Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Mielas redaktoriau,

Ruošdamasi rašyti šį laišką pagalvojau, ar ne per vėlu jam? Su Jumis noriu aptarti seksualinio išnaudojimo Katalikų Bažnyčioje problemą, o juk viešų skandalų sukeltos emocijos jau nuslūgo, konkrečios situacijos aptartos, teisėsaugos tyrimai nutraukti arba pasibaigę. Lyg ir nebėra ką pridurti. Vis tik tęsiu savo svarstymus, nes, visų pirma, esu įsitikinusi, kad jei šią problemą nagrinėsime ir apie ją kalbėsime tik tada, kai į viešumą iškyla išnaudojimo atvejai ir sukeliamas visuotinis skandalas, nieko neišspręsime. Pasikartojančios „proginės“ diskusijos leidžia pamatyti tik paviršių, tačiau, tikiu, ne vienas įtaria, kad seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje problema yra kompleksiška ir daugiasluoksnė. 2002 m., kai The Boston Globe paskelbė pirmąjį žurnalistinį tyrimą apie išnaudojimą Katalikų Bažnyčioje JAV, prasidėjo sudėtingas, ilgas, bet būtinas Bažnyčios gyvenimo etapas. Airija, Austrija, Belgija, Prancūzija, Lenkija, Vokietija, Portugalija, Didžioji Britanija, Australija, Šveicarija šioje kelionėje įveikė skausmingą slenkstį – atlikti įvairūs tyrimai atskleidė seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje mastą. Vienur katalikų bendruomenė buvo priversta pripažinti problemą, kai atradimus paskelbė žurnalistai ar prokurorai, kitur tyrimus išdrįso inicijuoti patys vyskupai. Visais atvejais pamatėme, kad ši problema liečia ne tik išnaudojimą patyrusius asmenis ir išnaudotojus.

Norėdami suprasti situaciją ir, svarbiausia, ieškodami priemonių užkirsti kelią išnaudojimui Bažnyčioje, turime leistis į platesnes analizes, ne tik konkrečių istorijų aptarimą. Pavyzdžiui, kalbėkime apie bendruomenėje toleruojamą elgesį ir požiūrį į seksualinį išnaudojimą. Drįsiu sakyti, kad mes skirtingai suprantame net tai, kas yra seksualinis smurtas ir kur yra riba tarp draugiško ir nederamo elgesio, kuris jau veda link išnaudojimo. Reikėtų pripažinti ir pasimetimą, negebėjimą tinkamai reaguoti išgirdus apie konkrečius įvykius. Sutrikimas yra suprantamas, tačiau aukų (ne tik nepilnamečių, bet ir pažeidžiamų suaugusiųjų ar smurtą patyrusių moterų) labui turėtume išmokti jį suvaldyti ir reaguoti greitai, jautriai bei išmintingai. Kalbėkime ir apie pagundą slėpti savo neveiklumą tvarkingai surašytais dokumentais. Neabejotina, prevencinės gairės ir tyrimų procedūros yra būtinos. Šiame kontekste sąžininga paminėti 2022 m. Lietuvos vyskupų konferencijos patvirtintas „Gaires, reglamentuojančias Katalikų Bažnyčios dvasininkų, pašvęstojo gyvenimo institutų ar apaštališkojo gyvenimo draugijų narių ir kitų bažnyčioje tarnaujančių asmenų elgesį su nepilnamečiais ir pažeidžiamais suaugusiais“. Šių gairių priėmimas yra labai svarbus žingsnis. Tačiau tokie dokumentai turi vertę tik tada, kai daugiau investuojama ne į teksto parengimą, o į Bažnyčioje dirbančių ir tarnaujančių ugdymą bei konkrečią, veiksmingą pagalbą nukentėjusiems. Būtina diskutuoti ir apie uždarą institucinę sistemą, leidžiančią skriaudėjams pasislėpti ir stiprinančią manymą, kad kunigai yra neliečiami, o vyskupai niekada neklysta. Reikėtų atvirai klausti ir apie galios naudojimą sielovadoje bei Bažnyčios struktūrų valdyme. Kiek Bažnyčioje priimami sprendimai priklauso nuo aukštesnes pozicijas užimančių asmenų nuomonių, poreikių ar interesų, o kiek nuo situacijos išmanymo, praktinio patyrimo ar ekspertinio žinojimo?

Tai tik keletas šios sudėtingos problemos aspektų, sudarančių jos struktūrą, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedančių prie seksualinio ir kitokio išnaudojimo Bažnyčioje plitimo. Norint šią problemą įveikti, prireiks ir drąsos, ir atsivėrimo, ir įvairių specialistų pagalbos. Tačiau aš baiminuosi, kad Lietuvos katalikų bendruomenės pastangos spręsti šią problemą nebus tiek vaisingos, kiek reikia, kol mes neišdrįsime pamatyti seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje Lietuvoje masto ir kompleksiškumo. Kol kas mes gyvename apsupti gandų ir vadovaujamės mitais, kad Bažnyčią Lietuvoje nuo seksualinio išnaudojimo atvejų apsaugojo sovietmetis ir, neva, tai tik didmiesčių problema. Jei norime išspręsti problemą, turime pamatyti, kokia ji yra, įsivardinti dabartinę būklę, antraip būsime pasmerkti veikti nors ir vedami gerų intencijų, bet bergždžiai. Mums būtina atlikti išsamų ir nepriklausomą lietuvišką tyrimą.

Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl aš pasirašiau laišką Lietuvos vyskupams dėl seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje tyrimo. Po laiško pasirodymo kilusios diskusijos ir kritika taip pat parodė skirtingus požiūrius į problemą bei jos sprendimus. Neatstovauju pasirašiusiųjų grupei, ir kiekvienas mūsų savaip atsakytų bei svarstytų, vis tik norėčiau pasinaudoti proga ir keletą girdėtų nuomonių bei klausimų aptarti su Jumis. Manau, tai dar labiau atskleistų ne tik laiške minimų siūlymų motyvus, bet ir pagrindinės problemos sudėtingumą.

Vienas pirmųjų laiško rengėjams adresuotų priekaištų buvo jo viešumas. Kodėl nepakako broliško pokalbio, privataus vizito pas vyskupus? Seksualiniai nusikaltimai, išnaudojimas ar kitoks nederamas Bažnyčioje tarnaujančių asmenų seksualinis elgesys yra skriaudos, daromos ne tik tiesioginėms aukoms, bet ir visai bendruomenei. Prisiminkime Vilniaus arkivyskupijos katedroje tarnavusį kunigą, užėmusį reikšmingas pareigas kurijoje, ne vienerius metus lydėjusį tą bendruomenę, aktyviai atstovavusį Bažnyčiai įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Jo paties nederamas ir nusikalstamas elgesys, taip pat ir vadovų tikinimai nieko nežinojus, pakirto pasitikėjimą ne tik pačiu kunigu, bet ir arkivyskupijos administracija bei dvasine valdžia. Ar vyko susitikimai su bendruomene? Ar buvo išklausyti tikintieji, ar buvo jiems paaiškinta situacija, aptarta padėtis, vadovų sprendimai ir ketinimai? Net jei istorijos dar neišaiškintos, išnaudotojai ir jų aukos nėra izoliuoti, jie gyvena ir veikia konkrečioje bendruomenėje. Daromas ir dangstomas nusikaltimas, nederamas ir netaisomas elgesys kuria nepasitikėjimo, abejonių, gandų, gėdos klimatą, kuris dar labiau sustiprėja ir išsiplečia, kai istorijos tampa viešos. O tikėtis, kad jos liks neišaiškintos, yra piktavališka ir naivu, juk „nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta“ (Mt 10, 26), o kuo daugiau slaptumo ir veidmainystės, tuo pažeidžiamesnės yra pačios išnaudojimo aukos.

Bažnyčia išsiskiria iš kitų institucijų, kurių priedangose taip pat vyksta seksualinis išnaudojimas, ir savo moraliniu autoritetu. Patys katalikų bendruomenės nariai neretai primena, kad Bažnyčia yra žmogiškosios tikrovės ekspertė, tiesos saugotoja ar sąžinės balsas, tad nestebina, kai Bažnyčios nariams, ypač atsakingiems asmenims, keliami didesni moraliniai reikalavimai. Juk kviesdami kitus į šventumą, tokį siekiamą tikslą, visų pirma, išsikeliame sau. Be to, Bažnyčia gyvena ir veikia visuomenėje. Šį santykį reglamentuoja ne tik teisiniai susitarimai, bet ir tam tikri lūkesčiai, susiję ir su tuo, kaip save pozicionuoja tikinčiųjų bendruomenė. Išnaudojimo atvejai, neveiklumas ar net dangstymas esmingai pakerta pasitikėjimą Bažnyčia kaip moraliniu autoritetu ir pažeidžia teisėtus visuomenės lūkesčius jos atžvilgiu.

Po kiekvienos paviešintos išnaudojimo istorijos vis stiprėjančios reakcijos, piktesni komentarai rodo, kad šiais nusikaltimais ir paklydimais sužeidžiama ir bendruomenė bei visuomenė, kurios dalis yra Katalikų Bažnyčia. Tad tam, kad pradėtų gyti ne tik konkreti išnaudojimo auka, bet ir visa bendruomenė, būtina apie problemą kalbėti viešai ir atvirai, ne komunikatorių „nukaltomis“ frazėmis, o tiesiai ir skaidriai. Tai nereiškia, kad reikėtų viešinti nukentėjusiuosius ar kitus susijusius asmenis, atvirkščiai, būtina užtikrinti aukų saugumą ir konfidencialumą. ­Tačiau turime kalbėti apie problemos priežastis, nusikaltėlius įgalinančius mechanizmus, pagalbą aukoms, bendruomenės ugdymą, atsiteisimą visuomenei. Toks viešas laiškas vyskupams yra impulsas ir galimybė kalbėti konkrečiai įsipareigojant bendruomenei ir įgyvendinant vieną iš principų, minimų vyskupų parengtose Gairėse. Dokumentas nurodo didžiausią dėmesį skirti „besiskundžiančiam, teisingumo ieškančiam, nukentėjusiam asmeniui, o ne institucijos geros reputacijos išsaugojimui“ ir rūpintis „kiekviena atvejo paveikta bendruomene“.

Su šiuo aptartu aspektu yra susijęs ir kitas raginimas – nesikišti į kunigų ir vyskupų reikalus. Negaliu sutikti su tokiu požiūriu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, jau aptarėme, kad seksualinis išnaudojimas ir kitoks nederamas elgesys veikia visą bendruomenę. Antra, aptardami seksualinį išnaudojimą Bažnyčioje, kalbame ne tik apie kunigų elgesį, išnaudotojais būna ir Bažnyčioje dirbantys ar tarnaujantys pasauliečiai. Trečia, už nepastebėtus, nuslėptus ir nutylėtus atvejus atsakingi ne tik kunigai ar vyskupai, bet ir pasauliečiai, kurie buvo šalia aukų, galbūt jomis netikėjo, problemą sumenkino, prioritetu laikė ne aukos gerovę, o Bažnyčios reputaciją. Tad pasauliečiai, kaip ir dvasininkai, yra problemos dalis. Bet svarbiausia yra ketvirtoji priežastis. Bažnyčioje dirba ir tarnauja daug pasauliečių, kurie į bendruomenę ateina turėdami vertingų ekspertinių žinių. Šie žmonės dažniausiai ir ugdo bendruomenę, vykdo įvairias programas, užtik­rina pagalbą nukentėjusiesiems, tad jie yra reikšminga aptariamos problemos sprendimo dalis.

Laiško kritikai taip pat abejojo kitose šalyse atliktų tyrimų patikimumu, piktinosi, kad apkaltindami vieną kunigą, apkaltiname visus, nederamą elgesį Bažnyčioje teisino visuomenėje vyraujančia kultūra ir laikmečiu, smurtautojams tenkančią kaltę dalino ir nukentėjusiesiems. Matome, kad temų diskusijoms ir aptarimams daug, bet pabaigai norėčiau paminėti labiausiai mane nustebinusį kaltinimą. Kad viešai prabilusieji apie seksualinio smurto problemą Bažnyčioje, veiksmingų sprendimų trūkumą ir beveik nusikalstamą tylą šmeižia ir juodina Bažnyčią. Pasirašiusieji įtariami kone organizuotu Bažnyčios puolimu, kai, girdi, turėtume ją ginti ir saugoti, kalbėdami apie gerus dalykus. Tačiau suplyšusiame vynmaišyje nesilaikys net ir pats geriausias vynas! Esu įsitikinusi, kad labiausiai Bažnyčią juodina melas, gandai, nepasitikėjimas ar apkalbos. Būtent tuo yra maitinama bendruomenė, kai bandoma neigti ar sumažinti akivaizdžią problemą. Dar daugiau, nutylėdami skriaudas, mes dar kartą sužeidžiame išnaudojimo aukas. Grįšiu prie jau minėtų Gairių ir principo, įpareigojančio visų diskusijų, pagalbos ar prevencijos priemonių kūrimo proceso metu pastangas ir dėmesį telkti ne į Bažnyčios reputacijos išsaugojimą, o į nukentėjusius asmenis.

Tad ką turėtume daryti? Kas iš tiesų išgelbėtų jau beveik prarastą Bažnyčios reputaciją? Kaip atstatyti pasitikėjimą bažnytinėmis institucijomis ir bendruomene? Kaip ir pati problema, atsakymai nėra paprasti ir greitai sugalvojami. Tačiau kitų šalių patirtis, ekspertų įžvalgos ir tiesiog sveikas protas sako, kad visų pirma turime išsiaiškinti, kokią problemą sprendžiame. Kiek ji plačiai išplitusi, kokios ji struktūros, kas ją įgalina ir palaiko? Kuo seksualinio išnaudojimo atvejai Lietuvoje skiriasi nuo įvykusių kitose šalyse? Kokios prevencinės ir pagalbos priemonės pas mus veiks? Šiandien madinga kalbėti apie telkiančią lyderystę, netikėtai ir man ją tenka minėti. Katalikų bendruomenės Lietuvoje vadovai neturėtų vieni ieškoti atsakymų į keliamus klausimus. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra įvairių sričių ekspertų, kurie galėtų išsamiai ir sistemiškai išnagrinėti seksualinio išnaudojimo Katalikų Bažnyčioje Lietuvoje problemą. Tokia analizė padėtų suprasti, kodėl aukos nesikreipia pagalbos, nepraneša apie patirtas skriaudas, kodėl prevencinės priemonės ne visada veikia, ko dar trūksta, kad tiek nepilnamečiai, tiek kiti asmenys Bažnyčioje jaustųsi ir iš tiesų būtų saugesni. Svarbu, kad Bažnyčios vadovai išdrįstų šiuos ekspertus sutelkti, jais pasitikėtų ir įgalintų efektyviam darbui juos viešai palaikydami ir suteikdami visus reikalingus išteklius.

Vilnius, 2023 m. spalio 25 d.