Dailininkas Jokūbas Jacovskis
Tomas Venclova yra rašęs istorinių tekstų: bent trijose knygose pristatė daugiakultūrio Vilniaus praeitį; jau kelis dešimtmečius griežtai kritikavo tautinius istorinius mitus savo eseistikoje ir publicistikoje; istoriniai įvykiai inspiravo jo poeziją. Vis dėlto tik po pasirodžiusio Lietuvos istorijos visiems dvitomio (2018–2019), autorius įsitvirtina kaip istorinės sintezės kūrėjas. Toks įsibrovimas į dažniausiai istorikų darbu laikomą sferą atrodo nedrąsus: „nebuvau ir nesu tikras, ar reikalinga dar viena istorija“ (t. I, p. 9). Tačiau gana greitai paaiškinama, kuo ši istorija bus kitokia. Nors atsiremiama į Leopoldo von Ranke’s principą ieškoti istorijoje objektyvios tiesos, pripažįstama, kad knyga yra veikiama ideologinių nuostatų. Nuostatos įvardijamos kaip kosmopolitizmas ir vakarietiškumas, pagarba intelektualinei laisvei, žmogaus vertei, orumui ir aktyvumui, priešiškumas tradiciniam nacionalizmui. Nepaisant autoriaus iš(si)skirtų žodžių, apskritai jo poziciją pavadinsiu liberalia.
Kaip ir daugelyje kitų Vakarų valstybių, Lietuvos istorijos sintezės nuo 1990-ųjų (po to, kai populiariausiais Lietuvos istorikais tapo Edvardas Gudavičius, Alfredas Bumblauskas ir Egidijus Aleksandravičius) paprastai yra liberalios. Tiek istoriniai vadovėliai, tiek daugiausia dėmesio susilaukiančios Lietuvos istorijos, tiek ir labiau mokslininkams skirti bendresnio pobūdžio tekstai mažai kuo tesiskiria savo aprašomais istoriniais pasakojimais ir perteikia liberalios demokratijos vertybes bei pasaulėžiūrą įtvirtinančią praeities viziją.
Lietuvos istorija visiems vis dėlto išsiskiria didesniu dėmesiu liberalioms vertybėms nei bet kuri kita istorinė sintezė. Visų pirma, pažvelkime į nuo XIX a. dažniausiai identifikuotus ir glaudžiausiai su idėjine sistema susijusius aspektus: progresinį istorijos vystymąsi, individualizmo raišką, antiklerikalizmą ir rinkos ekonomikos iškėlimą.
Tikėjimas progresu knygoje atsispindi bent dviem lygmenimis, iš vienos pusės tai nuo krikšto prasidėjęs europėjimas, pasireiškęs mūrinių pastatų gausėjimu, švietimo ir raštijos plėtra, lėta, bet esminga buities papročių kaita, prekybos intensyvėjimu: „Vilnius darėsi toks pats Europos miestas kaip, tarkime, Krokuva arba Marienburgas“ (t. I, p. 162). Toks senosios Lietuvos vaizdavimas nėra originalus, konceptualiausiai jis perteiktas Alfredo Bumblausko istorinėje sintezėje (Alfredas Bumblauskas, Senoji Lietuvos istorija. 1009–1795, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005). Progreso vaizdinys vėliau suintensyvėja XIX a. pabaigoje, kur vaizdingai, optimistiškai pristatomos buities naujovės, technologiniai pasiekimai. Šių aspektų kaita į gerą atsikartoja ir XX a. žmogaus teisių srityje: ankstesnis atsilikimas gana sparčiai keičiasi tarpukario epochoje ir vėlyvuoju sovietmečiu. Bendras istorijos paveikslas siūlo (su nacizmo ir komunizmo intarpais) vis gerėjančios žmogaus padėties vaizdinį, kuris neatskiriamas nuo laisvės ir „Vakarų civilizacijos pasaulio“.
Kalbant apie individualizmą, pastaruoju metu istorijose populiarėja praeities epochų siejimas su bendresnio pobūdžio socialiniais ir kultūriniais procesais, vengiant laikotarpius tapatinti tik su kurio nors valdovo vardu. Čia aprašomoje istorijoje nuo valstybės įkūrimo iki XX a. pradžios istorija yra visų pirma konkrečių valdovų veiklos laukas. XIX a. Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) valdytojus pakeičia charakteringi Rusijos carų portretai. Konkrečios asmenybės kaip pagrindiniai istorijos veikėjai nebūtinai yra vyrai valdovai, tokiais tampa ir kunigaikščių žmonos (Aldona, Birutė, Bona, Barbora), su Lietuva susiję katalikų ar stačiatikių šventieji, svarbesni bajorai, sukilėliai, taip pat tautinio atgimimo veikėjai. Tokį istorinių veikėjų gausumą sąlygoja ir autoriaus sprendimas suskirstyti istoriją kas 100 metų (išskyrus XX a.) į atskirus skyrius ir kiekvienam iš jų skirti daugmaž tiek pat puslapių. Todėl knygoje daug ryškesnio vaidmens nesuvaidinusių pagoniškos Lietuvos valdovų, detalių įvairių istorinių mūšių pristatymų, gerokai mažiau dėmesio skiriant kolektyviniam visuomenės paveikslui (ypač iki XIX a.). Individualizmo idėją atliepia ir iliustracijų gausa (jų po 1–3 kiekviename puslapyje). Tik nedidelė dalis jų bus seniau matytos, absoliuti dauguma vaizdinės medžiagos – tai konkrečios asmenybės, jų nuotraukos, portretai, karikatūros ar svarbesni veikalai. Neretai net ir vieną kartą paminėtas veikėjas palydimas charakteringu atvaizdu. Toks pasirinkimas centre įkurdinti konkretų veikėją ir parodyti, kaip jo veikla sąlygoja istorijos raidą – svarbus individualizmo skatinimo būdas.
Nors Katalikų Bažnyčia ankstesniais laikais buvo matoma kaip progreso nešėja, o sovietmečiu kaip svarbus priešinimosi režimui pavyzdys, žvelgiant į Lietuvos tarpukario politikos vertinimą nesunku pastebėti tam tikrą autoriaus priešiškumą klerikalizmui: krikščionių demokratų valdymo laikotarpis apibūdinamas kaip pilnas korupcijos, palydėtas griežta spaudos cenzūra, kritikuotinas dėl „beatodairiško jų ideologijos piršimo“ (t. II, p. 185), išryškinamos katalikų įtakos visuomenei blogybės – griežta cenzūra, civilinės santuokos nebuvimas. Skeptiškai įvertinama jaunųjų katalikų inicijuota „Organiškosios valstybės“ idėja: „Totalitarizmo epochoje visa tai turėjo itin abejotiną prieskonį“ (t. II, p. 210).
Rinkos ekonomika kaip liberalizmo ašis knygoje neryški. Štai skyrelis, pasakojantis apie kapitalizmo atėjimą į Lietuvą, nors ir pabrėžia tam tikrą pramonės pažangą, bet „vyravo pramonininkai žydai“ (t. II, p. 110), Lietuva gerokai atsiliko nuo Baltijos šalių ir lietuviški pramonės bandymai buvo sunkiai atskiriami nuo tiesmuko nacionalizmo. Akivaizdi, tik griežtesnė, planinės ekonomikos kritika kalbant apie komunizmą ir optimistiškas kapitalistinės epochos po SSRS žlugimo įvertinimas.
Ryškiausias Lietuvos istorijos visiems bruožas, glaudžiai susijęs su liberalumu – tai nuolatinis demokratijos ir egalitarizmo propagavimas, lydimas žmogaus teisių pamynimo kritikos. Neatsitiktinai knygoje retkarčiais primenama sunki moterų padėtis (ryškiausiai pristatoma XIX a., pasitelkiant ir lietuvių literatūros kūrinius kaip iliustracijas), gausios žydų tautinės mažumos santykiai su lietuviais ir lenkais, didesnis nei kitur dėmesys teikiamas ir darbininkų problemoms, nepamirštami valstiečių maištai ir jų padėties lengvinimas. Šalia to labai įdėmiai išanalizuojami ir lietuvių nusižengimai kitoms tautinėms grupėms – centre Vilniaus klausimo visapusė apžvalga ir Holokausto problematika, kartu daugiau nei kitur dėmesio skiriant kolaboravimui su priešiškomis valstybėmis (nuo pat XVIII a.), paminimas net ir gana kurioziškas faktas, kad per Livonijos žemes Lietuva turėjusi kolonijas, taigi vykdžiusi ir savotišką kolonializmą. Demokratijos vertė ginama ne tik per priešpriešą su Rusija-SSRS (itin pabrėžiamas tęstinumas – ATR padalijimai sugretinami su Sovietų okupacijos spektakliu, o Ivanas Rūstusis ir Petras I su Stalinu ir KGB), bet ir rodant prielankumą ankstyviesiems XVIII a. reformatoriams, slaptosioms draugijoms (ypač susijusioms su Vilniaus universitetu), XIX a. sukilėliams. Dauguma istorijos veikėjų ar grupių demokratijos požiūriu vertinami kaip geresni ar blogesni – prioritetas teikiamas Józefui Piłsudskiui ir federalistams, o ne Romanui Dmowskiui ir endekams, labiau demokratiškam Varpui, o ne Aušrai, valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams, o ne krikdemams ir tautininkams, liberalesnei Santarai-Šviesai, o ne tarpukariu tebegyvenusiam VLIK’ui. Skaitytojui neįprastas gali pasirodyti ir išsamus 1905 m. revoliucijos pristatymas, įvertinamas kaip vienas svarbesnių demokratijos blyksnių Rusijos imperijoje. Panašiu blyksniu tarpukaryje, remiantis knyga, galima laikyti tik kelis mėnesius 1926-aisiais. Svarbiu žingsniu link demokratijos matoma ir neseniai istoriografijoje reabilituota Gegužės 3-iosios konstitucija, tiesa, nurodoma dokumente ir nemažai minusų – nesuteikta teisių valstietijai, įtvirtinta valstybinė religija, miestiečių luomo iškilimas atvėrė žydų klausimą, kurį planuota išspręsti vadovaujantis antisemitizmu.
Vienu svarbiausių šiuolaikinės liberalios istorijos bruožų galima laikyti vadinamąjį totalitarizmo diskursą, aiškinantį radikaliai skirtingomis ideologijomis pagrįstų, bet antidemokratiškų, žmogų besistengiančių kontroliuoti režimų, tapatumą. Ši idėja nukreipta prieš bet kokią radikalią ideologiją ir gina parlamentarizmą. Venclovos veikale totalitarizmo teorija glaudžiai susijusi su bet kokio autoritarizmo, vadizmo, paternalizmo kritika. Nors tik komunizmas ir nacizmas sulaukia atskiro pasmerkimo specialiai tam skirtame paskutiniame knygos skyriuje (abi ideologijos įvertinamos kaip klaidingos ir pavojingos), tačiau ir fašizmas, carinė Rusija, ir Antano Smetonos režimas dažniausiai peikiami kaip ydingi ir galimai vedantys prie totalitarizmo. Bet kokio radikalumo centras šioje istorijos versijoje yra Antrasis pasaulinis karas, kuriame atsiskleidžia ne tik tikrasis totalitarizmo veidas, bet ir nacionalizmas, pasireiškęs abejotinoje Lietuvos aktyvistų fronto veikloje. Knygoje šiam karui skiriama beveik 80 puslapių. Palyginimui – panašiai skiriama visam tarpukariui, o pokariui iki 1990-ųjų vos 50 puslapių (nors stalinizmas sėkmingai atskiriamas nuo vėlesnio sovietmečio, be išties vykusio Aleksandro Štromo disidento teorijos pristatymo ir panaudojimo, knygos pabaiga, ko gero, silpniausia veikalo dalis).
Nors istorikas Augustinas Thierry sugebėjo parodyti, kaip liberalizmas išsipildė nacionalinėse valstybėse, o daugiausia dėmesio sulaukę liberalios istorijos klasikai taip pat rašė dažniausiai konkrečios valstybės istoriją, liberalizmą (ypač kultūrinį) dažnai lydi priešiškumas nacionalizmui ir aprašomos tautos išaukštinimui. Pakrypstant kalbai apie nacijas, paprastai išnyra gerojo ir blogojo nacionalizmų priešprieša, blogąjį siejant su etniniu ir tautine kultūra grįstu tautiškumu, gerajame gi tauta veik neatskirtina nuo pilietybės. Lietuvoje vyrauja kultūrinis nacionalizmas, todėl jo visapusė kritika yra itin svarbi liberalios istorijos dalis. Lietuvos istorijos visiems strategija yra jau išbandyta, bet tokio pobūdžio knygose neretai vengiama kaip nepatriotiška ir atvirai didaktiška. Veikale kritikuojami įprastai lietuvybės bastionais laikomi dalykai – labai unikali ir vertinga kalba, rasinis išskirtinumas, senosios baltų religijos tariamas pranašumas prieš krikščionybę ir svarbiausi istoriniai mitai. Pastaraisiais galima laikyti Mindaugo ir kitų pagonių valdovų dorovingumą ir taikumą, Pilėnų herojiškumą, Vytauto ir Jogailos konfliktus, Liublino uniją kaip Lietuvos okupacijos pradžią, XIX a. suklestėjusį lietuvių ir lenkų mesianizmą, prievartinį lietuvių lenkinimą, tariamą Vilniaus ilgametį lietuviškumą, lietuvių neprisidėjimą prie Holokausto ir nekolaboravimą su naciais bei daugybę kitų. Šalia to itin skeptiškai vertinama tautininkų politika, pradedant nuo gana dviprasmiško Jono Basanavičiaus portreto, išryškinant jo pseudoistorines spekuliacijas, sekant prieštaringais Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro vaizdiniais ar dar kritiškesniu autoritarinio režimo laikotarpiu, diskvalifikuojant visus perversmo pateisinimus, akcentuojant visuomenės priešiškumą valdžiai. Pastangos įtvirtinti labiau pilietinį tautiškumą sąlygoja tai, kad istorijos centras yra daugiatautis Vilnius, o ne su kultūriniu nacionalizmu tapatinamas Kaunas (Alfredas Bumblauskas, „Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliai“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2009, nr. 1–2, p. 38–50), dėl to daug vietos skiriama Lenkijos istorijos peripetijoms.
Dėl postmodernizmo įtakos atsiranda radikalesnės liberalios istorijos išraiškos – anksčiau užtikrinus istorijų rašymą šalių, valstybių lygmeniu, imama ieškoti smulkesnių, individualesnių tapatybių. Po Jeano-François Lyotard’o mažųjų naratyvų idėjos ir ją išpildžiusios istoriko Pierre’o Nora Les Lieux de mémoire (atminties vietų) teorinės programos, istorija neretai pasirodo kaip gausybės įvairių pasakojimų, pagrįstų skirtingais žiūros taškais visuma, kur kiekvienas individas ar grupė realizuodami savo unikalumą turi teisę turėti savo istorijos versiją (Lietuvos atveju bene sėkmingiausiai ši pozicija atsispindi istorinėje sintezėje Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų: 1918–2018). Šia prasme radikalesnė liberali istorinė sintezė linksta griauti tiek anksčiau paplitusį istorizmą dėl pernelyg mažo dėmesio visuomenės ar žmonių grupės recepcijai, o kartu neigia tik vienos istorinės tiesos galimybę.
Šis bruožas nėra būdingas aptariamai knygai, tačiau pasirinkimas kalbėti apie visiems skirtą vieną Lietuvos istoriją reiškia ir tai, kad į ją integruojama visa eilė dažnai fragmentiškų, bet kitose istorijose neaptinkamų siužetų, kurie galėtų funkcionuoti kaip pamatas kitokiai istorijos versijai. Tokiais lakoniškais fragmentais tampa pirmieji knygos skirsniai, primenant neandertaliečių išnykimą ir galimai pirmąjį žmonių įvykdytą genocidą, lakoniški moterų Viduramžių Lietuvoje portretai, novatoriškomis įdomybėmis tampa ir kaip jau tapo įprasta tautinių ir religinių mažumų istorijų apžvalgos (nepamirštami totoriai, karaimai, sentikiai, stačiatikiai, protestantai, žydai), atskirais integraliais naratyvais galima laikyti ir lietuvių emigrantų pristatymą, Livonijos žemės istorijas ar Mažosios Lietuvos priedėlį. Visa tai daro veikalą neįprastai įvairiapusišką ir artimą idėjai, kad mažieji pasakojimai yra lygiaverčiai valstybinei istorijai.
Knygos autorius yra rašytojas ir poetas, o ne istorikas. Šitai aiškiai parodoma nuolatiniu istorijos (faktų atpasakojimo) jungimu su literatūra (kultūrinės atminties, aptinkamos dažniausiai poezijoje fragmentais) ir istorine atmintimi (kaip praeities įvykiai įvertinami skirtingose epochose). Pernelyg neiškreipiant faktų, Venclova nesilaiko griežto praeities, apie kurią kalba, atskyrimo nuo vėlesnių to laiko refleksijų meno ar ideologijos pagalba, todėl panardina knygos skaitytoją įvairias epochas jungiančiame laike. Taip nesiūloma įsijausti į aprašomą epochą, o priimti kritinę distanciją, įsisąmoninant, kad pats faktas (ar įvykis) be vėlesnio jo vertinimo ir tyrinėjimo konteksto yra nesvarbus ir istorija visų pirma yra laiko, kurioje ji rašoma, interesų ir perspektyvos konstruktas. Šį atsiribojimo nuo epochos įspūdį dar sustiprina žaismingas bei ironiškas autoriaus stilius ir požiūris į kai kuriuos įvykius: dalis Lietuvos valdovų pašiepiami kaip menkai nuovokūs, besikeičiant režimams išryškinamas istorinių veikėjų veidmainiškumas. Ironija, įtaigus stilius, istorinės atminties žybsnių gausa ir aiški ideologinė pozicija paverčia šią knygą aktualia bet kurio kolektyvinės atminties konflikto Lietuvoje metu.
