Kaip įprasta, šiemet labiausiai stebėjau būtent sostinės meno procesus, modernizmo atstovų parodas ir dabarties kūrėjų kūrybą – šios aplinkybės parodo, ko apžvalgoje skaitytojas (ne)gali tikėtis. Bandau prisiminti, kaip pasaulio ar vietos įvykių metų apžvalgas rengia ne menotyrininkai, o visuotinė žiniasklaida. Šioji paprastai akcentuoja įvykių mastą (poveikis, atgarsiai, iššauktos diskusijos) pasitelkiant superlatyvus: didžiausi, garsiausi, geriausi ir kitokie -iausi įvykiai. Tad svarbu erdvinė apimtis – kuo įvykis globalesnis ir kuo plačiau nuskamba, tuo jis laikomas svarbesniu. Kalbant apie erdvę, negalima nepaminėti ir laiko kategorijos, o ir į apžvalgas dažnai patenka tai, kas siejasi su naujumu, pavyzdžiui, anksčiau nenutikę ar itin reti įvykiai, pasiekimai, atradimai, pakeitimai, išradimai ir kitokie progreso apologijos dalykai, naujai pakreipę įvykių tėkmę, vienaip ar kitaip padarę reikšmingą įtaką. Tačiau tai, kas nauja, išryškina ir tai, kas sena, nes kokios nors tradicijos tęstinumas taip pat susijęs su laiku – lengva prisiminti atvejus, kai į metų apžvalgas įtraukiami įvairūs tiems metams svarbūs jubiliejai, paminėjimai, taip akcentuojant prieveiksmį vis dar ir nurodant, kad koks nors reiškinys kuriuo nors požiūriu vis dar tebėra aktualus. Taigi šiuo – meno lauko apžvalgos – atveju galima žvelgti diskursyviai, taip apjungiant laiką ir erdvę, vadinamąjį big picture stebint tarsi iš paukščio skrydžioir tokiu būdu pro debesų sluoksnį pamatyti ryškiau prasišviečiančias ar debesų ilgiau neuždengtas „kalvas“, formuojančias bendrąjį meno lauko panoramos landšaftą.

galerijoje ekspozicijos fragmentas. 2024. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
2024-ieji yra metai, kai Lietuvoje atsidarė dvi naujos didelės meno erdvės – Stasio Eidrigevičiaus muziejus (STASYS MUS.E.UM) Panevėžyje ir Šiuolaikinio meno centro administruojami Sapiegų rūmai Vilniaus Antakalnyje. Pirmoji keičia Aukštaitijos sostinės kultūrinę panoramą – čia įsteigta tarptautiniu mastu pripažintam menininkui skirta ir nuodugniai jo kūrybą pristatanti institucija bent šiems metams tapo vienu patraukliausių Aukštaitijos regiono traukos objektu. Besilankant muziejuje pasirodė, kad visos erdvės skirtos Eidrigevičiaus darbų ekspozicijai, tad pamaniau – o kas, kai visi norintieji muziejų jau aplankys? Mažai kas norės ateiti to paties pažiūrėti antrą kartą, o trečią – beveik niekas. Po diskusijų su kolegomis tapo aiškiau, kad dalis patalpų bus skiriamos laikinoms parodoms. Muziejaus komanda nemaža, viešai pristatomi tikslai ir vizijos – platūs, tad belieka laukti, ką šis Panevėžį įdomesniu miestu pavertęs muziejus pasiūlys kitąmet ir vėliau.
Antra vieta, po ilgų Sapiegų rūmų rekonstrukcijos darbų atsidariusi Vilniuje, ir, kaip pastebėjo menotyrininkė Jogintė Bučinskaitė, ne iki galo aiškiomis aplinkybėmis tapusi pavaldi ŠMC1, dėl „šviežumo“ taip pat dar nėra išgryninusi krypties ir „veido“. Pirmoji – kartu su Mindaugo Navako „Porcelianas rūmams“ – atidaryta ir kone visą rūmų plotą užimanti iki metų galo truksianti grupinė paroda „Užuovėja“ (kuratoriai Edgaras Gerasimovičius ir Virginija Januškevičiūtė) pristato rūmų istoriją per daugiausia šiuolaikinio meno paradigmai atstovaujančius kūrinius, kas, rodos, suponuoja ir būsimą rūmų veiklos vektorių, kaip pristatantį pirmiausia šiuolaikinį meną.
Abi naujai atsidariusios vietos dar tik kuria savo identitetą. Ar ir kokiais būdais jis bus reikšmingas platesniame kontekste – parodys laikas. Kalbant apie institucijas verta pridurti, kad po trejus metus trukusios rekonstrukcijos šią vasarą duris lankytojams vėl atvėrė Šiuolaikinio meno centras. Įdomu ir nauja tai, kad kartu su atidarymu įvyko reikšmingas pokytis – nuo pat ŠMC įsteigimo 1992 m. iki dabar centrui vadovavo menotyrininkas Kęstutis Kuizinas, tačiau nuo šio rudens institucijos vairą perima viešą konkursą laimėjęs menotyrininkas Valentinas Klimašauskas. Belieka palinkėti sėkmės bei laukti ir stebėti, kokius vėjus įpūs naujas vadovas.

Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Pereikime prie konkrečių šių metų parodų ir menininkų. Išskirtine laikyčiau tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvą „Himnas perskilusiai šypsenai“ Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė). Kaip jau rašiau anksčiau, kultūros ir natūros dialektiką apmąstančio autoriaus parodoje buvo įtaigiai reaktualizuota jo kūryba globalių dabarties rūpesčių šviesoje2. Kartu tai pirma tokios apimties Kuro paveikslus, asambliažus ir piešinius pristatanti paroda. Ir labai gaila, kad organizatoriai nepasirūpino išleisti katalogo. Šalia ankstesnio kūrybos albumo3 jis būtų puikiai papildęs tapytojo ikonografiją.
Man atrodo, nesuklysčiau 2024-uosius įvardinęs Kazės Zimblytės metais. Abstrakčiosios tapybos Lietuvoje pradininkė beveik iki pat savo mirties 1999 m. (o labiausiai – „sąstingio“ laikotarpiu) verčiau aplinkybėms lemiant, nei savo noru laikėsi oficialiojo meno užribyje, režimui nepalankius ir ideologijos neatitinkančius kūrinius ilgą laiką eksponuodama tik privačiose, „savų“ lankomose erdvėse. Nepriklausomoje Lietuvoje kolegų menininkų, muziejininkų ir kuratorių susidomėjimas Zimblytės kūryba sparčiai didėjo. Gal šiuos metus kol kas galima laikyti tokio susidomėjimo zenitu? Šiemet jos kūryba visur – vidurvasarį Vlado Vildžiūno galerijoje buvo atidaryta didžiulė Zimblytės kūrybą pristatanti paroda, po mėnesio – nedidelė, bet kondensuota ekspozicija Juodkrantės „Pamario“ galerijoje, kuri šį lapkritį buvo perkelta į Klaipėdos Prano Domšaičio galeriją. Šalia to, rudenį prasidėjusiam Lietuvos sezonui Prancūzijoje (sic!) pradžią davė Pompidou centro ir MO muziejaus rengta paroda „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė ekspozicija“, pristatanti 11 sovietmečiu kūrusių autorių, tarp kurių taip pat ir Zimblytė. Verta paminėti, kad pasibaigus parodai kūriniai liks Paryžiuje ir taps Pompidou muziejaus dalimi. Taigi šie metai kaip niekad parodo Lietuvos meno lauko pastangą išryškinti Zimblytės svarbą.
Panašiu principu galima kalbėti ir apie Mariją Teresę Rožanskaitę. Tais pačiais (1933) metais kaip ir Zimblytė gimusios tapytojos ir asambliažistės kūryba šiemet taip pat sulaukė daug dėmesio: tapytoja buvo įtraukta į minėtą Paryžiaus Pompidou muziejaus parodą, o nuo balandžio iki lapkričio Rožanskaitės darbai, kartu su menininkų duetu Pakui Hardware, atstovavo Lietuvą 60-ojoje Venecijos bienalėje, kur Sant’Antonin bažnyčioje buvo pristatyta instaliacija „Uždegimas“ (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia). Rožanskaitės kūrybą buvo galima pamatyti ir dviejose Vilniaus parodose: „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“ Vytauto Kasiulio muziejuje (kuratorės Anu Allas ir Laima Kreivytė) ir „Ekologinė klausa“ Jono Meko vizualiųjų menų centre (kuratorė Laima Kreivytė).
Galima klausti, ar išties parodų gausa ir tarptautinė kūrybos sklaida bei pripažinimas yra esminiai rodikliai, leidžiantys apie šiuos metus kalbėti kaip apie Zimblytės ir Rožanskaitės metus. Lietuvoje tikrai yra meninink(i)ų,
šiemet surengusių daugiau parodų nei dvi mano minėtos tapytojos. Tačiau pastarųjų atveju kalba sukasi labiau apie kanono formavimą nei apie paskirų (meninink(i)ų) savotišką CV sąrašo pateikimą. Sakyčiau, kad šiųmetis dėmesys Zimblytei ir Rožanskaitei daugiau pasako apie mus pačius, nei apie pavienius kūrėjus – šias tapytojas – ir būtent todėl tai verta aptarti. Prie to pridurčiau ir grupę retrospektyvų: Antano Samuolio Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (kuratorės Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė), Antano Gudaičio Vilniaus Titanike (kuratorė Algė Gudaitytė) ir Prano Domšaičio retrospektyva NDG. Atrodytų, tarp šių dailininkų ir jiems skirtų parodų daugiau skirtumų nei panašumų, tačiau šios trys retrospektyvos 2024-uosius pateikia kaip atsigręžimą į XX a. pirmos pusės – vidurio chrestomatinių lietuvių tapytojų kūrybą ir mūsų santykį su šių tapytojų vieta ir vaidmeniu dabartiniame Lietuvos tapybos kanone.
Norisi stabtelėti ir grįžti prie parodos „Neįrėmintos“, tiksliau, prie vieno parodos aspekto. Gal tai nėra išimtinai 2024-ųjų reiškinys, tačiau jei ne dailės, tai bent dailėtyros lauke vis labiau ima ryškėti visų trijų Baltijos šalių bendradarbiavimo siekis, tam tikras lokalių meno istorijų apjungimas, tarsi siekiant išryškinti bendras patirtis, mentalitetų sąlyčio taškus. Manau, panašių tikslų turėjo ir „Neįrėmintos“. Parodoje, kuri, prieš pasiekiant Vilnių, buvo eksponuojama Taline, pristatyta trijų Baltijos šalių su režimu nesitaiksčiusių tapytojų vėlyvojo sovietmečio kūryba mano kolegų tarpe vis būdavo įvardijama kaip viena įsimintinesnių šių metų parodų, kam tikrai pritariu. Kartu tai ir ryškus Baltijos šalių menotyros bendradarbiavimo pavyzdys. Tokiu pačiu laikyčiau ir spalį Dailėtyros instituto surengtą konferenciją „Baltic Art Histories: Roles, References, Relations“. Nors konferencija rengiama „kas porą metų“4, kitaip sakant, tai nėra būtent šių metų reiškinys, esamas fonas tik sustiprina pojūtį apie mūsų regiono menotyros veikimo kartu įsibėgėjimą. Čia taip pat paminėčiau ir tai, kad nuo šių mokslo metų Vilniaus dailės akademijos magistrai turės galimybę pasirinkti prof. Lolitos Jablonskienės paskaitų kursą „Baltic Contemporary Art: Discourses and Practices“. Šie dalykai leidžia manyti, kad artimiausiu metu – jei pasaulis nesugrius – galima tikėtis vis daugiau bendrų ar bent bendrysčių turinčių Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno lauko žingsnių. Kaip pavyzdys iš šių metų – grupinė paroda „Hold Me Tender“ Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ (kuratorius Siim Preiman).

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 2024. Justės Mocevičiūtės nuotrauka
Minint nors ir greta esančias, bet svečias šalis, galima paminėti ir Japoniją, konkrečiau – Nacionalinėje dailės galerijoje vykusią parodą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai: Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX–XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto“. Kuratoriaus Arūno Gelūno teigimu, per nepilnus tris mėnesius paroda sulaukė 33 000 lankytojų, taigi kiekybiniu požiūriu tai viena iš rekordinių Lietuvoje rengtų parodų. Nors ji buvo verta viso sulaukto dėmesio, tačiau vis dėlto kyla įtarimas, kad traukos priežastis buvo ne tik vidiniai aukščiausiu lygiu surengtos parodos aspektai, o bendresnis mūsų šalies gyventojų susidomėjimas Japonija ir šios šalies / regiono kultūra, ar bent smalsumas tam.
O jei skaitytojas paklaustų, kuri šiųmetė paroda labiausiai įsiminė teksto autoriui, atsakyčiau, kad tai – pavasarį Radvilų rūmuose vykusi Dainiaus Liškevičiaus paroda „Obsesijos“. Kas ir kaip ten buvo eksponuojama? Trumpai tariant – muziejus muziejuje, ar verčiau, pati muziejaus samprata, jos istorinis-kritinis pjūvis menininko žvilgsniu, muziejaus kaip regimo fenomeno išklotinė, svarstymai apie įmuziejinimo sąlygas, tikslus ir motyvus, ir, galop, ar muziejus kaip reiškinys apskritai reikalingas. Parodoje buvo viskas, ką pamatytume „normaliame“ muziejuje ir saugyklose: stelažai, begalės paveikslų rėmų, taksidermijos objektai, poilsio stotelės, net gesintuvai, Antikos skulptūrų kopijos ir, žinoma, meno kūriniai konvencionalia, vadovėline prasme. Liškevičiaus (meta-)paroda kelia klausimus atminties diskurso, kaip vienos pamatinių šiuolaikinio meno gairių, tema, bet svarbiausia, kad jie „Obsesijose“ nėra svarstomi kaip nors didaktiškai, su išankstiniais atsakymais ir nurodymais.

ukiyo-e iki XX-XXI a. mangos, anime ir sūpā furatto“. 2024. Andrejaus Vasilenko nuotrauka
Greta Liškevičiaus, ten pat Radvilų rūmuose veikusi paroda „Kontr-argumentas VI: Autsaideriai“ (kuratoriai Jonas Motiejus Meškauskas, Emilis Benediktas Šeputis, Bliss) man turi sąsajų su paraleliai „ArtVilnius’24“ ir kaip atsvara pastarajai veikusia paroda-muge „Komisas“ (kuratoriai Robertas Narkus ir Eglė Agnė Benkunskytė; Laura Kaminskaitė, Linas Ramanauskas komitete). Ne paslaptis, kad ArtVilnius meno mugė akcentą deda ant žodžio „mugė“, o ne „menas“. „Komisas“ siekia išryškinti šią neteisybę menininkų atžvilgiu ir savo atveju siūlo kūrinių autoriams palankų komisinį modelį. Kodėl sieju „Kontr-argumentą VI“ ir „Komisą“? Abu jie, panašu, pozicionuoja save kaip alternatyvą „žurnalų viršelių blizgesio“ meno laukui suburdami menininkus, neatitinkančius (ar norinčius neatitikti) institucine galia pasižyminčių meno centrų ir lauko dalyvių normų. Iškart kyla klausimas, ar nėra taip, kad toks autsaideriškumas, pabrėždamas skirtumą, šias jų pačių apibrėžtas institucinių centrų normas dar labiau įtvirtina? Taip pat atsvaros steigimas visada rizikuoja tapti naująja norma, kas, savo ruožtu, formuoja konvergenciją ir naikina pirminius alternatyvos formavimo motyvus. Bet kuriuo atveju, abu reiškiniai bendrame metų vaizde išsiskiria tuo, kas tikrai nėra dažna – aiškia idėjine kryptimi.
Pabaigai norisi greitai ir be platesnio aiškinimo paminėti kitas man asmeniškai šiemet patikusias, įsiminusias, rekomenduotas, aptarinėtas ir kaip nors kitaip asmeninį žvilgsnį patraukusias parodas ir menininkus: Broniaus Rudžio „DÉJÀ VU PAPIER“, Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda, tapyba iš Violetos ir Romano Raulynaičių kolekcijos „Nerimo spalvos“ (kuratorius Helmutas Šabasevičius), Liudo Matijošiaus „Audėjas“, Donatos Minderytės „Vaizdinis vertimas“, Ramybės Glinskytės ir Gintaro Znamierowskio atkurta paroda „Ateities nuojauta“, Mindaugo Navako „5 objektai (2)“, Žygimanto Augustino „Garantija“, „Paskutinis paplūdimys“ (kuratorė Skaidra Trilupaitytė), Roko Janušonio „DOGHOUSE“, Kęstučio Grigaliūno „Vizuali kantata: vaiduoklis, kiškiai, Gediminas ir aštuonkojis“, Laimos Oržekauskienės-Ore „Tekstilės esė“, Laisvydės Šalčiūtės „Bestiariumas“. Noriu pridurti ir tai, kad šį tekstą rašau dar metams nesibaigus, tad tenka apgailestauti į apžvalgą nepakliūvančių 2024-ųjų pabaigos meno lauko įvykių, asmenybių, procesų – kaip paprastai, metų gale visada įvyksta kas nors įsimintino.

fragmentas. 2024. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
Susumavus, koks matomas bendras šių metų dailės panoramos vaizdinys? Sakyčiau, 2024-aisiais vizualiųjų menų scena žvilgsnį kreipė labiau į praeitį, nei į ateitį, ką išduoda bandymai sukalibruoti santykį su (meno) istorija/istorijomis ir atmintimi, su praeities asmenybėmis ir jų recepcija dabartyje. Ar šiuos metus galima laikyti kuo nors išskirtiniais? Manau, kad ne – revoliucijų meno kūryboje ar meno suvokimo/pristatymo būduose šiemet nebuvo (o kada jos buvo?), tik, žinoma, laiko atstumo nebuvimas trukdo pamatyti naujas beužsimezgančias tendencijų gijas, turėsiančias įtakos ateičiai. Nepaisant vis didėjančio chaoso globaliu geopolitiniu požiūriu, Vilniaus meno scena, rodos, išlaiko aktyvumą kūrybos, parodų rengimo, užsienio kūrėjų kvietimų prasme. Kaip dera metų pabaigai, reikia palinkėjimo: kitiems ir visiems tolesniems metams mūsų meno laukui linkiu daugiau savirefleksijos – savęs, kaip meno lauko, tapatumo apmąstymo, nes juk yra ir už kiekybę svarbesnių dalykų.
1 Jogintė Bučinskaitė, „ŠMC ir Sapiegų rūmai: šviesių institucijų lūkestis ir saulės nuosėdos“, 2024-07-16, in: https://artnews.lt/smc-ir-sapiegu-rumai-sviesiu-instituciju-lukestis-ir-saules-nuosedos-111351.
2 Tautvydas Petrauskas, „Pakitęs laikas keičia žvilgsnį: Algimanto Jono Kuro retrospektyva „Himnas perskilusiai šypsenai“ Nacionalinėje dailės galerijoje“, in: 7 meno dienos, 2024-04-12, Nr. 15, https://www.7md.lt/daile/2024-04-12/Pakites-laikas-keicia-zvilgsni.
3 Algimantas Jonas Kuras: Tapyba, piešiniai ir gyvenimo užrašai, asambliažai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009.
4 Giedrė Mickūnaitė, Agnė Narušytė, „Normalybės privilegija: Pokalbis Baltijos šalių dailėtyrininkų konferencijai pasibaigus“, in: 7 meno dienos, 2024-10-11, Nr. 32, in:https://www.7md.lt/daile/2024-10-11/Normalybes-privilegija.