ambicinga ekspozicija sumanyta galerijos požemiams, kurie buvo išvalyti specialiai šiam renginiui. Į žemomis staktomis atskirtas patalpas, kurias vargu ar pavadintum erdviomis, patenkama iš galinės galerijos salės, stačiais laiptais neriant žemyn į tamsą. Vis dėlto mintyse tuos rūsius vadinau begaliniais. Slankiojant tarsi koridoriumi sujungtais skirtingo dydžio kambarėliais, neaišku kur link vedančioje prietemoje galima beveik pasiklysti, kažkuriuo metu ima rodytis, kad patekai į labirintą. Išeiti lauk galima ne ten pat, iš kur nusileidai. Parodos išplanavimas (architektas Dominykas Daunys) sumanytas kaip aliuzija į pietvakarių Prancūzijoje 1940 m. rudenį po šaknimis atsivėrusią ertmę į urvą. Jame buvo atrasti dešimtis tūkstančių metų žmogaus akies nematyti sienų piešiniai – žvėrių figūros ir antropomorfizuotos būtybės.
Metų laikai, anot anotacijos, taip pat yra nuoroda į „aukščiausią pasiektą meistrystės tašką“ (mirktelima maestro Antonio Vivaldi). Pavadinimas sufleruoja ir mados ciklais besisukantį žmonėms būdingą troškimą apsirengti naujoviškai, vieni kitų „beždžionišką“ mėgdžiojimą. Cikliškumas galimai išreiškia visos žmonijos vystymosi dėsningumus. Juk dažnai girdime, kad po tam tikrų klestėjimo ir technologinių pasiekimų periodų ateina civilizacijos nuosmukius simbolizuojančios žiemos, proto sąstingiai. Minėtosios aliuzijos šiandien provokuoja mąstyti netgi apie kai ką daugiau nei keturis sezonus klasikiniame mene ar progreso ir regreso kaitą. Prisimenu keistus dabarties orų paradoksus, klimato nerimą. Makabriškieji ekspozicijos eksponatai šių dalykų tiesiogiai nenurodo, tačiau keturi sezonai realiame gyvenime jau išsitrynę, likę gal tik du ryškesni pusmečiai. Vienas jų būna labiau žiemiškas (nors nebūtinai su pusnimis ar speigais), kitas, vasarinis, kartais pratrūksta liūtimis, sausromis ir ekstremalaus karščio bangomis. Šiandien ne veltui svarstoma, kad radikalios orų permainos gali būti klimato kaitos padarinys. Prie to kažkuria prasme prisideda ir vadinamieji mados kaprizai, parodos anotacijoje minimi „vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai“. Mūsų geismai šiuo atveju vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį.
1994 m. skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje baigęs Jankauskas savo diplominiame darbe kalbėjo apie pirmykščio žmogaus instinktus pabrėždamas, kad jie niekur neišnyko. Nukauto sniego žmogaus pavidalas atskleidė menininko pomėgį egzotiškoms medžiagoms (ne iki galo išdirbtas kailis miksuotas su medžiu), įspūdingiems masteliams ir tolimesnę kūrybą paženklinusiems „žemaitiškiems juokeliams“. Jaunas dailininkas smagiai pašiepė racionalaus žmogaus svajonę žūtbūt atrasti kokį nors mokslo dar nepažintą reiškinį; šį bruožą aš pati anuomet susiejau su skulptoriaus humoristiškai interpretuojamais alternatyvaus pažinimo keliais. Nematytų pasaulių ištroškusi, įvairiomis okultinėmis pranašystėmis besimaitinanti amžiaus pabaigos populiariosios kultūros vaizduotė nesunkiai pasiduodavo egzotikos kerams. Dirgindamas tam tikros visuomenės dalies smalsumą, menininkas vėliau skaptavo ne vieną pabaisą, tarsi netyčia atrastą milžinišką fosiliją, įsimylėjusį trolį ar pusiau-beždžionę.
Apskritai kilnios (žinoma, „vakarietiškos“) civilizacijos atstovų ir gyvuliško primato trauka yra abipusė. Kaip pastebėjo Pocius, mįslinguose Duonio artefaktuose greičiausiai „ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti“. Pridurčiau, kad šis sutrikimas išreiškia ir proto prieblandą, kuri tampa programine parodos ašimi. Visai kaip ir amžinasis tikrosios kilmės, visiems bendro protėvio klausimas; pastarasis, nepaisant gausybės mokslinių patvirtinimų ir pasišaipymo iš savo pačių kvailybės, mus vis dar jaudina. Kartais suglumina netgi pozityvizmo paskatintas siekis suklasifikuoti pasaulį sau patogiu būdu, nepaliekant spragų (iš nežinios plyšių gali išsiristi nebeaišku kas!). Analizuojant Duonio skulptūrinę plastiką, galima nemažai pasakoti apie tokias žinojimo spragas vis prakrapštantį beždžionžmogio leitmotyvą, ironiškai traktuojamus epus, aliuzijas į Lietuvos dailės istorijoje nusėdusius čiurlioniškus vaizdinius ir žmogiškųjų antrininkų kopijas. Antai dabartinėje „Medūzos“ parodoje išvysime nežinomų būtybių letenomis molėtame paviršiuje suplūktą dekorą, pirštais išbraukytus priešistorinius piešinius, ekranuose virpančias pabrėžtinai schematiškas linijines komiksų figūras. Iš sienos lenda giganto pirštas, kampuose žvalgosi hominido požymių turintys veikėjai, bareljefe kyšo ankstyvosios Antikos fragmentas. Čia pat matai ir šiuolaikybės kičą, pigias medžiagas, sovietmečio restauracijos liekanas, kelias mažas pliušines beždžionėles. Atradimo džiaugsmo galų gale dairausi nebe tūkstantmečių sandūroje, o kažkur giliau istorijoje – žengdama į seniai nebenaudojamų žinių rūsius. Požemio nepasiekia internetas, ir tai tampa natūralia urvinės prieigos sąlyga.
MODERNYBĖS TAKSONOMIJOS IR EMANCIPACIJA
René Descartes’as kažkada tvirtai nusprendė, kad gyvūnai yra mašinos, gerai veikiantys automatai, o beždžionės vaizdinys tapo puikia mąstytojo minties iliustracija. Panašios nuostatos gyvūnų atžvilgiu, beje, pateisino šimtmečius trukusią civilizuotojo žmogaus prievartą prieš „biologines mašinas“, tarp jų ir beždžionių išnaudojimą pasilinksminimams, o dabarties laikais – moksliniams bandymams. Pasaulį analizuojantis baltasis modernybės vyras barbariškumą, ekscentriškumą ir visokį neišsiauklėjimą taip pat lengva ranka priskirdavo savo „žemesniesiems“ broliams, pusbroliams ir kitos odos spalvos „laukiniams“. Įvardijęs savo antipodus, natūraliai pasijusdavo esantis aukščiau visų kitų būtybių. Vis dėlto pačią gamtą tas žmogus aistringai tyrinėjo. Besivystanti kasybos pramonė pažerdavo keistų iškasenų; empiriniai atradimai iš dalies lėmė tai, kad požiūris į analizuojamą aplinką sparčiai kito.
Švedų biologas ir gydytojas Carlas Linnaeus – šiuolaikinės taksonomijos tėvas – paskatino gamtos istorijos perversmą visoje Europoje. Jis pirmasis apibrėžė rūšies sąvoką ir panaudojo binarinę nomenklatūrą – kiekviena rūšis galėjo būti nusakoma pagal lotynišką genties ir rūšies pavadinimą (tokią klasifikaciją naudojame ir šiandien). Tyrėjas surinko šimtus augalų ir gyvūnų rūšių, formalizavo šiuolaikinę organizmų pavadinimų sistemą, o šios didingos pastangos jam leido save įsivaizduoti kaip biblinį „antrąjį Adomą“. Linnaeus nusprendė, kad žmones galima klasifikuoti kaip visas kitas būtybes, taigi 1758 m. pasirodžiusiame įtakingame veikale Systema Naturae mūsų rūšį jis pavadino Homo sapiens (šalia šimpanzės ir orangutano atsidūręs žmogus priskirtas žinduolių klasei).
fragmentai. Lauryno Skeisgielos nuotraukos
Biologas, kaip teigiama, vadovavosi aristoteliškąja pasaulėžiūra ir matomai nebuvo iki galo apsisprendęs dėl griežtų hominidų ribų. Pasitelkęs savo taksonomijos principus, jis numatė egzistavus netgi kažkokią tarpinę žmonių rūšį – Homo troglodytes. Pagal anuometinį supratimą šie urviniai žmonės gyveno Malajų pasaulyje; vis dėlto „papildomos“ rūšies egzistavimo galimybė vėlesniais metais buvo atmesta kaip nekritiško pasikliovimo keliautojų įspūdžiais rezultatas. Kad ir kaip žiūrėsime, urvinio figūra pasitarnavo Malajų pasaulio įvairovės interpretacijoms ir tapo simboliniu baltųjų mokslo vyrų pašnekovu, savotiška mitine būtybe mįslingoje XVIII a. tyrėjų apmąstytoje būties grandinėje, ypač diskutuojant apie žmogaus ir gyvūno santykį1. Užuominos apie evoliuciją, anuometinės politinės filosofijos idėjos provokavo klausimus ir apie naujos rūšies moralę bei pirminį natūralų būvį. Pasakojimai apie pusiau-žmogiškus sutvėrimus pynėsi su Biblijos vaizdiniais, o įvairūs palyginimai nebuvo vien tik neigiami. Sentimentalizmas ir naujas gamtos kultas, tarkime, darė įtaką Linnaeus amžininko Jeano-Jacques’o Rousseau veikale Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus apmąstomai idealaus žmogaus koncepcijai. Vietoje pagarbos sustabarėjusiems autoritetams jis išsakė „pagiriamąjį žodį pirmiesiems protėviams“2 arba laukinėje gamtoje egzistavusiems hominidams. Ne veltui teigiama, kad Rousseau galėjo rašyti apie įsivaizduojamąjį orangutaną – natūralioje prigimtinėje būklėje gyvenusį ir dėl išorinių aplinkybių pilnai neišsivysčiusį priešistorinį žmogų (orang utan)3.
GRUMTYNĖS DĖL PROTĖVIŲ IR AINIŲ
1859 m. pasirodęs Charleso Darwino veikalas Rūšių atsiradimas įžiebė revoliuciją, ir ne vien biologijos mokslų požiūriu. Naujoji evoliucijos teorija leido pagrįstai samprotauti ne tik apie tai, kad aukščiausiame hierarchijos taške esantys žmonės vystėsi iš žemesniųjų gyvūnų, bet ir įrodinėti, kad vienos žmonių grupės yra natūraliai aukštesnės už kitas. Beje, mokslu besiremiantis XIX a. rasizmas į išsilavinusių žmonių sąmonę galėjo skverbtis (ir rado tam tinkamą dirvą) dar iki Rūšių atsiradimo publikavimo. 1856 m. netoli Diuseldorfo oloje buvo atrasti senovinio žmogaus palaikai, pagal vietovę pavadinti Neanderthal, po poros metų tokių palaikų rasta ir Devono oloje netoli Brixhamo. Vis dėlto būtent naujoji darviniška evoliucijos koncepcija pasirodė nuostabiai paranki įrodinėjant, kad žmonių rasės išsivystė netolygiai ir būtent dėl to nėra vienodai vertingos.
Šiuo atveju man įdomesnės ne „mokslinės“ rasizmo šaknys, o įsiplieskusi kova dėl protėvių autentiškumo. Pritarusieji požiūriui, kad žmogus – beždžionės palikuonis, susirėmė su tais, kurie šį teiginį traktavo kaip pažeminimą ar asmeninį įžeidimą. Provokatorių Darwiną ne kartą aršiai išjuokė ne vien bažnytininkai, bet ir pasauliečiai, žurnalai platino darvinizmo karikatūras, ginčuose oponentų argumentai būdavo komiškai supaprastinami. Šį XIX a. antrosios pusės egzistencinį konfliktą, kuriame susidūrė ne vienas gamtininkas ir dvasininkas, Anglijoje puikiai iliustravo vadinamoji Oksfordo diskusija („klerikalizmas prieš darvinizmą“). Darwino tezes gynęs žinomas gamtininkas Thomas H. Huxley Oksfordo universiteto muziejuje anuomet matomai ištarė istorinį, vėliau legendomis apipintą posakį: „Mieliau turėčiau protėvį beždžionę, nei vyskupą“4. Viena ar kita forma panašūs ginčai ruseno ne vieną dešimtmetį, o Homo sapiens giminystė su beždžionėmis ne kartą sukeldavo diskomfortą, kurį slopinti tekdavo protą raminančiomis priemonėmis.
Richardas Dawkinsas, biologinės evoliucijos profesorius ir aistringas darvinistas (pasak jo paties – moksle, jokiu būdu ne politikoje), ne kartą žvalgėsi po hominidų kilmės ir evoliucijos klausimus. XX a. ginčai dėl garsiosios Dawkinso savanaudžio geno koncepcijos kažkuo netgi primena aukščiau minėtus daugiau nei pusantro šimtmečio senumo apsižodžiavimus Oksforde. Referuodamas į pastaruosius, šiuolaikinis darvinistas savanoriškai prisiėmė 1856 m. Darwino deklaruotą „velnio kapeliono“ (angl. Devil’s Chaplain) vaidmenį ir dar kartą kritiškai permąstė žmogaus apibrėžimą, tiksliau – šios sąvokos absoliutizmą. Pasirodo, minėtą sąvoką šiandien vis dar natūraliai traktuojame kaip neturinčią jokių niuansų. Anot Dawkinso, mes nesunkiai pripažįstame, kad esame tarsi beždžionės, bet vargu ar pagalvojame, jog esame beždžionės. O mūsų pačių sugalvota žmogbeždžionės kategorija, kuri (lyg ir netyčia) neapima žmonių, mokslinės evoliucijos požiūriu yra ne tik dirbtinis, bet ir klaidinantis konstruktas5.
Antropologų įžvalgos ilgainiui atskleidė, kad tūkstantmečiais besiformavusios socialinės ir bendruomeninės struktūros nėra būdingos išskirtinai žmogui. Ne tik senovės mituose gyvūnai veikė kaip protingi, neretai ir išmintingi, veikėjai. Šiandienos gamtininkai fiksuoja mąstančių ir jaučiančių žinduolių gyvenseną bei papročius, o didžiųjų beždžionių tyrimai ne veltui lyginami su gentinių žmonių bendruomenių tyrimais (užtektų pasižiūrėti jautrių dabarties dokumentinių filmų apie prasmingus santykius tarp šimpanzių). Daug ką paaiškino genetika ir biologija; tarkime, dabar žinome, kad Homo sapiens ir šimpanzių genai sutampa 98,8 proc., t. y. tik nedidelė mūsų genetinio kodo dalis yra nebūdinga šioms žmogbeždžionėms. Galų gale nebekompleksuodami pri(si)pažįstame, kad visuomet dalinomės kažkuo daugiau nei genais; o teiginys, kad funkcionuojame visai kaip didžiosios beždžionės, rodos, nieko nebeįžeidžia.
Vis dėlto Dawkinso kritikuota esencialistinė nuostata ir savirefleksijos trūkumas veikia it raminantis „valktis ant akių“, ypač susiduriant su pernelyg kompleksiška realybe ir savanaudiškais poreikiais. Eksperimentais su elektroniniais smegenų dirgikliais užsiimanti Elono Musko įkurta kompanija Neuralink kurį laiką reklamavosi pasitelkdama kompiuterinį žaidimą žaidžiančios linksmos beždžionės vaizdinį. Kiek vėliau sulaukė rimtų kaltinimų, kad šiuos gyvūnus kankino ir pražudė. Medicininės ir etinės problemos matomai neužkardė tolesnių tyrimų (mokslininkai atlieka eksperimentus su beždžionėmis visų pirma dėl to, kad tai artimiausia mums rūšis). 2023 m. lapkritį buvo paskelbta naujiena apie beždžionės embrionui išvirkštas kamienines ląsteles iš genetiškai skirtingo donoro. Tokiu būdu buvo sukurtas žmogaus ligų gydymui skirtas pirmasis chimerinis beždžionės kūdikis. Besikankinanti nepavydėtino likimo būtybė pasirodė labiau tinkanti žmonėms, nei tradiciškai eksperimentuose naudotos chimerinės žiurkės ir pelės6.
MIMIKRIJA, VEIDOTYRA IR TROGLODITŲ SUGRĮŽIMAS
Įvairių tautų pasakose randame universalų beždžionės kaip alegorinio veikėjo bruožą – gudrumą ir gebėjimą pasinaudoti apgaule, taip pat kartais minimas žiaurumas, būdingas ir žmonėms. 2022 m. Jordano Peele’o filme Nope vienas pagrindinių motyvų siejasi su baltosios rasės žmonių juodaodžiams padaryta istorine skriauda, ryškiai paliestas ir gyvūnų eksploatacijos klausimas (gana netikėtai pačioje filmo pradžioje šeimos narius brutaliai išžudo šimpanzė). Davido Lyncho 2017 m. mistiniame ir šiek tiek siurrealistiniame trumpo metro trileryje What Did Jack Do? vaidina kapucinų beždžionėlė vardu Jackas Cruzas. Nedidelis fraku vilkintis gyvūnėlis tobulai manipuliuoja nekaltomis veido išraiškomis ir teisinasi dėl padaryto sunkaus nusikaltimo (nužudymo), kurio motyvas – kerštas. Akys ir lūpos tarsi tampa simboliniu jausmingumo įkalčiu. Traukinių stoties kavinėje Jacką kamantinėja visus jo pasiteisinimus ir išsisukinėjimus kvestionuojantis pats save vaidinantis režisierius.
Veidas išties yra kultūriškai reikšminga kūno dalis, kurią atpažįsta kai kurie gyvūnai; biologinės transformacijos, kaip rodo meno istorija, yra mėgstama psichologiją ir metamorfozes analizuojančių portretų kūrėjų tema. Žmogaus ir beždžionės vizualinį tapatumą, ko gero, netgi galima aptarti kaip specifinę veidotyros sritį, apie kurią neseniai mąsčiau Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje nuolatinėje ekspozicijoje žvelgdama į Duonio kūrinį iškalbingu pavadinimu „Auklėtojas“ (2018). Žinant įprastus skulptoriaus darbų mastelius, šis tamsiai pilkos spalvos luitas primena didesnio kūrinio fragmentą. Ant visiems dailės mokyklų auklėtiniams pažįstamo modelio – mikelandželiško Dovydo – apatinės veido dalies čia užlipdyta gauruoto gyvio kaukė. Proporcingas garbanotas viršugalvis ir kilnaus rūpesčio suraukti renesansiniai antakiai susilieja su žvėries snukiu; klasikinis antikos žvilgsnis įgauna gyvuliško rimtumo. Tuo tarpu šiandieninės „Medūzos“ patalpose vienas įspūdingiausių eksponatų – jonėninės kolonos kapitelio voliuta vietoj pirmykštės beždžionės šnervių ir barzdos. Pusiau juokais galima pridurti, kad klasikinio meno estetika ir masinės kultūros vaizdiniai į geidžiančio žvilgsnio regos lauką nuolatos įterpia erotiškomis blakstienomis pagražintas akis, gosliai padažytas lūpas… Tačiau kai kuriems primatams artimesnė čepsinti burna.
Prieš dešimtmetį Google bendrovė turėjo atsiprašinėti, kai jos šviežiai įdiegtas veidų atpažinimo algoritmas atsitiktinę portretinę juodaodžių fotografiją pavadino „gorilomis“. Vargu ar neįgudusio dirbtinio intelekto pradėtame valdyti internete galėjo nutikti kas nors labiau rasistiško. Kažkada apie tai kalbėdami su Duoniu staiga susižvalgėme nieko nesakydami. Juk dar prieš akimirką menininkui pasakojau apie Dawkinso tezes, šnekučiavomės apie tai, kad mokslo požiūriu Homo sapiens ir yra beždžionė. Ta skandalingoji algoritmo „kliurka“ šiandien atrodo jau pasenęs reikalas, mat nuo to laiko mūsų civilizuotasis pasaulis rodėsi vis labiau susijaukęs ir galimai vis nuožmesnis. Nuolatinis vienas kito pergudravimas tapo neatsiejamu tarptautinių santykių leitmotyvu geopolitiniuose žaidimuose. Karas Ukrainoje, rodos, galutinai viską apvertė, kartu su visomis klasikinėmis vertybėmis ir teorinėmis ištarmėmis apie besiartinantį globalios santarvės aukso amžių. Berašydama šiuos žodžius prisiminiau, kad genčių „pasiaiškinimus“ primenančiose spontaniškose diskusijose socialiniuose tinkluose bene galingiausios šios Žemės šalies vadovas pastaraisiais mėnesiais ne kartą buvo išvadintas „beždžione“. Vargu ar gali būti kas nors labiau groteskiško.
Genamas smalsumo ir naudos siekių Homo (ar šį žodį vis dar privalu rašyti iš didžiosios?) toliau smalsiai žvalgosi neišžvalgytų teritorijų ir genetinių linijų archeologijoje, biologijoje, kosmoso tyrimuose ir dar bala žino kur. Gamtos filosofų įžvalgas nuo senų laikų veikia keisčiausi „nemoksliniai įsivaizdavimai“. Beje, menininkų įžvalgas taip pat. Diskusijas kadaise trigerinusi troglodito figūra alternatyvių žinojimų erdvėse galbūt ir vėl galėtų reikšti kai ką daugiau, nei XVIII a. taksonomijos nežinomuosius. Sinkretiškasis puslaukinis Linnaeus gyvis kažkada gimė kaip įaudrintos vaizduotės personažas. Ji(s) ko gero gali ir dabar prieš mus išnirti tiesiai iš kolektyvinės pasąmonės gelmių, sugrįžti pro kitas (urvo) angas. O gal nukristi iš dangaus. Pavyzdžiui, „Medūzos“ parodoje atsikartoja „pirmapradės“ animacijos kilpa – iki kosmoso išaugantis augalas subrandina į vandens telkinį Žemėje vis krentančią kapsulę su beždžione viduje. Ir iš to telkinio iškart vėl auga žalias augalo stiebas. Šis įkyrus ir beveik juokingas naratyvas matomas ne televizoriaus ekrane, o rūsio patalpoje netelpančios pabaisos akiduobėse, iš kurių žvelgia dar viena akių pora. Virš gyvuliškos prigimties norintis pakilti, rojaus siekiantis pusiau mašininis intelektas tos prigimties niekaip neišsižada. Ji pasirodo vis naujais būdais. Tarpusavio sutarimo (dėl kilmės) ir sąlyginės ramybės laikotarpius vėl iš naujo trikdo atradimai, proveržiai, karai ir revoliucijos. O stebėtojai ne visada turi galimybę iškart pasakyti, kuris iš tų laikotarpių yra kuris.
1 Christina Skott, „Linnaeus and the troglodyte (Early European encounters with the Malay world and the natural history of man)“, in: Indonesia and the Malay World, 2014, t. 42 (123): Special issue on Europe and the Malay world, p. 141–169.
2 Žanas Žakas Ruso, Rinktiniai raštai, parengė Antanas Rybelis, iš prancūzų kalbos vertė Laurynas Algimantas Skūpas, Vilnius: Mintis, 1979, p. 68.
3 Terminas kilo iš malajų kalbos žodžių orang (‘žmogus’) ir hutan (‘miškas’), nors vakarietiškuose šaltiniuose orangutano pavadinimas įvairuoja (orang-utan, orang utan, orangutang, ourang-outang).
4 Žvelgiant į konfliktą detaliau, aiškėja, kad Huxley‘aus įžvalgos, kaip ir ginčai tarp įvairių gamtininkų bei skirtingai nusiteikusių anglikonų bažnyčios dvasininkų frakcijų, buvo pakankamai niuansuotos; žr. https://www.britannica.com/biography/Thomas-Henry-Huxley/Darwins-bulldog.
5 Richard Dawkins, A Devil‘s Chaplain: Reflections on Hope, Lies, Science, and Love, Boston – New York: Mifflin Company, 2004, p. 22.
6 Dešimties dienų sulaukęs žinduolis turėjo būti užmigdytas; žr. Carissa Wong, „This hybrid baby monkey is made of cells from two embryos“, in: Nature, 2023-11-09, in: https://www.nature.com/articles/d41586-023-03473-w.
