Nuo pusryčių iki kojinių ar batų, nuo mikrorajono, kurio ribose tikiesi rasti butą nuomai, iki it labirintas išdėstytos švediškų baldų parduotuvės, kur knygų lentynų kainos įkandamos net ir studentams. Drobių dydžiai, ofortai ar litografijos, audiniai, skulptūros medžiagos, vaizdo įrašų transliavimo ekranai ar anotacijų šriftai vis stato į padėtį, kai tenka rinktis. Pasirinkimai yra ir prabanga – pritekliaus ar pertekliaus išraiška, – ir apgalvojimus ar iššūkius galinti kelti situacija, esanti tokia kasdienė, kad beveik ir nepastebima. Svarbu ir tai, kad kartais pasirinkimą diktuoja aplinkybės, bendrąja prasme kitas. Nesu tikras, kas nulėmė pasirinkimą parodos apžvalgą pradėti aptariant pasirinkimą, – tegu atsakymą renkasi skaitytojas.
Siūlau keltis į birželį, pradžių ir pabaigų mėnesį. Juk beprasidedančią kalendorinę vasarą bei lengvabūdiškesnį sezoną lydi ir akademinių mokslo metų užbaiga, įforminama diplominių darbų gynimais, o šiuo atveju – ir pastarųjų proga atidarytomis parodomis. Vilniaus dailės akademijos baigiamųjų darbų paroda „Graduation show“ birželį lyg stiklo karoliukai pažyra po visą miestą (pažymėtina, kad ji taip pat vyko Kaune, Klaipėdoje ir Telšiuose) – jauniausiosios kartos menininkai (nemaža dalis jų – pirmą kartą) savo kūrybinę veiklą pristato viešai, o besidomintys susipažįsta, kuo pulsuoja ką tik profesionalaus menininko statusą įgavę absolventai. Kaip ribotų energijos ir laiko resursų mirtingasis, turėjau rinktis ir suspėjau aplankyti tik dalį „Graduation show“ (o tai, ką aplankiau, aišku, atspindi asmeninį ar profesinį skonį ir interesus), tačiau patarpininkausiu ir pasidalinsiu keliais fragmentais iš šios per visokiausias miesto erdves (lankstinuke pateikti 36 adresai) išeksponuotos parodos.
Tačiau verta pakyboti viršuje ilgėliau ir pažiūrėti į visumos vaizdą. Vis dar būdamas VDA bendruomenės dalis, turbūt nesu objektyvus, bet teigčiau, jog dar prieš oficialų parodos atidarymą buvo galima pastebėti gausias parodos sklaidai ir komunikacijai skirtas pastangas. Anonsai televizijoje ir internete, plakatai mieste ant sienų ir reklaminiuose stenduose sudarė įvykio, kažko šventiškai svarbaus ir nepraleistino įspūdį, o specialiai sukurtas „Graduation show“ internetinis puslapis padėjo toje gausoje naviguoti. Tiesa, įvykio sukūrimo būta ir ankstesniais metais, tačiau, regis, šiais metais tai buvo ypač ryšku. Sveikintina, kad sklaidai skiriama daug dėmesio, ir kartu norisi palinkėti, jog ne mažiau dėmesio VDA skirtų pačiam sklaidos objektui, nes dalis to, ką suspėjau aplankyti, pasirodė arčiau kursinių ar tarpinių peržiūrų, o ne baigiamųjų darbų: nepaneigsi, kad šventiškumo įspūdį kuria ne tiek šventės faktas, kiek to, kas pristatoma, kokybė.
Ekspozicinių erdvių lankymą palengvino ir lyg kelio ženklai nukreipė apvalieji ant žemės buvę „akių“ logotipai, tapę lyg vizitine parodos kortele. Vis dėlto nors beveik visą miestą aprėpianti gausa iš pirmo žvilgsnio atrodo ir prasmingas, savaip decentralizuojantis sprendimas, kaip prieš metus apžvelgdama „Graduation show“ pragmatiškai taikliai rašė Aistė Kisarauskaitė: „žiūrovas vargu ar turi tiek laiko bėgioti per visą miestą nuo Vitebsko gatvės iki J. Jasinskio, užsukti į Jono Meko vizualiųjų menų centrą, „Sodo 2123“ kompleksą, peržiūrėti visus video ir animacijos studentų darbus. Nėra paprasta sugaudyti visas šio archipelago salas, kyšulius ir įlankas“ („Išmaitinti flamingų pienu“, in: 7 meno dienos, 2024-06-21), tačiau neišvengiamai dalis lieka nepamatyta. Situacija aporiška – gausa trukdo aprėpti viską, tad sumažinus perimetrą ir subūrus visus kartu, turbūt tegautume menkai patrauklią mišrainę su ingredientų ir padažų pertekliumi, tad žiūrovas neišvengiamai turi rinktis ir savąjį maršrutą susidėlioti atsižvelgiant dar ir į geografinį kriterijų. Kitaip tariant, vos atsidariusi „Graduation show“ buvo pasmerkta būti aplankyta tik iš dalies.
Kai kurių programų studentai savo darbus pristatė prestižinėmis ar komerciškai sėkmingomis laikomose galerijose, muziejuose ar kitaip reikšmingose erdvėse, kiti – tiesiog dailės akademijos koridoriuose ar auditorijose. Tai irgi lyg aporija – studentų asmeniniai, profesiniai ryšiai ir gebėjimai megzti naujus ar pasitelkti turimus kontaktus ir taip savo darbus pristatyti „ten, o ne kitur“, tarytum savaime baigiamiesiems darbams pridėjo papildomos vertės. Kieno kūrybinės savimeilės nepaglostytų bent savaitę-dvi savo kūrinius rodyti Nacionalinėje dailės galerijoje, „Vartuose“, „The Rooster Gallery“, etc.? Lieka (ironiškai?) svarstyti, ar eksponavusieji vienur stengėsi mažiau, nei prisistačiusieji kitur, ar tai susiję su kūryba per se ir ar dabarties menininkai turi turėti dar ir vadybos, strateginės komunikacijos įgūdžių?
Šalia pirminio sumanymo aptarti tik tai, kas paliko gerą įspūdį, neišeina neaptarti VDA parodų salės „Titanikas“ ir ten vykusios baigiamųjų darbų parodos – juk tai su studentų alma mater labiausiai susieta ekspozicijų erdvė, instituciškai reprezentuojanti VDA ir taip tarsi suteikianti kondensuotą „Graduation show“ versiją. Antrojo aukšto erdvėse buvo įsikūrę dizaino absolventai, tad abejodamas savo kompetencija, apsiribosiu ir aptarsiu tik pirmojo aukšto parodą „Ašmenys“. Parodos kuratorius Vidas Poškus anotacijoje išmoningai ir įtaigiai išdėstė „Ašmenų“ koncepciją, ir nors tai praktiškai periferinis dėmuo, bet būtent anotacijos tekstas parodos visumos kontekste buvo įdomiausias. Vis kilo klausimas, kokiu principu buvo kuruojama – ar vadinamuoju open call, ar kuratoriui asmeniškai atsirenkant parodos dalyvius, ar?.. Parodos kuratorius žinomas kaip turintis didelę kuratorinę patirtį, bet tai lūkesčių nepateisino ir priminė nerašytą taisyklę, kad geriausia parodas lankyti lūkesčių neturint. „Ašmenims“ koją pakišo dabarties kūrėjų gretose gajus perteklinis kūrybos kontekstualizavimas, raginantis žiūrovą skaityti labiau nei žiūrėti. Panašiai yra ir dėl santykio tarp vizualumo ir socialumo kūrinių idėjiniame lygmenyje – viena iš gero meno savybių yra šių dviejų plotmių pusiausvyra, gebėjimas išlaviruoti ant lyno nenusvirus į kurią vieną pusę.
Kaip ir pridera dailės kritikui, diskutuoju pats su savimi: viena vertus, ekspozicijos „Titanike“ kūrinių visuma (kitaip nei parodos koncepcija) pasirodė pernelyg amorfiška, beveik dirbtinai nusvirusi į socialinei problematikai artimą lauką, perdėm kontekstuali ir dėl to vizualiųjų menų parodos patirtį verčianti bibliotekos ar knygyno lankymo patirtimi, o kūriniuose pasikartojančios (pa)sąmoningos trapumo, neužtikrintumo, pažeidžiamumo ir kitų grėsmių nuojautos vis kėlė mintį, kad jauniausieji kūrėjai tvirtumo, pasitikėjimo ar užtikrintumo turi mažiau, nei norėtųsi. Tačiau dera prisiminti, kokių specialybių studentai magistrantai (!) čia prisistatinėjo: vizualiųjų komunikacijų dizaino, grafikos, įvietinto meno, dailės ir interjero restauravimo (pastarajam išsakytos pastabos negalioja), skulptūros, tekstilės. Šioms specialybėms kontekstualumas tiesiog būdingas, tačiau viską galiausiai lemia proporcijos.
Dėl neužtikrintumo kaip motyvo ar laikysenos – gal tai iš tiesų yra mūsų Zeitgeist irlaikmečio būsena? Pastaruoju metu tekstinėje vizualiųjų menų lauko plotmėje (straipsniuose, recenzijose, interviu, anotacijose ir jų pavadinimuose, etc.) tikrai neretai pastebimos sąvokos, krypstančios į netikrybę kaip neužtikrintumą ar kaip blankų ateities matymą. Galbūt tai atliepia dabarties jauseną. Galbūt tokiomis sąvokomis tiesiog dangstomasi, siekiant nuslėpti idėjų stoką ar vis bandant ką nors atitolinti. Tiesa kažkur per vidurį – kaip sakė Alfonsas
Andriuškevičius, „patikrink, skaitytojau, mano prognozę po šimto metų, gerai?“ (Lietuvių dailė 1996–2005, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 47).
Netikrybės jausena buvo pastebima ir ekspozicijoje VDA Naujuosiuose rūmuose. Kai kuriais atvejais toks efemeriškumas suveikdavo veiksmingai ir įtikinamai, pavyzdžiui, tekstilės meno absolventės Rasos Julevičiūtės baigiamajame darbe „Surištos istorijos“. Persikloję drabužių „karkasai“ įvaizdina istorijų (n)esatį ir polifoniją, vaizduotei suteikia daug erdvės, kas žiūrovą (ypač tiesioginės kūrinio patirties metu) paverčia beveik bendraautoriumi. Pridurtina, kad būtent tekstilės katedros baigiamieji darbai būna vieni paveikiausių, kur nuolat randama originali, įtaigi materialumo ir šiuolaikinio meno tendencijų suderinimo raiška. Kaip jiems tai pavyksta? Ar tai dėstytojų nuopelnas?
Sena tiesa, kad dėstytojai turi didelę įtaką studentams. Čia svarbus proporcijų klausimas, nes neretai toji įtaka būna per didelė, kai (jaunieji) menininkai (nejučiomis) perima pedagogų kūrybinio mąstymo principus. Gerai, jei tai pavyksta suderinti su asmenine žiūra, nors tai labiau išimtis. Verta prisiminti šia tema polemizavusį Vidą Poškų: „nemanau, kad imituoti dėstytoją ir sėdėti jo kišenėje yra blogai. Tai gerai metodiniu-pedagoginiu požiūriu. Blogiau, kai užsiciklinama ir nebesugebama dirbti kitaip. Tad ir turėjome anksčiau krūvas gudaičiukų, paskui – karatajukų, dar vėliau – vaitiekūniukų, dabar – čerapiukų“ („Pilkieji gulbiukai“, in: 7 meno dienos, 2014-06-06).
Būtent apie tokią įtaką galvojau tapybos studentų baigiamųjų darbų parodose. Pavyzdžiui, Pamėnkalnio galerijoje vykusi kruopščiai apgalvota Aurelijos Zaburaitės paroda „Rikiuotė“ skatino galvoti ne tik apie grafikos principus į tapybą savitai inkorporuojančią autorę, bet ir apie jos vadovės Eglės Vertelkaitės grafiką. Šiuo atveju studentės ir vadovės santykis nepasirodė kaip kopijavimas ir aklas sekimas. Zaburaitės kūryboje ryškus tvarkos, struktūros, kartojimo kategorijų apmąstymas suveikė kaip kažkas šviežia, bet turėjo ir intrigos, net įtampos dėmenį. Linijų ritmika lyg tvarkingai šukuojami plaukai žymėjo ne iki galo išsakytą ruošimąsi, kūriniuose perteikta tariama erdvės ir žmonių ramybė buvo nejaukiai, spengiančiai rami. Žiūrėdamas jautiesi lyg būtum Didysis brolis stebėtojas, kol supranti, kad ir pats tame dalyvauji.
Vertelkaitė taip pat buvo ir „Arkoje“ baigiamųjų darbų parodą „Hierofonija“ eksponavusios Vasarės Kuprevičiūtės vadovė, tad nekeista, kad ir šios tapytojos kūryboje pastebimi klasikiniai grafikos menui būdingi principai: ritmika, atidumas detalėms, pasikartojimai, grafiški taškavimai, potėpiai-štrichai. Čia pasikartojantis motyvas yra atvirumo ir užslėptumo dialektika. Kaip parodos apraše teigia pati autorė, jai rūpi metafizinės temos: šventumas, tikėjimas, kūrinių įkrovimas „kuo nors daugiau“, nei vien fiziniu įnašu. Galbūt dabarties sekuliarioje tikrovėje visa tai skamba kiek netikėtai, tačiau kūriniai traukia ir glumina, juose nesijaučia paviršutiškumo ar manierizmo, dalis jų balansuoja tarp abstrakcijos ir juslinės tikrovės, o tai, kaip ir Zaburaitės atveju, kuria žvilgsnį sulaikančią įtampą.
Zaburaitės ir Kuprevičiūtės parodos suteikia įdomų kontrastą „Ašmenims“, nes tapytojų darbuose juntamas rečiau aptinkamas (pasi)tikėjimas ir techninis bei idėjinis išbaigtumas. Ir nors menininkių kūryboje taip pat netrūksta amorfiškumo, jis šiuo atveju rodosi apgalvotas, kaip dalis prasminės struktūros.
Skaitydamas paskutinę teksto pastraipą skaitytojas greičiausiai paklaustų, o kur visa Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros plejada, kur skulptoriai, įvairiausi dizaineriai, menotyrininkai, etc.? Teksto apimtis riboja, tad daug kas liko neaptarta. Neišvengiamai teko rinktis ir kai ko atsisakyti, kaip kad studentai rinkosi ekspozicijų sales, erdvės išpildymo būdus ir rodomus kūrinius. Prisimindamas minėtą Poškaus straipsnį vis dėlto negaliu pasirinkti, ar šviežiai apsigynusiuosius reikėtų vertinti lygiai taip pat, kaip ir brandžius menininkus, ar čia vis dėlto galioja kiti kriterijai. Bet kuriuo atveju, sveikinimai ir fanfaros visiems naujiesiems diplomantams!
