Nesu skaitęs Thomo Manno knygų, tik girdėjau legendas apie rašytoją ir jo vasarnamį Nidoje, kurį – jei gerai pamenu – norint pasiekti iš rytinės pusės, reikia užlipti saulės ir jūrinio vėjo išsausintais laiptais su jau nemenkai nusidėvėjusiais turėklais. Aišku, vaizdas į marias pakilus tais laiptais ir stabtelėjus įkvėpti įsimintinesnis, bet, kitaip nei (galbūt jau atnaujintus?) turėklus, keliais žodžiais aprašyti tuometės jausenos paveikto juslinio-atmosferinio visumos įspūdžio (marių vaizdo) tikrai negalėčiau. Apie tai pagalvojau, nes su dailės parodomis panašiai. Galima artikuliuoti paskirų kūrinių ypatybes, tačiau totum non est summa partium.
Dariaus Misiūno parodą „Daktaras Faustas“ Panevėžio fotografijos galerijoje aplankiau neskaitęs Manno romano tuo pačiu pavadinimu, tad gal ekspozicijoje ką nors mačiau ne taip, kaip reikėjo. Baigęs tapybą ir kelias tapybos parodas surengęs menininkas ir pedagogas šįkart pristatė Gintauto Trimako abstrakčią kūrybą primenančias fotografijas (pvz., „Scandicus“, „Žaizda“), keistai patraukliais meno kūriniais paverstus dadaistų ar Arte Povera laikus primenančius pusiau-radinius („Šionbergo 12-os tonų kvadratas arba arabeska“) ir visokius kitokius sunkiai kategorizuojamus mišrios technikos kūrinius („Laike“ ir kt.). Tą įvairovę atsveria asketiška septynių tezių anotacija, kur deklaruojama, kad paroda yra romano vizualizacija. Tačiau prasminių sluoksnių sampyna vis auga. Gana komplikuotoje nedidelėje Panevėžio fotografijos galerijos erdvėje žiūrovui palikti visokiausi rafinuoti žaidimai, mįslės ir galvosūkiai. Parodos skaitymas lėtas, raginantis įsižiūrėti ir vis (per)galvoti, bepinant prasmių tinklą atrasti užslėptus ryšius. Apie pusė visų eksponatų – saulės „zuikučių“ fotografijos – suteikia taktą, nes čia viskas išties veikia atspindžių, rikošetų, nuorodų į ką nors kita, bet ne save principu. Tikrai ne visas mįsles išsprendžiau, vieno apsilankymo per mažai. Tokia it keliapakopis jūrinis mazgas parodos kompozicija gali arba žavėti, arba – gana greitai išvarginti. Turbūt, Manno vėlyvojo etapo opusas suveiktų panašiai?
Neapsisprendžiu, ar Misiūno keistenybių kabinetas turtingas, ar tiesiog labai tirštas: citatos iš muzikos, dailės, literatūros istorijos, skirtingos naudojamos medžiagos, strategijos, skirtingi idėjų įgyvendinimo sluoksniai ar reikiami žingsniai jiems. Gal čia ataidi idėjas sugeriančio ir išorėn išspinduliuojančio menininko kaip dailės mokyklos mokytojo profesinė liga? Kadaise ir man įdomias kompozicijos pamokas vedęs kūrėjas menu išties nuolat gyvena. Pakanka tiesiog pažvelgti į parodos autoriaus feisbuko paskyros sieną, kurioje – įvairiausios meno, istorijos ir kultūros įdomybės nuo paleolito iki Rauchenbergo tapybos ar šiuolaikinių azijiečių instaliacijų.
Ieškoti atsakymų į visus mano klausimus nebūtina, gal ir neverta. Nors galerijos erdvėse buvęs stalas su kėde bei pianinas vizualiai ir semantiškai integravosi gana sėkmingai, „visko“ eksponavimo metodas balansavo ant rizikingos ribos nuslysti į rakandų sandėliuko scenografinį įspūdį. Bet atrodo, kad lynu parodos autorius perėjo nenuvirtęs. Didesnė dalis kūrinių suveikė ne vien edukaciniu, bet ir ne tokiu dažnu estetinio mėgavimosi lygmeniu. Turiu mintyje ne vien mano kaip žiūrovo, o paties autoriaus mėgąvimąsi kūryba dėl pačios kūrybos, be jokių užslėptų interesų. Turbūt esu nesunkiai paperkamas, o kalbant pragmatiškiau ir pratęsiant „Daktaro Fausto“ žaidimą – norėčiau pamatyti menininko didesnio biudžeto ir didesnių erdvių parodą.
