Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Elena Grudzinskaitė. Iškarpos 4. 2022. Fotopolimero graviūra. 28,5 × 19,8. Autorės nuosavybė

Įvadas

2017 m. gruodžio pradžioje Rusijos Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupų taryba susirinko paminėti patriarcho posto atkūrimo šimtmečio1. Tai nutiko Maskvos susirinkimo2 metu, o šis prasidėjo beveik lygiai kartu su bolševikų revoliucija3, ir kurį laiką buvo vilties užmegzti visai kitokius santykius tarp socialiai angažuotos Bažnyčios ir autokratiškos valstybės. Tačiau po šimto metų reikalai susiklostė kitaip. Kelios dienos prieš paskelbdamas, kad kels kandidatūrą kitai prezidento kadencijai, Vladimiras Putinas kreipėsi į susirinkusius arkivyskupus. Padėkojęs Bažnyčiai už tarnystę, paramą tradicinėms vertybėms ir rūpinimąsi dvasiniais kariuomenės reikalais, jis tęsė: „žmonės žvelgia į Rusiją kaip į tvirtų tradicinių vertybių ir normalaus žmonių gyvenimo pavyzdį. Tikiu, kad vertai atsiliepdami į ateities iššūkius, privalome ginti teisingumą, tiesą ir teisumą, saugoti savo gyvenimo būdą ir tapatybę, semtis jėgų iš savo kultūros ir istorijos, savo dvasinių ir moralinių pamatų. Turime žengti pirmyn sugerdami visa, kas nauja ir pažangu, tačiau amžinai likti Rusija“4. Patriarchas Kirilas atsakė: „Rusijos Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupų tarybos vardu norėčiau palinkėti jums, garbusis Vladimirai Vladimirovičiau, sveikatos ir ilgo gyvenimo, Dievo pagalbos, vykdant svarbią misiją, per tautą jums patikėtą paties Dievo“5.

Kodėl Kirilas toks įsitikinęs, kad jo bičiulis, populistas lyderis Vladimiras Vladimirovičius, yra remiamas Dievo? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, pirmiausia apžvelgsiu patį populizmą, po to pereisiu prie jo religinių šaknų krikščioniškose ar, tiksliau, pokrikščioniškose visuomenėse ir galiausiai grįšiu prie Kirilo bei jo paramos Putinui kaip pavyzdžio, kokį rimtą pavojų kelia tokia mesianistinė tautinės valstybės ir religijos santykių vizija.

Populizmai

Populizmų būta per visą žmonijos istoriją. Bet kas tai yra? Nyderlandų politologas ir įtakingas mūsų laikų populizmo tyrinėtojas Casas Mudde jį apibrėžia taip: „išretėjusi ideologija, laikanti visuomenę iš esmės perskirtą į dvi homogeniškas ir antagonistiškas grupes, „tyrąją liaudį“ ir „korumpuotąjį elitą“, ir teigianti, kad politika turėtų būti liaudies volonté générale (bendrosios valios) išraiška“6. Išskleiskime šį sodrų, bet mažumėlę tirštoką apibrėžimą, išsamiau patyrinėdami tris jo sąvokas. Kas yra išretėjusi ideologija, ką reiškia antagonizmas ir kas yra liaudies valia?

Čia ypač remsiuosi dviem kitais apie populizmą rašančiais tyrėjais – argentiniečiu Ernesto Laclau (1935–2014) ir jo bendraautore bei žmona belge Chantal Mouffe (g. 1943), kurių akademinė karjera susiklostė Anglijoje7. Be kitų priežasčių, šiuodu mąstytojus pasirinkau todėl, kad jie pabrėžia, jog populizmas yra liaudies konstravimas. Konkrečiai, noriu pažvelgti į tai, kokią „liaudį“ mėgina konstruoti religijos motyvuojami populistai.

Išretėjusi ideologija

Pirmiausia populizmas yra išretėjusi ideologija. Čia Laclau pasiremia prancūzų psichoanalitiko Jacques’o Lacano sąvoka, šiam kalbant apie „tuščią signifikantą“8. Ją lengviausia suprasti, prisiminus prieš rinkimus išklijuojamus plakatus, kuriuose nufotografuoti politikai stengiasi atrodyti prieinami ir patikimi, ir pridedamas trijų ar keturių žodžių šūkis – „Įstatymas ir tvarka“, „Mūsų šalis mums“, „Atsakingas ir sąžiningas“ ir t. t. Šių šūkių esmė kaip tik ir yra tai, kad jie gali neturėti jokios konkrečios reikšmės9, ir bet kas gali juos užpildyti prasme. Jie yra lyg taškas, aplink kurį gali susirinkti žmonės, nes kiekvienas juose gali išskaityti savo poreikius ir troškimus.

Tokiose frazėse dažnai minimos šeimos vertybės, tradicija ar tradicinės vertybės10, o kai kuriais atvejais netgi krikščioniškos vertybės. Paprastai tokios frazės pasitarnauja kaip neigiamų kampanijų prieš abortus, homoseksualumą ar migrantus, ypač musulmonus, santrumpos. Priežastis, dėl ko tai nutinka, susijusi su tuo, ką Laclau ir Mouffe teigia apie liaudies konstravimą11. Tai užsimezga kaip konkretus reikalavimas ar reikalavimų rinkinys, vedantis prie pretenzijų. Kairiosios pakraipos populizmuose tokie reikalavimai paprastai būna susiję su vargšų ar atstumtųjų gyvenimo pagerinimu. Dešiniosios pakraipos populizmuose viskas prasideda nuo reikalavimo pripažinti ir vertinti, ir veda prie pretenzijos primesti visiems vieną išskirtinę pasaulėžiūrą.

Abu šie populizmo pavidalai užčiuopia nepasitenkinimo jausmą, kai žmonės trokšta ar reikalauja ko nors, ko nėra. „Krikščioniškų vertybių“ atveju žmonės reikalauja grįžti į pasaulį, kurį jie manosi pažįstantys, užtikrintą ir aiškų. Mouffe dažnai kalba apie afektyvių populizmų svarbą12. Daugumą tokių pozicijų sudaro instinktyvi afektinė, emocinė reakcija į permainas – kažkas negerai, net jei negalime to įvardyti.

Antagonistika

Pirmas reikšmingas bendras Laclau ir Mouffe veikalas vadinosi Hegemony and Socialist Strategy13. 2008 m. duotame interviu Mouffe paaiškino, kaip jiedu su Lac­lau supranta hegemoniją: „Kalbėti apie hegemoniją reiškia, kad kiekviena socialinė tvarka yra sąlyginė galios santykių išraiška, iš esmės neturinti racionalaus pagrindo. Visuomenė visada yra praktikų sekos, mėginančios sukurti tam tikrą tvarką sąlyginiame kontekste, produktas. Tokias praktikas ir vadiname „hegemoninėmis praktikomis“. Viskas visada gali būti ir kitaip. Kiekvienos tvarkos prielaida – kitų galimybių atmetimas. Konkreti tvarka visada yra konkrečios galios santykių konfigūracijos išraiška…“14

Ji galbūt kalba gana abstrakčiai, bet prasmė yra aiški: „viskas visada galėtų būti ir kitaip“. Nė vienoje konk­rečioje politinėje sistemoje ar pasirinkime nėra nieko prigimtinio ir savaime suprantamo, todėl visada bus nesutarimų, išsiskiriančių nuomonių. Pasak Mouffe, „kiekviena socialinė tvarka yra sąlyginė galios santykių išraiška, iš esmės neturinti racionalaus pagrindo“. Ją lemiančių sąlygų daug, įskaitant ir konkrečius laiko bei vietos poreikius. Galios santykiai kinta. Anot garsiosios patarlės, aklųjų karalystėje vienaakis – karalius. Bet, žinoma, tai primena, kad dviakių karalystėje vienaakis pranašumo neturi, o karalystėje be šviesos pranašesni gali būti aklieji. Galios santykiai yra sąlyginiai, priklausomi nuo poreikių ir aplinkybių, o Mouffe teigimu, jų išraiška „iš esmės neturi racionalaus pagrindo“. Taigi jie nėra neracionalūs, bet jų pagrindas neišvengiamai irgi yra sąlyginis. Kaip tik todėl, o dar ir dėl to, kad „kiek­vienos tvarkos prielaida – kitų galimybių atmetimas“, visada rasis konfliktuojančių, antagonistinių pozicijų.

Iš esmės randasi neišvengiama ir neišnaikinama priešprieša, dvi skirtingos vizijos, kaip patenkinti liaudies reikalavimus, ir kas bei kokia toji liaudis gali ir turi būti. Viena vertus, tai drąsina. Politiniai nesutarimai nėra blogas dalykas ir nebūtinai veda į neapykantą. Du tenisininkai gali būti bičiuliai ir vis tiek trokšti vienas kitą nugalėti kortuose, o laimėti gali tik vienas iš jų. Bet kitam tai – paskata tobulėti ir laimėti kitą kartą. Šitaip veikia demokratija, kai varžomasi argumentų būdu apie tai, kaip liaudis turėtų save suvokti ir organizuotis. Ir nė viena pusė neturi galutinio lemiamo racionalaus pagrindo būti priimta (ir todėl nė viena negali būti atmesta). Tačiau daugeliui populizmo formų, įskaitant religines, reikia, kad priešas būtų ne tik nugalėtas, bet ir pažemintas. Negalutinis pagrindas paverčiamas galutiniu, nes velnias (t. y. tas, kuris laikomas priešu) turi būti sutryptas.

Liaudies valia

Populistinėse prieigose dažnai kalbama apie vadinamąją „liaudies valią“. Tokia bendroji tautos valia priešinama tam, kas suvokiama kaip oligarchijos, mažumos, vadinamojo elito, valdančio šalį pagal savo interesus, valia. Dauguma populistiškų lyderių (Borisas Johnsonas, Donaldas Trumpas, Andrejus Babišas mano šalyje, Jairas Bolsonaro Brazilijoje, Silvio Berlusconis, Vladimiras Putinas ir kiti) beveik pagal bet kurį to žodžio apibrėžimą priklauso elitui, daugelis būna daugiau ar paprastai mažiau legaliais būdais ypač praturtėję. Bet, žinoma, svarbu ne tai. Jie dar ir puikiai sugeba taip pavaizduoti anksčiau aprašytus antagonizmus, kad jų pačių padėtis tarp elito tarsi atidedama į šalį, o jie patys stoja išvien su „paprastais“ žmonėmis, kad padėtų jiems įgyvendinti savo svajones ir troškimus. Jie įgarsina tokių žmonių nusivylimą, kurį sukelia pasimetimas tarp aplink vykstančių permainų ir troškimas, kad sugrįžtų senasis tikrumas (net jeigu to tikrumo niekada nebūta, o jei ir būta, jis atmestas).

Visame šiame diskurse dažniausiai esama ir to, ką René Girard’as vadina mimetine dimensija15. Jei pakankamai dažnai girdime, kad visi nori štai to, mes ir patys to užsinorime, nes tai, ko norime, sužinome iš kitų norų ir troškimų. Italų komunistų lyderis Antonio Gramscis, Mussolinio laikais sėdėjęs kalėjime, suformulavo organinių intelektualų sampratą16. Be to, jis plėtojo hegemonijos idėją, kuria remiasi Laclau ir Mouffe. Gramscio požiūriu, organinis intelektualas gali būti žmogus aludėje ar šiais laikais Facebooke ar kitame socialiniame tinkle, kuris paaiškina, kodėl migrantai pavojingi, kodėl Europos Sąjunga kalta dėl visų pasaulio problemų ir pan. Arba tai gali būti žmogus, kuris atsisako priimti tokius argumentus ir pateikia kontrargumentų (socialinių permainų kontrhegemonijos). Šitaip vystoma liaudies valia. Tačiau ji visada gali būti tik dalies žmonių valia, bet, kaip pastebi Laclau, tie žmonės save suvokia kaip visą liaudį ir siekia primesti savo hegemoninę tvarką visiems17.

Taip sugrįžtame prie antagonistinės daugumos populizmų prigimties, mat kiekviena liaudis, sukonstruota remiantis skirtingais ir konkuruojančiais reikalavimais, save laiko vienintele „tikrąja“ liaudimi. Kaip tikina Mouffe, tarp šių dviejų pozicijų sąlyčio taškų nėra18. Pavyzdžiui, mano gimtojoje Jungtinėje Karalystėje nerasite sąlyčio taškų tarp tų, kurie balsavo už išstojimą iš ES, ir tų, kurie balsavo už pasilikimą. Vos sprendimai pasidaro dvinariai, randasi fundamentalus antagonizmas. Tad koks tiesioginis ar netiesioginis vaid­muo tenka religijai, pagrindžiant tokias populistines prieigas?

Išrinktoji giminė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis

Pirmasis Petro laiškas19 nėra geriausia žinoma krikščionių Naujojo Testamento dalis, tačiau jame bene išsamiausiai apmąstoma krikščionių bendruomenės tapatybė santykyje su Dievu ir ją supančiu pasauliu. Pirmoji laiško dalis baigiasi aprašymu, ką reiškia būti bažnyčia, Dievo surinktaisiais ar išrinktaisiais. Pirmasis žingsnis yra gana neigiamas – „[atmesti] visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1). Dauguma populizmų, kairės ar dešinės pakraipos, neįtraukia šios dalies, įtarumo hermeneutikos, leidžiančios mums kvestionuoti savo motyvus, kai elgiamės taip, kaip elgiamės.

Tačiau šitaip save kvestionuoti yra svarbu, jei norime pakloti gerą pamatą ir pradėti konstruoti liaudį, pasitelkiant, kaip Pirmajame Petro laiške pabrėžiama, statybų žodyną (gyvieji akmenys, iš kurių bus pastatyti dvasios namai, kertinis akmuo, suklupimo akmuo). Šitaip suręsta liaudis (graikų kalboje – „jūs“ daugiskaita) taps „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, įsigytąja liaudimi“. Palikdamas nuošalyje „karališkąją kunigystę“, sutelksiu dėmesį į tris Petro vartojamas graikiškas sąvokas: genos (giminė), ethnos (tauta) ir laos (liaudis).

Šie trys žodžiai vartojami jau Septuagintoje, žydų Šventraščio vertime į graikų kalbą20, kalbant apie Izraelį, jo kaimynus ir jų santykius su Izraelio Dievu. Šiandien šios sąvokos dažniausiai vartojamos, siekant atskirti kitokius (migrantus, „Vakarus“, žmones, kurių seksualumas skiriasi nuo „mūsų“, etc.). Bet ar tikrai jos tai reiškia ir ar atveria galimybes konstruoti liaudį, pasitinkančią ir priimančią kitą su visa jo ar jos įvairove?

Visos trys kategorijos turi savo priešistorę. Pavyzdžiui, ethnos dažnai vartojama, kalbant ir apie tai, ką šiais laikais vadintume [gyvūnų ar augalų] rūšimi, bet taip pat ir apie negraikų tautas21. Šia prasme krikščionims, kuriems skirtas laiškas, tai reiškia priimti galbūt niekinamą, daugumos jiems primestą tikrovę ir save niekinančią sąvokos vartoseną. Šiai grupei taikomas būdvardis „šventoji“ teigia ypatingą jos vietą Dievo akyse, taigi atsikerta daugumai. Genos kartais yra ethnos sinonimas, o kartais konkrečiau įvardija, pavyzdžiui, giminystės grupes, tuo tarpu laos dažniausiai vartojamas kalbant apie „liaudį“ priešpriešoje su „vadais“, taigi yra artimas populus, iš kurio kyla dauguma populizmo sampratų22. Septuagintoje laos (klasikinės graikų kalbos vartosenoje gana retai sutinkamas) yra dažna sąvoka, paprastai kalbant apie Izraelį.

Toks šių trijų sąvokų sugrupavimas, kaip Pirmajame Petro laiške, yra unikalus23. Kaip įvardija Naujojo Testamento tyrinėtojas Davidas Horrellas, laiške šios sąvokos vartojamos siekiant „įtvirtinti idėją, kad krikščioniška tapatybė yra konkrečiai etninė ar etnorasinė, t. y. „liaudies“, „tautos“ ar „giminės“ tapatybė“24. Kiekvienas iš šių daiktavardžių yra lydimas būdvardžio ar būdvardinės frazės. Giminė yra išrinktoji, graikiškai eklekton, tai tos pačios šaknies žodis, kaip ir bažnyčia, ekklesia. Pagrindinė reikšmė – būti pašauktam, ir kaip dažnai būna pasyvių Naujojo Testamento posakių atvejais, numanomas agentas (t. y. tas, kas juos šaukia) yra Dievas. Tai Dievas pasirenka genos, o ne atvirkščiai, ir čia nėra jokio savaiminio pranašumo. Pabrėžiamas Dievas, kuris šaukia, o ne tie, kurie yra šaukiami. Panašiai sakoma ir apie liaudį, kuri yra nuosavybė (eis peripoiesin), o numanomas subjektas ir vėl yra Dievas, taigi liaudis, kuri priklauso Dievui.

Galiausiai ši giminė ir liaudis dar vadinama šventąja tauta. Čia taip pat žodis „šventa“ iš esmės reiškia tautą, ethnos, paskirtą Dievui. Ši ethnos yra anapus Izraelio, bet kaip ir Izraelis, yra šventa, pažymėta ir išskirtinė santykiuose su Dievu. Religiniais terminais kalbant, šventumas yra ir moralinė, ir dvasinė kategorija. Jis turi būti pademonstruotas veiksmais, nes šventa liaudis yra šventa tik tada, jei šventai elgiasi. Liaudies veiksmai nėra šventi todėl, kad liaudis yra šventa, bet liaudis yra šventa tik su sąlyga, kad ji elgiasi šventai, o tas, kas elgiasi šventai, jokiu būdu negali kenkti kitiems.­

Taigi iš tikrųjų „krikščioniškos vertybės“ būtinai yra viršnacionalinės, pranokstančios kiekvieną konkrečią vietą ar rasę. Liaudis konstruojama jos santykių su Dievu pagrindu, taigi yra atvira visiems. Tačiau nutinka tam tikra prasme atvirkščiai. Jau įsisteigusi ethnos suvokia save kaip išrinktąją giminę ir šventąją liaudį dėl savo santykių su konkrečia vieta ir laiko save galutine vietine instancija, lemiančia, ką reiškia būti krikščionimis, todėl krikščioniškos vertybės yra jos vertybės. Bet kadangi liaudis visada yra šališka, jos vertybės negali būti šventos ir krikščioniškos. Kalbant Mouffe terminais, jos yra sąlyginės.

Iš tikrųjų, būdama išrinktoji giminė, šventoji tauta, Dievui paskirta liaudis, krikščionių bendrija, Pirmojo Petro laiško požiūriu, gyvena tarp dviejų pasaulių, todėl Petras taip pat gali juos vadinti „ateiviais ir svečiais“ (1 Pt 2, 11)25. Vartojami graikiški žodžiai, reiškiantys ateivius ir svečius, yra paroikoi ir parapidemoi. Net ir visai nemokant graikiškai, akivaizdu, kad abu prasideda tuo pačiu priešdėliu par(a)-, reiškiančiu apytikriai „greta“ ar „šalia“26. Taigi pirmasis žodis, paroikoi, reiškia gyvenančius šalia, netoli oikos, iš esmės namo ar namų, bet platesne prasme – bendruomenės. Jis apima žmones, gyvenančius paribiuose. Jie neturi visų teisių – yra parapidemoi, žmonės iš kitur, gyvenantys greta vietinių, „nuolatinių gyventojų“. Bet kaip tik tai reiškia, kad krikščionių bendruomenės pareiga negali būti (religiniu pagrindu) visiškai remti valdžią. Ji stovi šiek tiek atskirai, nors yra visiškai įsitraukusi į gerų darbų darymą.

Tačiau pagunda savo dalines vertybes sutapatinti su visuma, taigi su šventomis „krikščioniškomis“ ar „tradicinėmis“ vertybėmis išlieka. Mano nuomone, tai vienas iš būdų paaiškinti tai, kas vyksta Rusijoje, todėl ten ir grįžkime.

Rusijos Ortodoksų Bažnyčia ir populizmas

Nesunku Putiną ir Kirilą laikyti pamišėliais ir piktavaliais. Nors beveik nėra pagrindo paneigti antrajam apibūdinimui, vis dėlto pirmasis prašosi dar patyrinėjamas, nes jų pozicijoje galima įžvelgti tam tikrą vidinę logiką27. Kaip visiems gerai žinoma, Putino agresija remiasi vadinamąja „rusų pasaulio“, russkij mir28ideologija, kurią palaiko ir patriarchas. „Rusų pasaulis“ yra visa tai, kas laikoma (rusų vadovybės) priklausant Rusijos įtakos sferai per kalbą, istoriją, taip pat ir per religinius ryšius. Ši doktrina daugeliu atžvilgių yra amerikietiškojo eksepcionalizmo priešingybė, teigianti, kad tam tikra šalis (Rusija ar Amerika) yra išskirta (Dievo liaudis), turinti ypatingą lemtį pasaulyje („išrinktoji giminė“) ir priklausanti Dievui („šventoji tauta“), tad kad ir ką ji darytų, tai yra Dievo valia.

Alicja Curanović, rašanti apie Rusijos užsienio politikos mesianizmą ir misiją, pastebi, kad įtikėjusieji mesianistiniu idealu mano, jog „žmonijos istorija yra vedama Aukštesniojo Proto (pavyzdžiui, Dievo Apvaizdos ar Istorijos Logikos), istorija juda konkretaus Idealo įgyvendinimo link, o kulminacija yra šio Idealo įkūnijimas ir tai, kad Išrinktasis (asmuo ar bendruomenė) turi įvykdyti ypatingą Misiją. […] Trumpai tariant, mesianizmui būdinga linijinė istorijos samprata, universalizmas ir misija“29. Toliau ji aiškina, kad toji misija „turi tris būdingus bruožus. Pirma, bendruomenė, apimta misijos jausmo, yra tikra dėl savo išskirtinės lemties (eksepcionalizmas). Iš tokio tikrumo kyla moralinio pranašumo jausmas (taip pat eksepcionalizmo dalis). Tai yra antroji misijos ypatybė. Trečioji nurodo, kad bendruomenė vykdo misiją ne tik dėl savo interesų, bet visuotiniam labui (universalizmas). Klausti apie misiją reiškia klausti apie valstybės tapatybę, nes misija yra valstybės tapatybės projekcija pasaulinėje scenoje. Misija nustato imperatyvą veikti pagal konkretų valstybės pašaukimą, kad tarptautinė tvarka būtų perkeista arba apsaugota nuo permainų“30.

Galima paminėti porą dalykų. Trumpai tariant, Trečiosios Romos doktrina31, siekianti XV a. pabaigą, kai 1453 m. Konstantinopolį užkariavo osmanai, o Mask­va liko paskutinis laisvas stačiatikybės centras, leidžia Rusijai lengvai sutelkti dėmesį į savo mesianistinę misiją. Antra, bet kuris populizmas (o mesianistinės misijos idėja yra iš esmės populistinė), kaip matėme, save pateikia kaip kontrhegemoninę laikyseną prieš kokį nors kitą, o Rusijos mesianizmo atveju tas kitas yra Vakarai.

Vakarai, kaip visa apimantis konceptas, žinia, tėra tuščias signifikantas. Taip tiesiog pratęsiami debatai, tveriantys bent jau nuo XVI a. tarp tų, kurie XIX a. bus pavadinti slavofilais ir zapadnikais32. Kadangi bolševikai sujungė vienus ir kitus, postkomunistinis laikotarpis tam tikra prasme atvėrė naujų galimybių, ir slavofilų pasirinkimą galbūt geriausia suprasti kaip pragmatiškai ideologinį. Jei Rusija negalėjo toliau kaip lygi ekonomiškai ir įtakos prasme konkuruoti su Amerika (arba Kinija), tuomet ji turėjo Ameriką ir likusius Vakarus vėl paversti priešu. Rusiškojo eksepcionalizmo ir jo misijos jausmas paskatino įtikėti „rusų pasauliu“ ir „Rusijos idėja“, kurią tvirtai parėmė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovybė.

Kaip žinia, neseniai Kirilas išreiškė paramą karui Ukrainoje. Maskvos patriarchato interneto svetainės anglakalbėje versijoje tarp naujausių žinių (2022 m. birželio vidurio) pilna pranešimų apie tai, kaip vadinamieji „schizmatikai“ perima bažnyčias Ukrainoje33. Tuo tarpu pats Kirilas laimina dalyvaujančius kare ir mėgina pateisinti karą kaip tradicinių vertybių gynybą bei paramą kitų puolamiems rusams teigdamas, neva karą laimina Dievas34. Tai, žinoma, klasikinis populisto žingsnis. Tradicinės vertybės neturi konkrečios prasmės, o teigiant, kad smurto veiksmai atliekami ginant kitus, mėginama kurti tariamą priešiškumą. Kitas yra grėsmė, o liaudies valia privalo gintis nuo šio išorinio priešo.

Bažnyčia save laiko tradicinių vertybių gynėja; regis, Kirilui tai pirmiausia reiškia pasipriešinimą homoseksualumui35. Sunku pasakyti, kodėl jam tokią grėsmę kelia būtent „Gay Pride“ eitynės, kurias vargu ar pavadintum didžiausia grėsme civilizacijai, kai planeta perkaitusi ir siaučia karai, o suvesti Vakarų idėją iki įstatymų, leidžiančių teisiškai pripažinti skirtingų rūšių tos pačios lyties santykius, yra grynas redukcionizmas. Tačiau, žinoma, populizmo galia glūdi ne jo teisume, o gebėjime žmonių juntamam nejaukumui ir nerimui suteikti konkrečius ir lengvai suvokiamus vaizdinius.

Iš esmės tokie išpuoliai prieš Vakarus ir karas Ukrainoje įgyja kvazireliginį pagrindą. Rusija yra išrinktoji giminė, šventoji tauta, turinti ypatingus santykius su Dievu ir dievišką misiją. Putinas kreipimąsi į arkivyskupų tarybą užbaigė žodžiais s Bogom, sutrumpintu atsisveikinimu „eik su Dievu“. Tačiau Putinas ir Kirilas taip išreiškia gilų įsitikinimą, kad jie yra su Dievu, o Dievas su jais, ir kad tai, ką jie daro, yra Dievo valia. Galia, kylanti iš tikėjimo, kad jie vykdo Dievo valią, negali būti nuvertinta, nes tikinčiam krikščioniui Dievo valia yra tai, prieš ką neįmanoma atsilaikyti.

Išvada

Populistų teiginiai dažnai gali turėti religinį ar bent jau pseudoreliginį pagrindą. Iškraipyti Biblijos motyvai, kuriuos apibendrinau tokiomis frazėmis iš Pirmojo Pet­ro laiško, kaip išrinktoji giminė, šventoji tauta, Dievui paskirtoji liaudis, sustiprina konkrečios liaudies ar tam tikro tautos segmento eksepcionalizmo jausmą. Jie turi emocinės galios, kurios nevalia nuvertinti, o suteikdami smurtui, neapykantai ir atskirčiai neva aukos prasmę, jie pateisina bet kokį blogį. Be to, tokia religinė kalba apgaubia populistų lyderius tam tikra dieviško palaiminimo aura: taip Putinas ima atrodyti kaip tradicinių krikščioniškų vertybių gynėjas, o ne beviltiškas banditas, o patriarchas Kirilas, dar vienas slaptųjų tarnybų agentas, regis, be menkiausios ironijos laimina kareivius ir karą kaip dieviškojo įsikišimo įrankius.

Tai yra problema, bet ką mums padaryti? Turime pripažinti, kad populizmo atmainų bus visada, o kovoti su jomis nėra lengva. Tačiau pirma, populizmai visada įveikia patys save. Išretėjęs populistinės ideologijos pobūdis turi privalumų – tuščias signifikantas visada leidžia žmonėms patiems susidaryti nemėgstamų dalykų sąrašą. Bet galiausiai ta tuštuma ir išretėjimas priveda prie galo. Anot garsiųjų žodžių, priskiriamų Abrahamui Lincolnui36, „galima visą laiką mulkinti dalį žmonių, visus žmones – kurį laiką, bet negalima mulkinti visų žmonių visą laiką“. Tušti signifikantai galiausiai netenka galios. Antra, svarbu laikytis prielaidos, kad tiesa yra. Tikrai ne visada žinome, kokia ji yra bet kurioje konkrečioje situacijoje, bet yra melas ir yra tiesa, o dažnai ir garsiai kartojamas melas vis tiek lieka melas. Toks melas yra ir teiginys, kad Dievu galima pasinaudoti, siekiant pateisinti nacionalistinį smurtą37. Senajame Testamente, kur Abraomą išsirenka Dievas, iš jo kilsiančios liaudies užduotis yra tapti palaiminimu visoms tautoms38. Žmonių žudymas nėra palaiminimas, ir jokie mėginimai jį pateisinti tokiu jo nepadaro.

Kovoje su populizmu svarbus yra apsisprendimas stoti tiesos pusėn. Pirma, tuščią signifikantą reikia įvardyti kaip tokį. Bet to negana. Čia yra du svarbūs veiksniai. Pirmasis, pagal Laclau ir Mouffe, yra susitaikyti su tuo, kad visos sociopolitinės vizijos yra populistinės ta prasme, kad stengiasi konstruoti liaudį pagal tam tikrą reikalavimų rinkinį. Kitaip sakant, populizmas nėra iš prigimties blogas ar neteisingas, bet veikiau neišvengiamas39. Svarbu tai, kokios rūšies populizmą remsime. Antra, iš esmės afektinis populizmų matmuo turi keletą padarinių. Kodėl tai, ką tradiciškai laikome populistine politika (nacionalistinė, išskirtinė, homofobiška, ksenofobiška, mizoginiška, etc.), yra patrauklu mažai, bet reikšmingai visuomenės daliai? Ar tiesiog nurašome tokius žmones kaip blogus ar, geriausiu atveju, lengvai manipuliuojamus? Gal jie tokie ir yra, bet iš populistų išgirstamas pasakojimas suteikia jiems vilties ir šiokio tokio tikrumo, padedančio atlaikyti permainas ir suirutę. Liaudis dažnai būna konstruojama realių poreikių pagrindu: prasmės ir reikšmės, saugumo, poreikio jaustis pageidaujamiems, reikalingiems ir vertinamiems. Fundamentaliausiu lygiu tai nėra materialiniai poreikiai, nors, žinoma, esama ir materialinio dėmens.

Tad bet kokia alternatyvi hegemoninė konstrukcija, bet koks alternatyvus būdas kalbėti liaudžiai ir už liaudį turi pateikti naratyvą, kuris geriau viską paaiškintų ir būtų patrauklesnis. Šis naratyvas turi teikti vilties, jausmą, kad žmonės priimami, vertinami ir reikalingi. Jis turi pateikti svetingumą, kito priėmimą, kitoniškumo supratimą kaip vienas tradiciškiausių žmonijos vertybių. Šis naratyvas pripažins ir tai, kad tuo svetingumu gali būti pasinaudota ir kad kai kurias vertybes išlaikyti svarbu, idant daugumų tironija mažumų atžvilgiu nevirstų mažumų tironija daugumų atžvilgiu. Jo pasakojimai bus paremti solidarumo naratyvais apie tai, kad įvairovė teikia gyvybę, kad mylėti savo šalį gali reikšti norą dalintis ja su kitais, o ne juos
atkirsti, ir pan.

Nepriklausomai nuo to, ar esame religingi, tokie pasakojimai vis tiek turi tam tikro transcendentiškumo. Religingi žmonės gali kartu su visais geros valios žmonėmis padėti konstruoti liaudį, įsišaknijusią savo tradicijoje ir todėl atvirą aplinkiniam pasauliui. Šventoji tauta yra vienybėje su Dievu, Dievo paskirta, todėl išrinktoji giminė. Bet toks išrinkimas ir paskyrimas nesuteikia išskirtinio statuso geografiniam regionui, bent jau tikrai ne Naujajame Testamente. Veikiau tai apibrėžia užduotį, pašaukimą. Pirma, tai yra pašaukimas būti Dievo tauta, bet taip pat ir Dievo tauta kitiems, liudyti ne neapykantą, atskirtį, baimę, nepasitikėjimą, bet naują gyvenimą, pasaulį, kuriame nėra nei žydo, nei graiko, nei vyro, nei moters, nei vergo, nei laisvojo40. Tai yra drįsti svajoti apie pasaulį, kuriame rasiniai, lyčių ar socialiniai (o dabar galime pridėti ir seksualinius) skirtumai nebūtų ypatybės, pagal kurias apibrėžiamas žmogus.

Seniausia Dievo tautos reprezentacija Biblijoje yra tauta, praleidusi keturiasdešimt metų dykumoje pakeliui į pažadėtąją žemę. Tauta susiformuoja šiose klajonėse, genama pažado, kuris kartais atrodo paika svaja, tačiau galiausiai išsipildo. Tuo pasakojimas nesibaigia, nes dar ne kartą ištinka nesėkmė, kaip tik dėl to, kad iškyla populizmo atmainos, skatinančios neapykantą ir atskirtį. Tačiau nepaisant tų nesėkmių, lieka ištikimasis likutis. Pranašas Ozėjas pateikia ilgą nesėkmių ir ištikimybės istoriją, perėjimą nuo „Ne Tautos“ prie „Tautos“. Lygindamas Izraelį su prostitute, pagimdžiusia sūnų, Dievas pirma sako: „Pavadink jį vardu Lo-Ammi, nes jūs nesate mano tauta ir aš nebūsiu jūsų Dievas“ (Oz 1, 9). Tačiau ištikimasis likutis sugraudina Dievą ir priverčia persigalvoti, todėl jis sako: „ir sakysiu tam, kuris Lo-Ammi: „Tu esi mano tauta“, jis atsakys: „Tu esi mano Dievas“ (Oz 2, 25).

Būti Dievo tauta ir būti bet kurios šalies ar regiono tauta įmanoma tik tada, kai žmonės atsisako savo siaurų reikalavimų ir neapykantos ir leidžiasi vedami į žemę, kuri yra pažadėta, bet kurios, kaip Biblijoje, jie niekada iki galo nepasiekia. Konstruoti religiškai pagrįstą populizmą, kuris teiktų gyvybę, reiškia prisiminti tokias tradicines vertybes kaip tiesa, tikėjimas, viltis ir meilė, kuri niekada neatstumia, bet siekia priimti visus. Tai reiškia rinktis ne mirtį, o gyvenimą.

1 Patriarchatas, įkurtas 1589 m., Petro Didžiojo 1721 m. buvo panaikintas, jo vietoje įsteigus Švenčiausiąjį valdantįjį sinodą, panašų į valstybės kontroliuojamas institucijas liuteroniškuose kraštuose, kaip Švedijoje ar Prūsijoje. Taigi Švenčiausiasis valdantysis sinodas buvo caro mėginimas visiškai perimti Bažnyčią valstybės kontrolėn. Patriarchatas buvo atkurtas 1917 m. lapkritį (pagal Grigaliaus kalendorių), vos kelios dienos nuo bolševikų revoliucijos pradžios.

2 Apie Susirinkimą žr. Hyacinthe Destivelle, The Moscow Council (1917–1918): The Creation of the Conciliar Institutions of the Russian Orthodox Church, Notre Dame, IN: University of Notre Dame Press, 2015.

3 Susirinkimas prasidėjo 1917 m. rugpjūtį. Tačiau sprendimas atkurti patriarcho postą buvo priimtas praėjus trims dienoms po revoliucijos pradžios.

4 Tekstą rusų kalba galima rasti: http://kremlin.ru/events/president/news/56255, (2018-03-05), vertimas į anglų kalbą: https://mospat.ru/en/news/47929.

5 Заседание Архиерейского собора РПЦ, 2017-12-01, in: http://kremlin.ru/events/president/news/56255, (2018-03-05).

6 Cas Mudde, „The Populist Zeitgeist“, in: Government and Opposition, 2004, t. 39 (4), p. 543.

7 Žr. Tim Noble, Liberation against Entitlement: Conflicting Theologies of Grace and Clashing Populisms, Eugene, OR: Wipf and Stock, 2022, p. 53–59.

8 Žr. Jacques Lacan, The Psychoses: The Seminar of Jacques Lacan. Book III 1955–1956, edited by Jacques-Alain Miller and translated with notes by Russell Grigg, London: Routledge, 1993; ką tai reiškia Laclau, žr. Ernesto Laclau, „Why do Empty Signifiers Matter to Politics?“, in: Ernest Laclau, Emancipations, London: Verso, 2007, p. 36–46.

9 Jacques Lacan, op. cit., p. 185: „the more the signifier signifies nothing, the more indestructible it is“.

10 Ką tai reiškia Rusijoje, žr. Emil Edenborg, „Russia’s Spectacle of ‘Traditional Values’: Rethinking the Politics of Visibility“, in: International Feminist Journal of Politics, 2020, t. 22 (1), p. 113–116.

11 Žr., pvz., Ernesto Laclau, On Populist Reason, London: Verso, 2007, p. 65–171; Chantal Mouffe, For a Left Populism, London: Verso, 2018, p. 59–78.

12 Chantal Mouffe, Agonistics: Thinking the World Politically, London: Verso, 2013, p. 85–105.

13 Ernesto Laclau, Chantal Mouffe, Hegemony and Socialist Strategy: Towards a Radical Democratic Politics, London: Verso, 2001 (11985).

14 Elke Wagner, „Interview with Chantal Mouffe“, in: Chantal Mouffe, Agonistics, p. 131; interviu pirmą kartą paskelbtas: Elke Wagner, „‘Und jetzt, Frau Mouffe?’: Interview mit Chantal Mouffe, in: Heinrich Geiselberger (hrsg.), Und jetzt? Politik, Protest und Propaganda, Berlin: Suhrkamp, 2007, p. 105–127.

15 Pvz., René Girard, The Scapegoat, translated by Yvonne Freccero, London: Athlone, 1986.

16 Žr. Quintin Hoare, Geoffrey Nowell Smith (eds.), Selections from the Prison Notebooks of Antonio Gramsci, New York: International Publishers, 1971.

17 Ernesto Laclau, On Populist Reason, p. 81, 93–94; taip pat žr. interviu su Laclau, „The Defender of Contingency“: An Interview with Ernesto Laclau, in: Intellectum, 2010-02-10, in: https://www.eurozine.com/the-defender-of-contingency.

18 Toks yra pagrindinis Mouffe veikalo Agonistics argumentas.

19 Diskusiją apie šio veikalo autorystę žr. David Horrell, 1 Peter, London: Bloomsbury, 2008, p. 20–23. Jis labiau linksta prie požiūrio, kad autorius nėra apaštalas Petras. Taip pat žr. visai kitokios išvados prieinančią Ruth Anne Reese, 1 Peter, Cambridge: Cambridge University Press, 2022, p. 13–20. Šiame tekste nėra svarbu, ar laiškas buvo parašytas Petro, ar ne.

20 Apie Septuagintą žr. Karen Jobes, Moisés Silva, Invitation to the Septuagint, Grand Rapids, MI: Baker Academic, 2000; taip pat žr. Tim Noble, Mission from the Perspective of the Other: Drawing Together on Holy Ground, Eugene, OR: Wipf and Stock, 2018, p. 23–33, apie tai, kaip vertime suprantamas kitas.

21 Žr. David Horrell, „‘Race’, ‘Nation’, ‘People’: Ethnic Identity-Construction in 1 Peter 2.9“, in: New Testament Studies, 2011, t. 58, p. 125. Toliau ypač remsiuosi Horrello straipsniu. Taip pat žr. mano glaustą Pirmojo Petro laiško analizę: Tim Noble, Mission from the Perspective of the Other, p. 35–37.

22 David Horrell, op. cit., p. 125–126.

23 Taip pat žr. 19, 5–6: „O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė (λαὸς περιούσιος), brangesnė man už visas kitas tautas (τῶν ἔθνων). Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė (βασίλειον ἱεράτευμα) ir šventa tauta (ἔθνος ἅγιον)“, čia trūksta žodžio genos; dar žr. Įst 7, 6–7. Genos Septuagintoje dažniau vartojamas vėlesnėse knygose, tokiose kaip Juditos, Esteros ar Makabiejų.

24 David Horrell, op. cit., p. 129.

25 Tai jis daro pradinėje laiško dalyje, kur ragina bend­ruomenę taikiai sugyventi su aplinkiniais. Paviršutiniškai žvelgiant, ši laiško dalis atrodo šiek tiek problemiška. Tačiau nesileidžiant į išsamesnę diskusiją apie šią ištrauką, verta turėti galvoje du dalykus. 17 eilutėje Petras savo skaitytojus/klausytojus ragina: „Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių“. Manau, ši eilės tvarka yra svarbi. Pirmiausia raginama gerbti visus, nes visi yra Dievo kūriniai. Antra, meilė skirta tiems, tarp kurių gyvenama, išrinktajai giminei, šventajai tautai, Dievui paskirtajai liaudžiai. Trečia, reikia gerbti Dievą – čia „baimė“ vartojama šiurpo prieš Dievo kitoniškumą prasme. Ir tik galiausiai reikia gerbti karalių, jeigu tai netrukdo vykdyti kitų trijų priesakų. Tautos valdovas nėra nei aukščiau Dievo, nei aukščiau įsipareigojimų visai Dievo tautai. Antra, turbūt dar problemiškesnės yra toliau sekančios eilutės, kuriose Petras ragina vergus

[lietuviškame vertime „šeimynykščius“, – vert. past.]

priimti bet kokią šeimininkų skirtą bausmę. Aišku bent tiek, kad ši bausmė dažnai (galbūt visada) laikoma neteisinga. Šia prasme tai yra kitas būdas išreikšti tai, ko Jėzus reikalavo Kalno pamoksle, atsukti kitą skruostą. Tai maišto veiksmas (prisiminkite, kaip aktyvūs nesmurtiniai protestai dažnai smurtu išvaikomi priespaudos agentų), nes jis reiškia ne bėgti nuo galingųjų, o vėl pažvelgti jiems į veidą ir priversti juos pripažinti savo pačių nežmoniškumą, kai kito veide jie mato (ar atsisako matyti) žmogų.

26 Išsamesnį sąrašą žr. https://en.wiktionary.org/wiki/para-.

27 Kad neliktų jokių abejonių, nemanau, kad kai vienas nedoras buvęs KGB agentas (Kirilas) susimeta su kitu nedoru buvusiu KGB pareigūnu (Putinu), iš to galima tikėtis ko nors kito, išskyrus godumą ir blogį. Abu viską supranta ir sąmoningai manipuliuoja kitais, o jei ir žino tiesą, tikrai niekada jos nesakys, nebent tai jiems būtų naudinga. Bet tokia ir yra populistų problema. Dauguma populistų lyderių netiki nė vienu savo sakomu žodžiu. Svarbu, kad būtų įtikinti tie, kurie jų klausosi.

28 Žr., pvz., Oleksandr Zabirko, „Russkij Mir und Novorossija: Theologische und nationalistische Konzepte russischer (Außen-)Politik“, in: Heinz-Gerhard Justenhoven (hrsg.), Kampf um die Ukraine: Ringen um Selbstbestimmung und geopolitische Interessen, Baden-Baden: Nomos, 2018, p. 61–78; Mikhail Suslov, „‘Russian World’ Concept: Post-Soviet Geopolitical Ideology and the Logic of ‘Spheres of Influence’“, in: Geopolitics, 2018, t. 23 (2), p. 330–353. Pastarajame straipsnyje teigiama, kad rusų pasaulis, buvęs neteritorine idėja, yra virtęs reteritorializacijos idėja, kaip matome iš invazijos į Ukrainą.

29 Alicja Curanović, The Sense of Mission in Russian Foreign Policy: Destined for Greatness! Abingdon: Routledge, 2021, p. 3.

30 Ibid.

31 Ibid., p. 72–75. Apie Trečiosios Romos idėją dar žr. Ivana Noble, „Russian Orthodoxy and its Encounter with Modern Times“, in: Ivana Noble et al., The Ways of Orthodox Theology in the West, Yonkers, NY: St Vladimir’s Seminary Press, 2015, p. 75–76.

32 Galėčiau mažumėlę provokuojamai pastebėti, kad Rusijos pavadinimas, kaip beveik visuotinai manoma, kilęs nuo rus’, normanų tautos, o paties žodžio šaknys – senovės norvegų kalboje. Taigi šia prasme Rusija yra Vakarai. Apie slavofilus žr., pvz., Parush Parushev, „The Slavophiles and Integral Knowledge“, in: Ivana Noble et al., Wrestling with the Mind of the Fathers, Yonkers, NY: St Vladimir’s Seminary Press, 2015, p. 121–155.

33 Žr. https://mospat.ru/en/news (2022-06-10), tokius straipsnius kaip „Lvov regional authorities have taken away the church of a community of the Ukrainian Orthodox Church“ (https://mospat.ru/en/news/89309) ar „Schismatics seize the church in Belaya Tserkov diocese in Fursy village“ (https://mospat.ru/en/news/89300), nors pavyzdžių yra ir daugiau.

34 Žr., pvz., Jonathan Luxmoore, „Moscow Patriarch Persists in his Support for War on Ukraine“, in: Church Times, 2022-05-06, in: https://www.churchtimes.co.uk/articles/2022/6-may/news/world/moscow-patriarch-persists-in-his-support-for-war-on-ukraine; išsamiau žr. Engjellushe Morina, Andrew Wilson, „Russia, Ukraine, and the Orthodox Church: Where Religion Meets Geopolitics and War“, 2022-06-23, in: https://ecfr.eu/article/russia-ukraine-and-the-orthodox-church-where-religion-meets-geopolitics-and-war.

35 Apie tai žr. Emil Edenborg, op. cit.

36 Atrodo, nesama jokių įrodymų, kad jis kada nors būtų būtent šitaip pasakęs.

37 Ypač įtaigus argumentas prieš tai aptinkamas velionio Didžiosios Britanijos vyriausiojo rabino (oficialiai Britų tautų sandraugos jungtinių judėjų kongregacijų vyriausiojo rabino) Jonathano Sackso knygoje Not In God’s Name: Confronting Religious Violence (London: Hodder and Stoughton, 2015).

38 Pr 12, 3: „Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“. Septuagintoje čia vartojama kita sąvoka, dabar mums geriausiai pažįstama iš biologijos, phylē, ‘gentis’, ‘tauta’, ‘liaudis’, ‘giminė’.

39 Tiesą sakant, reikėtų atkreipti dėmesį, kad daug kas ginčijasi su tokia prieiga, iš dalies todėl, kad šitaip bet kas gali tapti populizmu, ir todėl sąvoka netenka bet kokio aiškinamojo svorio. Tačiau Laclau ir Mouffe nori pasakyti, kad visa politika siekia konstruoti liaudį pagal reikalavimų rinkinį, todėl svarbus tų reikalavimų pobūdis ir tai, kaip užtikrinti, kad gyvybę teikianti hegemonija laimėtų prieš gyvybę griaunančią.

40 Tokias kategorijas Paulius išvardija Gal 3, 28: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“