Iš lenkų kalbos vertė Vytauas Dekšnys
Tadeuszas Dąbrowskis (g. 1979) – poetas, eseistas, literatūros kritikas, literatūrinio žurnalo Topos redaktorius. Gdanske vykstančio festivalio „Europos laisvės poetas“ programos direktorius. Išleido eilėraščių rinkinius: Raudonis (Wypieki, 1999), Elektroninis paštas (e-mail, 2000), Mazurka (Mazurek, 2002), Te Deum (2005, 2008), Juodas kvadratas (Czarny kwadrat, 2009), Tarp (Pomiędzy, 2013), Beginklis brūkšnys (Bezbronna kreska, 2016), Raiškos priemonė (Środek wyrazu, 2016). Dąbrowskio eilėraščiams būdingos gilios estetinės ir metafizinės įžvalgos kasdienės buitinės tikrovės fone. Jo eilėraščių išversta į 14 kalbų. Gyvena Gdanske.
EILĖRAŠTIS BE PASLAPTIES
Būti šiaip sau Žulavų krašte šliuzo operatorium
nelabai svarbioje kanalo atkarpoje,
pačiame plyno kraštovaizdžio viduryje. Kas dieną
dviračiu važiuoti į betono būdelę,
mažesnę už spaudos kioską. Stebėti pro
kvadratinį langelį, kaip teka ir leidžiasi
saulė. Nieko nenutuokti apie meną, žinoti,
kur tyko lydekos, o kur unguriai.
Vieną ūkanotą rytą, gurkšnojant arbatą
su spiritu, išgirsti per radiją, transliuojantį
tik vieną stotį, kad pasaulyje yra
daugiau kaip dešimt milijonų augalų ir
gyvūnų rūšių, ir nepatikėti, arba
kad yra tokių šalių, kur žmonės miršta
iš bado, ir susimąstyti apie tai, ir pamiršti
nuleisti šliuzą. Ir užlieti kelias artimiausias pievas.
Ir nepatirti dėl to jokių pasekmių.
***
Klaidžioju po didžiausius Europoje prekybos
namus; parduotuvės, restoranai, kino teatrai,
koplyčios. Mėginu rasti išėjimą, bet niekas
nesugeba nurodyti man kelio. Tie, kas išleido
visus pinigus, slampinėja ištisas
dienas ir miršta išsekę. Tarnybos
patyliukais surenka kūnus, dar niekam nespėjus
jų pastebėti. Iš kur tai žinau? Nežinia. Vaikštau
jau antrą parą ir numanau.
***
Esu vienas iš dešimties
milijonų šio miesto žiurkinų,
kas dieną praneriu kanalais, nežinia
kodėl. Galbūt tik tam, kad susirasčiau kokią
nors žiurkę, prisiglausčiau prie jos ir
trumpam pamirščiau esąs žiurkinas. Kartais
sutinku žiurkinų, kurie kartoja: „Na jau,
nebūk žiurkinas, būk savimi!“ Jų uodegos
amputuotos arba sumaniai paslėptos klešnėje,
jie skutasi kailį, o išlindę į paviršių,
pasistiebia ant užpakalinių letenėlių ir užriečia nosį.
Susimąstau, kas mus maitina, kas
barsto nuodus, kas spendžia pelėkautus.
Ir kas jam iš to naudos. Juk ir taip
veistumėmės ir dvėstume.
***
Vaikštinėju po Niujorką, ir nė gyvos dvasios,
o tiek prisiklausiau apie to miesto šurmulį,
praeinu pro dangoraižius, bangų, pagalvių formos,
klaidžioju iš vakarų į rytus, iš šiaurės į
pietus, einu per raudoną, ir niekas
į mane neįlekia, susivokiu
kalbąsis pats su savimi, įsikišau
į ausis ausines, kad susikaupčiau, kad
niekas manęs neblaškytų, kad suteikčiau
ritmą pavargusioms kojoms, nusiperku dar vieną
mėsainį, dar vieną pusės litro Starbucks
kavos puodelį, nes dieną ir naktį vaikštinėjant
reikia energijos, išvaikščiojau Manhataną
skersai ir išilgai ir nieko nesutikau, ir tik
garai iš šulinių, degalų tvaikas sumišęs
su viso pasaulio virtuvių kvapais, neonas
ir virpanti žemė byloja man, kad kas nors,
po galais, tikrai čia gyvena, reikia tik
spėriau ieškoti.
***
Maniau, kad iš Pasaulio prekybos centro likusi skylė didesnė,
kad išvysiu kelių futbolo aikščių dydžio
dykvietę. Iš tiesų jei ne keltuvas ir iškelta
virš jo vėliava, sunku būtų patikėti,
kad čia kas nors stovėjo. Iš Pasaulio prekybos centro likusi skylė
siurbia savo pačios istoriją, virsta
vienadieniu šiuolaikinio meno kūriniu. Taip
elegantiškai pranyksta kultūros.
Gyvenimo
ir mirties civilizacijos.
***
Pensininke Harvardo profesoriau,
ačiū, kad atėjai į mano vakarą,
nors galėjai pasirinkti šitiek kitų pramogų,
viršuje skaitė Šalamunas, už dviejų namų Pamukas.
Ačiū, kad atėjai, nors užknarkei,
man dar nepradėjus skaityti, ir pabudai,
kai jau buvo plojama. Žavu buvo regėti, kaip grimzti
į krėslą, kaip nyri į miego vaisiaus
vandenis, maitiniesi mano metafora
pro nematomą virkštelę. O gal išėjai
tuo metu pasivaikščioti po kosmosą slaviškos
kalbos kombinezonu, saugančiu tave nuo tuštumos.
Arba nieko nesapnavai, tiesiog buvai
savimi po insulto, o aš palaikiau tavo
poetinį letargą. Nežinau, šiaip ar taip
ačiū, kad atėjai. Svarbiau man buvo
tai, kad buvai, nei kad nebuvai.
STARRY NIGHT
Sugėriau per savaitę tiek meno, kad jei
mano lėktuvas būtų nukritęs į vandenyną,
vanduo būtų nusidažęs visomis spalvomis
ir visais pilkos atspalviais. Po kurio laiko
būtų išsiliejęs Afrikos paplūdimiuose kičiniu
saulėlydžiu, lietaus tinklu Londone,
naktimi ten, kur naktis.
***
Paimk iš manęs šiek tiek tos naštos, kurios
dėka skraidau. Šiek tiek tos medžiagos, per
kurią mano dugno grandinė išsiverčia
į kitą pusę, visos verksmingos dainos ir filmai
darosi su manimi susiję, girdžiu,
kaip Beastie Boys dainuoja Eliotą, kinta mano
skonis, tarsi būčiau nėščias nuo motinos
Žemės; jaučiu savyje ledą ir kaitrą, ir viesulus,
augalus, žmones, gyvūnus, ir tavo mažytes
pėdas, atbėgančias manęs pasitikti
virpančio lietaus drebinama gatve. Paimk
iš manęs šiek tiek to kai ko, per ką
esu vienas pats sau tarytum patinas.
ŠVEDIJA
Jokių užtvarų ant stataus skardžio,
pačiam tenka susitarti su skardžiu, kur mudviejų
ribos. Promenadą naktį skiria nuo jūros
betone įmūryti halogeniniai žibintai.
Systembolaget tinkle saugo tave nuo priklausomybės
monopolinės kainos ir tavo sveikas protas.
Iš vienos viešnamio pusės kiemelis, kuriame sėdi
šeimos su mažais vaikais, ir jei tau norisi
dar ko nors, tenka užeiti gilyn, pro sukamas
oro duris. Švilpiu dviračiu naktį
palei jūrą, pravažiuoju pro įsimylėjėlius
senukus, pro moterį, supančią vežimėlį
nėščiu pilvu, važiuoju per visus
žibintus ir mąstau apie žmogaus galybę
po nihilizmo arba apie halogeninę sąžinę.
Arba apie orą.
JUOKDARYS
Viduramžių kultūros savaitė Visbyje;
sėdžiu prie gynybinės sienos ir stebiu
paauglius, persirengusius trylikto ar keturiolikto
amžiaus plebėjais. Saulei leidžiantis jie grįžta į savo palapines,
nešasi iš McDonald‘s maisto maišus ir gėrimus
iš Systembolaget. Mylėsis lyg viduramžiais:
iš nugaros, raiteliu arba kaip Dievas liepė.
Vis labiau vidutinio amžiaus stipendininkas
daugių daugiausia gali kūrybos namuose pats sau sukti
propelerį (abejotinas malonumas, juo labiau
kad bijo skraidyti). Prieš daugelį metų tame mieste nulūžo
jam dantis, styrojo tarsi čionykštės
Šv. Klemenso bažnyčios griuvėsiai. Dabar poetas sugrįžo
semtis įkvėpimo, sėdi palei sieną ant suoliuko, stebi
švedų jaunimą, liežuviu kontempliuoja
neseniai atstatytą dantį. Tai tikrai ne
proto dantis. Tegu būna nors
pavydo dantis.
