2024-ųjų rugsėjį buvau pakviesta į vieną televizijos laidą pasisakyti apie praėjusios kadencijos kultūros ministro darbus, aptarti Simono Kairio pasiekimus ir nesėkmes. Vis dėlto intriga studijoje nesimezgė. Svarbiausius reikalus su abiem laidos vedėjais, žinoma, aptarėme. Tiesiog neapsisprendėme, kam priskirti nuopelnus dėl pasiektų rezultatų. Asmeniškai juos savo feisbuko paskyroje pristatinėjusiam besireklamuojančiam ministrui? Biudžeto planus kruopščiai dėliojusiai ir juos koregavusiai vyriausybei? Seimo kultūros komiteto aktyvesniems veikėjams? O ir kas tie svarbiausi darbai? Laidos vedėja spontaniškai dar priminė „čekiukų skandalą“, žiniasklaidoje išviešintus keistokus ministerijos baldų užpirkimus – juk tai irgi politinio veikimo ar bent politinės kultūros dalis. Tuo tarpu mano dėmesys krypo link viešai paprastai mažiau matomų, tačiau periodiškai vis iškylančių administravimo klausimų.
Apskritai ta politinio valdymo ir veikimo tvarka jau seniai sustyguota – tiek įstatymai, tiek ir politikai ne pirmą dešimtmetį akcentuoja demokratinę savivaldą, ekspertų autonomiją, nesikišimą. Įžūlesni neva privilegijų įsikibę menininkai nebegali nevaržomai brautis prie ministro ir valstybės iždo (kaip kadaise), o koks nors išpuikęs ministras (jei toks pasitaikytų) negali diktuoti kūrėjams, ką ir kada kalbėti, kaip elgtis. Šiandien jau įprastas kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo atskyrimas pirmuoju valstybės kūrimosi dešimtmečiu įsivaizduotas kaip saugiai „ištiesta ranka“, kiek vėliau, vengiant negatyvių asociacijų su išmaldos prašytojais, deklaruotas „rankos atstumo principas“. Prieš beveik dešimtį metų jis įtvirtintas įstatymų ir praktikos lygmenyje1 – pavyzdžiui, Lietuvos kultūros taryba dabar nurodo besilaikanti „pagarbaus atstumo principo“.
Tūkstantmečio pradžios publicistikoje taip pat vis dažniau ėmė skambėti politinės valios sąvoka. Kultūros politikos kasdienybė dažnai traktuota kaip metaforinis auginimas, puoselėjimas, jautrių delnų globa, o kartais ir paskatinimas kažkam vertingam. Netgi buitiniai posakiai – kaip antai „sukirto rankomis“, – žiniasklaidos antraštėse liudijo svarbių projektų įgyvendinimo pradžią. Lemtingais momentais juk visuomet prisireikia paties ministro pirmininko(-ės) palaiminimo, jo(-s) dėmesio visuomet dairomasi pradedant reikšmingas nacionalines statybas, inicijuojant didžiuosius jubiliejus. Aiškiai sustyguotas savireguliacijos mechanizmas veikia ne vien laikantis įstatymų ir šalto pagarbaus atstumo. Realybėje nutinka akibrokštų, tada ne kartą šaukiamasi visuomenės autoritetų, gyvų kultūrininkų balsų ar beldžiamasi į aukščiausiosios valdžios supratingumą.
Kitaip tariant, ta nuolat skaidrinama sistema, auditais vis testuojama politinė ir biurokratinė kultūrinio gyvenimo materija iš tiesų yra klampesnė nei gali pasirodyti. Nepaisant veiklas grindžiančių gairių ir aprašų gausos, prioritetų koregavimo, procesai nesupaprastėja, kaip kad ne kartą tikėtasi. Tą iliustruoja, tarkime, sąlyginai nedidelę kultūrai skirtų valstybės lėšų dalį projektams išdalinančios minėtosios LKT situacija. 2017 m. pavasarį čia įsteigtas Stebėsenos ir analizės skyrius, jis pristatytas kaip ryški pagalba LKT aiškinantis finansavimo būdų „aktualumo analizę, išvadų dėl kultūros politikos modelio tobulinimo rengimą, kultūros srities statistinių duomenų rinkimą, apdorojimą ir pristatymą visuomenei“2. Siekta efektyvumo, moderniose valstybėse dabar tokios populiarios įrodymais grįstos politikos. Tikėta, kad mezgant kūrybos ir kultūros žmonių bei politikų tarpusavio dialogą, kuo toliau, tuo labiau bus galima kalbėtis ne emocijų ar intuityvių prielaidų, o skaičiavimais grįstų sprendimų lygmenyje.
Minėtasis LKT skyrius pagal savo išgales ištirdavo procesus ir skelbdavo tyrimus, o tarybos nariai, politikai ar net visi norintys galėjo matyti tendencijas iliustruojančias kreives, powerpointuose išskleistus suraikytus procentų „pyragus“, smulkiuose exceliuose išdėliotas eurų eilutes. Dabar jau to nebeužtenka. Ne skaičių ar politikų, o tyrėjų. Duomenų ir jų apdorojimo (o ir pačios sistemos koregavimo) būdų gausėja. Taigi LKT 2024 m. birželio viduryje teigė, kad „pasirašė sutartį su Inovacijų agentūra dėl dirbtinio intelekto įrankių testavimo“3. Vėliau rudenį naujuosius įrankius žadėta išmėginti tarybos veikloje, pats testavimo programos projektas ilgu pavadinimu4 skirtas tam, kad galima būtų spręsti problemą – „darbuotojų laiko ir įrankių trūkumą greitam didelių duomenų srautų valdymui, apdorojimui ir analizei“. Pasak tai pristačiusios LKT Administracijos direktorės Rūtos Stepanovaitės, „pastebėjome, kad vidinių procesų greitis ne visuomet atitinka suinteresuotų šalių lūkesį, o tai daro įtaką pasitikėjimo taryba lygiui“.
Taigi klausimas ką daryti, kad sukaupta informacija pagaliau galėtų visiems kažką įrodyti – akivaizdžiai ir nenuginčijamai, – išlieka. Kaip ir aktyvesnių kultūrininkų lūkesčiai dėl didesnio finansavimo, visoms sritims. Jo negavusieji ir toliau skundžiasi, kartais netgi garsiai reikalauja „teisingesnių“ nei ligi šiol rezultatų, aiškesnio sprendimų pagrindimo. Neatsitiktinai pastaraisiais metais socialiniame tinkle tenka matyti LKT pirmininkės Astos Pakarklytės (pasi)-aiškinimus, atsirandančius po beveik kiekvieno LKT konkurso – feisbuko postuose ji kantriai pasakoja apie bendruosius principus, prioritetų dėliones, kvotų nustatymą, daugiapakopes (ekspertų) atrankas ir kviečia teikti siūlymus. Pati taryba, savo ruožtu, toliau gyvuoja su kultūros politikų iš bendro šalies biudžeto išsiderėtais pinigais, tiesiog kažkaip vis naujai apibūdinamais, šiek tiek gal kitaip perskirstomais. Vis dėlto šiuo atveju noriu atkreipti dėmesį ne į (ne)teisingas dalybas ar nuolatines derybas su šalies valdžia, o į platesnį naujojo racionalumo siekį.
DI sistemos viešajam sektoriui iš tiesų suteikė nemažai vilties. Šiandien neretai siūloma ne tik skaičiavimą, bet ir su skaičiais susijusius sprendimus ilgainiui perleisti protingoms mašinoms, neva žmonėms užtektų išsigryninti prioritetus (išsigryninimo siekinys – dar vienas periodiškai atsikartojantis kultūros politikos leitmotyvas). Gal iš tiesų su Inovacijų agentūra pasirašytame DI projekte pasiūlyti vadinamieji didieji kalbos modeliai padėtų nuimti nuo žmogaus pečių bereikalingą naštą? Nuo excelių pavargusioms biologinėms akims leistų pailsėti, o smegenims atsikvėpti? Kad ir kaip žiūrėtume, tai siejasi su radikalių sprendimų ieškančių viso pasaulio dataistų5 svajonėmis apie maksimalų racionalumo lygmenį, kuriame apsieitume be varginančio komunikacinio diskurso, bereikalingų ginčų, spėlionių.
DI vajus prieš keletą metų, pavyzdžiui, suklestėjo miestų politikoje, taip pat ir Lietuvos didmiesčiuose. Įsismarkavusi Liberalų sąjūdžio kandidatė į Vilniaus vadoves 2023 m. vasarį netgi pasiūlė visam laikui atsikratyti žmogiškųjų klaidų – visokių kliurkų, pasiaiškinimų. „Atleiskite mane iš darbo!“ – šūktelėjo ji6, pareiškusi, kad išrinkimo atveju merės pareigas mielai perleis visagaliui visa stebinčiam DI. Lietuvos sostinės problemų sprendimo kelias jai buvo aiškus – „mažiau nomenklatūros, daugiau sistemų“. Gal tos retorikos derėtų pasimokyti ir kultūros sektoriui? Kalbu be didelės ironijos, juk iki šiol dažnai girdžiu apie perteklinį popierizmą, kuriuo užverčiami netgi kukliai finansuojamų įstaigų atstovai (nesvarbu, kad visi reikalai jau seniai tvarkomi ekrane).
Vienprasmiškų atsakymų čia, deja, nėra. Dar ne taip seniai biurokratinį racionalumą iliustravo skaičiai lentelėse, šiandien – jau ir sudėtingos DI sistemos, galinčios tapti politinės galios įrankiais. Tik štai ta kultūra vis ima ir pareikalauja dar gilesnio procesų suvokimo, minėtojo rankos jautrumo. Skirtingai, nei teigia populiarus priežodis, skaičiai čia „nekalba patys už save“. Didieji duomenys ir jų analizė savaime politinių sprendimų nei paaiškina, nei išskaidrina, retai tuos sprendimus ir supaprastina. Kalbas apie kokybę ir vertes pakeitus milžiniškais kiekiais apdorotų duomenų, politika negimsta. Gali būti netgi atvirkščiai, mat kai tik DI funkciškai prilyginamas viešajai komunikacinei sferai, viešoji politika ỹra7.
Skubu patikinti, kad algoritminės valdysenos problemos dažniausiai kyla ne iš kompiuterių ar jais besinaudojančių žmonių, o iš tam tikros ideologijos, primygtinai skatinančios suteikti daugiau sprendimų galios visažinėms sistemoms. Šiuo atveju verta akyliau pažvelgti į mąstymą neretai personifikuojančios rankos tropą. Prisiminus ankstesnių dešimtmečių filosofų aptartas rankos ir protinio darbo autentiškas sąsajas8, tariamas matematinių sistemų tobulumas neabejotinai pakibtų ore. Anot populiaraus korėjiečių mąstytojo Byung-Chul Hano (jo trumpoji knyga Nuovargio visuomenė 2024 m. išleista ir lietuviškai), analizavusio Martino Heideggerio pasiūlytas įdarbintos minties metaforas, senasis filosofas šiandien greičiausiai nesunkiai demaskuotų DI kaip negalvojančią ir negebančią dirbti esybę. Mąstymas nėra skaitmeninė kategorija, taigi Hanas piešia hipotetinį heidegerišką vaizdinį – DI skaičiuoja, tačiau „nemąsto, nes neturi rankos“9.
Žemiškąją tvarką ir protavimą pats Hanas susiejo su analoginiu procesu, o tai gerokai skiriasi nuo dabarties duomenų analitiko požiūrio į skaitmeninės erdvės galimybes. Dataistams viešasis diskursas yra viso labo lėta ir neveiksminga informacijos generavimo forma. Žmogiškasis komunikacinis veiksmas čia priimtinas nebent tada, kai dėl mūsų nesugebėjimo susitvarkyti su itin dideliais duomenų kiekiais informacija yra ribojama. Be kita ko, DI „juodojoje dėžėje“ gimusių sprendimų priežastis baigtiniam žmogui suvokti per sunku. Bet ir nebūtina. Juk maksimaliai optimizuotas DI gebės geriau mus suprasti nei mes patys. Nežmogiškasis intelektas taip pat nesivadovauja simpatijomis ir nėra šališkas10. Pasak Hano, tradicinio komunikacinio diskurso racionalumą šiuo atveju pakeičia kitas – skaitmeninis – racionalumas, kuriam viešojo diskurso nė nebereikia11. Nebereikia argumentacijos, aiškinimosi apie vieno ar kito dalyko priežastis ar esmę. Jei tik viskam užtektų matematinių modelių ir duomenų, galima būtų atsisakyti laiką gaišinančių pokalbių, reikalus išspręstų algoritmai.
Vis dėlto Hanas, kaip ir kai kurie kiti informacijos prigimtį analizavę autoriai, tvirtina, kad daugiauinformacijos, deja, nebūtinai reikštų geresnius rezultatus žmonėms (peržvelgęs įvairialypes informacijos istorijos aplinkybes, tą patį savo paskutinėje knygoje Nexus taip pat pabrėžtinai kartoja Yuvalis Noah Hararis). Hanas netgi pasiūlo rinktis „mažiau“, kas ilgojoje perspektyvoje gali turėti „daugiau“ efektą; filosofas, tarkime, akcentuoja produktyvų žmogiškąjį užmiršimo poveikį. Vien dauginant ir apdorojant informaciją, pasak jo, pasaulis nepasidaro mums patiems aiškesnis, duomenų savaiminis skaidrumas nesuteikia aiškiaregystės, informacijos gausa pati savaime nesukuria tiesos, neapšviečia12. DI neturi sveikos nuovokos ir supratimo, kad ne visi žmonėms reikalingi dalykai – jausmai, abejonės, prisirišimai – yra apskaičiuojami, o sunkiausi žmogiškieji sprendimai dažnai neturi vieno „teisingo“ pasirinkimo. Deja, Homo sapiens būdingos dvejonės ar svyravimai DI atveju traktuojami vien kaip efektyvumui kenkiantys operaciniai trikdžiai.
Nemetaforinėje politikoje reiškinių mastą išties dažnai atskleidžia „ant stalo padėti skaičiai“. Tačiau organologinės metaforos žmogiškuosius politikos formuotojus ir vykdytojus leidžia gretinti su hobsiškaisiais suvereno veikėjais – „natūralaus kūno nariais“. Kad ir kaip banaliai skambėtų, kultūra tokiame vaizduotės kūne funkcionuoja kaip savotiškas gyvasis vanduo su netikėtomis povandeninėmis srovėmis, pertrūkiais, atoslūgiais, spontaniškomis konfrontacijomis. Galima pusiau žaismingai pratęsti, kad politinio veikimo galūnė čia nėra lengvai prognozuojama, judesio trajektorijoje ne kartą atsiranda apmaudžių kliuvinių. Bendrame paveiksle nesunkiai įžvelgsime vikrius gudrumą personifikuojančius pirštus. Ne į savo reikalus besikišantys, žiūrėk, kartais prikiša nagus kur nereikia; neapsikentusieji neteisingumo, būna, suspaudžia kumštį protestui (visa laimė, jei kas laiku ištiesia pagalbos ranką). Šiame kontekste įtikėjimas, kad žmogiškąsias ištarmes galima būtų pakeisti išgrynintu mašininiu racionalumu, išsiskleisiančiu algoritmais valdomame tobulame ateities pasaulyje, vestų prie svarbių gebėjimų nuosmukio, jų atrofijos. Mąstančios rankos atsisakę politikos dalyviai nusikratytų ne vien atsakomybės, bet ir veikimo galios.
1 Kaip teigta Lietuvos kultūros tarybos programos tyrime, demokratizuojant kultūros politikos modelį ir 2013 m. įsteigus LKT, įgyvendintas „vienas svarbiausių kultūros politikos atnaujinimo uždavinių“. Savo ruožtu, „kultūros politikos formavimo ir įgyvendinimo atskyrimo proceso pirmasis etapas užbaigtas 2014 m., Lietuvos kultūros tarybai pradėjus visa apimtimi vykdyti kultūros projektų konkursinio finansavimo veiklas“ (Tyrimo „Kultūros politikos kaita 2010–2014 m.: Strateginių prioritetų ir įgyvendinimo priemonių dermė“ (I etapas) ataskaita, in: https://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2017/08/kult%C5%ABros-politikos-tyrimas.pdf).
2 Lietuvos kultūros taryboje steigiamas Stebėsenos ir analizės skyrius, 2017-03-30, in: https://www.ltkt.lt/naujienos/192-lietuvos-kulturos-taryboje-steigiamas-stebesenos-ir-analizes-skyrius.html.
3 Lietuvos kultūros taryba pasirašė sutartį su Inovacijų agentūra dėl dirbtinio intelekto įrankių testavimo, 2024-06-17, in: https://www.ltkt.lt/naujienos/964-lietuvos-kulturos-taryba-pasirase-sutarti-su-inovaciju-agentura-del-dirbtinio-intelekto-irankiu-testavimo-.html.
4 „Didelių kalbos modelių (LLM) ir audiovizualinių dirbtinio intelekto (DI) įrankių diegimo testavimas Lietuvos kultūros taryboje“.
5 Platesniame kontekste galima būtų minėti kompiuterių mokslininkus; šiuo atveju terminas „dataistai“ pasirinktas kaip patogesnis duomenų analitikų trumpinys.
6 Eglė Radvilė, „Atleiskite mane iš darbo!“, 2023-02-20, in: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1917021/egle-radvile-atleiskite-mane-is-darbo.
7 Pasak kai kurių teisės teoretikų, tikėtina, kad politikoje DI poveikis dar labiau pablogins jau ir taip pažeistą politinę sistemą, neigiamas poveikis šiuo metu ypač ryškus JAV; žr. Jill Lepore, „The Artificial State“, in: The New Yorker, 2024-11-04, in: https://www.newyorker.com/magazine/2024/11/11/the-artificial-state. Fragmentiškas automatizuotos politikos iniciatyvas, beje, galima pastebėti ir ES šalyse, nors tai labiau siečiau su viešaisiais ryšiais, tarkime, tai vienur, tai kitur pasigirsta siūlymas steigti DI – politikos patarėjo, DI – ministro ar net DI – ministro pirmininko pareigybę.
8 Pavyzdžiui, Hannah Arendt teigė, kad intelektualus darbas yra visiškai natūraliai priklausomas nuo rankų, juk kai intelektualas „nori parodyti savo mintis, jis turi naudoti savo rankas“ (Hannah Arendt, Žmogaus būklė, iš anglų kalbos vertė Aldona Radžvilienė ir Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 89).
9 Byung-Chul Han, Non-things: Upheaval in the Lifeworld, Cambridge: Polity Press, 2022, p. 66.
10 Kaip rodo duomenų mokslo istorija, siekiant skaičiais išreikštos politinės atsakomybės, ne vieną dešimtmetį buvo kuriami įrankiai, leidžiantys atsispirti netobulų žmogiškųjų ekspertų sprendimams. Tarkime, standartizuotos kaštų ir naudos analizės formos kažkada radosi iš siekio nugalėti žmogiškąsias „juodas dėžes“ ir savas pažiūras nori-nenori demonstruojančius autoritetus; žr. Chris Wiggins, Matthew L. Jones, How Data Happened: A History from the Age of Reason to the Age of Algorithms, New York: W. W. Norton & Company, 2023, p. 136–150.
11 Byung-Chul Han, Infocracy: Digitization and the Crisis of Democracy, Cambridge: Polity Press, 2022, p. 34–37.
12 Byung-Chul Han, In the Swarm: Digital Prospects, Cambridge: The MIT Press, 2017, p. 60.
