Literatūros kanono tyrimai Lietuvoje plėtojami nuo 2001 m., tačiau nuoseklesnę raidą galima sieti su šios knygos autorių pastarojo dešimtmečio darbais. Nuo 2017 m. vykdyta mokslinių tyrimų programa „Moderniosios Lietuvos literatūrinis kanonas“. Pastarosios vienu reikšmingesnių pasiekimų galėtume laikyti 2021 m. prestižinėje Nyderlandų leidykloje Brill išleistą straipsnių rinkinį Literary Canon Formation as Nation-Building in Central Europe and the Baltics, skirtą Europos literatūrinio kanono formavimosi problemoms. Bet nė viena ankstesnė literatūros kanonų teorija grįsta publikacija negalėtų apimtimi ir išsamumu (tai pati tikriausia „akademinė plyta“) rimtai konkuruoti su čia aptariama kolektyvine monografija Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė), skirta 1882–1940 m. laikotarpiui ir konkrečiai Lietuvos lietuviškai erdvei.
Jau pirmajame įvado puslapyje pareikšta, kad čia ne tik nebus pateikta vientisa kanono steigties rekonstrukcija, bet autoriai imsis „tik aspektiškai nagrinėti pasirinktus šio kompleksiško proceso epizodus“ (p. 9). Epizodiškumas jaučiamas dvejopai: viena vertus, beveik visos analizuojamos temos pasižymi itin gausia istoriografija ir paprastai užima kokią nors nedidelę nišą visoje eilėje literatūrinės spaudos ar konkrečių rašytojų veiklos tyrimų, antra vertus, nors pradžioje ir bandyta visus tekstus susieti į bendresnį paveikslą, kanono dirbtuvės pasirodo kaip įvairiapusis, daugialypis procesas, kur kiekvieną atvejį reikia vertinti kaip unikalų ir (beveik) nepakartojamą.
Jei ankstesni lietuviški literatūros kanonistikos darbai pasirodydavo kaip variacija atminties studijų tema, šiek tiek daugiau dėmesio skiriant švietimo sistemai ir recenzijoms, tai šis darbas parodo platų kanoną atskleidžiančių perspektyvų lauką. Kanonai gimsta iš autoritetų tarpusavio susirašinėjimo, iš įvairiausių skatinimų skaityti ir paties skaitymo veiksmo, kanonai aprėpia įvairiausias atminimo formas nuo proginių leidinių ir rinktinių raštų leidybos iki neutralaus paminėjimo išnašose, kanonus formuoja ne tik literatūros kritikai, žurnalistai, politikai, visuomenininkai, kunigai, mokytojai, istorikai, valstybė, autoritetingos institucijos, bet ir savo nuomonę pareiškiantys eiliniai skaitytojai, patys literatai, kuriantys savo kūrybos mitą. Plačiausia prasme kanonų studijos yra ne tik literatūrologija, tekstologija ar literatūros istorija, žiūrinti kas apie ką rašė, bet tai kartu ir sociologija, kultūros istorija, o keldami kanono atsiradimo prielaidų klausimą, neišvengsime ir socioekonomikos, antropologijos perspektyvų. Kanonas sudėtingas ir nuo nacionalinės istorijos veik neatskiriamas procesas (nėra nacijos be savo herojų, be savo literatūrinio ar kitokio kanono).
Įvade pabrėžta, kad knygoje sutiksime į empiriką (o ne teoriją) orientuotus kanonų tyrimus, kurie remiasi labiausiai prancūziškąja kultūrinės sociologijos kryptimi, konkrečiai dažniausiai minimas Pierre’o Bourdieu vardas (nors du iš šešių tekstų pastaruoju nesiremia, bet sociologinis tyrimų pobūdis išlaikomas ir juose). Pačių kanonų tyrimų tradicijos apžvalgos smalsiam skaitytojui reikės pasiieškoti kitur publikuotuose monografijos autorių darbuose. Galbūt nevertėtų pamiršti, kad tai postmoderni, „didžiąją tradiciją“ siekianti demistifikuoti tyrimų kryptis, savo esminiais principais laikanti teiginius: „kanonas imtas suvokti kaip daugiskaitinis, daugiareikšmis ir daugiafunkcis sociokultūrinis konstruktas. […] Pats savaime literatūros tekstas nėra nei vertingas, nei bevertis: vertę jam suteikia arba nesuteikia suvokėjas, pasiremdamas tam tikrais vertinimo kriterijais“ (Viktorija Šeina, „Literatūrinio kanono tyrimai: metodologinės gairės“, in: Literatūra, 2019, t. 61 (1), p. 12–15). Tokių įžvalgų vedinos, progresyviosios kanono studijos turi tikslus dekonstruoti atgyvenusią tradiciją ir demokratizuoti kanoną, atveriant alternatyvias vertinimo perspektyvas, atrandant visuomenės, o ne tik išsilavinusio elito ar valstybinių institucijų, požiūrių taškus.
Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės visų pirma pasirodo kaip dekonstrukcinis projektas. Pirmajame, Aistės Kučinskienės tyrime atskleidžiama, kad įtakingų kanoną formavusių lietuvių inteligentų skaičius buvo menkas, pažiūros dažnai diametraliai priešingos ir stipriai ideologizuotos, bet surastas tuomet geriausias bendravardiklis – konservatyvia realistine ir romantine tradicija sekančios literatūros išaukštinimas. Dalios Pauliukevičiūtės tyrime tautinio atgimimo veikėjų formuotos rekomendacinės bibliografijos atsiskleidžia kaip pragmatinio pobūdžio tekstai, valstietiją matantys kaip neišsilavinusią, menkai apie pasaulį suprantančią liaudį, kuriai grožinės literatūros skaitymas ir apskritai lavinimasis nukrypstant nuo katalikiškos ar materialistinės pasaulėžiūros gairių yra pavojingas. Ramunė Bleizgienė apie Žemaitės kanonizavimą parodo, kaip rašytoja buvo sukonstruota, panaudojant jos kūrybą „nacionalinės ideologijos kurtai modernios lietuvių tautos vizijai“ (p. 302), ignoruojant netinkamus biografinius ir kūrybinius aspektus, pagal autoritetų įsivaizdavimą suredaguojant tekstus, priskiriant jiems pavadinimus. Nida Gaidauskienė demonstruoja, kaip dėl konfesinių ir regiono skirtumų iki 1918 m. nesisekė kanonizuoti Kristijono Donelaičio: vertintas dažniausiai tik lietuvių kalbos vartojimas, eilėdara, kai kurie lietuvybę sureikšminantys turinio aspektai, tik išimtiniais atvejais sugebėta apmąstyti veikalo vietą platesniame kontekste, įvertinti estetinius privalumus. Manfredo Žvirgždo tyrimas, pabrėždamas kanonizacijų reliatyvumą ir trumpalaikiškumą, šmaikščiai atskleidžia konservatyvių rašytojų pastangas išsilaikyti literatūriniame kanone tarpukariu. Vydūnas iškyla kaip komiška savo įvaizdį visais būdais puoselėjanti ir save itin aukštai vertinanti figūra, nesugebanti priimti kritikos. Maironis pasireiškia kaip pasenęs autorius, išgarsėjęs savo jaunystės poezija ir jau tapęs literatūros tradicija, o Vincas Krėvė visais būdais besistengiantis išsaugoti savo aktualumą ir reikšmę kaip politiškai angažuotas savo autoritarinį kultą propaguojantis viešasis asmuo. Paskutinėje knygos dalyje Viktorija Šeina demaskuoja Ievą Simonaitytę, kaip ji išgarsėjo ne visai skaidriai skirtos valstybinės premijos dėka, pabrėžiant politinių aplinkybių ir valstybinės propagandos aspektus, nustelbusius estetines Aukštujų Šimonių likimo vertes.
Tačiau knygos paraštėse
liko pavadinime užkoduota pliuralizmo idėja – po aršių politinių kovų lietuvių
autoritetai tarytum sutarė dėl kanono, o valstybė įtvirtino ir pratęsė
institucionalizuotą, iš viršaus nuleistą verčių sistemą. Nors reprezentaciniai
kanonai apibrėžiami kaip „sudaryti socialinio konsensuso būdu“ ir orientuoti į
įvairių visuomenės sluoksnių interesus ir vertybes, kalbėjimo iš šono čia
galima pasigesti – per skirtingus pjūvius iš esmės kartojasi tie patys vardai
su labai panašiomis nuomonėmis ir dažnai konformistine laikysena.
Apskritai visas tyrimas yra apie vertinimų sistemą (kad ir netolydžią) to meto
tautinio, dažniausiai vyriško, stipriai patriarchališkos visuomenės elito,
kuris šalia literatūrinės veiklos užsiėmė ir politika.
Negalima teigti, kad knygoje nėra kanonus demokratizuojančių alternatyvų paminėjimo. Štai jau pirmajame tekste parodyta, kaip kai kurie pirmuoju laikotarpiu ignoruoti rašytojai modernistai didesnio dėmesio nesulaukė ir vėliau. Retsykiais vis primenama apie populiariąją literatūrą, su kuria kanonų kūrėjai nuolatos kovojo, pabrėždami jos žalą. Pauliukevičiūtė pateikė išties įdomią paprastų skaitytojų skaitymo praktikų teoriją, ypač tinkamą menkai raštingoje visuomenėje (tiesa, pačiame tyrime ji menkai teišnaudota). Probėgšmais sutinkami ir į kanoną neįtraukti, nors į jį patekti pretendavę autoriai (ryškiausias pavyzdys – Juozapas Albinas Herbačiauskas), įtraukta nuošalyje dažnai likusių kairiųjų pažiūrų literatų kritika. Kalbant apie valstybinę premiją, keliose vietose priminta ir visa eilė kitų literatūrinių premijų. Norėtųsi tikėtis, kad toks platus tyrimų laukas ir gausus tyrėjų ratas ateityje sugebės plačiau atskleisti ne tik neišplėtotus, čia išvardintus fenomenus, bet ir smulkesnes lietuvių literatūrą skaičiusias ir vertinusias visuomenių (nebūtinai tik Lietuvoje) grupes. Įdomu būtų plačiau susipažinti ir su verstinės literatūros kanono raida ar negatyviąja kanonizacijos puse – visuotinai smerktais, kritikų demonizuotais tekstais ir šio priešiškumo priežastimis. Šios pastabos nėra iš piršto laužtos – štai pati knygos sudarytoja Viktorija Šeina pastaraisiais metais, nenutoldama nuo kanonų tyrimų imperatyvų, aktyviai dalyvauja demokratizuodama šiandieninę lietuvių literatūros mokyklinę programą, siūlydama platesnį, mažiau normatyvų literatūros sąrašą, suteikiant daugiau laisvės mokytojams.
Knygų mugėje monografijos pristatymo metu nuskambėjo pareiškimas, kad kanonų tyrimai – tai praktiškai neišsemiama tema, kurią galima plėtoti užpildant ištisą biblioteką, o čia aptariama knyga – tai tik šių tyrimų Lietuvoje pradžia. Tai gera naujiena, nes nors Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės kartais neišvengia pasikartojimų, dubliuoja ankstesnių literatūros istorikų įžvalgas, ir apskritai tai daugiau ilgų, gana skirtingos kokybės straipsnių rinkinys, o ne kolektyvinė monografija, tačiau čia siūloma naujai, kritiškai, šiek tiek iš XXI a. perspektyvos, pažvelgti į rašytojus ir jų aplinką. Kanonų kūrėjai pasirodo kaip paprasti žmonės, kartais netgi motyvuojami labai abejotinų paskatų, o pats literatūros vertinimas yra nuolatos lydimas sociokultūrinių problemų ir prietarų. Labiausiai knyga orientuota į (akademinių tekstų) skaitytoją, besidomintį XX a. pirmos pusės literatūros ir kultūros istorija, o jos paskutiniai du tekstai išsiskiria įtraukiu stiliumi, tad galbūt nenuviltų ir to, kas knygą nusipirko vien dėl pavadinimo ar viršelio.
