Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Iš lenkų kalbos vertė Vytauas Dekšnys

Tadeuszas Dąbrowskis (g. 1979) – poetas, eseistas, literatūros kritikas, literatūrinio žurnalo Topos redaktorius. Gdanske vykstančio festivalio „Europos laisvės poetas“ programos direktorius. Išleido eilėraščių rinkinius: Raudonis (Wypieki, 1999), Elektroninis paštas (e-mail, 2000), Mazurka (Mazurek, 2002), Te Deum (2005, 2008), Juodas kvadratas (Czarny kwadrat, 2009), Tarp (Pomiędzy, 2013), Beginklis brūkšnys (Bezbronna kreska, 2016), Raiškos priemonė (Środek wyrazu, 2016). Dąbrowskio eilėraščiams būdingos gilios estetinės ir metafizinės įžvalgos kasdienės buitinės tikrovės fone. Jo eilėraščių išversta į 14 kalbų. Gyvena Gdanske.

EILĖRAŠTIS BE PASLAPTIES

Būti šiaip sau Žulavų krašte šliuzo operatorium

nelabai svarbioje kanalo atkarpoje,

pačiame plyno kraštovaizdžio viduryje. Kas dieną

dviračiu važiuoti į betono būdelę,

mažesnę už spaudos kioską. Stebėti pro

kvadratinį langelį, kaip teka ir leidžiasi

saulė. Nieko nenutuokti apie meną, žinoti,

kur tyko lydekos, o kur unguriai.

Vieną ūkanotą rytą, gurkšnojant arbatą

su spiritu, išgirsti per radiją, transliuojantį

tik vieną stotį, kad pasaulyje yra

daugiau kaip dešimt milijonų augalų ir

gyvūnų rūšių, ir nepatikėti, arba

kad yra tokių šalių, kur žmonės miršta

iš bado, ir susimąstyti apie tai, ir pamiršti

nuleisti šliuzą. Ir užlieti kelias artimiausias pievas.

Ir nepatirti dėl to jokių pasekmių.

***

Klaidžioju po didžiausius Europoje prekybos

namus; parduotuvės, restoranai, kino teatrai,

koplyčios. Mėginu rasti išėjimą, bet niekas

nesugeba nurodyti man kelio. Tie, kas išleido

visus pinigus, slampinėja ištisas

dienas ir miršta išsekę. Tarnybos

patyliukais surenka kūnus, dar niekam nespėjus

jų pastebėti. Iš kur tai žinau? Nežinia. Vaikštau

jau antrą parą ir numanau.

***

Esu vienas iš dešimties

milijonų šio miesto žiurkinų,

kas dieną praneriu kanalais, nežinia

kodėl. Galbūt tik tam, kad susirasčiau kokią

nors žiurkę, prisiglausčiau prie jos ir

trumpam pamirščiau esąs žiurkinas. Kartais

sutinku žiurkinų, kurie kartoja: „Na jau,

nebūk žiurkinas, būk savimi!“ Jų uodegos

amputuotos arba sumaniai paslėptos klešnėje,

jie skutasi kailį, o išlindę į paviršių,

pasistiebia ant užpakalinių letenėlių ir užriečia nosį.

Susimąstau, kas mus maitina, kas

barsto nuodus, kas spendžia pelėkautus.

Ir kas jam iš to naudos. Juk ir taip

veistumėmės ir dvėstume.

***

Vaikštinėju po Niujorką, ir nė gyvos dvasios,

o tiek prisiklausiau apie to miesto šurmulį,

praeinu pro dangoraižius, bangų, pagalvių formos,

klaidžioju iš vakarų į rytus, iš šiaurės į

pietus, einu per raudoną, ir niekas

į mane neįlekia, susivokiu

kalbąsis pats su savimi, įsikišau

į ausis ausines, kad susikaupčiau, kad

niekas manęs neblaškytų, kad suteikčiau

ritmą pavargusioms kojoms, nusiperku dar vieną

mėsainį, dar vieną pusės litro Starbucks

kavos puodelį, nes dieną ir naktį vaikštinėjant

reikia energijos, išvaikščiojau Manhataną

skersai ir išilgai ir nieko nesutikau, ir tik

garai iš šulinių, degalų tvaikas sumišęs

su viso pasaulio virtuvių kvapais, neonas

ir virpanti žemė byloja man, kad kas nors,

po galais, tikrai čia gyvena, reikia tik

spėriau ieškoti.

***

Maniau, kad iš Pasaulio prekybos centro likusi skylė didesnė,

kad išvysiu kelių futbolo aikščių dydžio

dykvietę. Iš tiesų jei ne keltuvas ir iškelta

virš jo vėliava, sunku būtų patikėti,

kad čia kas nors stovėjo. Iš Pasaulio prekybos centro likusi skylė

siurbia savo pačios istoriją, virsta

vienadieniu šiuolaikinio meno kūriniu. Taip

elegantiškai pranyksta kultūros.

Gyvenimo

ir mirties civilizacijos.

***

Pensininke Harvardo profesoriau,

ačiū, kad atėjai į mano vakarą,

nors galėjai pasirinkti šitiek kitų pramogų,

viršuje skaitė Šalamunas, už dviejų namų Pamukas.

Ačiū, kad atėjai, nors užknarkei,

man dar nepradėjus skaityti, ir pabudai,

kai jau buvo plojama. Žavu buvo regėti, kaip grimzti

į krėslą, kaip nyri į miego vaisiaus

vandenis, maitiniesi mano metafora

pro nematomą virkštelę. O gal išėjai

tuo metu pasivaikščioti po kosmosą slaviškos

kalbos kombinezonu, saugančiu tave nuo tuštumos.

Arba nieko nesapnavai, tiesiog buvai

savimi po insulto, o aš palaikiau tavo

poetinį letargą. Nežinau, šiaip ar taip

ačiū, kad atėjai. Svarbiau man buvo

tai, kad buvai, nei kad nebuvai.

STARRY NIGHT

Sugėriau per savaitę tiek meno, kad jei

mano lėktuvas būtų nukritęs į vandenyną,

vanduo būtų nusidažęs visomis spalvomis

ir visais pilkos atspalviais. Po kurio laiko

būtų išsiliejęs Afrikos paplūdimiuose kičiniu

saulėlydžiu, lietaus tinklu Londone,

naktimi ten, kur naktis.

***

Paimk iš manęs šiek tiek tos naštos, kurios

dėka skraidau. Šiek tiek tos medžiagos, per

kurią mano dugno grandinė išsiverčia

į kitą pusę, visos verksmingos dainos ir filmai

darosi su manimi susiję, girdžiu,

kaip Beastie Boys dainuoja Eliotą, kinta mano

skonis, tarsi būčiau nėščias nuo motinos

Žemės; jaučiu savyje ledą ir kaitrą, ir viesulus,

augalus, žmones, gyvūnus, ir tavo mažytes

pėdas, atbėgančias manęs pasitikti

virpančio lietaus drebinama gatve. Paimk

iš manęs šiek tiek to kai ko, per ką

esu vienas pats sau tarytum patinas.

ŠVEDIJA

Jokių užtvarų ant stataus skardžio,

pačiam tenka susitarti su skardžiu, kur mudviejų

ribos. Promenadą naktį skiria nuo jūros

betone įmūryti halogeniniai žibintai.

Systembolaget tinkle saugo tave nuo priklausomybės

monopolinės kainos ir tavo sveikas protas.

Iš vienos viešnamio pusės kiemelis, kuriame sėdi

šeimos su mažais vaikais, ir jei tau norisi

dar ko nors, tenka užeiti gilyn, pro sukamas

oro duris. Švilpiu dviračiu naktį

palei jūrą, pravažiuoju pro įsimylėjėlius

senukus, pro moterį, supančią vežimėlį

nėščiu pilvu, važiuoju per visus

žibintus ir mąstau apie žmogaus galybę

po nihilizmo arba apie halogeninę sąžinę.

Arba apie orą.

JUOKDARYS

Viduramžių kultūros savaitė Visbyje;

sėdžiu prie gynybinės sienos ir stebiu

paauglius, persirengusius trylikto ar keturiolikto

amžiaus plebėjais. Saulei leidžiantis jie grįžta į savo palapines,

nešasi iš McDonald‘s maisto maišus ir gėrimus

Systembolaget. Mylėsis lyg viduramžiais:

iš nugaros, raiteliu arba kaip Dievas liepė.

Vis labiau vidutinio amžiaus stipendininkas

daugių daugiausia gali kūrybos namuose pats sau sukti

propelerį (abejotinas malonumas, juo labiau

kad bijo skraidyti). Prieš daugelį metų tame mieste nulūžo

jam dantis, styrojo tarsi čionykštės

Šv. Klemenso bažnyčios griuvėsiai. Dabar poetas sugrįžo

semtis įkvėpimo, sėdi palei sieną ant suoliuko, stebi

švedų jaunimą, liežuviu kontempliuoja

neseniai atstatytą dantį. Tai tikrai ne

proto dantis. Tegu būna nors

pavydo dantis.