Pastaruoju metu vyksta daug ir individualaus priešinimosi valdžios iniciatyvoms, garsaus savo nuomonės reiškimo, kad ir kokia nepagrįsta ji būtų, ir grupinių ar net masinių protestų. Jokiais metais nebuvo tiek mitingų, protestų kaip šiemet: vadinamasis „Didysis Šeimos gynimo maršas“ gegužę, protestas su riaušėmis prie Seimo rugpjūtį, mitingas rugsėjį.
Niekada nebuvo toks menkas pasitikėjimas pagrindine žiniasklaida ir nepasitenkinimas – valdančiaisiais. Kaip sakė sociologas Vladas Gaidys, nors paprastai ilgiau kaip metus išdirbusios Vyriausybės vertinamos neigiamai, bet „kad būtų 14 ministrų su minuso ženklu, aš to nepamenu“. Menkiausias sprendimas gali iššaukti radikalias visuomenės grupių reakcijas. Maršuose, mitinguose ir pasisakymuose kovojama prieš valstybės lygiu priimtus sprendimus, raginama versti valdžią, smurtaujama prieš Seimo narius. Tokios viešos agresijos nėra buvę. Kokios senos papuvusios tuopos nupjovimas grasina iš kėdės išversti merą. Sprendimas dėl Petro Cvirkos nukėlimo įkalė gilų pleištą į kultūros, meno ir istorijos bendruomenę.
Pateikiamos įvairios versijos, kas kaltas. Kaltinama menka valdžios komunikacija, elitų nekantrumas ir nenoras kalbėtis su protestuojančiais. Ginama protestuojančių teisė išsakyti savo nuomonę ir būti išgirstiems.
Pandemija sukūrė neapibrėžtumą ir neaiškumą, ir tai griauna anksčiau turėtą pasitikėjimą valstybe, skatina ieškoti kaltų ir juos bausti. Demokratinė valstybė iki šiol buvo struktūra, savitu būdu atsakinga už komplikuotų situacijų suvaldymą, garantavusi piliečiams saugumą. Valstybėje buvo galima kliautis politine bendruomene, jausti, kad esama to, kas mus sieja. Neaiškumo ir nenuspėjamumo situaciją sukūrusi ir žmonių galvose protą nerimu užgožusi pandemija grasina sunaikinti modernios valstybės pagrindą, kuris yra remtas protu, visuomenės sutartimi ir bendrojo gėrio idėja.
Pandemija išryškino didelį prigimtinį žmonių egoizmą, kuris imtas tapatinti su asmenine laisve ir teise. Jis kasa duobę po bendrojo gėrio, kuris suteikė žmonių bendrijai moralės ir solidarumo bruožų, pamatais. Idėjinių antiskiepininkų reikalaujama absoliuti laisvė nesiskiepyti ir kova prieš valstybės įvedamus suvaržymus iš tiesų yra egoistinė ir prieštarauja bendrajam gėriui.
Tiesa, antiskiepininkų esama labai įvairių. Dalis laikosi sąmokslo mokymų apie norą visus sučipuoti, apie pandemiją kaip apskritai išgalvotą dalyką. Yra ir sakančių, kad nuo virusų turėtų apsaugoti natūralus imunitetas. Taip teigdami, jie nemato nieko blogo, kad natūraliai išmirtų nemaža dalis visuomenės, kurios prigimtinis imunitetas neatlaikytų viruso.
Daugiausia dėmesio vertas argumentas dėl skiepų žalos organizmui. Jis kartotas nuo pat daugiau ar mažiau masinės vakcinacijos nuo raupų XVIII a. pabaigoje. Tai argumentas, kad vakcinuodamasis žmogus savo valia leidžia organizmą iš dalies užkrėsti, reiškia, sąmoningai ir noriai sau kenkia. Toks veiksmas rodėsi prasilenkiąs su praktine ir gyvenimo logika bei protu. Tai atrodė gal net ir akivaizdu, nes seniau vakcinos nebuvo taip kruopščiai tikrinamos ir sertifikuojamos, ir nemaža dalis paskiepytųjų sunkiai sirgdavo ar net mirdavo.
Šiandien šis argumentas taip pat pasitelkiamas, ir jis nėra be fiziologinio pagrindo. Daliai žmonių šalutinis poveikis gavus vakciną yra labai ryškus ir nevienadienis, kai kurie net miršta. Dalis vakcinų naujos, ir nėra iki galo aišku, kaip bėgant metams jos paveiks žmonių imuninę sistemą, ar nesiras autoimuninių ligų.
Būtent šis argumentas atskleidžia, kad kalbant apie skiepus, negalima pamiršti ir bendrojo gėrio perspektyvos. Jei antiskiepininkas mano, kad vakcina gali pakenkti jo organizmui, ir dėl to nesiskiepija, jis neabejoja, kad vakcina kenkia ir kitų žmonių organizmams. Reiškia, jis egoistiškai naudojasi bendru imunitetu, kurį kuria besiskiepijantys žmonės, nepaisydami, kad vakcina gali jiems pakenkti. Nesiskiepijimo argumentas neišvengiamai užaštrina klausimą, kas yra bendrasis gėris, ar reikia jį kurti, nepaisant to, kad tai kenkia asmeniniam interesui. Be bendrojo gėrio idėjos joks pilietis savanoriškai neitų ginti savo valstybės. Kare žmonės yra sužeidžiami, gali žūti, patiria įvairių emocinių traumų. Vien egoistinis interesas sakytų, kad verčiau nereikėtų eiti kariauti. Žvelgiant iš bendrojo ar bendruomenės gėrio perspektyvos būtų aišku, kad niekam neinant ginti valstybės, pati valstybė ir jos bendruomenė gali būti sunaikinta.
Pandemija leido iš naujo patirti, kad bendruomenė nėra abstrakcija, kad ji nėra ir kokia nors artimais emociniais ar kitais ryšiais susaistyta bendrija. Bendruomenė yra realybė, kurią sieja konkretūs kasdieniai ryšiai, veikia tie patys politiniai sprendimai, suvaržymai; ji išgyvena tam tikrą bendrą lemtį. Tai yra tos pačios lemties ar likimo bendrija, kuri verčia spręsti problemas ir nesudaro galimybių iš jų individualiai išsisukti. Politikų sprendimai, kurie reikalauja peržengti mūsų individualų egoizmą, nukentėti individualiai, kad pagerėtų bendruomenės situacija, gal ne visada yra patys geriausi. Galima kelti pretenzijas dėl vienų ar kitų teisių suvaržymų. Tačiau pandemija pirmiausia atskleidė, ką reiškia priklausyti konkrečiai politinei bendruomenei ir ką reiškia būti su ja susaistytam. Galima piktintis ar protestuoti prieš vienus ar kitus sprendimus, tačiau negalima ištrūkti iš valstybę ištikusios pandeminės lemties. Juolab kad pandemijos esama ir kitose valstybėse. Dialogo stiprinimas tarp valdžios ir vadinamųjų paprastų žmonių čia gali gelbėti tik tiek, kad padėtų suprasti neišvengiamą bendrumą.
Toks dialogas nėra paprastas ir ribotai gali būti sėkmingas, nes pandemija apgriovė ir pamatus vadinamosios visuomenės sutarties, tam tikro simbolinio kontrakto tarp žmonių ir valdžios.
Visuomenės sutarties idėja radosi XVII a., modernios valstybės aušroje. Thomas Hobbesas kalbėjo, kad siekdami išeiti iš visų karo prieš visus būklės, trokšdami saugumo, žmonės nusprendžia patys apriboti savo individualią absoliučią laisvę ir susiburia į valstybę. Apie tai kalbėję mąstytojai rėmėsi idėja, kad racionalūs individai neišvengiamai priims sprendimą apriboti savo nežabotas laisves dėl politiškai ir teisiškai įtvirtintos tvarkos.
Pandemija iškėlė rimtą klausimą, ar individai iš tiesų savo veiksmuose vadovaujasi protu, o jei ne, tai galbūt užuot pasirinkę politinę ir teisinę tvarką, rinksis savo nežabotas laisves ar egoizmą ir panardins mus į visų karo prieš visus būklę. Socialiniai tinklai yra terpė, kur žmonių jausmai ir aistros stipriai užgožia protą. Žmonės čia jau keletą dešimtmečių praktikavo savo nežabotą jausmų laisvę. Tinklų administratoriai stengiasi įvesti cenzūrą, tačiau neįmanoma cenzūruoti aistrų, emocijų ir racionalumo stokos. Socialiniuose tinkluose jau ir iki pandemijos reiškėsi ne vien gaujos ir jų kuriami burbulai, bet ir visų prieš visus karas, kai dėl kurio nors aktualaus klausimo susiformuodavo priešininkų grupės, kurios vėliau iširdavo, persiformuodavo aktualizuojantis kitam rūpesčiui. Tebuvo laiko klausimas, kada ši aistrų ir karo tikrovė persikels į realybę ir įgaus fizinio maišto formą. Pandemija sustiprino baimės ir nesaugumo jausmą, užaštrino emocijas ir nepasitenkinimą. Šiandien turime situaciją, kai socialinis kontraktas ima klibėti tikrovėje. Žmonių grupės ar paskiri individai ima vis menkiau vertinti, kad valstybė jiems suteikia saugumą ir stabilumą. Nes pasaulis yra nesaugus ir nestabilus, nepaisant valstybės pastangų.
Mitingų gausa, juose dalyvaujančiųjų margumas, ne iki galo aiškios pozicijos tarsi rodo, kad Lietuva ritasi į prigimtinę, visų karo prieš visus būklę. Kur bepasisuksi, visur susidursi su konfliktu, kuris įgyja radikalią ir skaldančią emocinę išraišką. Ar tai būtų sprendimas dėl Petro Cvirkos paminklo nugriovimo, ar įstatymas dėl partnerystės, Stambulo konvencija ar galimybių pasas.
Sociologai ir politologai skambina pavojaus varpais. Ainė Ramonaitė sako, kad esame „visiškai skirtingos visuomenės, gyvenančios skirtingame informacijos lauke, pasaulį matančios visiškai skirtingai ir nebegalinčios niekaip susikalbėti. Man atrodo, kad tai yra didžiausia blogybė, kuri įvyko per pastarąjį laiką, ir mes vis labiau giliname tą problemą“. Rūta Žiliukaitė ragina į protestus nežiūrėti kaip į marginalų saviraišką, nes ten susirenka labai įvairūs žmonės. Kalbama net apie Lietuvos visuomenėje vykstančius struktūrinius pokyčius.
Įvairūs protestai ne vien Lietuvoje, bet ir kitose šalyse neturi aiškios vieningos programos, juos sudarantys žmonės yra labai skirtingi. Juos vienija nepasitenkinimas. Tai reiškia, kad nuolatinė įvairių grupių nepasitenkinimo raiška jau tampa politinio gyvenimo kasdienybe. Pandemija sustiprino žmonių nesaugumo jausmą, susilpnino emocinį ir psichinį atsparumą, sustiprino netikrumą ir baimes dėl ateities.
Baimė ir nesaugumas neturi ilgalaikės programos ir neveikia nuosekliai. Jie gali reaguoti į pačius įvairiausius ir netikėčiausius dirgiklius. Valstybė nebematoma kaip saugus užutėkis, dėl kurio būtų verta atsisakyti dalies savo absoliučios laisvės. Priešingai, valstybė palengva vis labiau tampa pagrindine priežastimi, o gal ir kaltinamuoju dėl išgyvenamų nepatogumų ar tebesitęsiančio nesaugumo. Emocinė karo visų prieš visus būklė atrodo kaip daug priimtinesnis politinės būklės variantas nei susitaikymas su valstybėje priimamais bendrais sprendimais. Racionalumą, iš kurio tik ir gali gimti dialogas ir ant kurio pastatyta mūsų valstybė, užgožia baimės ir nerimas.
Visuomenės kontrakto galiojimas yra intensyviai tikrinamas. Valstybė išlieka, tačiau jos prasmė sveriama pagal absoliučią laisvę ir valstybės nustatomus apribojimus žmogaus teisėms ir laisvėms.
Demokratinė valstybė negali išlikti be individualų egoizmą ribojančio bendrojo gėrio idėjos, kuri formuoja jos pagrindą, politinę bendruomenę. Valstybė negali išlikti ir be daugelio palaikomos visuomenės sutarties. Jos pagrindas yra racionalumas ir protas, refleksija, kuri jai deda bendrą pagrindą nepaisant žmonių skirtingumų ir jų skirtingų nuomonių bei pozicijų. Be proto bet kuri visuomenė gali nesunkiai nuslysti į ilgalaikį beprasmį chaosą, kai smulkūs politiniai sprendimai sukurs nuomonių audras ir karus. Aiškaus recepto, kaip į valstybę susigrąžinti protą, veikiausiai nėra. Tačiau kiekvienas galėtume bent kažkiek pasistengti.
