Šiandieninėje Vilniaus istorijos knygų gausoje, tarp vardų ir reliktų arba tarp personalizuotos asmenybių ir kultūros istorijos, malonu išvysti ir populiarėjančią socialinę miesto istoriją. Čia aprašoma knyga – Migruojantis Vilnius: 1915–1994 metai – yra tyrimas apie migraciją iš ir į Vilnių. Jo autorė Vitalija Stravinskienė, ilgametė Lietuvos istorijos instituto darbuotoja, knygų apie lietuvių diasporą Lenkijoje, migraciją Lietuvoje sovietmečiu ir Lietuvos gyventojų repatriaciją į Lenkiją autorė, jau daugiau nei 15 metų domisi Vilniaus migracijos tema. Nepaisant to, ši monografija gali nesunkiai atbaidyti kritiškesnį skaitytoją: beveik 100 metų istorija čia sutalpinta vos į 160 puslapių, knygos dizainas tarytum sufleruoja, kad tai plačiajai visuomenei skirtas mokslo populiarinimas, o tema atrodo iki šiol neblogai išanalizuota.
Migracijos fenomenas painus, nes nėra aišku, ką jame tirti – fiksuoti tik emigracijos ar imigracijos faktus? Atskleisti naujai atsikėlusių ar išsikėlusių gyventojų patirtis? Pats migracijos siejimas su viena miesto erdve yra apgaulingas, nes žmonių patirties aprašymas yra prieš arba po išvykimo, o keliavimo procesas peržengia miesto istorijos ribas, todėl dažnai telieka lyginti kelių skirtingų gyventojų surašymų duomenis. Migruojantis Vilnius: 1915–1994 metai nebando migracijos tyrimo suprobleminti, tačiau renkasi vidurio kelią tarp migracijos kaip paprastos statistikos ir sociokultūrinio ar socioekonominio proceso. Todėl keliamas tikslas: „parodyti migracinių procesų Vilniaus mieste dinamiką ir rezultatus XX amžiaus antruoju – dešimtuoju dešimtmečiais“ (p. 11). Autorė pabrėžia, kad knygoje tiriami socialiniai migracijos aspektai, kuriems vis dar skiriama mažai dėmesio, todėl pasitelkti Vilniaus ir Lenkijos archyvai bei vilniečių atsiminimai, dienoraščiai. Detaliau paskaičius monografiją reiktų pripažinti, kad pilnai žvilgsnis „iš apačios“ čia nėra lygiavertis statistikos apžvalgoms ar ją įrėminančiai politinei istorijai, dažniausiai konkrečių žmonių patirtys lieka tik iliustratyvus pavyzdys.
Kalbant apie iliustracijas, jų monografijoje tikrai netrūksta, netgi galima susidaryti klaidingą įspūdį, kad tai kokios parodos katalogas, o tekstas skirtas paaiškinti paveiksliukų turinį. Iliustracijose randame daug visko – gausybę nuotraukų, tarp jų ir iš asmeninio autorės archyvo su neatpažintais vilniečių veidais, mažyčių žemėlapių, kurių tekstinę dalį vargiai pavyks įžiūrėti ir per padidinamąjį stiklą, įvairių piešinių ir dailės kūrinių, atvirukų. Ne visos iliustracijos vienodai informatyvios ir būtinos, kai kur antraštė šiek tiek disonuoja su žmonių apranga, kitur nuotraukų aprašas atrodo nepilnas ar menkai išsamus. Nepaisant to, nuotraukų visuma gana originali, daug nematytų atvaizdų, kurie pasakoja atskirą istoriją, kiek nutolstančią nuo skaičiais paremto tekstinio pasakojimo.
Tuo tarpu pasakojimas kaip užrašytas tekstas monografijoje keistokas. Struktūra, nors chronologiška, bet sudaryta iš labai nevienodų 8 dalių: viena tęsiasi 50, kita vos 3 puslapius. Išsamiausiai pristatyti migraciniai procesai tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais, vos keliais štrichais perteikta situacija po 1990-ųjų, daugelis sovietmečio migracijų bendrai atsispindi tik lentelėje. Keistai atrodo ir dalių pavadinimai: laviruojama tarp techninio migracijos laikotarpio įvardijimo ir skaitytojo smalsumą provokuojančios antraštės „Nuo daugiataučio iki… dar labiau daugiataučio miesto“. Pats teksto stilius paprastai gana sausas, akademinis, daug kiekybinių duomenų aptarimo ir komentavimo. Pasažai apie neįvykusius gyventojų surašymus tikriausiai bus įdomūs tik specialistams, tačiau šalia to sutinkamas net eiliniam skaitytojui žinomų faktų apie Lucjano Żeligowskio žygįį Vilnių dėstymas. Antra vertus, knyga pateikta tikrai tvarkingai, čia aptinkame ne tik literatūros sąrašą ar santrauką, bet ir dažnai užmirštamus asmenvardžių rodyklę ir santrumpų sąrašą. Be to, dėstymo turinys tikrai papildo ir keičia įprastą įsivaizdavimą apie Vilniaus migracijas: tai buvo daug įvairiapusiškesnis ir sudėtingesnis procesas, nei tik žydų sunaikinimas, lenkų repatrijavimas ir lietuvių atsikėlimas iš kaimo, knygoje atidžiai pristatomos lenkų ir SSRS gyventojų imigracijos bangos, žydų emigracijos, net trumpalaikiai miesto gyventojai – karo pabėgėliai ar marginalios grupės, kurių gyvenimo būdas artimas migracijai – elgetos, prostitutės, nusikaltėliai.
Paribio žmonių pristatymas reikalauja atskiro dėmesio, nes šiuose pasažuose atsisakoma žvilgsnio iš paukščio skrydžio ir kuriamas socialinis vilniečių portretas, paremtas atsiminimais, charakteringais atvejais. Nors elgetų, prostitučių, nusikaltėlių ir net verslininkų istorijas skaityti knygoje įdomiausia, jie tik iš dalies atitinka knygos temą: pavyzdžiui, pripažįstama, kad tik nedidelis procentas prostitučių buvo atvykėlės, tad jas vadinti migrantėmis tikriausiai galima tik iš dalies. Knygos išvadoje rašoma: „iki 1939 m. miestą galime vadinti inteligentijos, smulkių prekeivių ir amatininkų centru. Sovietinės valdžios pastangomis amžiaus antrojoje pusėje jis tapo neabejotina darbininkų sostine“ (p. 161). Tačiau šie plačiausi miesto socialinės struktūros pokyčiai knygoje liko antrame plane, nėra aiškiai atskleistos šios kaitos (išskyrus politinės) priežastys, eiga. Apskritai socialinė sandara paliečiama tik fragmentiškai, net pabrėžiant, kad vokiečiai karo metais surašydami gyventojus daugiau dėmesio kreipė į jų turtinę padėtį, o ne tautybę, klasės mieste nėra atskleidžiamos. Nesutinkame ir charakteringesnių, egodokumentais paremtų migrantų grupių portretų – į miestą iš Lenkijos atkeltų valdininkų ar emigravusių Vilniaus tautinių mažumų.
Jau monografijos pradžioje keliamas probleminis klausimas, ar Vilnius buvo migrantų miestas. Į jį atsakyti siūloma pačiam skaitytojui, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip pateikti duomenys galėtų būti panaudoti, į klausimą atsakant neigiamai. Vilnius pasirodo kaip radikalių pokyčių centras: nuo 1915 iki 1994 m. teliko vos keli procentai vilniečių, kurių tėvai arba seneliai buvo iš šio miesto. Šios migracijos parodomos kaip prieš eilinį žmogų nukreiptos valstybinės politikos rezultatas. Autoritariniai nacionalizmai ar totalitariniai SSRS ar nacistinės Vokietijos režimai iš esmės nesiskaitė su vietos bendruomenėmis, jas pagal savo įnorius keitė nuolatos perkeldami režimui palankius gyventojus ir iškeldindami (ar Holokausto atveju sunaikindami) netinkamus. Nors knygoje migracija rodoma ir kaip galimybė – sąlyga, leidusi miestą paversti lietuvišku, išsaugant ir daugiatautiškumą, o lietuvių kėlimasis į sostinę, atrodo, net pranoko lūkesčius. Skaitytojas nesunkiai galėtų ateiti ir prie išvados, kad dabartinis socialinis Vilniaus portretas – tai sėkmingai įvykdytas sovietmečio valdžios planas.
Toks Vilniaus kaip valdžios smėlio dėžės įvaizdis yra visai korektiškas, bet toks temos atskleidimas stokoja konteksto. Perskaičius taip ir lieka neaišku, kuo ir kiek Vilnius buvo unikalus miestas XX a. migracijos kontekste, ypač kalbant apie kitus Rytų ar Vidurio Rytų Europos miestus. Kaip lenkų iškeldinimas atrodo Vilnių lyginant su Lenkijai priklausiusiais Lvivu, Ivano Frankivsku ar Ternopiliu? Kaip atrodė miesto augimas nuo šešto dešimtmečio lyginant su kitais SSRS miestais? Ignoruojant šiuos klausimus, Migruojantis Vilnius: 1915–1994 metai atskleidžia miesto dinamiką ir kaitą, bet neišnaudoja kiekybinės socialinės istorijos privalumų, leidžiančių makro lygmeniu parodyti atvejo savitumą ar tipiškumą. Tam išpildyti galbūt pritrūko šaltinių ir detalesnių lyginamųjų darbų, mat ir turima kiekybinė informacija knygoje dažnai palydima sakiniu, kad šis aspektas dar reikalauja papildomo tyrimo, o čia pateikiama monografija visų pirma apžvalginio pobūdžio.
Tarp Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtų veikalų ši knyga pasirodo kaip originalus, reikalingas, bet nevisiškai išpildytas projektas. Jaučiamas tam tikras skubėjimas tiek sandaroje, tiek netolygiame turinyje, vaizdų gausoje ir apimtyje. Dauguma paliečiamų temų, atrodo, galėtų susilaukti atskirų tyrimų. Šiek tiek neaiškus lieka ir idealusis knygos skaitytojas – dizainerė Danutė Šmitienė knygą kūrė iliustruotų žurnalų skaitytojams, o Vitalija Stravinskienė visų pirma atsižvelgė į akademinius standartus. Nepaisant to, tai įdomus darbas, atskleidžiantis nežinomų faktų iš Vilniaus istorijos, pateikiantis vis dar dažnai ignoruojamą miesto gyventojų nuolatinės kaitos portretą, galbūt paskatinsiantis ir kitus tyrėjus daugiau dėmesio skirti socialinei istorijai.
