Pradėkime nuo vaizdinių. Bet kuris protaujantis ir sąžiningas žmogus suvokia nacionalsocialistinės Vokietijos vykdytos vidaus politikos, ekspansijos ir nusikaltimų moralinį neapginamumą. Tai buvo klaikus režimas, pasauliui atnešęs labai daug skausmo. Tačiau kartu išlieka įtarimas, kad nacionalsocializmui (toliau – NS) žmonės neretai yra linkę priskirti tam tikrus laimėjimus. Pavyzdžiui, tvirtinant, kad nacių Vokietija buvo sėkminga valstybė ne tik optimaliai organizuodama ūkį, bet ir efektyviai kariaudama.
Tokius vaizdinius tarsi galima paremti faktais: sėkmingomis blickrygo kampanijomis, ypač nuo 1939 m. rugsėjo iki 1941 m. rudens, kai Barbarosos operacija pradėjo strigti ir sulig sovietų kontrataka prieš Centro armijų grupę kilo vadinamoji 1941–1942 m. žiemos krizė. NS karinių laimėjimų naratyvą lydi atitinkama estetika: Hugo Boss uniformos, „Volkswagen“ tapimas tautos automobiliu, autobanų statyba ir apskritai Veimaro laikų chaoso ir nestabilumo suvaldymas.
Lietuvoje turime specifinių šių vaizdinių variacijų, daugiausia gimstančių iš apokrifinių karo meto istorijų arba tiesiog kontrasto. Kaip atrodė į Lietuvą 1940 m. įžengusi Raudonoji armija, kaip elgėsi okupantai, pirmąsyk pamatę tikras dešras parduotuvėse, kokiu kultūriniu neraštingumu išsiskyrė sovietinių karininkų žmonos, į vakarinius renginius apsirėdydavusios su čia pat įsigytais moteriškais naktiniais1. Ir čia pat po metų pasirodo Vėrmachtas – švarūs, tiesūs ir eiliniams žmonėms malonūs, vaikams šokoladą dalijantys kariai. Tikrai nesakau, kad tokių kontrastų iš tikrųjų nebuvo. Tačiau tokie pasakojimai neturėtų mums kliudyti suprasti, kaip iš tikrųjų atrodė NS tvarka ir ūkis.
Išties paradoksalu, kad vaizdinys apie NS estetiką ir efektyvumą visiškai atitinka pačių nacių pieštą viziją apie naująją Vokietiją, kad ir Leni Riefenstahl filme Valios triumfas (1935). Nerijus Šepetys yra pastebėjęs, kad ir profesionalūs tyrėjai, kalbėdami apie NS, naudoja pačių nacių įsteigtas prasmines kategorijas, antai apie Europos žydų naikinimą kalbėdami kaip apie aukojimą, nejučia pripažįstame nacių motyvą, esą žydų eliminavimas turėjęs prasmę2. Nurodydamas į tokius prasminius nesusipratimus ir atkreipdamas dėmesį į Holokausto sąvokoje implikuojamą Izaoko auką, Šepetys klausia: „Kaip tai įmanoma, kad Dievas ir naciai žydų aukojime pasirodo veikę kaip bendrininkai?“3 Jis siūlo atimti iš nacių rankų jų įrankius.
Panašiai yra su NS ekonominės gerovės ir estetikos klausimu. Turėtume blaiviau ir atidžiau pasižiūrėti, koks iš tikrųjų buvo nacių ekonominės politikos turinys, kaip toji ekonomika veikė ar neveikė karo metais. Padėti čia mums gali niuansuotesnis žvilgsnis į anuometinę tikrovę, kuriuo pasižymi nemažas pluoštas per pastarąjį dvidešimtmetį publikuotų tyrimų4.
Autarkijos bandymai ir didieji projektai
1936 m. gruodžio viduryje pasakytoje kalboje Hermannas Göringas, tuo metu atsakingas už Vokietijos ūkio militarizaciją, išsamiai pristatė sudėtingą padėtį, kurioje Vokietija atsidūrė per Pirmąjį pasaulinį karą (toliau – I PK), kai Britanija jai pritaikė kontinentinę blokadą. Paskutiniais 1918 m. mėnesiais Vokietija buvo arti visuotinio bado. Göringas pabrėžė karo finansinį neprognozuojamumą: prieš I PK Vokietijoje skaičiuota, kad karas turėtų kainuoti apie 1 milijardą markių, kai iš tiesų 1918 m. pabaigoje Vokietija karo reikmėms jau buvo išleidusi 160 milijardų markių5. Išvada buvo gana paprasta: NS tikslas peržiūrėti Versalio sistemą ir nubrėžti naujas sienas reikalaus Vokietijos autarkijos. Apie tokią reikiamybę kalbėjo ir Hitleris Mein Kampf.
I PK sukrėtimai Vokietijos ekonomikai, be jokios abejonės, buvo labai svarbūs nacių lyderių mąstymui ir planams. Vyravo požiūris, kad I PK namų frontas krito dėl maisto trūkumo6. Savo ruožtu Veimaro Vokietijos pradinis ekonominis nestabilumas ir Amerikos Didžiosios depresijos paskatinta 1931 m. Vokietijos bankų krizė palengvino patiems naciams įgyti politinį palaikymą7. Taigi ekonominės politikos svarba jiems buvo savaime suprantama. 1936 m. šalies ekonomikos militarizacijai pradėjo vadovauti Göringas, o tada patvirtintas Ketverių metų planas numatė esminę autarkiją. Greta drastiškų karinio pasirengimo priemonių plane ypač svarbi tapo Vokietijos apsirūpinimo maistu programa, kuriai vadovavo žemės ūkio ministras, SS obergrupenfiureris Richardas W. Darré. Objektyvių iššūkių netrūko: dar nuo I PK kritęs žemės ūkio našumas, demografinė duobė agrariniuose regionuose (antai Žemutinėje Saksonijoje nuo 1933 iki 1939 m. gimstamumas krito trečdaliu8), tačiau autarkijos motyvų požiūriu ypač trūko dirbamos žemės. Vienam ūkiui Vokietijoje per capita teko 2,1 ha dirbamos žemės (JAV – 12,8, Britanijoje – 3,8, Prancūzijoje – 2,8 ha)9. Nepaisant didelių ambicijų, Vokietija 1939 m. dar negalėjo apsirūpinti maistu ir reikšmingą dalį grūdų bei riebalų importavo iš aplinkinių valstybių. Pavyzdžiui, Sudetų operacijai Hitleris pasirinko 1938 m. rugsėjį dėl to, kad, kilus plataus masto karui, čionykštis vasarinis derlius jau būtų nuimtas, o Generalinio štabo vadas Ludwigas Beckas teigė, kad pakankamos maisto atsargos yra esminė gero pasiruošimo karui sąlyga, taigi Vokietija 1938 m. karui nebuvo pasiruošusi10.
Žemės ūkio efektyvinimo nesėkmė buvo susijusi su kita fundamentalia ir iki 1945 m. taip ir neišspręsta Vokietijos ekonomikos problema – energetinių resursų trūkumu. Esminiai energetiniai ištekliai XX a. vidurio Europoje buvo anglis ir nafta. Jeigu anglies išgavimo skaičiai Vokietijai po Rūro ir Saro teritorijų atgavimo buvo patenkinami, tai naftos požiūriu jokio progreso nebuvo iki pat karo išvakarių. Tik 1939 m. kovą Vokietija keliems metams užsitikrino stabilų naftos tiekimą, kai Rumunijai – tuo metu didžiausiai Europoje (be SSRS) naftos gamintojai ir eksportuotojai – perdavė šimtus seno modelio „Messerschmittų“ mainais į naftos importo sutartį11. Žinia, Molotovo-Ribbentropo paktą lydėjusi ekonominė sutartis buvo reikšminga Vokietijai 1939–1941 m. vykdant kampanijas Lenkijoje ir Vakaruose, tačiau drauge tai sąlygojo NS lyderių aiškiai įsisąmonintą Vokietijos priklausomybės nuo SSRS augimą12, kas negalėjo, kad ir pasąmoningai, neprisidėti prie minčių apie SSRS užpuolimą.
Nuo pat 1933 m. dėl naftos trūkumo buvo vystomos technologinės alternatyvos. Antai iš anglies per hidrinimo procesą išgaunamas sintetinis kuras karo metu tenkino apie pusę Vokietijos degalų poreikio13. Anglies reikėjo ir aviaciniam kurui bei dyzeliui povandeniniams laivams. Karinės reikmės dar iki karo pradžios nusvėrė civilinius poreikius. Su tuo susijęs ir kitos ambicijos neįgyvendinimas: NS iš esmės nepavyko pasiekti reikšmingo proveržio motorizacijoje – nei civilinėje, nei karinėje. Visuotinai žinomas „Volkswagen KdF-Wagen“ („vabalo“) projektas netapo įgyvendintas. Dėl brangių energijos išteklių, metalo ir kitų komponentų kainos Vokietijos pramonei iki karo taip ir nepavyko numušti automobilio pardavimo kainos. 1939 m. vieno „VW KdF-Wagen“ modelio gamybos kaina buvo 2000 reichsmarkių, parduodama dėl valstybės subsidijų buvo už 900 RM. Bet net ir tokia kaina absoliučiai daugumai vokiečių buvo per didelė. Tik apie 5 proc. Vokietijos darbininkų 1939 m. turėjo automobilį. Automobilį eksploatuoti buvo brangu ir dėl kuro trūkumo – tais pačiais 1939 m. litro benzino kaina Vokietijoje siekė 39 pfenigus, kai Amerikoje, konvertuojant valiutas ir kuro matavimo vienetus, 6–7 pfenigus už litrą14.
Atrodytų, kad Vokietijoje civilinė motorizacija nepavyko dėl karinių prioritetų. Net ir iš dalies sutinkant su tokia teze, reikia pakartoti jau seniai karo istorikų paneigtą mitą: Vokietijos sausumos pajėgos Antrajame pasauliniame kare nebuvo tokios mechanizuotos, kaip dažnai vaizduojama. Tai labiau Šaltojo karo medijų mitas apie neva technologiškai itin pažengusią NS Vokietiją15, o kita vertus – ir sovietinė mitologija, kokie technologiškai pažangūs buvę fašistai. Dokumentinių filmų kadrai apie sieną su Lenkija, Ardėnų miškus ar Dnypro žemupį kertančius šarvuočius nėra padirbti, tačiau jie anaiptol neatspindi visos realybės. Didžioji dalis vokiečių kariuomenės į Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją įžengė pėsčiomis. 1941 m. į SSRS Vokietija įsiveržė su maždaug 680 000 arklių, skirtų kariuomenės logistikai: absoliuti dauguma iš 3 mln. karių trijose armijų grupėse per SSRS žygiavo pėsčiomis.
Grįžtant prie Reicho ikikarinės ekonominės politikos, reikia pastebėti, kad Hitleris nuosekliai sekė Ketverių metų plano įgyvendinimą ir 1937 m. viduryje, nematydamas progreso, reikalus perėmė savo žinion. Nuo 1937 m. lapkričio joks rimtesnis ekonominis sprendimas dėl pramonės komponentų, pavyzdžiui, geležies paskirstymo, nebuvo priimtas be Hitlerio žinios. Adamas Tooze’as tai vadina antruoju valdžios perėmimu – pirmasis 1933 m. pradžioje, antrasis – šis, o trečiasis – su pergale prieš Prancūziją 1940 m. birželį ir galutiniu valdžios įtvirtinimu16.
Laikantis sąžiningumo, būtina paminėti ir tai, ką NS vis dėlto pasiekė. Kiekybiškai įspūdingiausia buvo Liuftvafės pajėgumų plėtra. Per nepilnus dešimt metų pasiekta įspūdingų skaičių: 1942 m. karinių oro pajėgų pramonėje dirbo 250 000 žmonių, kurie per metus pagamindavo 10 000 orlaivių. Vokietijoje karo metu apie pusė visos karinės pramonės išteklių buvo nukreipta Liuftvafei. Tiesa, vėlgi sugretinus su sąjungininkų valstybėmis, šis mastas praranda įspūdį –1942 m., jau pilnai įsivažiavus JAV ginklavimosi programai, jos per metus pagamino 48 000 orlaivių17, nors startavo kone nuo nulio.
Ką Hitlerio Vokietijai tikrai pasisekė padaryti, tai perorientuoti ūkį ginklavimosi reikmėms. Jeigu 1933 m. sausį karinėms reikmėms Vokietija skyrė 1 proc. nuo BVP, tai 1938 m. rugsėjį šis skaičius siekė 20 proc. nuo BVP. Tai didžiausias finansavimo karui šuolis kapitalizmo istorijoje taikos metu. Lygiagrečiai įspūdingas ir tiesiogiai susijęs su ginklavimusi buvo nedarbo mažėjimas – nuo 6 mln. bedarbių 1933 m., iki 1 mln. 1938 m.18
Karas ir ekonomika
1938 m. rudenį NS vadovybės desperacija dėl objektyviai nepatenkinamų ekonominio proveržio ir realaus persiginklavimo skaičių, lyginant su būsimais priešais, pasiekė kulminaciją. Šiandien gali pasirodyti akivaizdus Hitlerio skubėjimas pasiekti palankų fait acompli. Čia galime pažvelgti į Sudetų krizę. Per visą nuo 1938 m. rugsėjo intensyvią diplomatiją tarp Berlyno, Londono, Paryžiaus ir Romos, Hitleris buvo labai arti karo slenksčio. Berlyne jau prieš mėnesį iš generalinio štabo po nesutarimų su Hitleriu atsistatydino esminis karo priešininkas generolas Beckas.
Prancūzijos kariuomenė mobilizavosi 1938 m. rugsėjo 24 d., Britų karališkasis laivynas – rugsėjo 27 d. Tačiau Berlyne vis dar buvo svarių balsų, objektyviai matančių padėtį. Finansų ministras von Krosigkas, Göringas, o, svarbiausia, Mussolinis iš principo atkalbinėjo Hitlerį nuo karo veiksmų. Rugsėjo 29 d. Hitleris atsitraukė nuo karo scenarijaus ir priėmė dosnų sąjungininkų pasiūlymą Miunchene. Šio savo sprendimo Hitleris bemaž iš karto ėmė labai gailėtis. Britanijos ir Prancūzijos pasirengimo įstoti į karą Europoje akivaizdoje atrodė, kad laiko tiesiog nebėra.
Gerai žinoma 1939 m. sausio 30 d. Reichstago nariams Hitlerio pasakyta kalba Krollio operos namuose Berlyne, pirmiausia – dėl Hitlerio prognozės, kad naujas pasaulinis karas lems „žydų rasės sunaikinimą Europoje“. Tačiau visoje kalboje Hitleris ypač akcentavo ūkio klausimus ir kvietė vokiečius naujai disciplinai ir būsimiems ekonominiams sunkumams19. 1939 m. Vokietija nebuvo pasiruošusi ilgalaikiam karui Europoje ir žaliavų, ir, atitinkamai, suplanuotos pagaminti ginkluotės atžvilgiu20. Todėl ir paskutinių prieškario mėnesių Hitlerio diplomatiją turėtume matyti šio pasimetimo ir nesaugumo fone21.
Po pakto ir po staigios sėkmės Lenkijoje, Hitleris buvo linkęs pradėti karą su Prancūzija tų pačių 1939 m. lapkričio 12 d. Du svarbiausi kariuomenės balsai – generolai Franzas Halderis ir Waltheris von Brauchitschas (taip pat ir Göringas) – nepritarė Hitleriui tvirtindami, kad kariuomenei reikia persigrupavimo ir papildomo milijono karių mobilizavimo. Hitleriui nesitraukiant, generaliniame štabe vėl atsinaujino maištingos valdžios perėmimo plano nuotaikos. Vėliau generolas Halderis liudys, kad tą 1939 m. spalį-lapkritį kiekviename susitikime su Hitleriu jis turėjęs užtaisytą pistoletą ir buvo pasirengęs nužudyti Emilį (kodinis Hitlerio vardas perversmo konspiracijoje).
Grynai resursų požiūriu okupuotoji Lenkijos dalis Vokietijai buvo pirmiausia svarbi dėl Aukštutinėje Silezijoje gausių anglies išteklių. NS anksti po Lenkijos okupacijos investavo 776 mln. reichsmarkių į Buna Werke chemijos pramonės gamyklą šalia Aušvico, šalia gerai išvystyto traukinių tinklo pietvakarių Lenkijoje. Greta sintetinės gumos, gamykla turėjo gaminti kurą armijai. Nuo 1939 m. Vokietija Lenkijos sąskaita sprendė (taip pat ilgalaikę) darbo jėgos trūkumo problemą, dar labiau aštrėjančią dėl mobilizacijos mastų. 14–25 metų Lenkijos piliečiai nuo karo pradžios buvo vežami darbams į Vokietiją22.
Čia galime kiek išplėsti horizontą. Laikas nuo Vokietijos ir SSRS karo prieš Lenkiją iki 1940 m. gegužės vadinamas Keistojo karo vardu. Sąvoką pirmasis panaudojo JAV senatorius Williamas Borahas, apibūdindamas Prancūzijos ir Britanijos dalinį pasyvumą Vokietijos atžvilgiu, kuriai šios nuo 1939 m. rugsėjo pradžios buvo paskelbusios karą. Svarbus ekonominis Keistojo karo dėmuo. Strateginiu, o ir ekonominiu požiūriu, sąjungininkai matė Vokietijos negebėjimą tęsti ilgalaikio karo, pirmiausia, dėl prasidedančios JAV paramos, o jeigu Vokietija nuspręstų atakuoti šios konvojus Atlante, ir JAV dalyvavimo kare. Savo ruožtu, britai puikiai suvokė, kad buvimas pasauline imperija leidžia prekiauti su visu pasauliu ir kontroliuoti svarbiausius jūrų kelius23. Tad Vakarų sąjungininkų neskubėjimas imtis veiksmų Keistajame kare iki 1940 m. gegužės gali būti aiškinamas ne tik vangiai įsibėgėjančiu ginklavimusi.
Karo ekonomikos požiūriu Vokietijai svarbi buvo Norvegijos operacija. 1940 m. balandį prasidėjusios operacijos esmė Vokietijai buvo užsitikrinti švediškos geležies rūdos, būtinos ginklų ir plieno pramonei, importą per žiemą neužšąlantį Norvegijos Narviko uostą. Mūšis dėl uosto (prieš jungtines norvegų, britų, prancūzų ir lenkų pajėgas) ir vokiečių pergalė, be kita ko, sąlygojo Neville’io Chamberlaino atsistatydinimą 1940 m. gegužės 10 d.24
Numatydami Vokietijos puolimą prieš Prancūziją, sąjungininkai kiekybiškai buvo geresnėje padėtyje ir tai aiškiai matė, tad ir sąjungininkų retorinis pasitikėjimas neturėtų stebinti. Vokietijos pajėgos disponavo 135 divizijomis, kai sąjungininkai – 151 divizija; prancūzų pajėgos 1940 m. gegužę turėjo daugiau tankų (3200, su britais, olandais ir belgais – 4200) nei Vokietija (2500). Tik 9 vokiečių divizijos per Prancūzijos kampaniją buvo pilnai mechanizuotos. Tačiau ryžtas kariauti, kaip ir detalus operacijos suplanavimas, buvo ne mažesni veiksniai. Būtent planavimas vokiečiams leido svarbiuose ruožuose įgyti esminį pranašumą, kai kur santykiu 3 × 1. Kartu svarbu pabrėžti, kad Prancūzijos operacijos NS vadovybė neplanavo kaip blickrygo. Gana staigus Prancūzijos pralaimėjimas buvo neplanuotas ir stebinantis didžiajai daliai Vokietijos elitų. Rengtasi ilgam konfliktui su labai pajėgia prancūzų kariuomene, tačiau Ericho von Mansteino strateginė inovacija ir Heinzo Guderiano tankų korpuso pralaužimas ties Sedanu leido pasiekti tokią pergalę, kokios nesitikėta25.
Prancūzijos pralaimėjimas 1940 m. birželį buvo fundamentalus lūžis XX a. istorijoje daugeliu aspektų, tačiau vienas iš jų dažnai praleidžiamas. Būtent Vokietijos pergalės prieš Prancūziją ir britų ekspedicinį korpusą kontekste, o ne po Pearl Harboro, prasidėjo kolosali JAV, iki tol vienos silpniausiai militarizuotų valstybių pasaulyje, ginklavimosi programa. Prezidentas Rooseveltas jau 1940 m. gegužės 16 d. Kongresui pateikė įstatymų paketą, kuriuo siekta sukonstruoti didžiausią pasaulyje karinės pramonės kompleksą, kuris galėtų per metus pagaminti 50 000 orlaivių26.
Nepaisant didžiulės strateginės ir simbolinės Prancūzijos sutriuškinimo svarbos, Vokietija patyrė gana reikšmingų nuostolių. Pavyzdžiui, beatodairiškos oro atakos ir efektyvi Prancūzijos oro gynyba privedė prie daugiau nei 30 proc. Liuftvafės pajėgumų išvedimo iš rikiuotės27. Skubotas ir nepakankamas pasirengimas karui ypač atsispindėjo laivyne: per visą karą Vokietijos antvandeninis laivynas, lyginant su sąjungininkų pajėgumais, buvo smulkus ir kone eksperimentinis. Taupant lėšas, laivyno pagrindą sudarė povandeniniai laivai (vieno jų statyba kainavo tarp 2–4 mln., o vienas Bismarcko klasės laivas – apie 200 mln. RM), kurie, žinoma, kurį laiką terorizavo sąjungininkų laivus Atlante, tačiau po sėkmingos karo žvalgybos operacijos, padariusios vokiečių laivus matomais, ir šis galimybių langas užsidarė.
Vokietija iš pralaimėjusios Prancūzijos perėmė ne tik visą jos Atlanto vandenyno pakrantę, bet ir eilę resursų: 154 mlrd. frankų (ekvivalentas 7,7 mlrd. reichsmarkių), 314 000 šautuvų, 5000 artilerijos pabūklų, 3,9 mln. artilerijos sviedinių, 2100 tankų. Kartu – kita karui svarbi infrastruktūra: 4200 lokomotyvų, 140 000 vagonų, 81 000 tonų karinėje pramonėje labai svarbaus vario28. Tai buvo esminga rengiantis tolesnei konflikto eskalacijai, bet toji eskalacija jau buvo praradusi racionalumo matmenį, pirmiausia, dėl prasidedančios JAV militarizacijos.
Visu greičiu žemyn
Teoriškai Vokietija dar galėjo sustoti ir mėginti bent jau įsisavinti tai, ką užgrobė. Tačiau netrukus po Prancūzijos nugalėjimo anaiptol ne pranašesnė Liuftvafė pradėjo bombarduoti Britaniją. Užmojis priversti Britaniją pasitraukti iš karo Europoje tęsėsi nuo 1940 m. liepos pradžios iki spalio pabaigos. Strateginių tikslų nepasiekta, prarasti 1733 lėktuvai, dažniausiai su visa įgula, o štai Karališkosios oro pajėgos (RAF) neteko 915 orlaivių29. Mūšio dėl Anglijos nesėkmė pakirto net teorinius Berlyno svarstymus pradėti išsilaipinimą Britanijoje (operacija „Jūrų liūtas“)30. Maža to, masinis miestų bombardavimas, atnešęs santykinai didžiulius civilių gyvybių praradimus, kaip tik negrįžtamai sustiprino britų pasirengimą kariauti iki galo. Savo ruožtu, pasekmes davė ir nuo 1939 m. rugsėjo Britanijos taikyta kontinentinė blokada Vokietijai. Jau 1940 m. pabaigoje Vokietijai buvo problemiška garantuoti maisto tiekimą, ypač okupuotose teritorijose, o 1941 m. birželio pradžioje, prieš pat Barbarosos operaciją, ėmė mažėti kariuomenės maisto davinių normos31.
Ir čia įvyko dar vienas esminis posūkis, pusiau intuityvus sprendimas suduoti triuškinamą smūgį ligtolinei sąjungininkei SSRS. Niurnbergo nuosprendžių dvasiai ištikimi istorikai dar ir XXI a. pradžioje dažniausiai linkę tą sprendimą kildinti vien iš NS vidinio agresyvumo ir datuoti kuo anksčiau. Tačiau sprendimas sunkiai įsivaizduojamas be lemtingo Molotovo vizito Berlyne 1940 m. lapkričio viduryje, kai Hitleriui ir Ribbentropui Molotovas išdėstė kone ultimatyvius teritorinius reikalavimus (Juodosios jūros pakrantė, Balkanai, etc.). Vidinė NS argumentacija smogti sovietams, žinoma, išlaikė racionalumo iliuziją: išspręsti maisto problemą Vokietijoje ir jos okupuotose teritorijose, pirmiausia Ukrainos sąskaita; sustiprinti Vėrmachto pajėgumus, pasitelkiant SSRS žaliavas ir resursus; užsitikrinti stabilumą Rytų fronte ir didžiausią smūgį nukreipti į Didžiąją Britaniją32. Sovietiniai ištekliai kare su Britanija ir (būsimame) kare su JAV (fiurerio galvoje) turėjo tapti esminiais33. Nors naujausiuose tyrimuose mėginama pabrėžti SSRS nukariavimo karinio, politinio ir ekonominio planavimo lygmenų darną34, vis dėlto tas planavimas, panašiai kaip pasirengimo „Jūrų liūtui“ atveju, priešininką kvalifikavo pirmiausia kaip objektą, kurį galima nugalėti, ignoruojant jo realią materialinę galią ir ekonominį potencialą. Net jei iš sudėtingos Suomijos karo eigos ir buvo galima svarstyti apie sovietų karinį glebumą, net jeigu ir labai svarbi buvo toji kovinė patirtis, kurią Vėrmachtas sutelkė nuo 1939 m. rugsėjo, politinis-ideologinis sovietų silpnumo (ypač palyginti su Rusijos imperija35) vertinimas nebuvo pagrįstas realybės analize ir skaičiais36.
Rytų užkariavimo ir įsisavinimo planai, numatantys milijonines gyventojų perkėlimo, numarinimo badu ir kitokio naikinimo kampaniją, nebuvo konkretūs, ypač laiko ir konkretaus veiklų organizavimo požiūriu. Svarbiausia – paimti Ukrainos grūdus ir užtikrinti okupuotos Europos aprūpinimą maistu iš Rytų, o kaip tas maistas Rytuose atsiras, kas juo pasirūpins, ką daryti čia ir dabar su vietos gyventojais, apie tai konkrečiai negalvota. Ypač planų ir realybės prasilenkimas išryškėjo žydų atžvilgiu: sisteminiai, o netrukus ir masiniai žydų žudymai prasidėjo vos įžengus į okupuotas SSRS teritorijas (pirmiausia, Lietuvą ir Ukrainą)37, iš dalies dėl to paties neplanuoto, iš karto užklupusio maisto stygiaus. Netrukus masinis šaudymas ir marinimas badu tapo organizuotas, bet nuo to jis netapo labiau apgalvotas ar „racionalus“38. Nors istoriografijoje ir įsitvirtinusi šio karo kaip naikinamojo interpretacija, ir naikinimas buvo ir numatytas, ir vykdomas, tai nebuvo toks planas, kuris būtų buvęs apgalvotas, paremtas skaičiais ir nuosekliai vykdomas. Jis buvo pajungtas Vokietijos valiai įsisavinti kuo daugiau SSRS resursų39, nesibaiminant eksperimentų ir ad hoc sprendimų. Kaip tik tokio eksperimento aukomis masinio naikinimo bandymų lauke ir tapo iki 1941 m. gruodžio išžudyti daugiau nei trys ketvirtadaliai Lietuvos žydų40.
Administruojant užgrobtas teritorijas, įsisavinant resursus, mobilizuojant ir pajungiant prievartinio darbo jėgą, iškilo keli NS galios centrai, kurie kiekvienas ryžtingai tvirtino savo interesą. Virš visko bendruoju Reicho interesu rūpinosi Saugumo policija ir SD, todėl istorikų mėgstama pabrėžti nacių karinės strategijos, karo pramonės, prievartinio darbo, apsirūpinimo maistu, turto nusavinimo, žmonių perkėlimo, jų naikinimo „programų“ dermę41. Ji veikiau buvo popierinė, kai realybėje laipsniškai plėtėsi galių paralelizmai ir atsakomybių chaosas.
Tuo tarpu NS vadų netenkino pati karo Rytuose eiga: taip ir neįvyko lemtingi didžiuliai mūšiai, apsuptys ir vis naujos šimtatūkstantinės karo belaisvių minios neatitiko lūkesčių, kuriuos karo išvakarėse puoselėjo feldmaršalas von Brauchitschas42. Todėl 1941 m. liepos pabaigoje vėl išryškėjo fundamentalūs nesutarimai tarp politinės ir karinės vadovybės. Mechanizuotų divizijų nukraujavimas (pavyzdžiui, Guderiano 2 Tankų grupė per mėnesį nuo operacijos pradžios neteko 80 proc. technikos), generolų teigimu, reikalavo esmingai peržiūrėti puolimo kryptis43.
1941 m. rugpjūčio 8 d. Hitlerio adjutantas Gerhardas Engelis rašė: „Akivaizdu, kad F.[iureris] yra neapsisprendęs dėl operacijų tęsimo. Mintys ir tikslai nuolat svyruoja“44. Tuo pačiu metu Goebbelsas (žinoma, sau privačiai) teigė esąs pasibaisėjęs dėl Hitlerio minčių apie galimas derybas su Stalinu45. Dar daugiau desperacijos, o kartu ir karo tempo radikalizacijos Hitleriui suteikė Roosevelto ir Churchillio pozicija 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašytoje Atlanto chartijoje, kurioje pirmą kartą aiškiai deklaruotas bendras frontas prieš Vokietiją. Į realiai stiprėjantį jau net ne pavojų, o žlugimo perspektyvą NS reagavo vis naujais radikaliais siekiais. Kijevo, Kairiakrantės Ukrainos su Donbasu paėmimas rudens pradžioje bemaž nuėjo perniek dėl nuostolių Centre, ypač žiemos pradžioje prie Maskvos, kai Vėrmachtas neteko 700 000 karių, kurių nebuvo iš kur greitai kompensuoti. Nors ir pavyko stabilizuoti pozicijas 100–150 km nuo Maskvos, tačiau vadinamoji 1941–1942 m. Žiemos krizė gana aiškiai atvėrė ir jos tolesnės karinės ekspansijos ribas, ir to pagrindus. Tačiau atvėrė tiems, kurie stebėjo iš skaičiuojančio proto pozicijų – Hitleris jau buvo pasiryžęs paisyti vien pergalių. Japonija 1942 m. pavasarį triuškino britus Pietryčių Azijoje, Vokietijos povandeniniams laivams vis dar sekėsi demonstruoti aktyvumą Atlante, kol JAV parama Britanijai augo nežymiai. Feldmaršalas Erwinas Rommelis Šiaurės Afrikoje laimėjo keletą nemenkų mūšių prieš britus, ir štai NS vadai nusimatė naują radikalizacijos kryptį – pietų Rusiją ir Užkaukazės naftą, kartu perkertant naftotiekius iš pietų ties Stalingradu.
Dabar žinome, kad šis naujas kąsnis Vokietijai pasirodė tiesiog fiziškai per didelis. Galiausiai Vokietijai nepavyko iš SSRS perimti reikšmingo ir jos ekonominę padėtį iš esmės keičiančio kiekio resursų, pirmiausia anglies, naftos ir geležies rūdos. Dar nuo 1941 m. liepos 3 d. Stalino kalbos veikė sovietų taikoma išdegintų žemių taktika („nei kilogramo duonos, nei litro benzino“), antai Donbase jie užliejo anglies šachtas ir atsitraukdami sistemingai sprogdino metalurgijos infrastruktūrą. Būtent dėl to paskirais atvejais Vokietija į pačią Ukrainą turėjo eksportuoti anglį, kai planai, žinoma, buvo atvirkštiniai46. O ir žemės ūkio resursų perėmimas de facto nebuvo toks rezultatyvus: Ukraina pilnai užimta tik 1941 m. pabaigoje, taigi tų metų derliaus priglobti neteko. Ta pati išdegintos žemės taktika, iš esmės sugriauta infrastruktūra ir savaime neefektyvios sovietinės žemės ūkio sistemos paveldas, prisidėjus karo chaosui, negalėjo leisti vokiečiams pilnai įsisavinti ir 1942 m. vasaros derliaus. O jau kitą vasarą Ukraina buvo mūšių centre, 1943 m. liepos pradžioje sovietams pradėjus kontrataką Kurske. Ukrainos grūdai šiame kare rimto proveržio nesuteikė.
Čia verta tarti žodį ir apie visos Vokietijos europinės imperijos ekonominę naudą, kuri realybėje pasirodė esanti ribota ir prieštaringa. Antai 1943 m. okupuotų Europos šalių (Prancūzijos, Danijos, Olandijos, Norvegijos, Belgijos, Serbijos, Graikijos) indėlis į Vokietijos ginklų gamybą sudarė tik apie 9 proc. visos produkcijos47. Didžiausias produktyvumas išliko pačioje Vokietijoje, todėl į ją buvo masiškai perkeliama priverčiamojo darbo jėga. Savo ruožtu, okupuotų teritorijų pajėgumai ne tik neatsvėrė vokiečių karo poreikių, bet dažnai reikalavo papildomų resursų. Vienas esminių veiksnių buvo energijos trūkumas: okupuotos šalys negamino ir neimportavo naftos, todėl Vokietija faktiškai turėjo subsidijuoti jų aprūpinimą kuru. Tai aižė tiekimo grandines ir smukdė bendrą sistemos veiksmingumą. Tipinis atvejis – maisto pramonė: Prancūzijoje nuo 1941 m. pabaigos kasdien buvo prarandama tūkstančiai litrų pieno, nes vokiečiai neturėjo kuro organizuoti surinkimo ir pervežimo48. Nors Vokietija gavo materialinės naudos iš aneksuotų teritorijų – pavyzdžiui, 1941 m. papildomus 76 mln. tonų anglies iš Elzaso ir Lotaringijos, Čekoslovakijos, Austrijos, Aukštutinės Silezijos, – šie ištekliai nekompensavo bendro okupuotų regionų neefektyvumo ir logistinių kaštų49. Ideologinis Grossraum projektas praktikoje buvo fragmentuotas ir Vokietijai nuostolingas.
Destrukcija
1943 m. viduryje Vokietiją ištiko didžiausi sukrėtimai: gegužę – pralaimėjimas Tunise ir 300 000 į nelaisvę paimtų vokiečių bei italų50, 1943 m. liepą sąjungininkų išsilaipinimas pietų Italijoje ir praktiškai tuo pat metu – sovietų puolimas ties Kursku. Fone įsibėgėjo masiniai Vokietijos bombardavimai, galiausiai sukėlę tai, ką Adamas Tooze’as vadina Vokietijos dezintegracija. Nuo 1943 m. kovo RAF lėktuvai atakavo Rūro regioną ir per penkis mėnesius ant teritorijos numetė 34 000 tonų sprogmenų. Rūro plieno gamyklose gamyba krito perpus ir niekada pilnai nebeatsigavo – RAF antskrydžių tikslumą ir skausmingumą Vokietijos karo ekonomikai pripažino Albertas Speeras, nuo 1942 m. pradžios ėjęs ginkluotės ir karo industrijos ministro pareigas. Tais pačiais 1943 m. RAF bombonešiai tikslingai masiškai atakavo greta Hamburgo esančius tankų ir priešlėktuvinių bei prieštankinių pabūklų gamybos taškus. Pirmoje 1944 m. pusėje oro atakos virš Vokietijos (kiekybiškai) kiek aprimo, nes sąjungininkai ruošėsi išsilaipinimui Normandijoje ir antskrydžiais valė Vokietijos kariuomenės logistikos taškus ir mazgus Prancūzijoje51.
1944 m. birželio pabaigoje masiniai sąjungininkų antskrydžiai smogė nauja jėga. Nuo išsilaipinimo Normandijoje iki spalio britų ir amerikiečių pajėgos ant Vokietijos numetė pusę milijono tonų bombų – daugiau nei per visą bombardavimą iki 1944 m. vasaros pradžios. Tų pačių metų spalio pabaigoje Kruppų plieno gamyklą Esene sąjungininkai atakavo su 1200 lėktuvų. Vis dėlto tą vasarą bombardavimas dar nesugriovė gamybos Vokietijoje52, bet galbūt dar svarbesnis lūžis įvyko praradus vienintelį didelį ir pastovų naftos importo šaltinį prie Ploješčio, 1944 m. rugpjūtį Rumuniją okupavus sovietams.
Lygiagrečiai Vokietijoje nuo 1944 m. grėsė tokia infliacija, kokia ją buvo ištikusi Didžiojo karo pabaigoje. Viena vertus, į Vokietiją atsirito infliacijos banga, kuri nuo 1942 m. vidurio fiksuota Reicho okupuotose pietų ir pietryčių Europos teritorijose (Graikijoje ji siekė 340 proc., Rumunijoje – 100 proc.), tačiau svarbesnis buvo Vokietijos beatodairiškumas – iš esmės nuo 1943 m. vidurio Berlyne buvo masiškai spausdinami pinigai karo pramonės finansavimui. Tai buvo daroma valstybės skolos pagrindu, kol 1944 m. vasarą tokia fiskalinė politika žlugo, Vokietijai nebedisponuojant reikšmingomis nei aukso, nei užsienio valiutų atsargomis53. Valstybės skola nuo karo pradžios iki 1944 m. pradžios išaugo dešimteriopai: nuo 33 iki 393 mlrd. reichsmarkių. Vokietijos namų ūkių perkamoji galia išliko palyginti stabili, tačiau prekių pasiūla nuolat mažėjo, taigi ir reichsmarkė smarkiai nuvertėjo54.
Galutinė Reicho ekonomikos destrukcija įvyko sulig sąjungininkų bombardavimo taktikos pokyčiu. Nuo 1944 m. pabaigos pradėta bombarduoti visą pasiekiamą Vokietijos vidaus transporto tinklą. Nuo 1944 m. lapkričio iki 1945 m. sausio pabaigos britai ir amerikiečiai vien ant traukinių infrastruktūros numetė apie 100 000 tonų sprogmenų55. Rūro regionas nuo 1944 m. pabaigos buvo atkirstas nuo likusios Vokietijos, sunaikinus logistikos arterijas (pavyzdžiui, Dortmundo-Emso kanalą, Miulheimo tiltą Kelne ir kt.). Rūro nuo 1944 m. spalio beveik nepasiekdavo geležies rūda, o iš Rūro likusios Vokietijos nebepasiekė anglis. Dėl energijos trūkumo 1945 m. pradžioje buvo uždarytos „Opel“ ir BMW gamyklos.
Galima būtų užklausti, kaipgi Vokietijai pavyko šešerius metus nuožmiai kariauti karą Europoje ir dalyje pasaulio, jeigu NS režimas ir ūkis iš esmės buvo nesėkmingas? Atsakyti galima įvairiai, bet pradėkime nuo sugretinimų. Antai specifiškai neanalizuodami SSRS prieškario ir karo metų ūkio padėties, visai drąsiai galėtume tarti, kad Vokietijos ekonomika pagal disponuojamus išteklius ir žaliavas buvo gerokai efektyvesnė nei SSRS. Palyginus su Didžiąja Britanija, Vokietijos padėtis viso karo metu buvo gerokai silpnesnė (išskyrus sausumos kariuomenės dydį), kas objektyviai matyta ir Berlyne, ir Londone. Vis dėlto svarbiau yra tai, kad NS Vokietijoje sugebėjo sukurti tokią klaikiai centralizuotą ir gana efektyvią sistemą, kai vadų valia pradėti ir, nepaisant visko, tęsti nelaimimą karą galėjo būti realizuota. Teroras šia prasme tarnavo ekonomikai, ypač antroje karo pusėje – 12 mln. žmonių iš okupuotų šalių, o ir iš pačios Vokietijos, buvo išnaudoti priverstiniam darbui ir maždaug 2,5 mln. jų žuvo. Vokietija nebūtų galėjusi taip ilgai tęsti karo be šio nežmoniško darbo išnaudojimo56.
Jau nuo karo išvakarių matomas pragaištingai pesimistinis NS Vokietijos vadovybės savo padėties supratimas, be kita ko, turėtų būti kvalifikuojama kaip esminė priežastis nacių karo veiksmų radikalizacijoje ypač nuo 1941 m. vasaros, įskaitant nusikaltimus prieš Europos žydus ir okupuotų teritorijų gyventojus. Nusikaltimai gimė ne iš nacių stiprybės, o iš jų silpnumo. Ir jeigu reikėtų užsiimti prezentizmu ir pasakyti, kokia iš to pamoka mums, galėtume teigti, kad objektyviai silpnesnis veikėjas, turintis blogą valią, gali būti labai destruktyvus.
Pažvelgę į NS priešų pusę dar kartą konstatuojame, kad Britanijos ir JAV pranašumas buvo milžiniškas. Antai Britanija kontroliavo esminius jūrų kelius ir koridorius bei vykdė efektyvią Vokietijos kontinentinę blokadą. Britanijos ekonomika buvo nelygstamai lankstesnė, gebanti prisitaikyti prie karo dinamikos, nei uždara, rigidiška ir iki smulkmenų suplanuota Vokietijos ekonomika. Šitai turint mintyje, suprantamas gana neskubrus, kuo palankesnes sąlygas sukuriantis sąjungininkų planavimas išsilaipinti Europoje. Požiūriu į žmonių gyvybes Vakarų sąjungininkai skyrėsi nuo nacių, o ypač nuo sovietų, kurie po 1941 m. pirmiausia ir galėjo pasiūlyti Vakarams savo valdinių gyvybes.
Istorijoje, kaip ir gyvenime, neišvengiami dalykai yra tik mokesčiai ir mirtis, bet Vokietijos pralaimėjimą kare nuo 1940 m. vasaros, prasidėjus masinei JAV ginklavimosi programai, galima kvalifikuoti kaip buvus vargiai išvengtiną; nebent jie patys būtų sustoję po pergalės prieš Prancūziją, kas suvis neįtikima. Būtent šią ribą, o ne Pearl Harborą, turėtume laikyti tašku, kai Amerika XX a. tapo ir vis dar materialiai yra didžiausia galia pasaulyje.
Skaičiuodami ciniškai – plieno tonas, o ne žmonių gyvybes, – galėtume įrodyti, kad Antrasis pasaulinis karas buvo laimėtas ne didžiuosiuose sausumos mūšiuose Rytų fronte ties Maskva, Stalingradu ir Kursku, o jūroje ir ore. Sąjungininkų jūrų ir oro pajėgų išvystymas, mastai ir operacijų tikslumas pakirto bet kokias galimybes Vokietijai pasiekti proveržį kare. Vokietijos karo ekonomiką smukdanti blokada ir masiniai antskrydžiai kainavo daugiau nei didieji mūšiai. Antai per Kursko mūšį buvo sunaikinta tik 0,2 proc. per visus 1942 m. Vokietijos pagamintos ginkluotės57.
Galiausiai, neišeina apeiti NS mąstymo jų valstybėje. Ekonominės politikos beatodairiškumas iš esmės atitiko nacių ideologines nuostatas ir ekspansines ambicijas. Dideli tikslai, nesant logiško jų įgyvendinimo plano. Kaip jų tikrovės supratimas rėmėsi agresyvia kraujo ir žemės migla, taip ir teritorinės ambicijos bei ekonominio viešpatavimo programos nesirėmė realybės pažinimu ir naudos bei kaštų apskaičiavimu. Taip, naciams „neapsimokėjo“ išlaikyti gyvų milijonų žydų ir slavų, bet tokia nuostata galėjo tapti realybe tik su klaikia ideologine prielaida, kad anie – žemesnės rūšies, ne visai žmonės, iš kurių galima atimti nuosavybę, teises, laisvę ir gyvybę.
Kaip ir daugelis dalykų NS Vokietijoje, ekonominė politika ar strategija buvo išsklidusi per gausybę sprendimų – politinių, agentūrinių, karinių, ideologinių, – kurie labai dažnai prieštaravo vieni kitiems, o jų rezultatas ir buvo straipsnyje aptarta chaotiška ekonominė politika.
Tai buvo ne tik banalus blogis, bet iš silpnumo kilęs ir veikęs blogis.
1 Saulius Sužiedėlis, Crisis, War, and the Holocaust in Lithuania, Academic Studies Press, 2025, p. 95.
2 Nerijus Šepetys, Holokausto postsekuliarumas: tarp kritikos ir supratimo, Vilniaus universiteto leidykla, 2023, p. 35–36, 38, 299–300.
3 Ibid., p. 39.
4 Viena svarbiausių pastarojo dvidešimtmečio knygų: Adam Tooze, Wages of Destruction: The Making and Breaking of the Nazi Economy, Penguin Books, 2007 (2006), greta kitko joje pateikiami skaičiai, dėl kurių istoriografijoje sutariama daugiausia. Šio teksto redaktorius, minėtas viena išnaša aukščiau, autoriui rekomendavo NŽ-A bičiulio Marko Solonino paskutinius keletą metų vestų „technikumų“ apie Antrojo pasaulinio karo, NS ir SSRS „(ne)racijas“ jo Youtube kanale, visų pirma 2026-06-04 apibendrinamąją 81-ą laidą „Кто кого и как победил во Второй Мировой Войне. Подведение итогов“, https://www.youtube.com/watch?v=2EUC_LnBHvQ.
5 Göringas iš principo tą pačią liniją kartojo ir Nürnbergo procese: Excerpts of the Testimony of Hermann Göring, 3/18/1946, in: https://law2.umkc.edu/faculty/projects/ftrials/nuremberg/Goering3.html?utm_source=chatgpt.com, (2025-12-22). Proceso kontekste ši Göringo kalba taip pat svarbi dėl nusikaltimų taikai, mat Göringas čia deklaravo Reicho tikslus pradėti karą Europoje.
6 Kitaip nei Dolchstoßlegende (liet. dūrio į nugarą legenda) mitologema, kurią turėtume kvalifikuoti kaip labiau instrumentinį/retorinį nacių įrankį, agrarinė ideologija buvo labai svarbus ir iš Pirmojo pasaulinio karo patirties atsineštas nacių politinės programos elementas; žr. Adam Tooze, op. cit., p. 180.
7 Hans-Joachim Voth, „Roots of war: Hitler’s rise to power“, in: Stephen Broadberry, Mark Harrison (eds.), The Economics of the Second World War: Seventy-Five Years On, Paris & London: Centre for Economic Policy Research Press, 2020, p. 14.
8 Adam Tooze, op. cit., p. 264.
9 Ibid., p. 175–180.
10 Klaus-Jürgen Müller, Generaloberst Ludwig Beck: Eine Biographie, Paderborn: Ferdinand Schöningh, 2008, p. 307–334.
11 Richard Evans, The Third Reich in Power, Penguin Books, 2005, p. 679–682. Soloninas atkreipia dėmesį, kad net ir tokiu atveju NS galėjo pretenduoti tik į dalį iš 5 mln. t Rumunijos per metus išgaunamos naftos, sovietų šis rodiklis tada buvo 6 kartus didesnis, o JAV tuo metu išgaudavo jau 230 mln. t naftos per metus.
12 Heinrich Schwendemann, „German-Soviet Economic Relations at the Time of the Hitler-Stalin Pact 1939–1941“, in: Cahiers Du Monde Russe, 1995, t. 36 (1/2), p. 161–163.
13 David Edgerton, „Control of Resources: Coal, Iron Ore and Oil in the Second World War“, in: Adam Tooze, Michael Geyer (eds.), Cambridge History of the Second World War, t. III: Total War: Economy, Society, Culture at War, Cambridge University Press, 2015, p. 136.
14 Adam Tooze, op. cit., p. 156.
15 Vienas įdomiausių pavyzdžių – iki 1956 m. JAV žvalgybiniai skrydžiai virš SSRS buvo vykdomi remiantis Vokietijos karo žvalgybos prieš Barbarosos operaciją parengtais detaliais SSRS žemėlapiais, kuriuos JAV perėmė po Vokietijos okupacijos; žr. Astrid M. Eckert, The Struggle for the Files: The Western Allies and the Return of German Archives after the Second World War, Cambridge University Press, 2012, p. 175.
16 Adam Tooze, op. cit., p. 242–243.
17 Ibid., p. 403–407.
18 Martyn J. Whittock, Brief History of the Third Reich: The Rise and Fall of the Nazis, Robinson Publishing, 2011, p. 76.
19 Auszüge aus Hitlers Ansprache vor dem „Ersten Groß-deutschen Reichstag“ (30. Januar 1939), in: https://ghdi.ghi-dc.org/sub_document.cfm?document_id=2289&language=german, (2025-11-12).
20 Richard Evans, The Third Reich in Power, Penguin Books, 2005, p. 408–412.
21 Dominic Sandbrook, Tom Holland, The Nazis at War: Hitler Strikes West, 2025, nr. 620, in: The Rest is History Podcast, https://open.spotify.com/episode/1Pkp0uXuKITXHj5a2yovm1?si=4bd1ba25df994172.
22 Adam Tooze, op. cit., p. 364.
23 David Edgerton, Never Alone, and Always Strong: The British War Economy in 1940 and after, in: Stephen Broadberry, Mark Harrison (eds.), op. cit., p. 47–50.
24 James Holland, The War in the West: Germany Ascendant 1939–1941, Bantam Press, 2015, p. 160–163, 219–221.
25 Karl-Heinz Frieser, Blitzkrieg-Legende: Der Westfeldzug 1940, De Gruyter Oldenbourg, 2022.
26 Adam Tooze, op. cit., p. 402–407.
27 Ibid., p. 377.
28 Ibid., p. 385.
29 Alex J. Kay, Exploitation, Resettlement, Mass Murder: Political and Economic Planning for German Occupation Policy in the Soviet Union, 1940–1941, Oxford, New York: Berghahn Books, 2006, p. 28.
30 Ibid., p. 30.
31 Ibid., p. 38, 135.
32 Ibid., p. 146.
33 Pakankamai kritiškai sutikta pozicija, kurioje dar labiau akcentuojamas argumentas apie Hitlerio prieš anglosaksus nukreiptą obsesiją: Brendan Simms, Hitler: Only the World Was Enough, Penguin Books, 2020.
34 Alex J. Kay, op. cit., p. 206.
35 Tam tikra prasme šis įsivaizdavimas pasitvirtino, pavyzdžiui, masiniu sovietų kareivių ir karininkų bėgimu, įsakymų nevykdymu, dezertyravimu, pasidavimu į nelaisvę: Mark Edele, Stalin’s Defectors: How Red Army Soldiers became Hitler’s Collaborators, 1941–1945, Oxford University Press, 2017, p. 34–37. Kita vertus, milijoniniam karo belaisvių „gavimui“ ir išlaikymui pasirengta tikrai nebuvo, čia ir toliau ypač vertingos yra Marko Solonino knygos, ypač: 1941 birželis: Galutinė diagnozė, iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas, Vilnius: Briedis, 2017.
36 David Stahel, „Radicalizing Warfare: The German Command and the Failure of Operation Barbarossa“, in: Alex Kay, Jeff Rutherford, David Stahel (eds.), Nazi Policy on the Eastern Front, 1941: Total War, Genocide, and Radicalization, Boydell & Brewer, 2012, p. 35.
37 Saulius Sužiedėlis, op. cit., p. 161.
38 Taip aiškina: Alex J. Kay, op. cit., p. 140.
39 Ibid., p. 203.
40 Christopher Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė, Vilnius: Margi raštai, 2006; Nerijus Šepetys, op. cit.
41 Christopher Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, op. cit., p. 20; tą kartoja ir Alex J. Kay, op. cit., p. 130, 206.
42 David Stahel, op. cit., p. 23.
43 Ibid., p. 32.
44 Gerhard Engel, Heeresadjutant bei Hitler, 1938–1943, Stuttgart: Deutsche Verlags-Anstalt, 1974, p. 108.
45 Adam Tooze, op. cit., p. 489.
46 David Edgerton, op. cit., p. 136.
47 Adam Tooze, op. cit., p. 640.
48 Ibid., p. 411.
49 David Edgerton, op. cit., p. 135.
50 Saul David, Tunisgrad: Victory in Africa, William Collins, 2025.
51 Adam Tooze, op. cit., p. 648–655.
52 Ibid.
53 Martyn J. Whittock, op. cit., p. 86.
54 Jörg Echternkamp, Peter Lieb, Kriegswirtschaft und Zwangsarbeit, Bundeszentrale für politische Bildung, 2025, in: https://www.bpb.de/themen/nationalsozialismus-zweiter-weltkrieg/der-zweite-weltkrieg/199405/kriegswirtschaft-und-zwangsarbeit/, (2025-12-12).
55 Adam Tooze, op. cit., p. 650.
56 Jörg Echternkamp, Peter Lieb, op. cit., (2026-06-11).
57 Phillips P. O’Brien, „How the War was Won“, in: Stephen Broadberry, Mark Harrison (eds.), op. cit., p. 40.
