Eglės Kuckaitės paroda „Meteorai Kalne Čiaudo“ (abreviacija!) Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ vyko spalio mėnesį, tad jei šis tekstas ir gali būti laikomas rekomendacija apsilankyti, tai tik į būsimas Kuckaitės parodas. Čia veikiau dokumentuoju įvykį, kartu ir jo vertę. Nors galerijoje eksponuoti vien grafikos kūriniai, prisiminus anksčiau kitur rodytą tapybą, videokūrinius, įvairius mišria technika atliktus darbus, vien „grafike“ Kuckaitės vadinti nesinori. Neįtikėtinai kruopščiai atliktuose ofortuose atvaizduoti žmonės ar pusiau žmonės, susilieję su augalais ir kitokiomis neaiškios kilmės būtybėmis sklando, buvoja, veši ir koegzistuoja kažkur beribėje, belaikėje švelniai melsvoje erdvėje. Beribiškumą sustiprina ir kontrastas tarp didelio formato lakštų ir nedidelio raižinių ploto. Visi parodoje buvę kūriniai labai išbaigti ir preciziški, tačiau elegancijos ir grakštumo, o ne medicininio sterilumo prasme. Juokais ir truputį savanaudiškai pamaniau – kiek puošnaus subtilumo mano nelabai tvarkingiems namams suteiktų bet kuris iš jų.
Kitaip nei mano pamanymuose, Kuckaitės grafikoje nieko komiško ar juokingo. Kaip ir nieko didaktiško, perdėm intelektualizuoto ar kaip nors netikėtai provokuojančio. Trisdešimt trijuose eksponuotuose ofortuose trykšta laisvos vaizduotės versmė, kurioje antropo-/biomorfiniai personažai ir vaizdiniai persipynę su mitologine ar kosmologine ikonografija. Toks aprašymas gali sudaryti klampoką menininkės konstruojamų vaizdų įspūdį, tačiau kažkokiu neaiškiu būdu Kuckaitės grafikoje daug lengvumo, daug oro kvėpuoti. Turbūt, kad šių dėmenų – techninio išbaigtumo, atviros fantazijos ir vitališkos gracijos – samplaika suveikė taip, jog parodoje norėjosi apsukti bent keletą ratų mėgaujantis visais tais vaizdais.
Lauryno Skeisgielos nuotrauka, VGMC
Būtina atkreipti dėmesį ir į poetiškus, sapnišką siužetą formuojančius kūrinių pavadinimus, pavyzdžiui: „Klajojanti Tankmė ė ė ė Šiurpuliuoja Orbitoje“, „Viesulas burleskos slėpynėse su Josephine Baker“ ar „Kriauklės Vienaragės dūrė pušų žydėjimo orbiton ir sužibo žvaigždėmis“. Tokie pavadinimai pratęsia ir papildo jokių sukaustymo žymių bent jau šioje parodoje neturinčią Kuckaitės grafiką. Menininkė teigia, kad kartais cinko plokštes raižo alla prima, tad darbuose regimi vaizdiniai atsiranda „čia ir dabar“ principu, be išankstinio ruošimosi ir eskizavimo, kas iš dalies paaiškina jų „gyvumą“, kai linijos paviršiuje tarsi virpa ar skrajoja. Galima prisiminti gyvą parodos pavadinimą, verčiantį klausti – meteorai čiaudo įkvėpę pipirų ar kokių nors žiedadulkių, o gal dėl to, nes serga?
Nelengva vienareikšmiškai įvardinti, kokios lyties žmogiškųjų pavidalų būtybės Kuckaitės kūriniuose vaizduojamos, bet įvairios detalės leidžia manyti, kad (dažniau) moterys. Galbūt tai ir būtų tas pagrindinis parodos raktas? Formų aptakumas, gamtos ir gyvybės leitmotyvai tokiu atveju tampa suvokiami per gimimo, nuolatinio atsinaujinimo, globos idėjų prizmę. Visgi jei moteriškumas menininkės kūryboje svarbus, manau, kad be ryškesnių socialinių ar politinių implikacijų. Ko gero, Eglės Kuckaitės kūrybos pamatas yra vaizduotės raiška per se, gebėjimas sulieti gamtinės ir kultūrinės (istorijos, mitų) dimensijų elementus išlaikant subjektyvumo svarbą.
