Iš vokiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas
ATNEŠKIT MAN DEGTINĖS, ŠLOVĖS IR MEILĖS
Atneškit man degtinės, nes aš noriu užsimiršti!
šiandieną noriu iššvaistyti
visas kančias ir tvarinius visus savy –
tam valgau žuvį ir šiek tiek kiaulienos!
Atneškit man šlovės, kad aš ramiai nusižudyt galėčiau,
kol mano siela neišsprogo
ir smegenys išdidžios neišpampo
ir kol visi nespokso į mane kaip kvailį!
Atneškit man ant stalo meilės,
aš noriu gerti ją, plaukiodamas gelmėje dangaus,
šimtą uzbonų, tūkstantį uzbonų, visus uzbonus žemėj, –
prigerti noriu jūsų meilėj.
VAKARAS YRA MANO BROLIS
I
Vakaras yra mano brolis, nes aš mačiau,
kaip medis atsigręžia į mane,
nes aš girdėjau
kaip valstiečių ąsočiai dūžta
ir vynas tryška jiems į veidus,
tiems, kurie Jėzų kaltino ant kryžiaus.
II
Aš išeisiu ir mazgosiu jūsų kojas
ir pripildysiu jūsų vynu naujus ąsočius!
Aš atsistosiu turgaus aikštėj ir lauksiu,
kol jūs mano rūbą nuplėšit
ir į kūną įmušit mano batus,
kuriais aš šimtą metų ėjau į priekį.
REGĖJIMŲ DIENA
Rytoj yra diena regėjimų. Jie kils
nelygu dulkės
ir pratrūks juoku.
Rytoj yra diena regėjimų, kurie
sukrito bulvių vagose. Aš negaliu
paneigti, kad
esu dėl šių ūglių nykimo kaltas.
Aš kaltas!
Rytoj yra diena regėjimų, kur mano kančią
įspaudžia kaktoje,
kur valdo mano kasdieninį darbą.
Rytoj yra diena regėjimų, kurie kaip kūnai
šalia šventoriaus mūrų šoka
ir pragarą man rodo.
Kodėl turiu aš pragarą matyti? Ar nėra kito kelio
į Dievą?
Balsas: Nėra kito kelio! O šitas kelias
veda per dieną regėjimų,
per pragarą veda.
ANT KAIMIEČŲ JUODŲ ŽEMĖS SKRYNIŲ
Ant kaimiečių juodų žemės skrynių
parašyta, kad turėsiu numirti žiemą,
apleistas savosios saulės ir kubilų,
pilnų primelžto pieno, šnabždesio,
kančią ir baigtį tardamas gūsiuose kovo vėjo,
kuris sunaikins mane mintijantį
apie obelų žydėjimą ir klojimų grožybes!
Niekad nesu trikdęs nakties keiksmais
arba ašarom, bet šitas laikas, šitas beprotiškas laikas
ištrins mane
savo griežta, aštria kaip peilis poezija!
Man teks ne vien tik ištverti apleistį, bet
ir per tūkstantmečius ginti savo tėvų ir motinų galvijus!
Turėsiu lietų sutverti
ir sniegą, ir motinystę
saviems nusidėjimams, ir šlovint rūstybę,
kuri javus mano laukuose suniokos!
Sukviesiu prekijus ir subatvakarių kekšes į miško laukymę,
ir šitą kraštą, šitą graudingą kraštą
jų grėsliai nevilčiai dovanosiu!
Tegu tūkstantis saulių į mano alkį
pažvelgia! Rytoj sukursiu aš
nemirtingumui laikinybę,
šalia šulinių ir bokštų, ir toli
nuo amatininkų,
ankstybėj, kuri jau soti mano kančių
ir kurioj nieko nevyksta, tik žvaigždžių kelionė namopi…
… čia kalbėsiuosi aš su viltį praradusiais,
ir viską paliksiu,
kas niekinga, aitru ir liūdna buvo šioj žemėj.
LAPKRIČIO AUKA
Esu nevertas šių laukų ir vagų,
nevertas šio dangaus, kuris savo netramdomus ženklus
į mano atmintį naujajam tūkstantmečiui įrašo,
nevertas šių miškų, kurių gūduma
sykiu su miestų audrom braunas į mano senstantį amžių.
Esu nevertas tų motinų šlaite ir nevertas
kaimiečių, kurie savo dieną praknisa
su karvėm ir kriaušėm, girtuoklyste ir dalgiais.
Esu nevertas šių kalnų ir bažnyčių bokštų,
nevertas vičvienaitės žvaigždėtos nakties
ir nevertas puspadžio bet kokio elgetos,
kurs liūdesy sulaukia galo.
Esu nevertas šios žolės, kuri mano kaulus vėsina,
medžių kamienų, kuriuos šiaurė
į savo nuožmią negalią gena lietumi
ir šešėliais vaikėzų,
kurie po juodom kalvom, mano praeitį laikančiom,
jauną vyną savo lapkričio aukai aukoja.
Esu nevertas šitų procesijų,
kurias gegužis išveda tarp žydinčių obelų,
pieno ir medaus, šlovės ir puvimo,
kurie man yra garantuoti.
Esu nevertas tarp šventikų, mėsininkų ir prekijų,
nevertas šių sodų pranašysčių,
nevertas sekmadienio, saldų savo dūmą žydrynėn išspjaunančio.
Nevertas esu paliktų rausvai šlakuotų merginų
šitame tūkstantmečiame peizaže,
kurio duonos skonis primena alkį ir mirusius,
bergždumą ir rūpestį motinų,
negalinčių pabėgti nuo savo kančios,
kančios užmirštųjų, kuriuos saulė svilina laukuose.
Nevertas esu juodojo strazdo, nevertas malūno rato girgždėjimo,
nevertai tęsiu savo žaidimą pakrantėse upės,
kuri nieko nenori girdėt apie kaimus.
Esu nevertas tų sielų, kurios debesuos ir krūmynuos
kalba vienos kitoms apie žydinčią žemę,
apie mirštančio dangaus muziką,
apie didžiąsias vienatves, šmėkščiojančias viršum kalvų,
nekantriai besigenančias audringas pasaulio žiemas.
MANO SOSTINĖJ
I
Mano sostinėj aš buvau laiko švaistytojas, ministro
pirmininko arklininkas, ir dairiausi per Hofburgo
langą ir galvojau, kad niekad nereziduosiu
prie šio rašomojo stalo, ir niekad
nerūkysiu cigaro už šių žydro aksomo užuolaidų, kurios dar
Meternichui gadino vaizdą į žalumą medžių.
II
Ginė mane keistais botagais, knygomis ir Biblijos žodžiais,
ir lapkričio vėjas apnuogindavo mano kulšis,
ir siuntė rūsčias psalmes į mano iškankintas kaimiečio smegenis.
Aš klupinėjau už tų prakilnumų gyvasties stokojančių
kreatūrų, kurios rėpliojo viršum ĮSPRŪDŽIO
juodais ir mėlynais kostiumais, čiulpdamos cigarus
ir sudarinėdamos sandorius su cemento ir acto fabrikantais.
Aš kliuvinėjau už instrumentų, kurie bandė įpūsti gyvastį
liguistam Mocartui,
ir už skausmo, isirėžusio veiduose,
įtemptuose į miesto tramvajus
kaip nykūs pelenų maišai, į liūną uždusintų sielų,
troškiuose slėniuose svajojusių
apie medum teptą duoną ir kregždžių pulkus,
sodrias ganyklas ir traškius Velykų riestainius.
Aš kliuvinėjau už bažnyčių, kurių berniukų giedojimas
alkanųjų nesotino, kurių mišios panėšėjo į šito amžiaus šurmulį…
į tuos pačius balsus, tuos pačius triūbų
gaudesius, tuos pačius
nepakenčiamus vargonų švilpesius…
III
Mano sostinėje eidavau gulti, kai diena keldavosi
su savo raukšlėtu veidu, ir pienininkai
nebyliai pradėdavo savo dienos darbus, kai vaikai
išsigandę pakirsdavo
savo priverktuose nešvariuose guoliuose
ir krisdavo atgalios į naktį,
leidžiančią jauniems jų kūnams nurimti.
Girdėdavau naująsias motinas dūsaujant ir matydavau auksines
lempas besisūpuojant kvepiančiam vėjyje parko,
per kurį kartkartėm pralinguodavo mano smegenys, sukrėstos
tos mirusiosios prie Dunojaus vaizdo.
IV
Buvau atėjęs, kad jūsų kalėjimą pamatyčiau ir jūsų darbą,
jūsų veidus ir jūsų vienatvę,
buvau atėjęs, nes mane pykino nuo pieno ir medaus,
nuo šitų gyvuliškų dangiškų gėrimų!
Esu girdėjęs apie vestuves, kurių stalai
lūžo nuo vaisių naštos ir nuo
muzikos šventės… Nuo iškilmingų priėmimų ir filosofijų,
nuo bibliotekų ir nuo romėnų ir graikų riboženklių…
V
Tačiau ką aš suradau savo sostinėj?
Mirtį su pelenų nasrais, naikinančią, alkį ir troškulį,
kurie net manajam alkiui buvo atgrasūs, nes tai buvo
alkis mėsos ir duonos, veidų ir apdarų,
alkis, kuris veblena šio miesto gėdą,
alkis menkystės,
šmėsuojantis iš kiekvieno lango, po dangaus laiptais
gausinantis pavasarį ir pūvančią šlovę.
Buvau supančiotas ir puvimo išsekintas,
toli nuo miškų ir toli nuo pažirusių metų mirties geismo.
Pilki, suaižėję šių sijų akmenys nykiai dejavo,
bet aš pats buvau juokas, pragaro kvatojimas,
leidžiantis man pamiršti žmonių spąstus, į kuriuos
pakliuvau, juodą pasaulio valandą
mano būties lapkričio vėjyje…
Versta iš: Thomas Bernhard, Tod und Thymian / Śmierć i tymianek, Wrocław: Oficyna wydawnicza ATUT, 2015.
