Vasilijus Safronovas, Vytautas
Jokubauskas, Vygantas Vareikis,
Hektoras Vitkus,
Didysis karas visuomenėje
ir kultūroje: Lietuva ir
Rytų Prūsija: Kolektyvinė
monografija,
Klaipėda: Klaipėdos universiteto
leidykla, Klaipėdos universiteto
Baltijos regiono istorijos ir
archeologijos institutas, 2018,
456 p., 500 egz.
Dailininkė Eglė Dučinskienė
Štai dar viena šimtmečio minėjimui skirta akademinė knyga, tik ji skirta ne valstybingumui, o karo pabaigai pažymėti. Ši kolektyvinė monografija – tai trejus metus rengto projekto „Pirmojo pasaulinio karo atminimas: Lietuvos ir Rytprūsių lyginamoji analizė (iki 1939 metų)“ rezultatas. Knyga parašyta keturių Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų, kurių interesų sritys apima XX a. karybos ir karo, antisemitizmo, Holokausto ir tautinių mažumų, Klaipėdos regiono istorijos ir atminties studijas. Specialistų tyrimo laukų įvairovę atskleidžia keli sakiniai monografijos pradžioje, liudijantys, kad „[š]i knyga nėra Pirmojo pasaulinio karo istorija. Veikiau tai knyga apie tai, kad visuomenėms, kurios jį išgyveno, karas 1918 m. nesibaigė“ (p. 8).
Nors recenzijos autorius nėra Pirmojo pasaulinio karo žinovas, tūlas lietuvis žino, kad Pirmasis pasaulinis karas Lietuvos istorijoje neegzistuoja. Tėra dvi išimtys: šalpos draugijų veikla ir V16. Rytų fronto dalyviais buvo vokiečiai, rusai, lenkai, bet ne lietuviai – tai Hindenburgo ir Ludendorfo, Brusilovo ir galbūt Pilsudskio karas, lietuviai tebuvo šių fizinių ir kitų juridinių asmenų manipuliacijų objektas. Tad koks dar atminimas Lietuvoje po 1918 m.? Pristatydamas knygą vienas iš autorių teigė: „paaiškėjo, jog nėra tokios skirtingos Rytų Prūsijos ir Lietuvos visuomenės, kaip buvo manoma iki šiol“ (Gintaras Tomkus, „Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija“, in: Vakarų ekspresas, 2018-10-27). Taigi monografija mums turėtų netikėtai parodyti: negalima kalbėti apie bekompromisį karo atminimą Vokietijoje ir jo užmarštį Lietuvoje; karo dalyviai nebuvo vienur aktyvūs ir įvertinti, o kitur tik ignoruoti ir palikti sau.
Vos atsivertus knygą, į akis krinta didelis monografijos autorių užmojis. Akivaizdu, kad jie išmano ir akcentuoja temos tyrimų europinius kontekstus, aiškiai padaro skirtį tarp Rytų ir Vakarų istorinės atminties istoriografijų ir dominuojančio požiūrio į temą. Bet to negana – vyraujantys tyrimai traktuojami kaip neteisingai suskirstantys atminties laukus pagal regionus, klaidingai matantys dvi diametraliai priešingas pozicijas karo atžvilgiu. Šiuo tikslu autoriai pasirenka lyginamąją studiją – Vakarai (Rytprūsiai) ir Rytai (Lietuva) tampa gana panašių karo atminimų ir užmiršimų kovos lauku, kovos, kuri išsamesnė ir labiau niuansuota, įvertinanti svarbą „veiksnių, per kuriuos karui buvo teikiama reikšmė, visumą“ (p. 11). Šalia to teigiama, kad lyginami ne dviejų valstybių konstruoti požiūriai į karą, o visuomenių, kartu siekiama „atskleisti, kaip įvairūs socialiniai veikėjai ir visuomenininkai kūrė pasakojimus apie savo karo patirtis“ (p. 13). Taigi išreiškiamas noras pažinti karą ir jo pasekmes greičiau „iš apačios“, o ne „iš viršaus“. Šia prasme suteikiama vilties, kad pagaliau pavyks pažinti ne tik valstybinį, politinį istorinės atminties lygmenį, bet ir tarpukario tyrimuose paprastai užmirštamą liaudies, individo, bendruomenių atmintį. Nepaisant to, kad tai Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto kolektyvinė monografija, autoriai daugiau nei įprasta dėmesio skyrė knygos vientisumui – dalis skirsnių rašyti kelių asmenų, o projekto vadovas Vasilijus Safronovas atskirai dirbo ties stiliaus suvienodinimu ir vieningos koncepcijos perteikimu (p. 7). Beje, įvadinėje dalyje galima aptikti ir kažin kodėl pavadinime nenurodytas chronologines ribas – Didysis karas analizuojamas tik nuo paties karo pradžios iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui, tad ieškantiems būsimo karo vaizdinių XX a. pradžioje ar pasaulinių karų tarpusavio atminimo dinamikos, teks nusivilti.
Tačiau jei įvado pagalba galima susidaryti įspūdį, kad tai knyga apie istorinę atmintį ir karą patyrusiųjų atsiminimus, tai atsivertus turinį pasidaro aišku, jog čia gerokai platesnis darbas. Tai lyginamoji monografija, sujungianti karo, miestų atstatymo ir architektūros, literatūros, periodinės spaudos, visuomeninių organizacijų, socialinės politikos ir kt. tyrimus. Tokia tematinė įvairovė, turint galvoje, kad tai ir lyginamasis tyrimas, tad tik daugmaž pusė teksto skirta Lietuvai, žinoma, byloja ir apie tai, jog temos nėra atskleidžiamos išsamiai ir visapusiškai; prioritetas čia dažnai teikiamas kiekybiniam pristatymui, nesileidžiant į kokybinius išvedžiojimus ir detalią visuomenės grupių patirčių analizę.
Knyga padalyta į dvi dalis. Pirmoji „Karo patirtys ir poveikis visuomenės konsolidacijai“ apima du skirsnius: karo laikų patirtis ir karą patyrusiųjų organizacijų kūrimąsi. Šalia karo veteranų čia įtrauktos ir pabėgėlių paramos organizacijos. Pusė šio skyriaus orientuota į kiekybinių duomenų apie karą perskaičiavimą, pavyzdžiui, kiek Lietuvos ir Rytų Prūsijos gyventojų kare buvo kareiviai, kiek nukentėjo ir žuvo, kiek buvo pabėgėlių ir t. t. Čia rašantieji referuoja jau atliktus tyrimus ir ginčijasi su esama istoriografija dėl teisingo vienos ar kitos grupės duomenų apskaičiavimo. Džiugu, kad tarp apytikrių skaičių gausybės pripažįstama, jog tai netikslus skaičiavimas: negalima nurodyti nei visiškai patikimo kare dalyvavusių lietuvių skaičiaus (p. 28–29), nei kare žuvusių Lietuvos gyventojų skaičiaus (p. 58–59), jau nekalbant apie karo belaisvius ir pabėgėlius.
Antroji dalis, pavadinta „Didžiojo karo prasmių paieškos ir patirčių sureikšminimas“, yra kiek prieštaringesnė. Tarp karo simbolių ir naratyvų apžvalgos čia telpa ir miesto atstatymas bei tautinės architektūros paieškos, karo nuostolių kompensavimo siužetas. Vienu įdomiausių ir knygos apsibrėžtiems siekiams aktualiausiu skirsniu galėtume laikyti paskutinį – „Karo prasmių beieškant“, mat čia išryškėja valstybių ir visuomenių elito konstruotos karo atsiminimo ar užmiršties perspektyvos. Jame per įvairiapusį karo prasmių spektrą gana sėkmingai parodoma, kad, nepaisant skirtingų Lietuvos ir Vokietijos dominuojančių požiūrių į karą, abiejose valstybėse pozicijas propagavo politinės dešinės atstovai, o kairiųjų vaizdinys buvo (po truputį Vokietijoje ir iš karto Lietuvoje) nustumiamas į antrą planą, abiejų regionų atveju visuomenei svarbiausios karo patirtys ir vaizdiniai liko privačioje erdvėje ir buvo užgožti vyraujančio cenzūruojančio požiūrio, abiejose šalyse ketvirtame dešimtmetyje visuomenės karo patirtys buvo pasitelktos įtvirtinant nedemokratinį politinį režimą (p. 395–397). Paskutinis skirsnis tikrai padaro šią monografiją inovatyviu ir svarbiu tekstu, ypač bandant naujai pažvelgti į Lietuvos tarpukario atminties politiką, vertinant naujųjų laikų siužetus.
Apskritai knygoje į akis krinta netolygumas tarp Rytų Prūsijos ir Lietuvos. Vokietijos regionas ištyrinėtas gana išsamiai ir autoriai mažai ką nauja apie jį pasako, tai rodo ir itin gausi šio regiono literatūra (kone dvigubai daugiau pozicijų nei Lietuvos situacijai nušviesti). Tai lemia, kad Rytų Prūsijos pasažai dažnai atrodo it gana sklandžiai parašyti tyrimų konspektai, o Lietuvos – dar daugybės kitų istorikų žvilgsnio reikalaujantys eskizai. Dėl plataus užmojo knyga aprėpia ir ištirtus laukus, pavyzdžiui, tautinės architektūros dilemas, o štai, kaip teigiama, abiejų šalių visuomenėse aktualiausias (p. 262) pabėgėlių karo patirčių atminimas sulaukia vos kelių puslapių analizės. Tokius netolygumus papildo ir atskiri skyreliai apie Klaipėdą, šio autonominio regiono situacija pateikiama tai kaip visiškai unikali Vokietijos ir Lietuvos politikos problemų sintezė, tai kaip tikrosios bendruomenės, aiškią poziciją turėjusios visuomenės pavyzdys.
Klausimų kelia ir siekis analizuoti visuomenes, o ne valstybes. Nepaisant akivaizdžių bandymų atskirti Rytų Prūsiją nuo Vokietijos, ilgainiui vis tiek iškyla būtent Vokietijos politinis diskursas, ir visai nesvarbu, kad šiame regione truputį daugiau balsuota už NSDAP nei kitur ir tik per jį ėjo fronto linija, todėl jis buvo labiausiai nukentėjęs. Simboliai, karo prasmės, patirčių išnaudojimas visų pirma vyko valstybiniu lygmeniu. Tas pats galioja ir Lietuvai. Jei Klaipėda ir funkcionuoja kaip atskira autonominė bendruomenė, tai ribos tarp Lietuvos kaip valstybės ir visuomenės lieka neaiškios. Prie tokios būsenos prisideda ir tai, kad karo dienoraščiai ir atsiminimai, su karu susiję meno kūriniai knygoje pristatomi beveik neanalizuojant jų turinio, dažnai pasitenkinama to meto kritikų požiūriu ar pateikiamos bendros charakteristikos. Tai nulemia, kad nors knygoje atskleidžiama visuomenės grupių veikla pokariu, paprastų žmonių požiūris į karą, nepaisant blogo laiko ir netekties vaizdinio, lieka užgožtas dominuojančių ir jiems oponuojančių politinių naratyvų.
Knygos stilius akademinis, tad vargu ar patrauks iš anksto nesuinteresuotus asmenis, tačiau jos vientisumas iš esmės įgyvendintas ir beveik nekyla autorių nesusikalbėjimo problemos (kaip dažnai nutinka straipsnių rinkiniuose). Gerai nuteikia ir knygos iliustracijos – nors monografija išleista plačiai paplitusiu „akademinės plytos“ formatu (18 × 25 × 3,5 cm + 1 kg + 400 p., + 20 Eur), bet čia svorį ir apimtį atperka didelis kiekis nuotraukų, žemėlapių, leidinių viršelių, lentelių, dalis jų net spalvotos. Nors vizualūs šaltiniai atlieka tik iliustracinę funkciją, tačiau dėl tinkamo parinkimo suteikia papildomos informacijos, palengvina skaitymą.
Tai nebloga kolektyvinė monografija, vertinga dėl kiekybinių karo duomenų (nuostoliai, aukos, kareiviai lietuviai ir t. t.) perskaičiavimo ir konteksto suteikimo lyginant su Vokietija. Pastebėtina, kad dalis nagrinėjamų temų yra naujos ar mažai tirtos, o rašančiųjų pozicija tyrimo objekto atžvilgiu neapsiriboja tik vieno lygmens ir vieno vertinimo pristatymu. Nors autoriai gana aiškiai palaiko unikalią Klaipėdos krašto autonomijos atmintį tarpukariu ir kartais pasirodo kaip tikri šio regiono patriotai, o iškeltas siekis pristatyti visuomenių atmintį ir patirtis įgyvendintas tik iš dalies, tai vykęs indėlis į Pirmojo pasaulinio karo tyrimus Lietuvoje, kuris, ko gero, sulauktų dėmesio ir vokiečiakalbėje aplinkoje.
