Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Alvydas Lukys. Balandis. 2009/2022. Pigmentinis atspaudas. 30 × 30

Vykstant karštoms diskusijoms apie mokyklose privalomus ar rekomenduojamus skaityti autorius, pateikiamus literatūros kūrinių sąrašus, yra užmirštamas arba užgožiamas svarbus literatūros mokymo aspektas – skaitymas. Klausimas, kas skaitoma, neatsiejamas nuo klausimo, kaip skaitome. Kaip tik šiam klausimui ir skirta Vilniaus universiteto leidykloje išleista kolektyvinė monografija Semiotiniai skaitymo modeliai: „grimzdimas“, kurios autorės Irina Melnikova (VU), Jurgita Katkuvienė (VU) ir Silvi Salupere (Tartu universitetas) skaitymo problematiką plėtoja semiotinėje perspektyvoje, siejančioje skaitymą su teksto prasmės klausimu. Konstruodamos skaitymo logiką aiškinančius teorinius modelius, kurie remiasi Charleso Sanderso Peirce’o, Jurijaus Lotmano ir Algirdo Juliaus Greimo semiotikų idėjomis, jos pristato tris pasirinkto perskaityti objekto – Gyčio Norvilo poezijos rinktinės grimzdimas (2017) – skaitymo variantus. Dmitrijaus Gluščevskio pokalbyje su autorėmis aptariami skaitymo sampratos, teorinių metodų aktualumo, šiuolaikinės poezijos „atrakinimo“ klausimai.

Tekstas parengtas vykdant LMT finansuotą Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos projektą (sut. Nr. S-LIP-21-8); parengė Dmitrijus Gluščevskis ir Jurgita Katkuvienė.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo galimų struktūralistinių teksto skaitymo prieigų recepcijos. Šis klausimas keliamas ir knygos įžangoje. Užduosiu klausimą iš platesnės perspektyvos: praeito amžiaus šeštasis-septintasis dešimtmetis Vakarų akademijoje – laikotarpis, kai struktūralizmas buvo madoje, visi buvo juo įkvėpti, jis atrodė labai produktyvus. Bet, kaip žinome, aštuntame dešimtmetyje – gal kiek anksčiau, o vėliau tai tikrai – atsirado visa banga akademikų, kurių išeities tašku tapo struktūralizmo kritika; turiu galvoje ne tik postruktūralistus, bet ir kitas, pavyzdžiui, marksistines, feministines ir pan. teorijas, dirbusias su teksto teorija, kultūros studijomis ir t. t. Šiuo požiūriu susidaro įspūdis, kad Lietuvoje situacija kiek kitokia. Viena vertus, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete šiek tiek su nepasitikėjimu žvelgiama į Greimo centrą ir apskritai struktūralizmą, bet jeigu pažiūrėtume į Greimui, semiotikai skirtas publikacijas, tai pamatytume, kad jų skaičius tik auga. Tad klausimas toks: turint omenyje, kad struktūralistinės semiotikų teorijos apskritai šiandien nemadingos, netgi iš dalies, atrodytų, sukritikuotos, kokia priežastis to, kad Baltijos šalyse semiotika vis dar gyva? O gal kaip tik šios monografijos tikslas yra parodyti, kad struktūralizmas dar turi ką pasiūlyti?

Irina Melnikova: Semiotikos populiarumo priežastys Lietuvoje ir Estijoje – suprantamos: lietuviams brangus Algirdo Juliaus Greimo vardas ir jo palikimas, o estai vertina ir saugo Tartu universitete dirbusio Jurijaus Lotmano palikimą. Bet knygos idėja gimė ne todėl, kad semiotika ar struktūriniai analizės metodai yra populiarūs ar nepopuliarūs. Ji susijusi su poreikiu reflektuoti skaitymo kaip reikšmės produkavimo veiklą, o semiotika kaip tik ir leidžia kalbėti apie teksto, mūsų atvejų – meno teksto – reikšmę. Meno tekstas – pagal savo dėsnius funkcionuojantis pasaulis. Kai imamės analizuoti jį, tarkime, feministiniu, psichoanalitiniu ar kokiu kitokiu požiūriu, sutapatiname meno tekstą valdančius dėsnius su realaus pasaulio dėsniais. Tai galimas žvilgsnis, bet jis nieko nepasako apie teksto reikšmę, o pats šiuo žvilgsniu aprėpiamas tekstas pavirsta realaus (ar tariamai realaus) gyvenimo iliustracija.

Knygos idėja gimė iš noro perskaityti vieną meno tekstą iš skirtingų semiotinių perspektyvų, skirtingai aiškinančių reikšmės generavimą. Kiek žinau, tokių bandymų nebuvo, nors buvo tolimai artimų. 1983 m. Roberto Scholeso knygoje Semiotika ir interpretacija Jameso Joyce’o novelės „Evelina“ analizei buvo sukurta trejopa – Tzvetano Todorovo, Roland’o Barthes’o ir Gérardo Genette’o idėjas derinanti – semiotinė prizmė, 1993 m. Jørgeno Dineso Johanseno knygoje Dialoginė semiozė buvo pateikta šviesoforo kaip sistemos analizė iš dviejų skirtingų – jelmsleviškos ir persinės (semiotinės-pragmatinės) – perspektyvų. O mes pasirinkome analizuoti Gyčio Norvilo poezijos rinkinį grimzdimas, kurio reikšmių atskleidimui naudojamos trys skirtingos semiotinės prizmės. Tikimės, kad šių struktūrinių-analitinių prieigų taikymas leidžia parodyti, kad jos turi labai daug potencijų, kurios neapsiriboja tuo, kas išskleista knygoje.

Kartu knyga iškelia bendresnį klausimą – kas yra skaitymas ar ką mes laikome skaitymu? 

Silvi Salupere: Norėjau iš karto pasakyti, kad negalima sakyti, jog struktūralizmas ir semiotika – vienas ir tas pats. Kaip Irina pasakė, norėjome parodyti semiotinę, o ne struktūralistinę prieigą. Net jeigu kalbėsime apie Lotmaną, kuris daugiau ar mažiau didžiausias struktūralistas iš visų trijų. Julija Kristeva yra apie tai rašiusi, skirdama semiotiką ir simboliką: semiotika ne priešpastatoma struktūralizmui, bet ji užgriebia daugiau įvairių lygmenų: ritmiškumą, kūniškumą ir t. t. Tai nėra tiesiog kažkokia abstrakti loginė struktūra.

Jurgita Katkuvienė: Galima ir reikia permąstyti struktūrines ištakas, bet tai verta daryti ieškant pretekstų naujoms įžvalgoms, žiūrint, kaip šiandien funkcionuoja semiotinė teorija, ką ji naujo gali pasakyti, pavyzdžiui, literatūros lauke. Mūsų knygos idėja atliepia šią mintį: pažiūrėti, ką galima vaisingai pritaikyti šiuolaikinės poezijos tekstams – pas mus mažai analizuojamiems objektams.

Irina paminėjo, kad įvairios semiotikos – o jų daugiau nei mūsų pristatomos trys – skirtingai funkcionuoja įvairiose šalyse, kultūrose, tradicijose. Lietuvoje savo laiku užsimezgusi ir plėtojama Greimo mokyklos semiotika, puoselėjama jos tradicija yra Lietuvos humanitarikos dalis. Turiu galvoje ne tik Greimo paveldą, bet ir semiotikos šiandienybę.

Išties knygoje nesusidaro įspūdis, tarsi būtų dirbama su pasenusiais, sustabarėjusiais, atsilikusiais metodais; atvirkščiai, aktyviai ieškoma naujų prieigos prie teksto įrankių. Kartu akivaizdu, kad kaip autorės prisiėmėte atsakomybę pristatyti vieną ar kitą mokyklą ne atsitiktinai, o manydamos, jog kaip tik šis metodas yra produktyviausias dirbant su tekstu. Ar jautėte vidinę konkurenciją, kai rašėte, analizavote tekstą?

Jurgita Katkuvienė: Ne, nes kai rašėme, nematėme viena kitos teksto. Pradžioje išsikėlėme užduotis, aptarėme teorijos ir praktikos gaires, bet kai rašėme, ypač analizavome eilėraščius, viena kitos neskaitėme, kad nepamatytume to, ką tekste pamato kitos. Tai buvo būtina metodologiškai ir kartu tai intriga patiems tyrėjams. Mūsų mokslinis projektas turėjo detektyvinę užduotį – pabaigoje pažiūrėti, ką, skirtingai analizuodamos grimzdimą, pamatėme vienodai, o ką – kitaip. Mūsų demonstruojami skaitymo mechanizmai, ypač perskaitytos skirtybės, kelia visą eilę klausimų: kaip atsitinka tai, kad tas pats tekstas nuveda skirtingais keliais? kiek tų kelių gali būti? ar yra „teisingas“ perskaitymas? kaip sukuriamas teksto daugiareikšmiškumas? kas yra meno kūrinys? literatūros kūrinys? kaip galima sakyti, kad piešinys yra poezija? kas tada yra poezija? ir t. t.

Irina Melnikova: Sutinku su Jurgita. Kiekviena operavo savo instrumentais ir konkurencijos nebuvo, jos ir negalėjo būti. Kita vertus, norėjosi, kad pasimatytų prieigų skirtingumas, ir, norėčiau tikėtis, kad tai pavyko.

Silvi Salupere: Nekonkuravome, bet man patiko, kad kiekviena labai sirgo už savo autorių. Prisimenu, kai Irina skaitė pranešimą pas mus Tartu, jautėsi, kad ji tiesiog dega Peirce’u. Mums tai buvo visai nauja medžiaga, nes kai kurie iš mūsų, pavyzdžiui, estų semiotikas Harri Veivo ar suomis Ahti Veikko Pietarinenas, rėmėsi Peirce’u literatūros tyrinėjimuose, bet šiaip tai nauja; Peirce’ą naudojame kitais tikslais – ne literatūrai, juo labiau poezijai. O Greimas man labiau pažįstamas, todėl kai skaičiau (su vertimu) Jurgitos dalį, skirtą greiminei semiotikai, man labai patiko, kad priėjome tų pačių išvadų, nors iš skirtingų pusių. Sutapimai tik įrodo, kad visos prieigos yra geros.

Kiek iš tiesų teksto analizės rezultatas priklauso nuo metodo, kuriuo ji atliekama? Juk ne šiaip sau nusprendėte draugiškai nesidomėti, ką daro kolegės, kad tai neįtakotų minties eigos. Vadinasi, kažkoks subjektyvus dėmuo visada išlieka. Nėra taip, kad jeigu jau imi Peirce’ą, tai perskaitysi tekstą visiškai kitaip, nei pagal Greimą ar Lotmaną?

Irina Melnikova: Metodas suponuoja skirtingą santykį su pačiu objektu. Peirce’o atveju tai – patirtinis skaitytojo santykis su meno tekstu kaip tam tikru jusliškai suvokiamu medijuotu objektu. Jis laikytinas objektyviu, nes skaitant remiamasi paties teksto duomenimis, bet kartu atsiranda ir interpretacinis momentas, sietinas su dviejų bendraujančių subjektų – skaitytojo ir meno kūrinio – atminties (to, ką Lotmanas vadino kultūros atmintimi) skirtumais. Šie skirtumai sukuria asimetriją, besireiškiančią Peirce’o ir Lotmano skaitymo perspektyvoje, kur subjektyvumas pripažįstamas kaip neišvengiama skaitymo dalis. O Greimo prieiga, pasirenkanti verčių sistemos poziciją, teksto gelmėje esančio vertybinio pamato paieška, suponuoja abstraktesnį santykį su tekstu ir pretenduoja į objektyvumą. Bet analizuojant literatūros tekstus greimininkams taip pat nepavyksta išvengti subjektyvumo, kurį aptarė ir pats Greimas, ir jo mokiniai bei sekėjai. Kalbant apie objektyvumą-subjektyvumą mūsų knygoje įdomu, kad jos rezultatu tapo netikėtas stereoskopinis efektas, apie kurį pradžioje negalvojome. Nė viena iš pateiktų interpretacijų neprieštarauja kitai, skirtingos perspektyvos atskleidžia skirtingus reikšminės visumos aspektus ir sukuria jos apimtį.

Jurgita Katkuvienė: Greiminės semiotikos perspektyvoje svarbiausias klausimas – ką reiškia tekstas. Šis klausimas jau nurodo skirtingas gaires lyginant su tuo, ką Irina kalbėjo apie persinę semiotiką. Metodas, pasitelkiami gana aštriai nugaląsti semiotiniai instrumentai yra pagalba ar priemonė, leidžianti atrakinti tekstą. Jau kažkaip nebepadoru, kalbant apie Greimo semiotiką, vis aiškinti, kad kiekviena semiotinė analizė, kad ir kokiais universaliais, griežtai apibrėžtais instrumentais būtų atliekama, niekada nebus vienoda. Ji tuo ir nuostabi, kad, stengiantis suvaldyti asmenines (psichologizuotas ar laisvų asociacijų įkvėptas) impresijas, prasišviečia skaitančiojo individualumas. Nors instrumentai tikslingai atrinkti, skaitymo žingsniai griežtai apibrėžti, semiotinė analizė visada yra labai kūrybiškas skaitymo darbas. Be to, su laiku tai, kas Greimo metode atrodė labai griežta, suminkštėja, pasislenka – juk metodas nestovi vietoje, ką irgi norėjome parodyti šioje knygoje. Tiesa, dėl apimties, ne visas slinktis pavyko parodyti.

Silvi Salupere: Mano padėtis, žinoma, buvo pati blogiausia, nes aš nemoku lietuvių kalbos, todėl analizuodama pačią poeziją negalėjau parodyti to, kas labai svarbu Lotmano analizėse. Skaitymą taip pat apsunkino konteksto neišmanymas (neišmanau gerai lietuvių poezijos ir autorius man naujas), o Lotmanui labai svarbūs užtekstiniai ryšiai, kaip sąveikauja tekstas ir kontekstas. Taip pat Norvilo tekstas dėl jo vizualumo, kompozicijos yra tokio tipo objektas, kurio Lotmanas niekada neanalizavo. Taigi negalima sakyti, kad lotmaniškas metodas jau iš anksto duoda kažkokį perskaitymą. Apskritai analizuojant literatūrą, o apie tai Lotmanas visada kalbėjo, kiekvienas perskaitymas yra naujas, niekada nėra rezultato, kuris leistų sakyti, kad dabar jau viskas, jau viską sužinojome apie eilėraštį, nustatėme visas reikšmes. Viskas juda ir priklauso nuo to, kas skaito.

Kartą studijų metu grupėje analizavome tą patį kinematografinį tekstą ir, nors visi rėmėmės Greimu, rezultatai daug kuo skyrėsi. Tapo aišku, kad šie mūsų rankose atsidūrę formalūs instrumentai – ne kokia panacėja. Iš čia svarbus klausimas, kurį suformulavo Paulis Ricœuras – klausimas apie skirtumą tarp supratimo ir aiškinimo. Pirmiausia esame skaitytojai, skaitydami tekstą mes jį suprantame, nes egzistuoja tai, ką Irina pavadino kultūrine atmintimi, o po to jau semiotika padeda artikuliuoti tai, ką supratome. Kiek, manote, ši pozicija galioja kalbant apie jūsų pristatomus „skaitymo modelius“?

Irina Melnikova: Dvejus metus gyvenau su Norvilo grimzdimu, kurį pats autorius pavadino „poerzija“ – poezija kartu su erzinimu. Tai tekstas, kuris nedavė ramybės, provokavo dvejopą meilės ir neapykantos jausmą: skaitau ir nesuprantu, noriu sujungti fragmentus į rišlią visumą, o jie nesijungia. Nesu iš tų žmonių, kurie lengvai pasiduoda, tad vis iš naujo bandžiau dėlioti ir taikyti metodologinius instrumentus, kad sujungčiau, suprasčiau, galėčiau paaiškinti pati sau. Tad supratimas ir aiškinimas – tai sinchroninė veikla. Kitas dalykas yra supratimas, kurį fiksuojame savo knygoje – tai antrasis aiškinimo etapas, bandymas logizuoti ir susieti į seką visas tas procedūras, kurios buvo taikytos stengiantis suprasti labai sudėtingą tekstą.

Atlikdamas semiotines analizes ar jas skaitydamas dažnai savęs klausdavau, kiek bet kuri semiotika pirmiausia padeda išspręsti kokias nors interpretacines problemas, o kiek tai epistemologinė disciplina. Kartais susidaro įspūdis, kad klausimas, į kurį atsako semiotika, yra ne „ką reiškia tekstas?“, o „kaip gali būti, kad man jis ėmė reikšti būtent tai?“

Irina Melnikova: Bandymas suprasti reikšmę visuomet atkeliauja su interpretacine veikla. Pavyzdžiui, jei mano atmintyje yra kiti Gyčio Norvilo rinkiniai, Sigito Gedos, Sigito Parulskio ar kiti tekstai, negaliu nematyti jų pėdsakų ir jų dialogo formuojamų reikšmių skaitomame tekste. Tekstas kviečia juos matyti, suprasti jų vaidmenį, bet jei jų nėra skaitytojo atmintyje, tas kvietimas jam tampa nematomas. Objektyvi visiems vienoda reikšmė (bendras atsakymas į klausimą „ką reiškia tekstas“) vargu ar įmanomas dalykas.

Silvi Salupere: Ar šis klausimas tarsi apie tai, kad semiotika, atseit, nieko ypatingo neprideda?

Na taip, semiotinis supratimo papildymas – tai tam tikras dėstymo skaidrumas, nes tai, ką supratai, supratai betarpiškai perskaitęs tekstą tris, dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt kartų.

Silvi Salupere: Taip, čia tai, kuo struktūralistai visada buvo kaltinami. Visi ir taip tekstą suprato, o jis – struktūralistas – dar tai kažkaip išdėsto, paskaito ir prieina tą pačią išvadą, kurią ir taip jau supratome. Bet nemanau, kad tai taip paprasta.

Jurgita Katkuvienė: Nereflektuoju šios supratimo ir aiškinimo perskyros skaitydama tekstus. Kai analizuoju semiotiškai, tai nėra problema, nekeliu to kaip problemos. Mūsų pasirinktas žodis „skaitymas“ tam tikra prasme išsprendžia šią formuluojamą dilemą, nes skaitymas – semiotinis taip pat – nėra kokia be sąmonės veikla, akivaizdu, kad skaitant apimi tai, ką suvoki; tačiau aiškinant (šia, kaip sakė Silvi, „beprasme veikla“ buvo kaltinami semiotikai) pasirodo tai, kas, kaip čia pasakius, papildomai „susivokia“; ką, kaip sakė Irina, pagauni ar jauti esant tekste (o kartais ir visai nematai), bet nebūtinai iš karto supranti.

Norėčiau pabrėžti, kad teksto perskaitymų yra daug, bet jie nėra begaliniai – tai pamatinė Greimo semiotikos prielaida. Nėra neribotos galimybės prieiti prie teksto prasmės. Man įdomiausias yra tos prasmės ar ją artikuliuojančių reikšmių ribų laukas. Kas yra tai, kas apriboja reikšmes konkrečiame tekste ir padaro tekstą tuo, kuo jis yra? Reikšmė turi savo namus, savo erdvę, kuri plati: jos ribos nėra nei iš anksto žinomos, nei iš anksto duotos; semiotinė analizė irgi neatskleidžia galutinių reikšmės ribų. Skaitydama savo atliktą Norvilo analizę aš jau dabar matau, ko dar neparašiau, suprantu, ko dar nepamačiau. Greiminė semiotika nekvestionuoja reikšmės ribų pasislinkimo, bet laikosi nuostatos, kad tos ribos yra. Tai gal ir įdomiausia šios semiotikos interpretacijoje – reikšmių atradimas, kiek dar galima jų pamatyti išlaikant pagrindinę teksto sąlygą – jo reikšminės visumos rišlumą.

Irina Melnikova: Ribos egzistuoja, ribas formuoja pats tekstas. Negali keliauti vien tau žinomais keliais. Tekstas kaip tam tikra struktūra, kaip darinys formuoja skaitymo kelią ir riboja skaitytojo savivalę. Nė vienoje semiotikoje nekalbama apie tai, kad iš teksto gali išskaityti, ką tik nori. Kitas dalykas, kad kiekvienoje semiotikoje kuriamas savitas ryšys su tekstu-dariniu, ir nuo šio ryšio suvokimo priklauso kiekvienos prieigos analitinių ėjimų ypatumai. Greimo atveju nuvertinamas teksto medžiagiškumas ir juslinė paties teksto pagava, o Peirce’o semiotikoje visada atsižvelgiama ir į medžiagą bei jos reikšminį potencialą, ir į juslinės pagavos vaidmenį.

Bešnekėdami gana neproblemiškai vartojame žodį „skaitymas“, o jis knygoje yra centrinis. Paprastam žmogui skaitymas – tai įprastas, kasdienis procesas, kiekvienas žmogus kasdien ką nors skaito nereflektuodamas – kartą išmoko skaityti ir viskas. Kokie sąlyčio ir ne sąlyčio taškai tarp tos kasdienės skaitymo sampratos ir to, ką skaitymu vadinate jūs savo monografijoje?

Irina Melnikova: Skaitymu monografijoje vadiname tai, ką Umberto Eco priskyrė skaitymui-interpretacijai, kuri priešinama vartojimui. Skaitymą-interpretaciją jis sieja su teksto reikšmės klausimu ir klausimu, kaip tekstas kuria reikšmę. O vartojimą – su teksto panaudojimu kokiam nors kitam tikslui: pailsėti, patirti malonumą ar tam tikras emocijas, pailiustruoti vienos ar kitos teorijos tezes ir kt. Eco nubrėžta perskyra nėra aksiologinė: visi ir skaitome, ir vartojame. Bet tai, kas vadinama „kasdieniu skaitymu“, Eco dichotomijoje būtų priskirta vartojimui, o ne skaitymui.

Jurgita Katkuvienė: Akivaizdu, kad skaitymas nėra savaime aiškus dalykas, tai plati tyrimų erdvė. Jeigu grįžtume prie Greimo semiotikos, tai jis pats nereflektavo skaitymo problematikos, jam skaitymas – tai reikšmės paieška, t. y. semiotinė veikla.

Paminėjote tam tikrų tekstų teikiamą skaitymo malonumą. Disciplinuotai skaitant tekstą, pasitelkus sudėtingas metodikas, artikuliuojant dichotomijas, naudojant akademinį žodyną ir t. t. ar nenukenčia teksto kuriamas efektas? Kalbant apie Norvilo tekstus: kaip šis tyrimas paveikė malonumą juos skaitant?

Silvi Salupere: Man vis labiau ir labiau patiko Norvilo tekstai, o kai skaičiau Jurgitą ir Iriną, tai malonumas dar padidėjo… Bet jūs teisingai klausiate. Prisimenu, kai išėjo Lotmano knyga Poetinio teksto analizė, metodinė priemonė mokytojams, iš tų, kurie remdamiesi šia metodika mokėsi, išgirdau, kad toks skaitymas užmuša literatūrą. Tačiau problema buvo ta, kad mokytojai, kurie naudojo šį metodą, jo nesuprato ir taikė jį mechaniškai, o tai iš tikrųjų pribaiginėjo poeziją. Jie negalėjo daryti tiksliai taip, kaip darė Lotmanas. Tuo tarpu skaitydamas pačią Lotmano analizę labiau supranti poetinį tekstą ir patiri didesnį malonumą. Viskas priklauso nuo to, kas tą metodą naudoja.

Irina Melnikova: Į pratarmę įtraukiau Eco pasakojimą apie tai, kaip jis keturiasdešimt metų semiotiškai analizavo Gérard’o de Nervalio novelę „Silvi“, išmanė ją visą, nuo pirmos iki paskutinės raidės, bet tai nepanaikino skaitymo malonumo. Nežinau, kaip man būtų po keturiasdešimties metų grimzdimo skaitymo, ir nesu įsitikinusi, kad man būtų įdomu apie tai kalbėti, bet šiuo metu Norvilo eilių poveikis nė kiek ne menkesnis, nei pirmą skaitymo dieną.

Kita vertus, kalbant bendrai, kaip veikia analitinis skaitymas ir ar jis susijęs su malonumu, ar gali analitikas pamiršti reikšmių klausimą ir pasiduoti skaitymo malonumui, emocijai ir pan., tai atsakymas – sudėtingesnis. „Skaitanti akis“ sunkiai pasiduoda emocijų srautui, mat negalvoti apie prasmes ar reikšmes tampa beveik neįmanoma, ir tam, kad tai taptų įmanoma, reikia ypatingai paveikaus teksto. Trečia vertus, dažnai būtent pats „galvojimas apie reikšmes“ tampa teksto malonumo šaltiniu.

Jurgita Katkuvienė: Panašiai kaip ir Irina, laikau save iškrypusia skaitytoja, skaitydama, ypač poeziją, mėgstu „dirbti“: klibinti tekstą, jį demontuoti, žiūrėti kaip jis konstruojamas, kokios atsiveria reikšmės, žūtbūt įveikti „nesupratimo“ mįslę; nesu neutrali skaitytoja vartotoja. Semiotinis skaitymas man – įtraukiantis, kartais net apsėdantis detektyvinis darbas. Tai, ką galėjau šioje knygoje daryti su poezijos tekstu, yra akademinis ir asmeninis malonumas. Įsitraukusios į pedagoginę veiklą neturime tiek laisvės tokiems malonumams.

Apie galimybę kitiems parodyti malonumą skaityti poeziją atsakyčiau pasidalindama asmenine patirtimi. Ne vienerius metus dirbu su mokytojais ir mokiniais pristatinėdama, kaip galima skaityti šiuolaikinę lietuvių poeziją, nemažai vizualiosios poezijos. Kai mokiniams pademonstruoju, kaip, pavyzdžiui, semiotiniais įrankiais atsirakina Norvilas, Donaldas Apanavičius, Dovilė Kuzminskaitė ar Mantas Gimžauskas, kiekvieną kartą gaunu laiškus su prašymu: duokite mums dar ko nors paskaityti kaip skaityti poeziją, mes tokių dalykų nematę. Man tai svarbus paliudijimas, kad metodai veikia, kad jie naudingi, gali sudominti jaunus žmones, nes jiems irgi įdomu atrakinti tekstą, skaityti – ne tik vartoti. Tikiu, kad mūsų knygoje matysis, kaip galima skaityti tekstus.