Gerbiamas Redaktoriau,
Besibaigiant Lietuvos totorių metams, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė švęstinais šalia daugybės kitų minėtinų datų, į galvą įkyriai lenda mintis, kad įsisąmoninta praeitis ne ką praverčia dabarčiai. Ta mintis neduoda ramybės, virsta dideliu rūpesčiu, tad noriu juo su Jumis pasidalinti. Senoji totorių bendruomenė, skaičiuojanti savo gyvenimą Lietuvoje (reikėtų pridurti, taip pat Baltarusijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje) ne mažiau kaip šešis šimtmečius, yra stipriai asimiliuota, bet ir neprarandanti tapatybės. Dalis bendruomenės seniai ištirpo, susimaišė su vietiniais gyventojais, pasklido po pasaulį, dalis gi atkakliai, karta iš kartos, laikosi atskirumo, o jo pagrindiniai ramsčiai yra kilmė, religija, tradicija ir istorinė atmintis.
Nei Viduramžiais, nei vėlesniais laikais LDK įsigyvenę totoriai didesnių problemų nekėlė, priešingai, dėl karinio amato ir lojalumo valstybei jų teigiamas įvaizdis tik stiprėjo. Kartą ginklu parėmę Osmanų imperiją, jie grįžo, kaip niekur nieko tęsė tarnybą, jei kartais „paplėšikaudavo“ išsidėstę žiemojimui, tai dažniausiai todėl, kad Respublikos iždas pristigdavo jiems algų, o leidimus rekvizicijoms išduoti pamiršdavo. Bendruomenė gyveno vienu ritmu su visuomene, kartais išsakydavo savo norus ir siekius, bet tai darė neįkyriai, du kartus atgimė kaip savarankiškas tautinis subjektas, atstovaujamas lyderių. Tai nutiko tarpukariu ir Sąjūdžio laikais. Tarpukaris totoriams atnešė jų praeities tyrimų pradžią, materialinio paveldo telkimą, spaudą, muziejų ir konfesijos autokefaliją su aukščiausia dvasine valdžia. Visa tai suteikė tvirtą pamatą tapatybei, ja rūpinosi neseniai užgimusi inteligentija, apsišvietę ir pasiturintys visuomenininkai.
Sąjūdžio metais bendruomenė vėl išėjo į viešumą. Gerbiamas ir mielas Redaktoriau, nenorėčiau Jūsų varginti ilgu šnekėjimu, tik patikinsiu, kad sovietmetis nesunaikino totorių savimonės, ji susitraukė iki privačios erdvės ir susibūrimų per vadinamuosius „totorių balius“ ar bendruomenės nario laidotuves, šiaip ar taip totorių gyvenvietės neišnyko, veikė Raižių kaimo mečetė, o šeimų sakytinei istorijai apynasrio neuždėsi.
Betgi grįžkime prie Atgimimo ir pirmųjų Nepriklausomybės metų, kai skaisčiau švietė saulė, žydresnis buvo dangus, lietuviai atrado totorius ir vadino juos broliais, o totoriai susitelkė atkuriamajam darbui. Negalėčiau teigti, kad ėjo kaip iš pypkės, bet šio darbo vaisiais naudojasi visos dabartinės totorių organizacijos, suėjusios ir nesuėjusios į pasaulietinę Lietuvos totorių bendruomenių sąjungą ir bendros kalbos nerandančias religines bendruomenes.
Dėl profesinio intereso, virtusio duona kasdienine, maga pasidalinti akademinio dėmesio bendruomenei pakilimais ir atoslūgiais. Lietuvos totorių istorijos studijos, prieš dvidešimt metų startavusios Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų centre, taiklesniu pavadinimu Centre for Stateless Culture, ir sutraukdavusios nemenką būrį klausytojų, šiandien nėra populiarios. Istoriniai tyrimai veik nevyksta. Jūsų kukli adresantė, dar 1993 m. išvertusi į lietuvių kalbą tarpukariu išleistą kultinę Stanislovo Kričinskio monografiją, parašiusi jų istoriją XIX a., na, dar vieną kitą straipsnį, kai iš atminties institucijų gelmių išnirdavo neliesta medžiaga, į visus laikotarpius nesigilino. Lietuviškoje padangėje iki šiol trūksta rimtesnių totorių bendruomenės istorijos tyrimų, apimančių LDK laikus, ir netgi XX a. Šią spragą užpildė mėgėjai, kraštotyrininkai ir totorių inteligentija. Tiesa, kompiliacijų istorine tematika pažeria specialistė, tyrinėjanti totorių raštiją, nuveikusi didelį šaltinotyrinį ir katalogizavimo darbą srityje, kuri šiandien vadinama kitabistika. Dar minėtinas trijų autorių biografinis žodynas, parengtas lietuvių ir rusų kalbomis Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje, nuolat pildomas ir sulaukęs trijų leidimų (paskutinio – anglų kalba). Šiek tiek glumina kai kurių biografinių aprašymų tekstinis sutapimas su tų pačių herojų biografijomis, kiek anksčiau paskelbtomis Rusijos kariuomenėje tarnavusių totorių biografiniame žodyne, parengtame Tatarstano istorikų. Bet taip galėję atsitikti dėl naudoto šaltinio ypatumų: karininkų tarnybos lapuose biografiniai duomenys buvo surašomi lakoniškai pagal unifikuotą formą. Štai ir visas akademinis lietuviškas totoristikos derlius. Todėl rašant pirmąją lietuvišką totorių istorijos sintezę teko labiau atsiremti į kitų šalių istorikų ir filologų įdirbį, kai ką rašyti iš naujo, kas sintetiniams darbams nėra būdinga. Šioje vietoje būtų pravertę ir LDK santykių su Aukso orda ir Krymo chanatu tyrimai, kurių Lietuvoje praktiškai nėra.
Betgi pamečiau mintį, dėl kurios merkiau plunksną į rašalinę. Dabartinė Lietuvos totorių bendruomenė sparčiai tolsta nuo istorinio pirmavaizdžio, kurį aprašiau knygoje. Stojo kiti laikai, pasaulis susitraukė, nauji dalykai patys ateina į kiemą, gundo ir nepaleidžia. Žinia, svetimas daiktas yra gražesnis. Senoji totorių bendruomenė nėra išimtis, išgyvena tradicijų atnaujinimą ir kultūrinę kompensaciją. Bendruomenė dažnai girdi klausimą apie prarastą kalbą, kada ir kodėl ji išnyko, palikdama vos keliasdešimt žodžių ir tie, panašu, pasisemti iš kitų tiurkų kalbų. Į šį klausimą paprastai atsako filologai, gi totoriai tebekalba lietuviškai, lenkiškai ar rusiškai, tik ne visomis kalbomis taisyklingai. Mano senelis, kilęs iš Trakininkų, tų, kurie prie Raižių, buvo priverstas evakuotis per Pirmąjį pasaulinį karą su žmona ir mažamečiais vaikais, visam laikui įstrigo Petrograde-Leningrade, pamiršo kalbėti lietuviškai, tik retsykiais padainuodavo: „Šok, šok, mergužėle, aš tau duosiu lelijėlę“.
Atgimimo pradžioje visavertis tautinis gyvenimas buvo susietas su „gimtosios kalbos sugrąžinimu“. Šiandien niekas negali pasakyti, kokia tai buvo kalba, tad kilo mintis išmokyti vietinius bekalbius Kazanės, Krymo totorių ar turkų kalbų. Gerbiamas ir mielas Redaktoriau, tikriausiai nuspėsite, dėl ko idėja žlugo, o ir kaip paversti gimtąja namuose neskambėjusią kalbą. Šiandien religinėse mokyklėlėse vaikai mokinami turkų kalbos, yra galimybių pramokti ir Krymo totorių kalbos. Senoji bendruomenė noriai perėmė Lietuvoje gyvenančių Kazanės ir Krymo totorių tautinius rūbus, dainas ir šokius, mat per ilgus amžius savų nesukūrė. Senoji ir naujosios bendruomenės taip suartėjo, kad dažnas prašalaitis neskiria, kas yra kas. Šiaip skirtingų kultūrų sugretinimas pakeitė totorių vaizdinį, visuomenė regi seniau nebūdingą rytietišką koloritą, taip pabrėžiamas ir tautinis išskirtinumas. Kultūrinės kompensacijos įkarštyje neapsieita be kuriozų. Lietuvos nacionalinis kultūros centras į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą kaip Lietuvos totorių paveldą įrašė Lietuvos karaimų kibinus. Štai tokia gavosi simbiozė.
Gerbiamas Redaktoriau, prašau šią žinią sutikti ramiai, o savo poziciją reikšti skanaujant tikrus karaimų kibinus (pirmojo skiemens priebalsis kietasis). Didesnių įtampų lauku tampa konfesiniai reikalai. Nepriklausomybės pradžioje totoriai džiaugėsi susigrąžinę ir suremontavę keturias mečetes, tris iš senų ir vieną iš Kauno modernizmo laikų. Pastangos pasistatyti mečetę Vilniuje vietoj nugriautos sovietų laikais buvo nesėkmingos, bet liko viltis kada nors tai padaryti. Susikūrė lokalinės totorių musulmonų bendruomenės, radosi užsienyje mokslus baigusių dvasininkų, laikantis istorinės tradicijos išsirinktas aukščiausias dvasinis vadovas muftijus. Idilę sugriovė ambicijos Lietuvoje kurti visų čia gyvenančių ir atvykstančių musulmonų religinį centrą. Senoji bendruomenė liko pastūmėta į šalį. Šiandien jos aukštesnioji institucija yra Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras, šiaip ne itin veiklus. Prieš kelis metus įsiregistravusi Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių taryba – Muftiatas, tarp jo steigėjų yra ir Lietuvos totorių, pasiskelbė atstovaujantis visiems musulmonams, jos vadovas taip pat pasivadino muftijumi. Šie nauji vėjai nebūtų kažkuo ypatingi, jei alternatyvus muftiatas nesikėsintų į senosios bendruomenės paveldą ir turtą. Šiandien senoji bendruomenė prarado Kauno mečetę, jos nariai neįsileidžiami nė ant slenksčio. Senosios totorių bendruomenės vardu prisidengta ir kreipiantis į Vilniaus savivaldybę, kuri visų musulmonų organizacijai skyrė sklypą mečetės statybai Vilniuje.
Gerbiamas ir mielas Redaktoriui, man rūpi ne religinių organizacijų konkurencija, bet verčia sunerimti naujos organizacijos invazija į svetimą teritoriją, pasitelkus suklastotą istoriją. Papasakosiu Jums apie netikėtą jos dėmesį Kėdainių minaretui, kuris šiaip yra rusų kultūros artefaktas. Kaip žinote, Kėdainių parko pakraštyje išlikęs žmonių dėmesį traukiantis minaretas, prie kurio dar tarpukariu glaudėsi du neišlikę statiniai – nedidelis pastatas su kupolu, vaizdavęs mečetę, ir Balkanų gyvenamojo namo architektūrai būdingas pastatas. Tarpukariu Kauno bendruomenė bandė gauti šiuos pastatus savo reikmėms, bet jai buvo atsakyta, kad tas turtas – svetimas ir jo nebegaus. Šiandien vadinamasis muftiatas siekia nusavinti minaretą ir pastatyti mečetę, teigia turintis tam finansavimą. Nepavykus įrodyti, kad kitados mečetė tarnavo vietiniams musulmonams (žinia, Kėdainiuose ir apylinkėse jų negyveno), teigiama, kad XIX a. pabaigoje savo privačiame dvare ją pastatęs Vilniaus generalgubernatorius Eduardas Totlebenas 1877–1878 m. kare paimtų turkų belaisvių religiniams poreikiams.
Nevarginsiu Jūsų faktais, detalėmis ir nuorodomis į šaltinius bei literatūrą, tik pasakysiu, kad Rusijos imperija, dėl Balkanų susirėmusi su Osmanų imperija, iš tikrųjų paėmė į nelaisvę nemažai turkų, laikė juos įvairiose vietose dislokuotose įgulose. Belaisviai buvo internuoti ir Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje, Vilniuje bei Zarasuose, Vilniaus karinėje apygardoje iš viso buvo 13 000 turkų, čia laikytų nepilnus metus. Pasibaigus karui, dauguma jų pagal diplomatinius susitarimus grįžo namo. Tačiau niekam nešovė mintis pastatyti turkų belaisviams maldos namų, juolab privačioje valdoje. Generolas adjutantas Totlebenas dalyvavo Krymo kare, Balkanų kare vadovavo Plevną apgulusios kariuomenės grupės generaliniam štabui. Matyt, kovos su turkais buvo įsimintiniausias jo gyvenimo įvykis, nes jam atitekusiame iš vietinių dvarininkų konfiskuotame Kėdainių dvare įrengė įspūdingą parką Balkanų tema. Pristatė bulgarų ir rumunų kaimo namelių, viename parko gale pastatė mečetę su neproporcingai aukštu minaretu, kitame – stačiatikių koplyčią. Šis dvaro parko statinių kompleksas simbolizavo Rusijos imperijos pergalę prieš osmanus. Minaretas tarnavo kaip apžvalgos bokštas. Dvaro savininkas netrukus mirė, prie minareto esančiose patalpose našlė įrengė vyro šlovės muziejų (jo palaikus imperatorius Aleksandras III liepė perlaidoti Sevastopolyje), eksponatų sąrašas neseniai buvo aptiktas Kolumbijos universitete.
Taigi, gerbiamas ir mielas Redaktoriau, leiskite paklausti, ar netrukus pasikeisiantis Lietuvos kraštovaizdis, kurį formuos trys vieno tinklo mūrinės mečetės (ką tai reiškia, paklauskime politologų), pridės tolerancijos ir pagarbos senajai totorių bendruomenei, svajojančiai neišnykti, būti pastebimai, išsaugoti paveldą ir taikiai sugyventi su bendrapiliečiais? Neklausiu apie žalą, kurią daro istorijos klastojimas, visi žinome, koks vingiuotas šis kelias. Pabaigai leiskite palinkėti ramybės ir susikaupimo, šiandien taip reikalingų mums visiems.
Vilnius, Senamiestis, 2021 m.,
trečiadienis prieš šv. Mikalojų
