Siuntos: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Mūsų gyvenime vis plačiau pasitelkiamas dirbtinis intelektas, įvairios technologijos, ir tai bent nemaža dalimi atvejų yra pažangos ir tobulėjimo ženklas. Kovą Klaipėdos universiteto ligoninė paskelbė, kad Lietuvoje atlikta pirmoji operacija, pasitelkus dirbtinį intelektą. Savivaldybių rinkimai iš naujo paskatino grįžti prie klausimo apie internetinį balsavimą. Dirbtiniam intelektui jau galime užduoti bet kurį klausimą, ir gauname gana pakenčiamą atsakymą. Kita vertus, galime pastebėti, kad techniniai sprendimai, kurie tarsi naikina žmogiškąją klaidą, žmogų įkalina savotiškose techninėse džiunglėse, kuriose laisvės vis mažėja.

Mokslininkai žmones, kuriuos gąsdina dirbtinio intelekto visagalybė, nuolat ramina, kad dirbtinis intelektas tėra tik tai, kas į jį žmogaus sudėta. Jis niekada nepradės veikti savarankiškai ir pats iš savęs. Jis niekada netaps monstru, kuris imtų kovoti su žmonėmis ar reikšti savarankišką valią juos užvaldyti. Dirbtinis intelektas neturi nei blogų ketinimų, nei geros valios, moraliai jis neutralus. Pačiam dirbtiniam intelektui uždavus klausimą, ar jis užvaldys žmones, jis taip pat atsakė ramindamas: „Ne, dirbtinis intelektas (DI) negali užvaldyti žmonių ar kaip nors kontroliuoti žmonių elgesio ar sprendimų. […] Nors DI gali būti naudojamas tam, kad padidintų efektyvumą ir pagerintų sprendimų kokybę, tačiau jis negali imtis sprendimų ar veiksmų be žmogaus programavimo ar priežiūros. Taigi nors dirbtinis intelektas gali turėti didelę įtaką mūsų gyvenimui, jis nepakeis žmogaus laisvės ir kontrolės“. Tačiau net tokiame atsakyme matome pri(si?)pažinimą – didinti efektyvumą ir sprendimų kokybę. Ką tai reiškia?

Šiandien gausybė įstaigų ir organizacijų naudoja dirbtinį intelektą, kad atsakytų į žmonių užduodamus klausimus. Su standartiniais klausimais tai veikia gana gerai. Tačiau jei klausimas suformuluotas ne iki galo tiksliai ar jei situacija kiek mažiau standartinė, dirbtinis pašnekovas atves vis prie to paties atsakymo. Dažnai net ir susirašinėjimas su gyvu žmogumi, kur dar tai įmanoma, taip pat neveda prie geresnio rezultato. Tad gal problema tėra vis dar nepakankamas dirbtinio intelekto išvystymas?

Dirbtiniam intelektui palengva pavedamas net ir menkiausių problemų sprendimas. Kurti programas net ir tokiems sprendimams reiškia dideles intelektines ir finansines sąnaudas. Veikia gausybė įvairių sistemų, kurios tampa vis sudėtingesnės, turi būti nuolat atnaujinamos ir tobulinamos. Svarbi yra ir šių sistemų apsauga, kurią taip pat nuolat reikia atnaujinti, kad į jas niekas neįsilaužtų ar jų nesunaikintų. Su technologijų ir dirbtinio intelekto sprendimais susiduriame kiekviename žingsnyje. Efektyviai veikiančios sistemos tveria pasaulį, kuriame mes kaip žmonės esame pratinami prie kuo didesnio efektyvumo, ir vis labiau tampame šio pasaulio sraigteliais. Kiekviename žingsnyje turime paklusti jo tvarkai.

Iš mūsų kaip gyvų žmonių reikalaujama maksimalaus efektyvumo sprendžiant kasdienes problemas ar laikantis taisyklių, kurių vis gausėja. Baudos už pažeidimus skiriamos greitai ir efektyviai. Pavyzdžiui, už greičio viršijimą, neatliktą techninę apžiūrą gali būti nubaustas to net nenujausdamas, nes mieste yra ne viena kamera, kuri fiksuoja automobilius. Jei greitai nesumokėsi baudų, kokių nors mokesčių ar neatliksi kitų finansinių įsipareigojimų, skolos gana efektyviai ir greitai bus perduotos antstoliams. Šie labai efektyviai priskaičiuos ir savo darbo kaštus. Galima su nostalgija prisiminti laikus, kai taisyklių pažeidimų fiksavimas nebuvo toks efektyvus. Pradžioje žmogų pasiekdavo popieriniai laiškai, po to galėdavo net sekti susirašinėjimas. Kai kurie nusižengimai, kad ir kelyje, dažniausiai būdavo fiksuojami gyvų žmonių ir gana retai. Dirbtinis intelektas labai palengvina kurti ir formuoti griežtų ir smulkmeniškų taisyklių valdomą pasaulį. Jis užtikrina kontrolę ir taisyklių laikymosi stebėseną. Jis padeda išvengti nukrypimus ir iškraipymus sąlygojančio žmogiškojo faktoriaus. Mes kaip žmonės tokiame pasaulyje vis mažiau reiškiame kaip gyvi žmonės.

Lietuvoje politikai, o ir šiaip bendrapiliečiai, regis, yra apsėsti šio efektyvaus, taisyklėmis ir jų laikymusi grįsto pasaulio. Politikai leidžia gausybę įstatymų, kurie koreguoja ir įtvirtina vis naujas valstybinio gyvenimo taisykles. Bent dalis visuomenės tuo atveju, kai neveikia viena ar kita taisyklė (jos nesilaiko gyvi žmonės), linkusi manyti, kad reikia skirti didesnes baudas ir griežtinti jų išieškojimą. Vieną kartą už smulkų nusižengimą didelę baudą gavęs žmogus neabejotinai kitą kartą vengs prasižengti. Vaikai praleidinėja pamokas, o tėvai juos dangsto, kai kada net išsiveždami pailsėti savaitei į kokius šiltus kraštus. Ką daryti? Bausti tėvus piniginėmis baudomis, – automatiškai atsakys kuris nors pilietiškai nusiteikęs visuomenės atstovas. Lietuviai labai nenoriai ženklina savo augintinius, kuriuos privalomai ženklinti nurodo prieš kelerius metus priimtas įstatymas. Reikia didinti bausmes ir jas išieškoti, – automatiškai atsakys kurios nors visuomeninės organizacijos atstovė. Tiesą sakant, dirbtinis intelektas galėtų nemažai prisidėti prie to, kad būtų fiksuojami piliečių namuose besislepiantys gyvūnai, kad ir į lauką neinantys katinai. Tam padėtų ir gausesnės stebėjimo kameros. Šias žinias galima susieti su veterinarinių klinikų duomenimis apie ženklinimą (iš jų pareikalavus tuos duomenis teikti). Ir štai, taisyklių nesilaikantis pilietis vieną dieną gautų nemažą baudą. Tokia situacija nėra neįsivaizduojama pasaulyje, kuris palengva tampa vis efektyvesnis.

Be taisyklių pasaulis neabejotinai sugriūtų. Tačiau kiek ir kokių taisyklių turi būti? Ar tikrai visos politikų ar kitų organizacijų priimtos taisyklės yra teisingos ir reikalingos? Ar jos atitinka žmogaus poreikius ir tikslus? Galbūt tai, kad nemaža dalis visuomenės vienos ar kitos taisyklės nesilaiko, reiškia ne reikalą griežtinti bausmes, o taisyklę atšaukti? Tai yra klausimai, į kuriuos tegali atsakyti žmogus, ne dirbtinis intelektas. Ir atsakymai į šiuos klausimus tegali būti grįsti žmogišku santykiu.

Efektyviame taisyklių pasaulyje renkama ir saugoma gausybė informacijos apie kiekvieną žmogų: kokiais maršrutais jis važiuoja taksi ar visuomeniniu transportu, kokius maisto produktus perka, ką rengiasi. Tai mes žinome ir tarsi numojame ranka, nes susiduriame su didesnėmis problemomis. Sistemų, kuriomis naudojamės, gausybė, jų veikimo atsiminti beveik neįmanoma. Kiek­vieną kartą tenka gilintis į galiojimo instrukcijas, tam sugaištant daugybę laiko ir patiriant stresą. Žmogus yra dažniausiai paliktas vienas jų akivaizdoje. Vyresnio amžiaus žmogus, mokėdamas internetu mokesčius, kiek­vieną kartą iš naujo gali susidurti su neaiškia situacija, nes retai naudojantis sistemos veikiai pasimiršta. Jaunesniems – komandiruočių ar kitų darbinių dokumentų pildymas kiekvieną kartą gali tapti dideliu iššūkiu dėl kintančio sistemų sudėtingumo. Ką ir kalbėti apie kasdienę biurokratiją, kurioje nuolat daugėja taisyklių ir kitų reikalavimų. Vienai ar kitai sistemai sutrikus ar blogai veikiant, tampa paralyžiuotos ir kitos sistemos, gausybė veiklų tampa neįmanomos. Tikėtina, kad tokių sutrikimų su laiku vis daugės, nes efektyvumą kuriančios sistemos taps vis sudėtingesnės ir reikalaus vis daugiau žmonių energijos joms aptarnauti ir jomis naudotis. Technologijos, dirbtinio intelekto vystymasis teikė pažadą stipriai palengvinti žmogaus gyvenimą. Tai neabejotinai atnešė naudos, tačiau nemenkai ir apsunkino žmogaus gyvenimą. Dirbtinio intelekto veikiamame pasaulyje ir patys žmonės ima veikti kaip dirbtinis intelektas, pamiršdami žmogaus žmogiškąsias dimensijas.

Martino Heideggerio 1953 m. skaityto pranešimo „Technikos klausimas“ mintys šiandien skamba stipriai archaiškai. Filosofas mėgino techniką sieti su „pažinimu“, nes kurdami ar gamindami vieną ar kitą dalyką iš tiesų pažįstame. Tokį veikimą jis vadino esmės išslaptinimu. Laisvę apibrėžė kaip sritį „to likimo, kuris išstumia žmogų į išslaptinimo kelią“. Heideggeris kalbėjo apie į amatininkiškumą panašų žmogaus veikimą, ir tai veikiausiai jam reiškė tam tikrą priebėgą žmogui jau ir anuomet stipriai pasikeitusiame pasaulyje. Jis vengė pripažinti, kad technologijos ne vien kuria žmogui naudingus ir parankius daiktus, bet ir negrįžtamai perstruktūruoja visą žmogaus gyvenamą pasaulį, jame palikdamos labai mažai laisvės ir priebėgų. Jos nuasmenina ir nužmogina valstybės ir žmogaus, žmogaus ir pasaulio ir net žmonių tarpusavio santykius. Tiesa, žmogus ir šiandien gali pasitraukti kur nors į menkai apgyventą teritoriją, kaimą, užsiimti paprastais darbais. Tačiau technologijų kultūra ir čia jį pasivys, pavyzdžiui, kai jis turės pasirinkti elektros tiekėją ir sekti kainų svyravimus. Kuris nors labiau technologiškai išprusęs žmogus gali paleisti virusą į vieną ar kitą dirbtinio intelekto buveinę. Tačiau ir tai pasaulio nepakeis.

Popiežius Benediktas XVI 2009 m. paskelbė encikliką „Caritas in Veritate: Apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje“. Čia jis mėgino rasti būdą, kaip nepaneigti technologijų vystymosi naudos, bet drauge atkreipti dėmesį į pasaulyje besiskleidžiančią technokratinę kultūrą, kuri panardina žmogų tik į tą prasmę, kurią jis pats sukūrė. Technicistinė mąstysena, kaip nurodoma enciklikoje, tiesą pradeda tapatinti su padaromybe. Žmogaus „laisvė tikrai tokia išlieka tik tada, kai į technikos žavesį atsakoma sprendimais, išplaukiančiais iš moralinės atsakomybės. Iš to kyla būtinybė mokyti moralinės atsakomybės naudojantis technika“.

Kokiu būdu popiežiaus moralinį raginimą gali išgirsti šiuolaikiniai sprendimų priėmėjai? Kaip galima sugrąžinti žmogų ir žmogiškumą į vis labiau technizuotą pasaulį, apimantį politiką, biurokratiją, darbinius ir net asmeninius santykius? Žmogiškumas reiškia išimtis, nestandartinius sprendimus, nuolaidas žmogaus silp­numui ir netobulumui. Jis griauna tobulo efektyvumo kultūrą, todėl nėra patrauklus pasaulyje, iš kurio tikimasi, kad veiks kaip gerai suteptas mechaninis laikrodis. Savęs kaip žmogaus netobulumas ir mirtingumas yra patirtis, su kuria susiduria kiekvienas žmogus, ir kuri vienintelė gali padėti kurti žmogiškumo properšas efektyvumo apžavėtame pasaulyje.