Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Pauliaus Račiūno nuotrauka

Gerbiama Redaktore,

Bažnytinio paveldo muziejuje praeitų metų pabaigoje buvo atidaryta paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias“ (kuratorės Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir Birutė Valečkaitė), jos proga buvo surengta ir diskusija „Šiuolaikinis menas Lietuvos bažnyčiose?“, kurioje ir man teko dalyvauti. Prisipažinsiu: šiuolaikiniu menu domiuosi nenuosekliai, galima sakyti, pripuolamai, o su jo apraiškomis bažnyčioje mano santykis dar komplikuotesnis. Mat dažniausiai lankausi senose bažnyčiose, o jei tenka atsidurti ir kokioje XIX ar XX a. šventovėje, tai visada akimis ieškau čia atitekusių senųjų – XVII–XVIII a. meno kūrinių. Kai senos bažnyčios altoriuje ar sienoje pamatau „naują“ kūrinį, dažniausiai reaguoju kaip į disonuojantį su visa apsuptimi intarpą, kaip kitos stoties radijo bangas, kurias reikia tiesiog perjungti. Tačiau kai tenka pamatyti apnykusį, patamsėjusį, neretai ir pasislėpusį po vėlesniais sluoksniais, bet tikrai seną, menotyrininkišku žargonu tariant „gerą“ paveikslą – suvirpu iš džiaugsmo ir smalsumo.

Štai tokios mano aktualijos bažnyčioje. Tai, žinoma, „neteisingas“, nenatūralus, gal net kiek pragmatiškas ir „užnuodytas“ santykis su menu, nes, kaip rašė Jamesas Elkinsas, meno istorikai, atsigėrę iš užnuodyto meno istorijos šulinio, gali suprasti, žinoti, bet nebegali iš tikrųjų jausti, patirti grynai emocinį ryšį su kūriniu… Elkinsas rašė, kad tą žinojimo neblukinamą ryšį su kūriniu gali atsiminti tik iš vaikystės. Ir aš atsimenu. Tai buvo populiari šv. Teresės iš Lizjė fotografija, pastatyta ant Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios šoninio altoriaus, mano vaikiškame akių lygyje. Nežinau, ar tas pats atvaizdas būtų turėjęs poveikį pamatytas daug vėliau, ir kitur, ne bažnyčioje, bet tuomet ir ten toji karmelitų vienuolės nuotrauka man buvo vienas aktualiausių ir gražiausių šventųjų atvaizdų. Ypač dėl to, kad šventoji – nuotraukoje, skirtingai nei tapytuose paveiksluose ar statulose, yra beveik „tikra“, regima taip, kaip ir kiti realūs ir gyvi žmonės. Tačiau, skirtingai nei daugelis jų – labai graži ir šventa, ir šios dvi savybės tamsaus gobtuvo gaubiamame veide visiškai neatskiriamos. Apie šį atvaizdo atminimą bažnyčioje diskusijoje nepapasakojau, jis iškilo tik rašant šį laišką. Be to, toks pavyzdys greičiausiai nebūtų tikęs minėto renginio diskursui.

Vieną menotyrininkams adresuojamų klausimų Sigita Maslauskaitė-Mažylienė taip formulavo: „Ar bažnyčiai, liturgijai skirti šiuolaikiniai kūriniai – paveikslai, reikmenys, altoriai – gali būti vertinami šiuolaikinio pasaulietinio meno kriterijais?“ Šiuolaikinės dailės padėtį bažnyčioje padeda suvokti jos istorinės analogijos. Viduramžių katedra tobulai jungė ano meto architektūrines ir menines naujoves su kanonu, ji buvo ir liturginio vyksmo, ir menų centras. XV a., kai atsirado spauda, asmeniniam skaitymui ir pamaldumui prieinami maldynai, Šventojo Rašto knygos, grafiniai tiražuojami šventųjų atvaizdai, bažnytinė dailė patyrė vieną didžiausių krizių, ji neteko savo pirminės paskirties vaizdu pasakoti Šventąjį Raštą šventovėje. Baroko epochos bažnytinis menas naujų vizualios raiškos formų ir įtaigos paieškomis siekė atgaivinti savo Naujaisiais laikais ėmusį silpti tarpininkavimo tikėjimui ir religinėms praktikoms vaidmenį. Ir tai didžia dalimi pavyko. Baroko bažnyčios teatrum sacrum, pasitelkdamas meninės raiškos naujoves, ne tik reprezentuoja šventuosius asmenis ir jų gyvenimus, bet kuria vien jusliniam suvokimui skirtus įspūdžius, irrealumo patirtis sugestijuojančius efektus. Iki pat XVIII a. antros pusės daugelis inovatyviųjų meninių sprendimų keliavo iš bažnytinio meno sferos į pasaulietinę dailę ir architektūrą. Vėliau įvyko lemtingas pokytis, naujų meninių sprendimų judėjimo kryptis kardinaliai pasikeitė: bažnytinė dailė nustojo būti meninių naujovių šaltiniu, ji tapo tarytum užkonservuota, retrospektyvi, tik retsykiais įsileidžianti ir prisitaikanti pasaulietiniame mene jau išbandytas naujas stilistines kryptis ir raiškos formas. Čia galėtumėte paprieštarauti: o Le Corbusier bažnytinė architektūra? Henri Matisse‘o tapyba, vitražai? Tačiau tai tik epizodai, nesudarantys vientiso reiškinio, bangos, kuri leistų paneigti teiginį, kad dar XIX a. bažnytinį meną ištikusi krizė su retais pertrūkiais tęsiasi.

Galima būtų klausti – ar einame į bažnyčią pamatyti ir patirti gero, aukšto lygio šiuolaikinio meno? Na, ne. Yra daugybė kitų vietų, kuriose galime susidurti su šiuolaikiniu menu. Dažniausiai į bažnyčias einame dėl kitų priežasčių. Tačiau šioje vietoje norėčiau priminti bažnytinio, liturginio meno skirtį nuo meno, kurį galima laikyti religiniu dėl religinius motyvus interpretuojančio ar religines patirtis sugestijuojančio jo pobūdžio. Ši skirtis analogiška sistemingos religinės praktikos skirčiai nuo spontaniško religinio jausmo ar abstraktaus tikėjimo antgamčiu, kuris gali būti visiškai nesusijęs su bažnyčia kaip religinės praktikos vieta. Taip pat ir kalbant apie meną bažnyčioje, reikėtų atskirti meną veikiančioje bažnyčioje, kur laikomos šv. Mišios, renkasi maldai tikinčiųjų bendruomenė, ir meną savo pirminę paskirtį praradusioje šventovėje, jos pastate, kuris tapo muziejumi, parodų erdve, koncertų sale. Šiose erdvėse eksponuojami meno kūriniai gali visiškai nesisieti su tradiciniu bažnytinės dailės turiniu, gali disonuoti ar megzti dialogą su eksšventovės spinduliuojama atmintimi. Be to, pats jų buvimas neveikiančios bažnyčios erdvėje paženklintas laikinumo – tai tik ekspozicija, kuri vėliau ar anksčiau bus pakeista, o kūriniai ar jų dalys nugabenti atgal į autoriaus dirbtuvę ar muziejaus saugyklą.

Kitoks meno kūrinių buvimo būdas yra veikiančioje bažnyčioje: čia jie ne tik patenka į multifunkcinę – ir lankymui, ir maldai, ir liturgijai skirtą vietą, bet ir pretenduoja joje išlikti ilgą laiką… Todėl ir santykis su šiais kūriniais kitoks – daug kritiškesnis ir atsargesnis, užklausiantis ir paties kūrinio generuojamo turinio teisę būti šventovėje, ir jo plastinės raiškos vertę, jo išliekamumą bei „sukibimą“ su šventovės aplinka, kitais jos elementais. Svarbu pastebėti, kad šis mano dabar apibrėžiamas santykis klostosi ne tik tarp kūrinio (jo autoriaus) ir individo (konk­retaus užsakovo, žiūrovo, tikinčiojo asmens), bet tarp kūrinio ir bendruomenės. Štai priežastis, kodėl profesionalūs modernistinio meno atstovai vengia kurti bažnyčiai, o pasiryžę tai daryti, neretai lieka nesuprasti kolektyvinio užsakovo ir vertintojo. Diskusijoje buvo prisiminta, kaip Ksenijos Jaroševaitės sukurta Švč. Mergelės Marijos statula buvo tiesiog išnešta iš vienos Vilniaus šventovės, nes „negraži“, o Vaidoto Žuko ekspresionistinio „Jurgio Matulaičio“, tapyto Panevėžio katedrai, atsisakyta. Bažnytinės bendruomenės iš menininkų tikisi prisitaikymo, įsiklausymo, nemėgsta išsišokėlių, todėl lengviausiai priimami santūrūs, „į akis nekrintantys“ šiuolaikinio bažnytinio meno sprendimai.

Kita vertus, menininkai, prisitaikydami prie ne visada išlavinto bažnyčios bendruomenės skonio, rizikuoja susikompromituoti prieš kitą – profesionalių menininkų ir meno ekspertų bendruomenę. Ne vien dėl paties, pagal užsakymą sukurto kūrinio, bet ir dėl neretai kičinės jo aplinkos, „fabrikinių muliažų“, kaip sako Vaidotas Žukas, konteksto. Paroda ir minėta diskusija atskleidė, kad jaunesnės kartos postmodernistinei meno platformai atstovaujančių menininkų ryšiai su bažnyčia klostosi sėkmingiau, jų kūrinius mėgsta, užsako, jie jaučiasi suprasti ir įvertinti. Ar tai lėmė postmodernistinė grįžtis prie daugeliui suprantamo, lengviau „skaitomo“ natūralizmo ar net hiperrealizmo? Paulius Juška, Andrius Zakarauskas, Patricija Jurkšaitytė tapo naujai kanonizuotų šventųjų atvaizdus: besišypsanti šv. Motina Teresė, tarsi iš paveikslo žengiantis palaimintasis Jurgis Matulaitis, tiksliai pagal tremties nuotrauką perteiktas šv. Teofilius Matulionis. Tapyba profesionali, technologiška, bet negali heidegeriškai sakyti, jog žvelgiant į ją, nelieka pačios tapybos, „ją visą sunaudoja kūrinys“. Jos lieka… Tapyti paveikslai primena matytas asmenų nuotraukas, bet jų neatstoja, tik imituoja. Sakysite, gal nieko blogo, juk tai postmodernizmas – citatų, pakartojimų, kompromisų, simuliakrų, kur neatskiriama tai, kas tikra, nuo to, kas dirbtina, sfera, be to, daug kam patinka, kaip ir gipsinės dažytos statulos?

Grįžtant prie kriterijų: XVII a. pamokslininkas rašė, kad atvaizdai bažnyčioje gali daug labiau jaudinti nei pamokslininko žodžiai dėl to, jog jie yra gyva Dievo žodžio ir paties tikėjimo reprezentacija. Vadinasi, gyvybė, nors ir iliuzinė, meninė – vienas iš senų, tradicinių bažnytinio meno kriterijų. Kas jam atliepia – ieškokite savo praeityje ar dabartyje asmeniškai, gal atrasite panašią istoriją į mano su šv. Teresės iš Lizjė nuotrauka. O aš jums patikėsiu dar vieną prisipažinimą: nepaisant vis dar manyje veikiančių meno istorijos šulinio nuodų, Billo Viola 2014 m. video kūrinys „Kankiniai“ , sukurtas Londono Šv. Pauliaus katedrai, įtikina.

Vilnius, 2020 m. liepos 22 d.