Marija Primačenko. Balandis išskleidė sparnus ir prašo taikos. 1982. Popierius, guašas. 61 x 85

SOFIJA ANDRUCHOVYČ (Софія Андрухович, g. 1982 m. Ivano Frankivske) – ukrainiečių rašytoja, vertėja ir publicistė. Romanų Amadoka (2020), Felix Austria (2014) ir kitų autorė, BBC Ukrainian Book of the Year (2014), Josepho Conrado Korzeniowskio (2015), Višegrad Eastern Partnership (2017) premijų laureatė. Gyveno Kyjive. Kartu su dukra buvo priverstos palikti miestą po kelias dienas trukusio apšaudymo. Tai pirmasis jos tekstas nuo karo pradžios, publikuotas London Review of Books ir Локальна iсторiя (in: Day 5, Day 9, Day 16: Responses to the invasion of Ukraine, in: https://www.lrb.co.uk/the-paper/v44/n06/on-ukraine/day-5-day-9-day-16; „Роблячи більше, ніж можливо“, 2022-03-06, in: Локальна iсторiя, in: https://localhistory.org.ua). Iš ukrainiečių kalbos vertė Nikodem Szczygłowski.

Mano dukra, nepatogiai įsitaisiusi ant sėdynės mikroautobuse, kuris mus vežė iš Kyjivo, pasakė: „Bombų slėptuvės mane išmokė susirangyti ir užmigti“.

Pirmąją dieną mes su ja ir mūsų šunyte Zlata pasislėpėme Kyjivo metro stotyje „Minska“. Visas metro peronas buvo sausakimšas. Kažkaip atradome mažytį kampelį šalia didelės šeimos su vaikais ir ligotu seneliu, kurio būklė ėjo vis blogyn. Jų katė iš baimės apsišlapino, aplink pasklido smarvė.

Kai kurie žmonės buvo pasiruošę geriau: atsinešė sulankstomų kėdžių ir antklodžių, termosų su karšta arbata. Mes atvykome be nieko, nors lagaminą pradėjau krautis iškart, kai pabudau nuo pirmųjų sprogimų. Niekaip negalėjau išspręsti galvosūkio: ką pasiimti su savimi, jei gali būti, kad niekada nebegrįši namo, gal net tuoj žūsi? Kol buvome Kyjive, kelis kartus bandžiau (šalia namų griaudžiant sprogimams, dundant tankams ir aidint šūviams) kažkaip susidėti daiktus, bet galiausiai išvykome tuščiomis.

Prieš karą buvau rašytoja. Parašiau romaną apie Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą, stalininį terorą XX a. ketvirtame dešimtmetyje ir karą, kurį Rusija pradėjo prieš Ukrainą 2014 m. Dabar, devintąją plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą dieną jaučiuosi praradusi gebėjimą rasti savyje tinkamų žodžių ir mąstyti iš esmės. Patirtis, į kurią prieš savo valią yra nugramzdinti ukrainiečiai, ypač tie, į kurių galvas ir namus skrieja raketos ir bombos, yra nepermaldaujama mirtis. Dabar tiesiog esame mirties centre, pačioje jos šerdyje. Todėl dabar geriausiai žinome, koks yra gyvenimas.

Laikas pasidarė neapsakomai tirštas. Sunku patikėti, kad vos prieš savaitę visi gyvenome įprastą gyvenimą. Reikia nemažai pastangų, norint prisiminti, koks buvo tas gyvenimas ir kad jis apskritai buvo. Tačiau negalima to pamiršti, nes kitaip neišgyvensi. O išgyventi mes privalome.

Ne visi iš mūsų išgyvens. Dabar, kai prakaituotais pirštais dėlioju šiuos žodžius, gyvų žmonių kūnus drasko geležies, stiklo ir betono skeveldros. Į mūsų gyvenimus įsiveržę atėjūnai taikosi į mokyklas, vaikų darželius, ligonines, klinikas, į mūsų namus, kurie prieš dešimt dienų buvo patogūs ir ramūs, kuriuose gyvenome įprastą gyvenimą.

Tiems iš mūsų, kuriems pavyks išgyventi, vėliau ateis apmąstymų laikas. O kol esame mirties apsuptyje, mūsų žodžiai yra taurūs, didingi, šokui ir neapykantai išreikšti geriausiai tinka necenzūrinė leksika. Dabar, kaip niekada anksčiau, nuolatos ir dažnai kalbame apie meilę vienas kitam, tarsi nuo to priklausytų gyvybė.

Žodžiai įgijo gyvybiškai svarbų krūvį. Žodžių reikia tam, kad kasdien vis iš naujo paklaustume vienas kito: „Kaip laikaisi?“ Kad aš galėčiau paklausti savo draugo Andrijaus, ar jis gyvas. Prieš karą Andrijus dirbo leidykloje. Mes su juo kartu bėgiodavome Obolonės (Kyjivo rajonas, – vert. past.) krantine ir kalbėdavomės apie knygas ir keliones. Dabar Andrijus tarnauja kariuomenėje ir gina Kyjivą. Mėginu žodžiais apibūdinti Andrijaus ateitį, pasibaigus karui.

Žodžių reikia ir norint pasikalbėti su močiute Zoja. Jai 93 metai, dabar ji Černihivo mieste. Černihivas buvo nuolat puolamas kelias dienas iš eilės. Žiniasklaidos skelbiamose nuotraukose atpažinau sugriuvusį namą – jis stovėjo visai šalia mano močiutės namo. Mano močiutei baigiasi vaistai. Aidint sprogimams, ji man telefonu pasakoja apie savo vaikystę, prabėgusią Antrojo pasaulinio karo metais. Pavyzdžiui, apie tai, kaip sėdėdama mokyklos suole pro klasės langą susitiko žvilgsniu su vokiečių lakūnu. Savo knygose esu rašiusi apie traumuotos psichikos žaidimus, apie netikrus prisiminimus.

Reikia žodžių, kad sužinočiau, ar mano draugė oftalmologė Oksana grįžo namo iš ligoninės. Oksanos neįmanoma įtikinti, kad ji kasdien, kad ir kokia būtų situacija, neitų pas savo pacientus. Reikia žodžių, norint sužinoti, ar Oksana palaiko ryšį su savo vyru. Jis įstrigo Bučoje pas senelius, kurie nelabai supranta, kas vyksta. Buča buvo vienas patogiausių miestų netoli Kyjivo. Dabar tai – atvira žaizda, kruvinas krateris. Mūšiai ten tebevyksta.

Kaip tik dabar, kai rašau šiuos žodžius, man pagaliau prisiskambino Volodia. Su juo ir jo šeima nebuvo ryšio jau daugiau kaip tris dienas. Volodia yra rašytojas iš Donecko. Jis paliko gimtąjį miestą 2014 m. bėgdamas nuo karo. Visą šį laiką Volodia su žmona ir uošve gyveno mūsų namuose netoli Kyjivo. Ryšys buvo siaubingas, vos galėjau suprasti Volodios žodžius. Jis pasakojo, kad visur šaudė, buvo neįmanoma ištrūkti, bet jie liko gyvi. Šį rytą okupantai apšaudė iš ten išvažiuojantį automobilį su vaikais. Skambinu, kad nesijaudintum dėl mūsų, – pasakė Volodia.

Kai buvau rašytoja, tyrinėjau traumas, kaltės jausmą ir totalitarizmą, naikinusį žmonių gyvenimus XX amžiuje. Dabar kiekvieną ukrainietį kankina kaltės jausmas, kad daro per mažai – nors iš tiesų daro daugiau, negu įmanoma. Trauma giliai sužeidė kiekvieną mūsų iš vidaus, tačiau ji glaudžiai persipynė su bendruomeniškumo jausmu ir rūpinimusi kitais, išlaisvindama tokią energiją, kuri normaliomis sąlygomis neegzistuoja.

Nežinau, ar po karo vėl būsiu rašytoja. Žodžiai pakeitė savo prigimtį. Dabar man jų reikia tam, kad parašyčiau Volodiai apie visus romanus, kuriuos jis sukurs, kai viskas pasibaigs. Laukiu, kol jis vėl su manimi susisieks ir perskaitys mano žinutes.

2022 m. kovo 6 d.