Teodoras Žukas. Invasion literature: politologinis žvilgsnis į XX a. pradžios britų literatūrą (NŽ-A nr. 3)

Prieš keletą metų britų generolas Richardas Shirreffas parašė tekstą apie 2017 m. kilsiantį karą tarp Rusijos ir NATO¹. Shirreffo apybraižoje Rusija sėkmingai įsiveržia į Baltijos šalis, aljansui grasina branduolinio karo grėsme, o neryžtinga NATO, nesugebėdama priimti drąsių politinių sprendimų naudoti karinę jėgą, atsiduria aklavietėje. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyvavusi taiki ir demokratiška Europos santvarka žlunga, prasideda laisvės saulėlydis. Shirreffas, buvęs aukšto rango NATO karinis pareigūnas, tokius apokaliptinius svarstymus rašė reaguodamas į pastarųjų metų Europos politines aktualijas. Šiandien tokie galvojimai pasireiškia sporadiškai, minėto Shirreffo ar Tomo Clancy romanų pavidalu, tačiau jie turi ir savo tradiciją, kurią galima sieti su XIX–XX a. britų literatūros fenomenu – invasion literature.

Šis literatūrinis fenomenas atsirado Didžiojoje Britanijoje kaip savotiška reakcija į augančias, daugiausia – kaizerinės Vokietijos geopolitines ambicijas. Žanrui priskiriami įvairūs kūriniai: vieni atspindėjo tvyrančias geopolitines įtampas ir potencialius karinio konflikto scenarijus, kitų pagrindu buvo reiškiamos politinės pozicijos nacionalinės gynybos, imigracijos ar Didžiosios Britanijos ir Vokietijos santykių klausimais². Į žanrą patenka ir vadinamasis „apverstosios“ invazijos reiškinys: tokiuose tekstuose vaizduojama, kaip Didžiąją Britaniją puola įvairiausi priešai – nuo mitologinių būtybių (pavyzdžiui, Drakula) iki imperijos dominijų invazijos į metropoliją³. Net ir Šerloko Holmso istorijose dažnai atsikartoja motyvas, kai nusikaltėliai keršija Londono elitui už imperijos provincijose padarytus nusikaltimus⁴. Istorinė tikrovė neišvengiamai įtakojo šio literatūrinio žanro genezę, tad derėtų kiek detaliau pristatyti ir geopolitinį XIX–XX a. sandūros kontekstą.

Reikšmingiausiu įvykiu XIX a. antros pusės geopolitikoje reikia laikyti Vokietijos susivienijimą, kurį 1870–1871 m. užbaigė Otto fon Bismarckas. Šis įvykis likusioje Europoje pasėjo baimę dėl tolimesnių Vokietijos ambicijų ir iniciatyvų. Vis dėlto kurį laiką dvišaliais aljansais, Trijų imperatorių lygos ir Trilypio aljanso pagrindu grįsta Bismarcko realpolitik Europoje palaikė (nors ir įtemptą) taiką. Londonas nuo Benjamino Disraelio iki lordo Salisbury’o vyriausybių iš esmės simpatizavo Vokietijos diktuojamai Europos tvarkai tol, kol Berlynas palaikė Didžiajai Britanijai palankų galios balansą kontinente ir pernelyg nesikišo į jūras bei vandenynus. Pokyčiai šioje politikoje prasidėjo amžiaus pabaigoje, visų pirma po kaizerio Vilhelmo I mirties 1888 m. Kuriam laikui sostą užėmė jo sūnus Frydrichas III, tačiau dėl gerklės vėžio jis Vokietiją valdė tik devyniasdešimt aštuonias dienas. Po pirmalaikės tėvo mirties sostą perėmė ambicingasis 29-erių Vilhelmas II, nusprendęs, kad pats nori valdyti Vokietiją. Tarp jauno ir įnoringo Vilhelmo II bei pakankamai pragmatiško ir atsargaus Bismarcko greitai prasidėjo konfliktai. Dar 1890 m. jaunajam Vilhelmui pabosta būti Bismarcko šešėlyje ir kaizeris priverčia legendinį kanclerį atsistatydinti.

Su Bismarcko pasitraukimu Reicho užsienio politika iš realpolitik ima suktis link weltpolitik, kurią geriausiai iliustruoja Vokietijos užmačia kurti Britų imperijai prilygstantį laivyną. Nuo 1898 m. prasideda dviejų galių – kontinentinės ir jūrinės – laivynų varžybos⁵. Atsakydami į tai, britai dar labiau stiprina jūros galią, politiniuose frontuose vyksta apsižodžiavimai, abiejų šalių propaganda taip pat dirba savąjį darbą⁶. Šios įtampos kontekste Didžiojoje Britanijoje atsiranda vis daugiau nerimastingų svarstymų apie Vokietijos grėsmę, kurie, be kita ko, kutena ir rašytojų vaizduotę.

Tiksliausia šį platų literatūrinį fenomeną būtų skirti į dvi – invazijos ir šnipų istorijų – dalis. Invazijos naratyvas buvo visiškai nauja pasakojimo tradicija apie Britų imperiją ištiksiančią tragediją. Rašytojai ėmė rimtai svarstyti priešo invazijos į Britų salyną galimybę, kuriamos istorijos, atspindinčios Londono politinio elito baimes dėl priešo šnipų įsiskverbimo į britų visuomenę, kurti ir herojiški Karūnai tarnaujančių šnipų ar eilinių britų port­retai. Dažniausiai tokiuose tekstuose Didžiąją Britaniją užpuola Vokietija: kaizerio kariai įvykdo ilgai planuotą ir gerai organizuotą išsilaipinimą Britų salyne, kuriam nepasiruošusi Didžioji Britanija nesugeba pasipriešinti.

Chrestomatinis šio žanro kūrinys – prancūzų kilmės brito Williamo Le Queux The Invasion of 1910⁷. Didžiojoje Britanijoje visiškai netikėtai išsilaipina šimtai tūkstančių vokiečių karių, britai užklumpami iš pasalų, nepasiruošę gintis, kaizerio kariai sklandžiai ir organizuotai užima vieną miestą po kito – Imperiją ištinka visiška katastrofa. Le Queux, aprašinėdamas invazijos, mūšių ir kovų detales, leidžiasi į politiškai didaktiškus svarstymus – šios tragedijos kaltininkų paieškas. Romane pateikiamas vienas ir aiškus atsakymas – kalta britų visuomenė, savo apatišku požiūriu į karinių pajėgų reikšmę pasidavusi pacifizmo ligai, kuri leido kariuomenės nekenčiantiems politikams sužlugdyti bet kokius šansus priešintis⁸. Knygoje kritikuojama ir tai, kad Didžiojoje Britanijoje, kitaip nei didžiojoje dalyje Europos, nebuvo visuotinės karinės tarnybos – apie tai knygoje užsimenama bent keturis kartus.

Šio žanro kūriniuose dažniausiai atsiranda vienas herojus, kuriam vis dėlto pavyksta organizuoti britų pasipriešinimą. Le Queux pasakojime juo tampa vienas iš nedaugelio dorų politikų, spontaniškai subūręs League of Defenders,kuri organizuoja ir laimi didžiąją kovą prieš įsibrovėlius. Nepaisant politinio elito supuvimo, kovą prieš vokiečius laimi paprasti britai, vedami vieno teisuolio. Tokių patriotiškai patetiškų pasažų Le Queux kūrinyje apstu: „Kaizeris teisingai įvertino mūsų karines silpnybes, tačiau nesugebėjo atsižvelgti į patriotinę mūsų imperijos dvasią“⁹.

Romanas baigiamas itin didaktiškai. Armija, vyriausybė, laivynas ir parlamentas Le Queux­ įvardijami kaip „supuvusios nendrės“¹⁰, o kaltė, be kita ko, suverčiama socialistams – jų nusistatymas prieš bet kokį ginklavimąsi autoriui pasirodė pragaištingas. Le Queux ne kartą mini lordą Robertsą, vieną žinomiausių to meto Didžiosios Britanijos karinių strategų, agitavusį už šalies militarizavimą. Autorius skaitytojui bent kelis kartus primena, kad neįsiklausymas į lordo Robertso pamokas ir lėmė šią katastrofą¹¹. Daugiau nei milijonu egzempliorių Didžiojoje Britanijoje parduotas Le Queux romanas vėliau buvo naudotas visuotinio karinio parengimo skatinimui. Tokie politiškai motyvuoti pasažai tiek Le Queux, tiek ir kituose kūriniuose trynė ribą tarp literatūros ir tikrovės: fantastinis siužetas, kuriame veikia tikri žmonės ir tikri priešai (Vokietijos kaizeris), virsta sąmoninga propaganda už privalomąją karinę tarnybą, gink­lavimąsi, kietesnę užsienio politiką Vokietijos atžvilgiu.

Kitas žanro pavyzdys – minėtosios šnipų istorijos. Šiuose kūriniuose taip pat gausu aliuzijų į tuometines socialines bei politines aktualijas, tačiau siužetai neretai kur kas labiau egzotiški. XX a. pradžios politinį poskonį turinčiuose šnipų romanuose matyti dažnas archetipas: Didžiosios Britanijos priešai (dažniausiai, vėlgi, Vokietija) yra žymiai labiau pasiruošę artėjančiam konfliktui. Vokietija ruošia konspiracinį planą, o Didžiosios Britanijos visuomenę paralyžiuoja masiškai infiltravęsi vokiečių agenwtai. Erskine’as Childersas ir Johnas Buchanas – ko gero, garsiausi šios tradicijos atstovai, o svarbiausias kūrinys – 1903 m. pasirodęs Childerso romanas The Riddle of the Sands¹². Siužetas šiandien jau gali atrodyti kone banalus: du eiliniai britų Foreign Office tarnautojai atostogų metu buriuoja Šiaurės jūroje, kur susiduria su įtartinais vokiečiais ir nutaria išsiaiškinti jų kėslus. Aukodamiesi herojai patiria didžiausius pavojus ir išnarplioja Vokietijos sąmokslą Fryzų salose – kaupti laivyno pajėgas ir ruošti invaziją į Britų salyną. Kultiniame šnipų romane priešo puolimas numatomas dar jam nespėjus įvykti, autorius akivaizdžiai išaukština kelių paprastų Karūnai ištikimų britų pastangas išsiaiškinti priešo kėslus ir perspėti apie gresiantį pavojų.

Kūrinys žymi naujo tipo literatūrinio herojaus – šnipo – atsiradimą ir įsitvirtinimą¹³, po Childerso papasakotos istorijos sėkmės literatūroje įsitvirtino šnipo – ištikimo ir nepamainomo Karūnos sargo – įvaizdis. Kartu Didžiosios Britanijos visuomenėje The Riddle of the Sands sėkmė sąlygojo išaugusį susidomėjimą kriminaliniais ir žvalgybiniais tyrimais, tiriamąja žurnalistika ir policijos darbu¹⁴.

Kitas minėtas šnipų istorijų klasikas – škotų rašytojas (istorikas ir politikas) Buchanas savąjį Vokietijos kėslų išnarpliojimo pasakojimą paskelbė jau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Buchano The Thirty-Nine Steps pasakoja apie vokiečių šnipų įsiskverbimą į Didžiosios Britanijos visuomenę, o Imperiją gelbėti nuo priešo imasi eilinis, niekaip su britų tarnybomis nesusijęs pilietis¹⁵. Šiuo atveju vokiečių piktadariai siekia pavogti britų karines paslaptis ir nužudyti Londone viešintį Graikijos premjerą, kurio mirtis sąlygotų Europos politinės sistemos griūtį. Tai akivaizdi Buchano aliuzija į visai neseniai įvykdytą atentatą į Aust­rijos-Vengrijos sosto įpėdinį Sarajeve. Romanas vietomis netgi primena tradicinį britų detektyvą: protagonistas daugybę kartų turi aiškintis mįslingas skaičių ir žodžių prasmes, kodinius pavadinimus. Žinoma, pasakojimas baigiasi pergale: pagrindiniam herojui pavyksta sugriauti priešų planus, suimti būrius vokiečių šnipų, bendrininkų ir sąmokslininkų, o Britų imperija į karą Europoje įžengia pasiruošusi, apsaugojusi karines paslaptis¹⁶. Be kita ko, romanas atspindi tuomet populiarią the hidden hand sąmokslo teoriją, pasak kurios Didžiojoje Britanijoje ypatingą įtaką turi Vokietijos žydai-plutokratai. Tai neretas archetipas epochos literatūroje, skatinantis baimes dėl užsieniečių (ypač vokiečių ir žydų) imigracijos į Didžiąją Britaniją.

Politinių baimių fone iškilęs šnipų istorijos žanras reikšmingai palietė platesnį britų literatūros lauką. Net ir tie laikmečio autoriai, kurių kūryba dažniausiai nesiejama su invasion literature fenomenu, retkarčiais nuslysdavo link šnipų istorijų. Pavyzdžiui, Gilbertas Keithas Chestertonas taip pat sukurpė savąją šnipų istoriją – jo Žmogus, kuris buvo ketvirtadienis kalba apie šnipą-detektyvą, bandantį sekti teroristų-anarchistų pėdsakais. Būta ir įdomių literatūrinių vingių, kurie pasirodė esantys pranašiški. Pavyzdžiui, admirolo Philipo Howardo Colombo kūrinyje The Great War of 1892 visą Europą apimantis karas prasideda nuo Bulgarijos princo Ferdinando nužudymo. Kituose kūriniuose nesunku rasti panašumų tiek su karo eiga, tiek su karinių technologijų vystymu.

Esminis invazijos ir šnipų literatūros naratyvas – kitų šalių sąmokslas prieš Britų imperiją, jos įtaką, turtus ir galybę. Šių kūrinių personažai šiandien gali pasirodyti kone nuobodžiai archetipiniai: protagonisto vaidmenyje – britas (dažniausiai eilinis pilietis), visuomet gėrio pusėje besikaunantis su antagonistu, kaip taisyklė – vokiečiu. Šaunusis britas čia atspindi kone idealaus džentelmeno portretą – visada gerai apsirengęs, švarus, nusiskutęs, mandagus ir pasiryžęs veikti Imperijos labui¹⁷.

Vis dėlto galima teigti, kad invazijos literatūra turėjo kur kas didesnių pasekmių Britų visuomenei nei eilinė populiarioji literatūra. Literatūrologas Edwardas Saidas, grįsdamas kultūrinio imperializmo ir Vakarų viršenybės prieš Orientą tezę, be kita ko, plačiai nagrinėjo invazijos ir šnipų literatūrą. Anot jo, šiuose kūriniuose (kartais ir netiesiogiai) jaučiama latentinė viršenybė imperinio Kito atžvilgiu¹⁸. Vis dėlto bent jau šiame tekste aptariamuose kūriniuose pirmiausia ryškėja tarpimperinis konfliktas, o ne santykiai tarp Imperijos ir Kito.

To meto Britų imperijoje invasion literature vertinta nevienareikšmiškai. XIX a. antroje pusėje net keturiskart ministro pirmininko pareigas ėjęs Williamas Ewartas Gladstone’as pačias pirmąsias invazijos literatūros užuomazgas vadino nereikalingu alarmizmu, iššauksiančiu daug pinigų švaistymo niekams¹⁹. Kiek vėliau premjeru tapęs Henry Campbellas-Bannermanas teigė, kad Le Queux The Invasion of 1910 kursto įtampą svetur ir gąsdina Didžiosios Britanijos visuomenę²⁰. Didesnių politinių pokyčių Britanijai pavojų pranašaujanti literatūra taip pat nesukėlė: antai visuotinė karinė tarnyba Britanijoje įvesta tik 1916 m., jau įpusėjus Didžiajam karui. Vis dėlto visuomenę invazinė literatūra tikrai jaudino: nuo Le Queux ir Childerso romanų pasirodymo Didžiojoje Britanijoje gyvenanti vokiečių bendruomenė vis garsiau ir atviriau imta įtarinėti šnipinėjimu. Teigta, kad Didžiojoje Britanijoje neva gali būti iki 300 000 Vokietijos šnipų (nors visa vokiečių diaspora Didžiojoje Britanijoje buvo ne didesnė nei 44 000). Reaguojant į visuomenės baimes, Didžiosios Britanijos vyriausybė 1909 m. įkūrė kontr­žvalgybai skirtą Slaptosios tarnybos biurą – MI5 ir MI6 pirmtaką. Žinoma, vėlesnės studijos aiškiai parodė, kad joks didesnis ir grandiozinius uždavinius turintis Vokietijos šnipų tinklas Didžiojoje Britanijoje neegzistavo²¹.

Invasion literature priskiriami kūriniai praktiškai be išimties teigė, kad karas esą neišvengiamas – vienaip ar kitaip, Didžioji Britanija bus užpulta arba turės įsitraukti į kruvinas kovas Europoje. Šis teiginys ilgą laiką atsispindėjo ir senesnėje istoriografijoje, bandant paaiškinti Pirmojo pasaulinio karo priežastis. Tačiau naujesni tyrimai šią tezę atmeta ir tam randa vis naujų faktų. Invasion literature pradžia sutampa su prasidėjusiomis Didžiosios Britanijos ir Vokietijos laivynų varžybomis, tačiau jos baigėsi jau 1912 m. – aiškia britų pergale. Pasibaigus konfliktui dėl britų hegemonijos pasauliniame vandenyne, santykiai tarp Londono ir Berlyno ėmė aiškiai gerėti²². Tai (ir daugelis kitų aplinkybių) akivaizdžiai rodo, kad invasion literature atsispindintys (geo)politiniai samprotavimai buvo gerokai perspausti. Nei Vokietija, nei jokia kita valstybė nebūtų pajėgusi surengti invazijos į tuo metu didžiausios pasaulio imperijos branduolį. Vis dėlto geo­politinės įtampos darė įtaką ne tik ministrų kabinetams, bet ir visuomenei, tad šiandien galime kalbėti apie šių įtampų fone gimusį atskirą literatūrinį fenomeną.

¹ Richard Shirreff, 2017-ieji: Karas su Rusija, iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius, Guostė Mickevičiūtė, Vilnius: Briedis, 2016.

² Šiame tekste aptariamuose kūriniuose pagrindinis antagonistas – Vokietija, tačiau būta ir tekstų, kuriuose Didžiosios Britanijos priešu tampa Prancūzija ar Rusija.

³ Ailise Bulfin, „’To Arms!’: Invasion Narratives and Late-Victorian Literature“, in: Literature Compass, 2015, t. 12, nr. 9, p. 482–496.

⁴ Sir Arthur Conan Doyle, The Sign of Four, London: Oxford World’s Classics, 2015 (1890).

⁵ Vilhelmas II pasižymėjo ypatinga aistra laivynui. Pavyzdžiui, žinias apie 1914 m. birželio atentatą Sarajeve kaizeris išgirdo savo jachta plaukiodamas Baltijos jūroje.

⁶ Margaret MacMillan, The War That Ended Peace, Toronto: Allan Lane, 2013, p. 110–141. Istorikė pateikia išsamią Vokietijos ir Didžiosios Britanijos laivynų varžybų analizę Pirmojo pasaulinio karo pradžios kontekste. Nors agresyvi Antrojo Reicho laivyno programa nebuvo tiesioginė 1914 m. kilusio karo priežastis, tačiau ši Berlyno iniciatyva prisidėjo prie Britanijos baimių dėl nežinomų Vokietijos ketinimų ir sprendimo formuoti aljansus, visų pirma su Prancūzija (1904), vėliau ir su Rusija (1907). Šie aljansai mažino potencialių politinių manevrų galimybes ir didino įtampą žemyne.

⁷ William Le Queux, The Invasion of 1910, New York: Createspace Independent Publishing Platform, 2015 (1906).

⁸ Ibid., p. 86.

⁹ Ibid., p. 270.

¹⁰ Ibid., p. 193.

¹¹ Ibid., p. 278–279.

¹² Erskine Childers, The Riddle of the Sands, Oxford: Oxford University Press, 2008 (1903).

¹³ Žinoma, prie to prisidėjo ir kiti panašaus pobūdžio kūriniai, ypač Rudyardo Kiplingo Kimas.

¹⁴ Danny Laurie-Fletcher, On Their Majesties’ Secret Service: An Historical Perspective of British Invasion/Spy Literature, 1871–1918, Doctoral dissertation, Flinders University, 2014, p. 5–7.

¹⁵ John Buchan, The Thirty-Nine Steps, Herts: Wordsworth Classics, 2011 (1915). Beje, pagal Buchano romaną Alfredas Hitchcockas sukūrė ir puikų siaubo trilerį The 39 Steps (1935).

¹⁶ Ibid., p. 111–123.

¹⁷ Danny Laurie-Fletcher, op. cit., p. 7.

¹⁸ Edward Said, Culture and Imperialism, New York: Vintage Books, 1994 (1993), p. 156, 163.

¹⁹ Ailise Bulfin, op. cit., p.487.

²⁰ Ibid.

²¹ Ignatius Frederick Clarke, Voices Prophesying War: Future Wars, 1763–3749, New York: Oxford University Press, 1992, p. 126–130.

²² Vokietija 1912–1913 m. krizių Balkanuose fone bendradarbiavo su Londonu, kad šios krizės liktų lokalios. 1914 m. pradžioje naujai paskirtas Vokietijos valstybės sekretorius Gottliebas von Jagowas kalbėjo apie Didžiosios Britanijos ir Vokietijos susitaikymą; jo teigimu, paskutinės įtampos kilo dėl Berlyno kaltės, o Londonui ir Berlynui reiktų eiti susitaikymo keliu. Lygiagrečiai Londone apie 1914 m. vyko nemažai pokyčių britų diplomatų skyrime į įvairias Europos ambasadas. Matyti, kad buvo mąstoma per kelerius metus keisti Didžiosios Britanijos užsienio politikos kursą, potencialiai nusisukti nuo Rusijos, stengtis rasti kompromisą su Vokietija, galbūt netgi kiek atsainiau žvelgti į sąjungą su Prancūzija; žr. T. G. Otte, The Foreign Office Mind: The Making of British Foreign­ Policy 1865–1914, New York: Cambridge University Press, 2011, p. 382–388.