Vytautas Petronis, DEŠINYSIS LIETUVIŲ RADIKALIZMAS TARPUKARIU (1918–1940), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2023, 260 p., 250 egz. Dizainerė Silva Jankauskaitė
Teigti, kad gyvename Vakarų pasaulyje sparčiai augančio dešiniojo radikalizmo laikotarpiu, šiandien jau visiška banalybė. Šių metų rinkimai Europoje parodė, kad kraštutiniai dešinieji tampa vis labiau populiarūs beveik visose Vakarų Europos šalyse, o pati radikalo etiketė, per XX a. dažniau sieta su politine kaire, dabar jau visiškai pasiglemžta sąmokslo teorijas, įprastų tabu laužymą, vulgarų kalbėjimą, o išimtiniais atvejais net terorizmą pasitelkiančios vadinamosios alternatyvios dešinės. Nors Lietuvoje įvairaus plauko radikalų politinės jėgos yra stipriai susiskaldžiusios ir kol kas labiausiai pastebimos kultūriniuose karuose, atsižvelgiant į kaimyninių šalių patirtis ir savivaldos rinkimus, tikėtinas ir jų stiprėjimas netolimoje ateityje. Šiame kontekste išties aktuali tampa neseniai pasirodžiusi istoriko Vytauto Petronio studija, beje, matyt, iš tų pačių radikalų, „save mieliau vadinančių nacionalistais“ (p. 236), internete jau sulaukusi niekinamų epitetų – „leftistinis darbas“ ir „kažkoks ultraleftizmas“. Knyga analizuoja tarpukario Lietuvos ultranacionalistus ir parodo, kad pas mus šio tipo politinės jėgos anaiptol nėra naujovė ir bent dalis tarpukario charakteristikų bei problemų tokius judėjimus lydi ir šiandien.
Pamačius knygos pavadinimą – Dešinysis lietuvių radikalizmas tarpukariu vienas iš pirmųjų į galvą ateinančių klausimų – kas tas dešinysis radikalizmas tarpukariu? Ar už krikščionis demokratus labiau į dešinę nukrypę tautininkai yra pakankamai radikalūs? Autorius konkrečių kriterijų ir niuansų, kaip suskirstyti tarpukario politines jėgas, nepateikia, bet pasitelkia dvi teorines prieigas, kurios daugmaž paaiškina, kas čia bus analizuojama. Pasitelkiant politinio teoretiko Rogerio Griffino apibrėžimą teigiama, kad čia analizuojami fašistiniai judėjimai, kurie pasižymėjo palingenetiniu populistiniu ultranacionalizmu. Šis akademinis burtažodis paties Petronio išaiškinamas kaip populistiniai judėjimai, kurie pasiremdami praeitimi, stengiasi sukurti naują tvarką ar naują laiką, ir kartu peržengia tradicinio nacionalizmo ribas (turi šovinizmo, ksenofobijos, antisemitizmo, rasizmo ir pan.). Tokio sąvokos išaiškinimo neužtenka ir tyrimo objektas dar papildomas vadinamuoju vigilantizmu. Pastarąjį autorius akcentuoja kaip dar labai naują tyrimų sritį ir remdamasis literatūra apibrėžia: „vigilantizmas suprantamas kaip iš anksto suplanuotas kriminalinis veiksmas, reaguojant į įvykdytą ar gresiantį nusikaltimą ir baudžiant jį padariusius nusikaltėlius“ (p. 15). Abu šiuos dėmenis sujungus, gauname ir tam tikrą radikalų veikimo būdą, ir savęs legitimacijos formą – vigilantizmas kaip teisingumo, kurio neužtikrina policija ar kariuomenė būdas, derinamas su priešiškumu tam, kas suvokiama kaip tautos antagonistai ir naujos tvarkos trikdžiai. Taigi knygoje analizuojami už keturias tarpukario politines jėgas radikalesni dariniai, kartais artimesni gaujoms, negu partijoms.
Vis dėlto tolesnėje knygos dalyje aprašomų radikalų atrankos principai nepateikiami, o ir bendrai į jų ginamas idėjas nesigilinama, vietoj to susitelkiama į „nuoseklią dešiniojo lietuvių radikalizmo raidos dinamiką pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu“ (p. 18). Toks refleksijos nebuvimas skaitytojui gali sukelti įvairiausių klausimų. Pavyzdžiui, į tyrimą pateko visi judėjimai, susiję su Augustino Voldemaro figūra, tačiau nepateko nė viena nacionalistinė paramilitarinė grupuotė, veikusi Nepriklausomybės kovų metu, nors šios, kaip pastebima istoriografijoje, kartais pasižymėjo ir antisemitizmu, ir ksenofobija, ir veikė iš dalies vigilantizmo būdu (Tomas Balkelis, Lemtingi metai: Lietuva 1914–1923 m. Karas, revoliucija ir tautos gimimas, Vilnius: Tyto alba, 2019, p. 187–262). Perskaičius lieka neaišku, nei kuo visa eilė smulkiausiai suskaldytų radikalų grupių tarpusavyje ideologiškai skyrėsi, nei ar šias grupes apskritai buvo galima kokiu nors pagrindu atskirti nuo nacionalinių partijų, išskyrus jų ksenofobinius ar patriotinius išsišokimus. Čia beveik nėra konkrečių tos naujos tvarkos kontūrų, o keliskart kartojama: „didesnių ideologinių prieštaravimų tarp [tautininkų ir voldemarininkų] nebūta“ (p. 220). Kartu beveik visos radikalios grupuotės tyrime pateikiamos kaip didesnių partijų tam tikri blogieji broliai dvyniai, kuriuos reikia laikyti palėpėje ir rūsyje, nes parodžius visuomenėje, jie pridarys gėdos. Lietuvos krikščionys demokratai savo radikalus išsitraukia tik rinkimų metu, siekdami pritraukti jaunesnį, patriotiškai nusiteikusį elektoratą, o ramesniu laikotarpiu kalbos apie „tautinę jaunimo diktatūrą“ tampa lyg ir netaktiškomis. Tautininkams radikalai – tai būdas populiarinti savo idėjas, formuoti labiausiai nacionalistišką branduolį, tačiau jis turi būti išformuotas ir nuslopintas, jei pradeda reikštis kaip pernelyg ksenofobiškas ar keliantis grėsmę prezidento kultui ir valdžiai. Galiausiai knygoje nėra motyvuotos chronologinės ribos, nors jos atrodytų logiškos, bet nelieka radikalų judėjimų įsiliejimo į Lietuvių aktyvistų frontą ir Lietuvos nacionalistų partijos veiklos, atkrenta nemažai reikšmingų asmenybių (pavyzdžiui, Zenonas Blynas, Vytautas Alantas, Pranas Germantas, Jonas Noreika ir t. t.). Nors pradžioje keliami siekiai atskleisti visus „1900-ųjų kartos“ radikalus, bet ignoruojami ketvirtame dešimtmetyje itin aktyviais tapę jaunieji katalikai, atrodytų, bent paminėjimo reikalautų ir Antano Maceinos traktatas apie totalinę tautinę valstybę.
Atrodo, pats tyrimo rakursas susitelkti į raidą ir daugiausia tradicinę politinės istorijos perspektyvą, pasmerkia „iš apačios“ kilusias radikalizmo apraiškas ir socialinės istorijos teikiamas įžvalgas. Pavyzdžiui, kalbant apie Geležinio vilko organizaciją, pateikiama tikrai išsami lentelė, kur parodomas organizacijos narių amžius ir profesijos bei regionai, bet nėra išsamesnės šių duomenų analizės, bent lakoniško tipinio vilko portreto. Antra vertus, bene charakteringiausi ir vaizdingiausi yra trumpi skyriai, pateikiantys provincijoje kilusius radikalizmo judėjimus. Įspūdinga Petro Žemaičio atsišaukimų byla, kai Antalieptės mokinys tapo tokiu aršiu Voldemaro sekėju, kad net pradėjo rašinėti laiškus prezidentui, grasindamas jį nušauti, jei nepasitrauks iš valdžios. Tiek fonas, leidęs susiformuoti tokioms moksleivio pažiūroms, tiek gana nedidelė bausmė ir plačios veiklos galimybės šį atvejį daro išties įdomų.
Nors radikalų daug ir jų pavadinimai spalvingi – birželininkai, gruodininkai, vilkai, Seinų legionas, mirties batalionas, slapta karininkų sąjunga, – tačiau grupių veikla monotoniška (viešosios erdvės lituanizavimas, perversmų organizavimas, kova su kitų politinių jėgų atstovais, atsišaukimų platinimas) ir, atrodo, pasmerkta nesėkmėms. Vien ko vertas Seinų legiono lūkesčio turėti 10 000 narių susidūrimas su realybe – „užverbuota tik vienuolika „legionierių“ (p. 174). Žinoma, tai galima sieti ir su pačia dešiniųjų radikalizmo situacija Lietuvoje. Lygindamas su kaimyniniais radikalų judėjimais Petronis pastebi, kad iš Suomijos Lapua judėjimo, kaip ir Italijos fašistų, voldemarininkai mokėsi ir sėmėsi iniciatyvų kovoje su komunistais, o Estijoje ir Latvijoje „vyko panašūs, bet gerokai radikalesni procesai“ (p. 235). Politikos tyrėjas ir istorikas Robertas Paxtonas suskirstė fašizmo evoliuciją į penkias pakopas. Nors tik du judėjimai – itališkas fašizmas ir vokiškas nacionalsocializmas – anot jo, perėjo visas išskirtas pakopas, Lietuvoje tarpukariu vargu ar buvo pasiekta bent antroji pakopa: nė viena dešiniojo radikalizmo grupė netapo pilnaverčiu ir rimtu žaidėju nacionaliniu lygiu ir nesugebėjo stipriau paveikti visuomenės.
Nepaisant to, autorius atskleidžia gana įdomų radikalizmo raidos portretą. Pirma, pataisomas iki šiol paplitęs vaizdinys, kad su tarpukario ultranacionalizmu galima sieti tik voldemarininkus ar jų vedinius, įtraukiant įvairias dažnai spontaniškai kilusias ir menkai organizuotas grupes nuo 1922 m., ir ypač krikščionių demokratų atšaką, sėkmingiau demokratinis laikotarpis sujungiamas su autoritariniu, o pats radikalizmo judėjimas įgauna aiškesnį nepatenkinto nacionalistiško jaunimo pamatą. Antra, išvadose pabrėžiama, kad labiausiai tarpukariu visiems ultranacionalistams trūko organizacijos ir vadų, tačiau dauguma jų laikėsi įsikibę vieno autoriteto – Voldemaro. Turint galvoje, kad kitos politinės jėgos paprastai pasižymėjo geresne organizacija, toks radikalų sporadiškumas, reaguojant į įsivaizduojamas grėsmes ir negebėjimas suformuoti ilgalaikio plano ir išsikelti konkrečių tikslų, atrodytų, buvo paveldėtas ir dabartinių radikalių politinių jėgų. Trečia, tyrimas parodo ultranacionalistų prielankumą atvirai prieš Lietuvą pasisakiusiai nacistinei Vokietijai – siekiant pragmatinių tikslų, prašyta finansinės paramos, pagalbos vykdant karinį perversmą ar atgaunant Vilniaus kraštą. Šiuo atveju radikalus nacionalizmas, atrodo, vedė link pačios valstybės nepriklausomybės panaikinimo.
Nors Vytauto Petronio knyga Dešinysis lietuvių radikalizmas tarpukariu stokoja platesnių geografinių ir chronologinių kontekstų, galinčių padėti suprasti radikalizmo situacijos Lietuvoje specifiką, neanalizuoja ideologinių nuostatų ir apskritai fašistinių idėjų Lietuvoje, bet tai ilgiau nei dešimtmetį rengtas darbas, jame subtiliai perteikiama analizuojamų judėjimų ir grupuočių raida, taikliai pasirinkta teorinė prieiga (ypač vigilantizmas), tekstas pagrįstas kiek įmanoma patikimais pirminiais šaltiniais, o dažnai pateikiamus tardymo protokolus lydi autoriaus skepticizmas ir lanksčios interpretacijos. Dešiniųjų radikalų grupės Lietuvoje įvairiais rakursais, bet fragmentiškai yra aprašytos kitų istorikų, o tai pirmoji monografija, skirta išimtinai šio tipo politiniams judėjimams pristatyti. Sausoka ir vietomis pernelyg smulkmeniška, tačiau vertinga besidomintiems darbo tema.
